Intelektinės nuosavybės reikšmė šiuolaikinėje visuomenėje, o ypatingai verslo srityje, nuolatos auga. Jau beveik 500 metų inovacijų plėtrą pasaulyje užtikrina intelektinės nuosavybės sistema, skirta skatinti išradimų, kūrybos procesus, apsaugoti jų rezultatus ir paversti naujas žinias prekėmis ir paslaugomis. Išsivysčiusiose valstybėse intelektinė nuosavybė yra esminis visuomenės ir valstybės gerovės šaltinis, didžiųjų pasaulio korporacijų ir smulkaus verslo pagrindas.
Šiuo metu socialiniuose ekonominiuose santykiuose dalyvauja taip pat, kaip ir materialus turtas, t.y. turi savo savininką ir vertę, juos galima pirkti, parduoti, skolinti už užstatą, perduoti testamentu ir pan.
Intelektinės nuosavybės apsaugos svarba tarptautiniu mastu buvo pripažinta jau XIX a. pabaigoje. 1883 m. daugelis valstybių pasirašė Paryžiaus konvenciją dėl pramoninės nuosavybės saugojimo, o 1886 m.
Bendrąja teisine prasme nuosavybės sąvoka apima visumą daiktų, priklausančių savininkui ir sudarančių jo turtą, kurį jis gali valdyti, naudoti ir juo disponuoti savo nuožiūra. Tokia nuosavybės samprata pirmiausia siejama su materialiu turtu (daiktais) - įvairiais materialaus pasaulio dalykais, kurie yra žmogaus sukurti gamybos procese arba kitaip pasisavinti iš gamtos - kaip nuosavybės objektu.
Tačiau vystantis visuomenei, plėtojosi ir nuosavybės formos bei santykiai. Šalia materialaus turto atsirado ir nematerialus turtas (išradimai, literatūros, meno, mokslo kūriniai, prekių ženklai ir kt.) kaip žmogaus dvasinės kūrybos bei protinio darbo rezultatas. Taip išsiplėtus nuosavybės objektų ratui, kilo būtinybė teisiškai sureguliuoti ir jų apsaugą.
Žmogaus intelektinės veiklos rezultatai, kaip teisinės apsaugos objektai, žymiai skiriasi nuo įprastinių materialių nuosavybės objektų. Todėl visuomeniniams santykiams, atsirandantiems dėl tokių objektų sukūrimo, naudojimo ir apsaugos, reguliuoti daiktinės teisės normos netinka.
Pažymėtina, kad intelektinės nuosavybės apsaugos sistemos užuomazgos buvo pradėtos kurti jau tarpukario Lietuvoje. Tai liudija 1925 m. vasario 26 d. Prekių ženklams saugoti įstatymas, 1928 m. gegužės 14 d. Išradimų ir patobulinimų apsaugojimo įstatymas.
Po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, pasikeitus politinėms ir ekonominėms sąlygoms, buvo pradėta intensyviai kurti intelektinės nuosavybės teisės apsaugos sistemą, kuri užtikrintų ir skatintų efektyvią šalies ekonomikos, mokslo ir kultūros raidą. Dabartiniu metu Lietuvos Respublikoje yra priimta ir galioja nemažai įstatymų bei kitų teisės aktų intelektinės nuosavybės apsaugos srityje, ratifikuotos pagrindinės tarptautinės konvencijos, užtikrinančios intelektinės nuosavybės teisės apsaugą. Taigi, iš esmės yra sukurti modernios tarptautinius standartus atitinkančios intelektinės nuosavybės apsaugos teisinės bazės pamatai.
Visų pirma pažymėtina, kad intelektinės nuosavybės teisė yra vienas iš sparčiausiai kintančių civilinės teisės pošakių, nes sukuriami vis nauji žmogaus intelektinės veiklos produktai, kuriems suteikiama teisinė apsauga.
Intelektinės nuosavybės termino kilmė siejama su XVIII a. Prancūzijos įstatymų leidyba. Tuo laiku susiformavo požiūris į intelektinės veiklos rezultatus - literatūros, mokslo, meno kūrinius, išradimus - kaip nuosavybės objektus, kuris rėmėsi prigimtinės teisės teorija. Bet kokio kūrybinio rezultato autoriaus teisės buvo laikomos neatimamomis, prigimtinėmis, kylančiomis iš pačios kūrybinės veiklos prigimties ir egzistuojančiomis nepriklausomai nuo jų pripažinimo.
Kūrėjo teisė į sukurtą kūrinį, intelektinės veiklos rezultatą, buvo prilyginama asmens nuosavybės teisei į jo darbu sukurtą materialų daiktą. Nuosavybės teisė į kūrybinės veiklos rezultatą suteikia jos turėtojui išimtinę galimybę panaudoti šį rezultatą savo nuožiūra, tuo pačiu uždraudžiant kitiems asmenims trukdyti įgyvendinti savininkui savo teises. Toks intelektinės nuosavybės supratimas plačiai paplito XIX a.
Minėtos intelektinės nuosavybės sampratos kritikai paprastai nurodo, kad negalima sutapatinti materialių daiktų ir nematerialių objektų teisinio režimo. Skirtingai nuo materialaus pasaulio dalykų nuosavybės teisės, kuri iš esmės yra neterminuota laike ir nėra apribota kokios nors teritorijos, kūrinių autorių, išradėjų ir jų teisių perėmėjų teisės nuo pat jų atsiradimo yra apribotos laike ir tam tikroje teritorijoje. Autorinės ir patentinės teisės yra ginamos kitokiomis teisinėmis priemonėmis nei daiktų nuosavybės teisės.
Atsižvelgiant į minėtus argumentus, buvo prieita išvados, kad intelektinė nuosavybė yra ypatinga nuosavybės rūšis, kuriai reikalingas specialus teisinis reguliavimas dėl jos nematerialaus pobūdžio, nes kūrinių autorių, patentų savininkų, kitų intelektinės veiklos subjektų teisių objektai yra nematerialūs.
Tokiu būdu susiformavo intelektinių teisių teorija, kuri autorių, išradėjų, patentų savininkų ir kitų asmenų teises pripažįsta sui generis, t.y. ypatingo pobūdžio teisėmis, kurios nepriklauso klasikiniam civilinių teisių skirstymui į daiktines, prievolines ir asmenines.
Šiuo metu yra neginčijama dvejopa autorinių ir patentinių teisių prigimtis. Iš vienos pusės, kūrybinio rezultato autoriui priklauso išimtinė teisė į jo intelektinės veiklos objekto panaudojimą, kuri gali būti laisvai perduodama kitam asmeniui, kitos turtinės teisės, analogiškos daikto savininko nuosavybės teisėms. teisė į kūrinio neliečiamybę, kurios dėl jų prigimties negali būti atskirtos nuo autoriaus asmenybės.
Tokia intelektinės nuosavybės samprata įtvirtinta ir 1967 m. Stokholmo konvencijoje dėl Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos įkūrimo. Lietuvos Respublikos įstatymuose intelektinės nuosavybės sąvoka nėra apibrėžiama. Pirmą kartą intelektinės nuosavybės terminas buvo pavartotas dar Lietuvos TSR įstatymuose - 1990 m. vasario 12 d. Lietuvos TSR nuosavybės pagrindų įstatymo 6 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta, kad intelektinės nuosavybės objektai yra mokslo, meno ir literatūros kūriniai, atradimai, išradimai, pramoniniai pavyzdžiai, prekių ženklai ir kiti intelektinės veiklos produktai.
Šio straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad intelektinės nuosavybės santykius reguliuoja specialūs įstatymai. Lietuvos Respublikos Konstitucija, intelektinės nuosavybės neapibrėžia ir apskritai sąvokos „intelektinė nuosavybė“ nevartoja. Tačiau Konstitucijos 42 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta svarbi nuostata, jog dvasinius ir materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas.
Nors Lietuvos įstatymų leidyboje intelektinės nuosavybės sąvoka nėra apibrėžiama, tačiau Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie minėtos 1967 m. Stokholmo konvencijos , kurioje pateikiama intelektinės nuosavybės kaip išimtinių teisių visumos sąvoka.
Gretutines teises). Akivaizdu, jog minėtame nutarime Konstitucinis Teismas sutapatino intelektinę nuosavybę su autorine teise - vienu iš dviejų intelektinės nuosavybės pošakio institutų ir taip žymiai susiaurino intelektinės nuosavybės sampratą. Tačiau šis konkrečioje byloje pateiktas intelektinės nuosavybės apibrėžimas neturėtų būti traktuojamas kaip baigtinis ir negalimas plečiamai aiškinti.
Autorinė TeisėPaprastai teisės teorijoje išskiriami du intelektinės nuosavybės teisės pošakį sudarantys institutai: autorinė teisė ir pramoninės nuosavybės teisė. Pagrindinis skirtumas tarp šių teisės institutų yra tas, kad autorinė teisė saugo formą, konkretų tam tikros idėjos įkūnijimą, palikdama pačią idėją nevaržomam naudojimui, o pramoninės nuosavybės apsauga grindžiama pačios idėjos saugojimu.
Šiam institutui taip pat priskirtinos teisės normos, reguliuojančios teisinius santykius, susijusius su atlikėjų veikla bei garso ir vaizdo įrašų gamintojų teisių (gretutinių autorinėms) apsauga.
Pramoninės nuosavybės teisės instituto normos reguliuoja asmeninius neturtinius bei turtinius santykius, susijusius su išradimų, pramoninio dizaino, prekių ir paslaugų ženklų, firmų vardų, puslaidininkinių gaminių topografijų, augalų veislių, kilmės nuorodų arba kilmės vietos pavadinimų sukūrimu, registravimu, naudojimu ir teisine apsauga, taip pat santykius susijusius su apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos. Kaip matyti, šis institutas apima gana platų intelektinės nuosavybės objektų ratą, todėl paprastai jis yra skaidomas į sudedamąsias dalis.
Prekių ženklai sudaro itin ženklę ir svarbią intelektinės nuosavybės dalį. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos statistiniais duomenimis, vidutinis vartotojas kasdien susiduria su apytiksliai 1500 prekių ženklais. Atsižvelgiant į tai, yra ypatingai svarbu užtikrinti tinkamą šių intelektinės nuosavybės objektų naudojimą, visuomenės apsaugą nuo sąmoningo klaidinimo, naudojant panašius prekių ženklus skirtingų įmonių gaminamoms panašioms prekėms žymėti.
Gerai žinomas, išskirtinis ir reputaciją turintis prekių ženklas didina prekės konkurencingumą, jos kainą ir, savaime suprantama, paties prekių ženklo vertę. Rinkos tyrimų kompanijos "Millward Brown" atlikto tyrimo duomenimis, brangiausiai pasaulyje vertinamo prekių ženklo "Google" vertė siekia 66.4 milijardus dolerių.
Nereti atvejai, kai kiti rinkos dalyviai, savo prekių išskirtinumui ir perkamajai galiai sukurti, dažnai pasinaudoja panašiu į rinkoje jau žinomą ir vartotojų palankumą jau pelniusį prekių ženklą. Taip gaunama vadinamoji "neužsitarnauta nauda".
Magistro baigiamojo darbo tema ypatingai aktuali šiandieninei Lietuvai. Augant Lietuvos ekonomikai, šaliai vis labiau integruojantis į tarptautinę bendruomenę, ypatingai svarbu yra užtikrinti tinkamą visų rinkos dalyvių interesų apsaugą, įskaitant prekių ženklų savininkų teises ir ypatingai vartotojų, kurie rinkdamiesi produktus turi būti apsaugoti nuo sąmoningo klaidinimo, interesus. Tuo atžvilgiu labai svarbiu tampa teisingas ir tinkamas prekių ženklų klaidinamo panašumo reglamentavimas ir taikymas.
Magistro baigiamojo darbo tema yra svarbi ir teoriniu aspektu. Magistro baigiamojo darbo tikslas - kompleksiškai išanalizuoti prekių ženklų klaidinamo panašumo veiksnius ir sąlygas, jų taikymą praktikoje, nustatyti su tuo susijusias problemas, pateikti nustatytų problemų galimus sprendimo būdus. Taip pat tyrimo eigoje gautų išvadų pagalba pateikti pasiūlymus nagrinėjama tema.
Tyrimo metodai: 1) sisteminis (teisės aktų, teismų praktikos analizės); 2) lyginamasis (šis metodas naudotas, aiškinantis prekių ženklų klaidinamo panašumo aspektų reglamentavimą skirtingose teisės tradicijose ar jurisdikcijose, taip pat pateikiant skirtingų autorių nuomones prekių ženklų klaidinamo panašumo klausimais); 3) analizės (šis metodas taikytas, skaidant prekių ženklų klaidinamo panašumo sąvoką į tam tikras dalis, siekiant jas geriau pažinti ir išanalizuoti, taipogi su tikslu jų tarpusavio santykiams nustatyti); 4) apibendrinimo (šis metodas taikytas, apibendrinant magistro baigiamajame darbe analizuojamas mokslininkų nuomones, teismų praktikos išaiškinimus, taip pat formuluojant baigiamąsias išvadas bei pasiūlymus); 5) dokumentų analizės (šis metodas naudotas, analizuojant Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos bei tarptautinius teisės aktus, taip pat teismų praktikos šaltinius prekių ženklų klaidinamo panašumo tema).
Pažymėtina, jog magistro baigiamojo darbo tema yra labai plati ir gali būti sėkmingas tolimesnis ir nuodugnesnis mokslinis tyrimų objektas. Atsižvelgiant į ribotą šio darbo apimtį, kai kurie klausimai, kurie nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjama tema ir neatsako į temos klausimus, paliekami nenagrinėti. Pirmiausia tai klausimai, susiję su prekių ženklų savininkų teisių apsaugos būdais. Šiuo metu kiekviena jų sudaro savarankišką prekių ženklų teisės institutą, todėl kokybiškai abiejų institutų analizei šio mokslinio tiriamojo darbo apimties nepakanka.
Šios prekės. Tokios situacijos nepatenka į prekių ženklų klaidinamo panašumo griežtąją šio instituto prasme, o teisės doktrinoje analizuojamos daugiau kaip savarankiškas mokslinio tyrimo objektas. Pagrindinė to priežastis, jog minėtose situacijose visuomenės klaidinimo elemento įrodymas nėra reikalingas.
Nors ir akivaizdus didelis Lietuvos visuomenės susidomėjimas prekių ženklais ir jų apsaugos klausimais, negalime pasigirti specialios literatūros gausa šia tema. Todėl rašant šį darbą specialiosios literatūros sąrašo pagrindą sudarė užsienio autorių vadovėliai, monografijos ar moksliniai straipsniai. Taip pat šiame darbe remiamasi tarptautiniais, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktais, Lietuvos teismų, Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro sprendimais.
Svarbu pažymėti, jog prekių ženklų teisė, lyginant su kitais civilinės teisės institutais, pasižymi itin aukštu harmonizavimo lygiu, todėl Europos Sąjungos bei tarptautinių teisės aktų gausa ir įtaka nacionalinei teisei bei teismų praktikai šios kategorijos bylose yra labai svarbi. Šio teisės unifikavimo ir harmonizavimo šioje srityje rezultatas, taip pat į tai, kad Lietuva yra Europos Sąjungos narė, Paryžiaus konvencijos, TRIPS sutarties ir kitų tarptautinių dokumentų intelektinės nuosavybės srityje dalyvė, atsižvelgiant į siekį perkelti Europos Bendrijos acquis communautaire į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę, svarbu, jog prekių ženklų teisės nuostatos būtų aiškinamos ir taikomos tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės kontekste.
Šiai remiamasi Europos Teisingumo Teismo, Pirmosios Instancijos Teismo, Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos sprendimais ir išaiškinimais. Lyginamaisiais tikslais autorė remiasi prekių ženklų klaidinamo panašumo reglamentavimo ypatumais Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Magistro baigiamąjį darbą struktūriškai sudaro įvadas, trys dalys bei išvados ir pasiūlymai. Darbas pradedamas nuo prekių ženklų klaidinamo panašumo instituto sampratos, teisinio reglamentavimo ypatumų, reikšmės ir pan. Šios prekių ženklų klaidinamo panašumo. Šiojoje dalyje analizuojamos problemos, susijusios su prekių ženklų klaidinamo panašumo instituto taikymu Lietuvos teismų ir Valstybinio patentų biuro praktikoje.
Prekių ženklo klaidinamo panašumo nagrinėjimas neįmanomas bent trumpai neatskleidus prekių ženklo sampratos ir jo funkcijos. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymas (toliau - "Prekių ženklų įstatymas") prekių ženklą apibrėžia kaip bet kokį žymenį, kurio paskirtis - atskirti vieno asmens prekes ar paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai. Pagrindinė prekių ženklo atliekama funkcija yra skiriamoji, t.y. individualizuoti prekes ar paslaugas idant vartotojai galėtų neklysdami atskirti vieno prekių gamintojo ar paslaugų tiekėjo prekes (paslaugas) nuo kito. Tai esminė prekių ženklo funkcija, kurios reikšmė dažnai pabrėžiama ir Lietuvos teismų praktikoje. Ši prekių ženklo funkcija yra itin svarbi prekių ženklų klaidinamo panašumo kontekste.
Skiriamąją prekių ženklo funkciją papildo dar trys prekių ženklo atliekamos funkcijos - kilmės šaltinio, kokybės ir reklamos. Prekių ženklas ne tik atskiria vienas prekes nuo kitų prekių, bet taip pat atlieka ir šias prekes gaminančio identifikavimo funkciją, o kadangi ilgainiui rinkoje prekių ženklas imamas sieti dar ir su tam tikromis tik jam būdingomis savybėmis bei reputacija, jis užtikrina ir atitinkamą prekės kokybę. Jis.
Šiuo atveju, pirminė ir pagrindinė prekių ženklo funkcija yra suteikti juo žymimoms prekėms identiškumo garantiją, t.y. individualizuoti prekę, kuri leistų vartotojui neklystant atskirti vieno gamintojo prekes nuo kito gamintojo prekių. Jis šios prekių ženklo pirminės funkcijos tinkamą įgyvendinimą ir gynimą. Prekių ženklų teisėje, įtvirtinant prekių ženklų klaidinamo panašumo institutą, visų pirma siekiama apsaugoti visuomenę nuo dviejų ar daugiau panašių ženklų naudojimo panašioms prekėms, gaminamoms skirtingų gamintojų, žymėti, kuomet vartotojams šie ženklai yra tokie panašūs, jog jie suklysta dėl jais žymimų prekių kilmės šaltinio. Kartais prekių ženklai, žymintys atitinkamas prekes yra tokie panašūs, jog identifikuoti jų skirtingą kilmės šaltinį protingam, gerai informuotam ir apdairiam vartotojui yra praktiškai neįmanoma. Tokiu būdu yra klaidinama visuomenė, o prekių ženklas praranda savo tikrąją prasmę. Jis šis produktas.
Žinomi ir rinkoje įsitvirtinę prekių ženklai pasižymi vadinamuoju "komerciniu magnetizmu". Šiais panašiais prekių ženklais. Šio prekių ženklo jau sukurtu žinomumu, išskirtinumu, geru vardu bei reputacija, t. y. neteisėtai pasinaudojama kito asmens pasiekimais (vadinamoji "free riding" teorija). Tokiu būdu yra gaunama vadinamoji "neužsitarnauta" ir netgi nesąžininga nauda, klaidinama visuomenė ir aišku kenkiama teisėto prekių ženklo savininko interesams.
Prekių ženklų klaidinamo panašumo institutas - tai vienas iš būdų tokiems veiksmams išvengti ir teisėto prekių ženklo savininko teisėms apginti. Prekių ženklų klaidinamo panašumo nustatymas sukuria juridinį pagrindą prekių ženklo savininkui uždrausti kitam asmeniui naudoti prekių ženklą, kuris vartotojų sąmonėje kuria klaidingas asociacijas su jo naudojamu prekių ženklu. Jis šis interesų apsauga.
Prekių ženklų klaidinamas panašumas tiesiogiai neapibrėžiamas nei tarptautiniuose, nei Europos Bendrijos (toliau - EB), nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose. R. Kirkpatrick pabrėžia, jog prekių ženklų klaidinamas panašumas nustatomas tada, kai atitinkamų vartotojų tarpe tam tikras prekių ženklas imamas klaidingai sieti, būti painiojamas su kitu prekių ženklu, kai vartotojai dėl jų sąmonėje susiformavusios psichologinės nuostatos, apsirinka dėl prekės ženklo ar jo kilmės šaltinio, supainiodami jį su kitu prekių ženklu ar jo kilmės šaltiniu. A. R. Miller ir M.
Šios įmonės arba ekonomiškai susijusios įmonės. Šią prekių ženklų klaidinamo panašumo sąvoką ETT pirmą sykį pateikė Canon Kabushiki Kaisha v. (Canon) byloje, vėliau ja remtasi ir daugelyje kitų ETT bei Pirmosios Instancijos Teismo (angl. The Court of First Instance) (toliau - FCI) nagrinėtų bylose. Pažymėtina, jog ja vadovaujasi ir Europos Sąjungos Vidaus Rinkos Harmonizavimo tarnyba (angl.
Šiuo metu minėtu ETT išaiškinimu tiesiogiai remtasi nebuvo. Visgi teismų praktikos analizė rodo, jog netiesiogiai juo vis dėlto yra vadovaujamasi. LAT Latvijas Keramika A SIA v. Šiuo asmeniu. Teismas šioje byloje pažymėjo, kad klaidinimas (suklaidinimas) paprastai įvardijamas confusion, t. y. šioms ar panašioms prekėms. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro (toliau - VPB) Apeliacinis skyrius minėtu ETT išaiškinimu jau yra tiesiogiai rėmęsis savo sprendimuose.
Šias prekes, dėl savo panašumo ar tapatumo gali suklaidinti visuomenę. Šios įmonės ar ekonomiškai susijusios įmonės kaip ir ankstesniu prekių ženklu žymimos panašios prekės. Prekių ženklų klaidinamas panašumas - tai teisėto ankstesnio prekių ženklo savininko teisės pažeidimas. Prekių ženklų klaidinamo panašumo nustatymas - tai juridinis pagrindas: a) vėlesnio prekių ženklo registracijai panaikinti ar b) vėlesnio prekių ženklo naudojimui uždrausti.
Labai svarbu pabrėžti, jog prekių ženklų klaidinamas panašumas jokiais būdais negali būti tapatinamas su ženklo panašumu per se, nors kaip rodo Lietuvos Respublikos teismų praktika (žr. Autorės nuomone, ženklo panašumą galima apibrėžti kaip grafiškai išreikštų žymenų, naudojamų prekėms identifikuoti, vizualinis, fonetinis ir semantinis elementų panašumą. Šiuo atveju žymenų panašumas nebūtinai sąlygoja visuomenės suklaidinimo tikimybę, kuri reikalinga prekių ženklų klaidinamui panašumui pagrįsti, t.y. šiais panašūs. Klaidinimas - tai socialinio pobūdžio faktorius, kuris apsprendžia vartotojo santykį su atitinkamais panašiais prekių ženklais, todėl klaidinimo nustatymas turi remtis vartotojo požiūriu ir rinkos, kuriame naudojami atitinkami prekių ženklai, sąlygomis, o ne išimtinai detalia ženklo per se analize. Jis šis žymenų panašumo.
tags: #intelektines #nuosavybes #teorijos