Socialinė problema kaip tokia yra naujas dalykas. Ne todėl, kad anais laikais nebūtų buvę skurdo. Europos istorija yra pakankamai mačiusi lūšnelėse žmonių, kurie neturi net reikalingiausių savo pragyvenimui dalykų ir kuris sudaro gėdą mūsų vadinamajai „aukštai" civilizacijai. Bet socialinė problema yra daugiau negu tik skurdas. Bet ne jis sudaro josios esmę.
Seniau taip ir būdavo, kad apie socialinę problemą paprastai net nebūdavo kalbama. Reikėdavo tik pabrėžti išmaldos reikalą, ir klausimas būdavo išsprendžiamas. Dabar gi, vien karitatyviniais žygiais socialinės problemos būtų galima išspręsti.
Vis dėlto karitatyvinės pastangos socialinės problemos neišspręs. Visa tai yra labai gera ir reikalinga, bet neužtenka. Negalima pro karitatyvinio veikimo šalį praeiti. Socialinė problema yra daugiau negu tik ekonominis skurdas. Ji turi neregimos bacilos.
Žmogaus problema
Socialinė problema pirmoje eilėje yra žmogaus problema. Žmonės ir ne materialinis jų aprūpinimas stovi socialinės problemos centre. Reikia tad atskleisti kitokį turto supratimą.
Reikia atskleisti, kad turtas yra sykiu visuomeninė pareiga. Dabartinė ekonominė mūsų sistema yra išaugusi iš liberališkojo individualizmo, kuris pagrindiniu savo uždaviniu laiko tiktai ekonominę, materialinę naudą. Štai kodėl žmogus pasidarė tik priemone šitam tikslui pasiekti. Žmogus nustoja būti tikslu ir pasidaro priemone. Turto pažiūrų revizija yra būtina, nes senomis sąvokomis negalima kalbėti apie naujus dalykus.
Žmonės skursdavo, bet jie nesijausdavo pažeminti ir atstumti. Seniau skurdas dažniausiai būdavo tik materialinis. Tiesa, puikybės nuodėmių būta visais laikais, bet bendras nusiteikimas neturtingųjų atžvilgiu buvo visiškai kitoks. Tuo tarpu dabar jau yra kitaip. Moralinis nusistatymas neturtingųjų atžvilgiu yra esmingai pasikeitęs.
Štai kas sudaro socialinės mūsų dienų problemos esmę. Socialinė problema mūsų laikais visų pirma yra moralinė problema. Ji yra ne tik sunki, bet sunki ir žiauri.
Ekonominė pusė
Ekonomine savo puse socialinė problema niekados nebus išspręsta. Toks bandymas peržengia žmogaus galias. Šitas išsprendimas yra būtinas, bet jis turi būti radikalus.
Čia turi laimėti žmoniškumas, artimo meilė ir pagarba. Reikia, kad šitas nusistatymas būtų iš naujo įdegintas į žmonių protus ir širdis. Tai yra „žmonijos renesanso" uždavinys mūsų dienų socialinei problemai išspręsti. Šitas žmogaus sudvasinimas turi eiti dvejopu keliu.
Antras kelias į žmogaus sudvasinimą eina per pakeitimą pažiūrų į turtą. Reikia tad atskleisti kitokį turto supratimą. Turtas yra sykiu visuomeninė pareiga. Turto pažiūrų revizija yra būtina.
Revoliucijos keliu socialinė problema negali būti išspręsta. Revoliucija visados yra keršto ir neapykantos išsiveržimas. Tai yra norą velnią išvaryti belzebubo pagalba. Pirma turi įvykti revoliucija žmogaus dvasios viduje, o paskui ir išviršinėje santvarkoje. Reikia eiti evoliucijos keliu ir parengti reikalingų reformų. Taigi, pirma reikia perkeisti žmonių nusistatymą turto atžvilgiu.
Bažnyčios vaidmuo
Svarbiausia problema, kurią reikia pirmoje eilėje išspręsti yra josios rankose. „Socialinės krikščioniškosios reformos,- sako J. Gessell,- yra pačioje Bažnyčios esmėje." Socialinis klausimas negali būti išspręstas nedalyvaujant Bažnyčiai.
Ekonominė socialinės problemos pusė yra tik išplauka iš dvasinės pusės. Turime eiti į žmogaus dvasios vidų. Jau minėjome G. Marcelio žodžius, kad krizė prasidėjo su pirmykšte nuodėme. Bažnyčia imasi ją spręsti, nes socialinė problema yra ne tik ekonominė problema, bet ir dvasinė problema, kurioje Bažnyčios dalyvavimas yra būtinas.
Bažnyčia turi tarti savo sprendimą su aukščiausiu autoritetingumu. Bažnyčiai rūpi moralinis klausimas, nes ekonominė socialinės problemos pusė yra tik išplauka iš dvasinės pusės. „Mes negalime kalbėti apie realybę, jeigu nekalbame apie antologinę netvarką. Tiktai Bažnyčia gali mums padėti sugrįžti į realybę".
Socialiniai principai yra pasaulėžiūriniai principai. Jie yra žmogaus nusistatymo pasaulio bei gyvenimo atžvilgiu išraiška. Bažnyčios sritis yra sakralinė, ir joje Bažnyčia taria savo žodį su didžiausiu autoritetingumu.
Dažnai šio išvidinio kilnaus nusiteikimo ir trūksta. Tuo pačiu yra labai smarkiai kovojama už savas privilegijas. Tuomet žmoniškumo yra kuo mažiausia. Toks laimėjimas yra netikras ir menkavertis. Todėl pirmoje eilėje būtų kovojama už žmogiškąjį kilnumą ir žmogiškąją vertę.
Kaip Bažnyčios socialinis mokymas interpretuoja laikmečio iššūkius?
Darbininkija ir asmenybė
Bažnyčia turi apginti darbininkijos sluoksnius ir saugoti žmogiškąją asmenybę. Individualizmo buvo paneigtas. Tačiau masės pergalė gali būti ir pražūtinga, nes masė gali pasikėsinti ir prieš žmogaus asmenį.
Svarbu budėti šioje kovoje. Negalima atsisukti prieš masę ir nepaisyti josios reikalavimų. Reikia pastebėti pavojų, kurie gresia žmogaus asmenybei iš atsigaunančios masės.
Darbininkijos galybė glūdi josios masėje. Darbininkijos kovos yra masinės kovos. Atskiras darbininkas šiandien nedaug tereiškia. Jis reikšmę įgyja tik tada, kad jis yra masės atstovas ir josios valios reiškėjas.
Bažnyčiai reikia atkreipti ypatingo dėmesio į darbininkiją. Be darbininkijos socialinės problemos išsprendimas yra negalimas. Būtų labai pavojinga, jeigu Bažnyčia nepasinaudotų proga iš buržuazijos pinklių ir savo veikimą koncentruoti darbininkijos sluoksniuose.
Asmenybės laisvė yra aukščiausias principas, kurį respektuoja net pats Dievas. Todėl, kuo daugiau visuomenė bus grindžiama krikščioniškaisiais principais, tuo labiau asmenybė galės išsivystyti ir veikti.
Svarbu sunormuoti kolektyvą, sykiu neneigdamas jo reikšmės ir vertės, kaip Bažnyčia. Bažnyčia įsitikinusi, kad socialinė problema be Bažnyčios negali būti išspręsta.
tags: #individuali #seimos #zemes #nuosavybe #pakeitusi #bendruomenine