Privačios nuosavybės apsauga yra vienas iš svarbiausių teisinės valstybės principų. Lietuvoje šią funkciją atlieka įvairios institucijos, užtikrinančios, kad nuosavybės teisės būtų gerbiamos ir ginamos.
Konstitucinis Teismas
Konstitucinis Teismas yra viena iš pagrindinių institucijų, užtikrinančių nuosavybės teisių apsaugą Lietuvoje. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl įstatymų atitikties Konstitucijai.
Pavyzdžiui, 1996 m. rugsėjo 5 d. viešame Teismo posėdyje buvo išnagrinėta byla Nr. Seimas 1994 m. balandžio 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos žemės įstatymą (Žin., 1994, Nr. 34-620). 1995 m. birželio 13 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo ir papildymo“(Žin., 1995, Nr.
Pareiškėjas, be to, teigia, kad tokia Žemės įstatymo 6 straipsnio pirmosios dalies nuostata taip pat prieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio antrosios dalies nuostatai, pagal kurią savivaldybės, kiek leidžia jų kompetencija, veikia laisvai ir savarankiškai.
Pareiškėjas tvirtina, jog nuostata, kad Vyriausybė savo nutarimu turi nustatyti, kokia tvarka valstybinė (viešoji) nuosavybė keičiama į privačią, prieštarauja Konstitucijos 128 straipsnio antrajai daliai, kuri nustato: „Valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas.“ Jo nuomone, tuo atveju, kai Konstitucijoje yra numatyta, jog „tvarką nustato įstatymas“, tos tvarkos turinį turi nustatyti įstatymų leidėjas, o ne Vyriausybė.
Ši nuostata taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 9 straipsniui, kuris nustato, kad apskrities valdytojas gali priimti sprendimus dėl žemės pirkimo-pardavimo, nuomos ir panaudos sutarčių sudarymo, jeigu tai yra susiję su žemės reforma (9 straipsnio 3 punktas) arba tai yra laisva valstybinė žemė, neperduota valdyti savivaldos institucijoms (9 straipsnio 1 punktas).
Remdamasis išdėstytais motyvais, pareiškėjas prašo pripažinti, kad Seimo 1994 m. balandžio 26 d. priimto ir 1995 m. birželio 13 d.
Teismų sistema
Pagal Konstitucijos 5 straipsnio pirmąją dalį „valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“. Taigi, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, savivaldybės valstybinės valdžios nevykdo ir todėl negali perimti valstybės funkcijų disponuoti valstybine žeme, nes savivaldybės nėra nei valstybinės, nei apskritai žemės nuosavybės teisės subjektas (Konstitucijos 47 straipsnio pirmoji dalis).
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, kai šios Civilinio kodekso nuostatos taikomos valstybinei žemei, jos negali prieštarauti Konstitucijos 47 straipsniui, t. y. Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad valstybės teisė perleisti jai priklausantį turtą naudoti kitoms institucijoms yra numatyta Civilinio kodekso 96 straipsnyje, kuris nustato, jog „savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų“.
Valstybinės žemės plotai nėra pastovūs, nes jie palaipsniui privatizuojami: grąžinami (kaimo vietovėje) ekvivalentine natūra, suteikiami nuosavybėn neatlygintinai ir parduodami, taip pat suteikiami naudotis arba išnuomojami ilgam laikui, suteikiant teisę statyti kapitalinius pastatus.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjo teiginys, jog „Žemės įstatyme Vyriausybė ir savivaldybės privalėtų būti lygūs, o ne pavaldūs vienas kitam viešosios nuosavybės teisės subjektai valstybinės žemės valdymo teisės atžvilgiu“, yra neteisingas dėl to, kad tai nėra lygiaverčiai subjektai žemės nuosavybės teisės atžvilgiu.
Konstitucijos 77 straipsnio antroji dalis nustato, kad Respublikos Prezidentas „atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų“.
Suprantama, jog žemės savininkų teisės turi būti tokios, kad jie netaptų priklausomi nuo kitų žemės teisinių santykių subjektų - valdytojų, naudotojų - subjektyvios valios.
Žiūrint iš istorijos pozicijų galima pastebėti, jog Lietuvos valstybė ir anksčiau disponavo išimtine teise valdyti jai nuosavybės teise priklausančią valstybinę žemę taip, kad ji būtų tinkamai naudojama bendrai tautos gerovei. Tai patvirtina 1922 m. Konstitucijos 90 straipsnis, 1928 m. Konstitucijos 91 straipsnis, 1938 m. Konstitucijos 53 straipsnis.
Šiuo metu valstybėje vykstantys nuosavybės teisės į žemę atstatymo bei žemės reformos procesai yra vienas nuo kito neatskiriami ir realizuojami per vieną bendrą objektą - žemę. Užtikrinant šių procesų vyksmą būtina maksimaliai suderinti įvairių subjektų interesus.
Pažymėtina, kad nei Konstitucija, nei kiti galiojantys įstatymai nepaneigia valstybės galimybės išskirti prioritetinius dalykus reguliuojamų teisinių santykių srityje ir nustatyti tam tikrus specifinius reikalavimus atitinkamiems subjektams, šiuo atveju valstybinės žemės valdytojams, naudotojams.
1996 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio papildymo įstatyme bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstituciniame įstatyme (toliau nutarime - Konstitucinis įstatymas) nustatyta, kad savivaldybės galės įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus.
Iš to darytina išvada, kad dar nesamų, tegul ir galimų ar siekiamų savivaldybių subjektinių nuosavybės į žemę teisių gynybai negali būti taikomos civilinės teisės normos, reguliuojančios apskritai nuosavybės santykius ir ginančios nuosavybės santykių subjektų teises.
Perleisti turtą kitiems asmenims turi teisę savininkas arba jo įgalioti asmenys.
Konstitucinis Teismas mano, kad Žemės įstatymo 6 straipsnio pirmosios dalies nuostata, jog Vyriausybė savo sprendimu suteikia valstybinės žemės valdymo teisę, neduoda pagrindo teigti, kad taip yra nustatomas savivaldybių teisės valdyti žemę turinys.
Žemės valdymo teisės turinys yra reglamentuotas įstatymuose (Žemės įstatymas, Žemės reformos įstatymas, Žemės nuomos įstatymas ir kt.). Tai reiškia, kad Seimas nedelegavo Vyriausybei teisės apibrėžti valstybinės žemės valdymo teisės, suteiktos savivaldybėms, turinį.
Kartu Konstitucinis Teismas pažymi, kad Žemės įstatymo 6 straipsnio pirmosios dalies nuostata „Vyriausybės sprendimu“ palieka galimybę dviprasmiškai aiškinti jos turinį, netiksliai suvokti teisinio reguliavimo ribas. Tačiau įstatymo sąvokų aiškinimas turi būti ne tik pažodinis, bet ir loginis, sisteminis.
Tokias savivaldybių teises valstybinės žemės valdymo srityje lemia valstybinės žemės teisinis statusas.
Valstybė, kaip viešosios nuosavybės teisės subjektas, suteikdama teisę valdyti jos nuosavybe esantį turtą, gali nustatyti tam tikrus turto valdymo ir naudojimo apribojimus.
Asmens duomenų apsauga archyvuose: istoriko žvilgsnis
tags: #institucijos #ginancios #privacia #nuosavybe