Šiuolaikinėje visuomenėje intelektinės nuosavybės teisė atlieka svarbią socialinę funkciją, užtikrindama inovacijų ir vertingos naujos informacijos teisinę apsaugą. Vykstant globalizacijos procesams, internetas tapo visuomeninių santykių raiškos erdve, žmonių bendravimo ir keitimosi vertinga informacija terpe, prekybine ir komercine santykių arena.
Šiame straipsnyje aptarsime intelektinės nuosavybės ženklus, copyright simbolį ir jų skirtumus, siekiant geriau suprasti intelektinės nuosavybės apsaugos mechanizmus.
Intelektinės Nuosavybės Samprata
Intelektinė nuosavybė - tai tam tikros išimtinės teisės į individo intelektinės veiklos rezultatus. Tai apima kūrinius, išradimus, prekių ženklus ir kitus intelektinės veiklos produktus.
Intelektinės nuosavybės apsaugos svarba tarptautiniu mastu buvo pripažinta jau XIX a. pabaigoje. 1883 m. daugelis valstybių pasirašė Paryžiaus konvenciją dėl pramoninės nuosavybės saugojimo, o 1886 m.
Pažymėtina, kad intelektinės nuosavybės apsaugos sistemos užuomazgos buvo pradėtos kurti jau tarpukario Lietuvoje. Tai liudija 1925 m. vasario 26 d. Prekių ženklams saugoti įstatymas, 1928 m. gegužės 14 d. Išradimų ir patobulinimų apsaugojimo įstatymas.
Po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, pasikeitus politinėms ir ekonominėms sąlygoms, buvo pradėta intensyviai kurti intelektinės nuosavybės teisės apsaugos sistemą, kuri užtikrintų ir skatintų efektyvią šalies ekonomiką, mokslą ir kultūrą.
Dabartiniu metu Lietuvos Respublikoje yra priimta ir galioja nemažai įstatymų bei kitų teisės aktų intelektinės nuosavybės apsaugos srityje, ratifikuotos pagrindinės tarptautinės konvencijos, užtikrinančios intelektinės nuosavybės teisės apsaugą. Taigi, iš esmės yra sukurti modernios tarptautinius standartus atitinkančios intelektinės nuosavybės apsaugos teisinės bazės pamatai.
Interneto Samprata ir Intelektinė Nuosavybė
Internetas (angl. Interconnected Networks) - tai tarptautinė, viešai prieinama tarpusavyje sujungtų kompiuterių visuma, naudojanti TCP/IP protokolą. Internetas panaikina bet kokius laiko barjerus.
Interneto ištakos siekia ankstyvąjį aštuntąjį dešimtmetį, kai Jungtinės Amerikos Valstijos, norėdamos sujungti įvairias karines ir tyrimų bazes, įsteigė komunikacijos tinklą. Šiam projektui įgyvendinti buvo sukurta technologija, kuri leido sujungti įvairias kompiuterių sistemas tarpusavyje ir priskirti kiekvienai sistemos vietai skirtingą adresą.
Šiandien interneto svetainė yra verslo vieta, dauguma bruožų atitinkanti materialią verslo įstaigą. Tinklalapiai yra nuolatiniame ryšyje su pasauliu. Tūkstančiai ar net milijonai autorinių kūrinių - knygų, straipsnių, piešinių, žemėlapių, muzikos kūrinių, įrašų, kino filmų ir kitų intelektinės veiklos rezultatų - bus nuolatos talpinami kompiuterių serveriuose.
Tačiau elektroninės erdvės plėtra reiškia didelį intelektinės nuosavybės objektų naudojimo pasikeitimą. Vis dėlto, egzistuojantis intelektinės nuosavybės objektų teisėto naudojimo atvejų sąrašas ne visada atitinka šios dienos poreikius ir situacijas elektroninėje erdvėje.
Šios interneto apimties daugybė žmonių yra tiek intelektinės nuosavybės objektų potencialūs resursai, iš kurių šie objektai plinta, tiek vartotojai. Iš tiesų, žiniatinklio funkcijos yra pagrįstos galimybe platinti identiškas kompiuterio bylų kopijas. Internetas - pasaulinis žiniatinklis - yra tinklas, sudarytas iš tinklų ir duomenų bazių, jis nėra ribotas jokiomis geografinėmis sienomis.
Intelektinės Nuosavybės Pažeidimai Internete
Intelektinės nuosavybės pažeidimu laikomas intelektinės nuosavybės objekto atgaminimas, platinimas, naudojimas, laikymas ir gabenimas be teisės turėtojo sutikimo arba nesant sutarties su teisės turėtoju. Pažeidimu laikytinas ir bet koks intelektinės nuosavybės įstatymų pažeidimas, įskaitant neturtinių teisių pažeidimus.
Pažeidimai gali būti:
- Tiesioginiai: Intelektinės nuosavybės teisių pažeidimai, kai asmuo, neturėdamas teisės savininko leidimo, atlieka veiksmą, kurį turi teisę atlikti tik intelektinės nuosavybės teisės turėtojas.
- Netiesioginiai: Asmuo gali būti atsakingas už intelektinės nuosavybės teisių pažeidimus, jeigu jis teikia kitiems asmenims priemones pažeidimo veiksmams atlikti.
Pažeidimai gali būti padaromi tiek komerciniais, tiek nekomerciniais tikslais. Pažeidimus komerciniais tikslais įprasta vadinti intelektinės nuosavybės "piratavimu". Terminas tinkamas todėl, kad intelektinės nuosavybės "piratai" grobia ir išnaudoja svetimus intelektinės nuosavybės objektus, beveik nedėdami jokių pastangų šioms vertybėms sukurti.
Intelektinės nuosavybės pažeidimai, tokie kaip dalijimasis muzikos kūriniais, internete yra nesuvaldomi. Kopijų padarymas nieko nekainuoja, o kopijuoti internete galima anonimiškai. Muzikos įrašų kompanijos teigia, kad tokie intelektinės nuosavybės teisių pažeidimai atneša kompanijoms milijardinius nuostolius. Žmonės siunčiasi ir platina nelegalias muzikos kopijas elektronine forma. Atlikėjas negauna jokio atlygio.
Tarptautinės Sutartys ir Teisės Aktai
Svarbiausi tarptautinės teisės aktai, susiję su intelektinės nuosavybės apsauga, yra Berno konvencija ir TRIPS. TRIPS 10 straipsnis kompiuterines programas priskiria "literatūros kūriniams" pagal Berno konvenciją.
1996 metais Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos iniciatyva surengtoje diplomatinėje konferencijoje buvo priimtos dvi naujos tarptautinės sutartys - PINO autorių teisių sutartis ir PINO atlikimų ir fonogramų sutartis, skirtos atitinkamai autorių teisių apsaugai ir atlikėjų bei fonogramų gamintojų apsaugai.
1996 m. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos autorių teisių sutarties 8 straipsnis panašiai kaip ir kiti teisės aktai apibūdina teisę viešai paskelbti kūrinį. Šio straipsnio nuostatos teigia, kad literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti bet kokiu būdu viešai paskelbti savo kūrinius, paskelbiant juos laidais ar bevielio ryšio priemonėmis, įskaitant šių kūrinių padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.
Šioje sutartyje taip pat nurodomas 8 straipsnio paaiškinimas: "Vien tik suteikimas fizinių priemonių, kurios leidžia kūriniui būti viešai paskelbiamam, negali būti suvokiamas kaip kūrinio paskelbimas pagal šią Sutartį ar Berno konvenciją".
1996 m. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos atlikimų ir fonogramų sutartyje apibūdinamos išimtinės atlikėjų ir fonogramų gamintojų teisės. Šio darbo kontekste svarbiausios yra atgaminimo teisė (Sutarties 7 ir 11 straipsniai) ir teisė padaryti atlikimus ir fonogramas viešai prieinamus (Sutarties 10 ir 14 straipsniai). Sutartyje nustatoma, kad atlikėjai ir fonogramų gamintojai turi išimtines teises leisti bet kokiu būdu ar forma, tiesiogiai ar netiesiogiai atgaminti savo atlikimus, įrašytus ir fonogramas (7 str.) ir atgaminti fonogramas (11 str.).
2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2001/29/EB dėl autorių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų derinimo yra svarbus teisės aktas, siekiantis pritaikyti autorių teisių apsaugą prie skaitmeninės aplinkos.
Direktyvos 5 konstatuojamojoje dalyje taikliai pastebėta, kad technologijų plėtra padaugino ir paįvairino kūrybos, gamybos ir naudojimo kryptis. Galiojantys autorių teisės ir gretutinės teisės įstatymai turėtų būti pakeisti ir papildyti, kad atitinkamai atspindėtų ekonomikos realybes, naujas naudojimo formas, atsižvelgiant į informacinę visuomenę. Šis teisės aktas koncentruojamas ties trimis svarbiausiomis teisėmis: atgaminimo teise (2 str.), teise viešai paskelbti kūrinius, įskaitant teisę kitus objektus padaryti viešai prieinamus (3 str.), platinimo teise (4 str.).
Teisę kontroliuoti kūrinių atgaminimą yra pagrindinė išimtinė autorių teisė. Lygiai tokiems pat teisės turėtojams Direktyva nustato išimtinę teisę viešai paskelbti kūrinius, įskaitant teisę kitus objektus padaryti viešai prieinamus.
Direktyvos 38 konstatuojamojoje dalyje sakoma, kad skaitmeninis kopijavimas asmeniniais tikslais tikriausiai bus labiau paplitęs ir turės didesnį ekonominį poveikį. Dėl to turėtų būti deramai atsižvelgiama į skaitmeninio ir analoginio asmeninio kopijavimo skirtumus ir tam tikrais atžvilgiais jie turėtų būti skiriami. Taip pat turėtų būti nustatoma teisinga kompensacija.
Šiandien mums besvarstant, kaip galėtume skatinti išsimokslinusius žmones kurti ir rašyti knygas, būtų naudinga suprasti, kad autoris teisės yra socialinis konstruktas, kuris buvo ir toliau turėtų būti pritaikytas užsibrėžtiems tikslams pasiekti. Tai nėra kokia nors iš anksto nulemta statiška žmonijos teisė.
Ši Samuelson mintis yra ypatingai svarbi. Ar intelektinės nuosavybės teisės gali gerai veikti elektroninėje erdvėje tokiu būdu, kuris yra naudingas žmonijai, yra jau kitas klausimas. Turi būti nagrinėjamos techninės ir moralinės problemos. Šios problemos tarpusavyje susijusios. Techniniai klausimai siejasi su moraliniais dėl tokios priežasties: nėra prasmės kalbėti apie tai, ką reikėtų daryti, jeigu tai techniškai neįmanoma ar nerealu padaryti. Moraliniai klausimai susiję su techniniais šiuo aspektu: jeigu ką nors galima padaryti, visuomet turi kilti klausimas, ar reikėtų tai padaryti. Gali būti, kad intelektinės nuosavybės teisėms, tokioms, kokios šiandien jos yra, nėra vietos naujojoje elektroninėje erdvėje.
Intelektinės Nuosavybės Teisės Šaltiniai Lietuvoje
Šiuo metu Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra nemažai galiojančių teisės norminių aktų intelektinės nuosavybės apsaugos srityje, kurie sudaro sudėtingą intelektinės nuosavybės teisės šaltinių sistemą. Kaip ir bet kurios kitos teisės sistemos dalies, taip ir intelektinės nuosavybės teisės šaltinių sistema yra paremta teisės norminių aktų klasifikacija remiantis keliais kriterijais.
Visų pirma, pagal norminių aktų juridinę galią skiriami įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai. Savo ruožtu įstatymus galima suskirstyti į bendruosius, kurių reguliavimo sfera apima visą intelektinės nuosavybės teisės pošakį, ir specialiuosius, reguliuojančius atskirus intelektinės nuosavybės teisės institutus.
Prie bendrųjų teisės šaltinių pirmiausia priskirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip pagrindinis, aukščiausią galią turintis teisės aktas. Konstitucijai negali prieštarauti joks kitas teisės aktas. Įstatymai ar kiti aktai, priešingi Konstitucijai, negalioja (Konstitucijos 7 str. 1 d.). Konstitucijoje įtvirtinamos civilinės teisės subjektų teisės ir pareigos, nustatomi svarbiausi teisių, įskaitant ir civilines, teisinės gynybos principai.
Reikšmingiausios nuostatos, susijusios su intelektinės nuosavybės teise, įtvirtintos 23 ir 42 straipsniuose. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“
Konstitucijos 23 straipsnio normomis laiduojama nuosavybės teisių apsauga valstybę - saugoti ir ginti nuosavybės teises. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2000 m. liepos 5 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį saugoma ir intelektinė nuosavybė.
Konstitucijos 42 straipsnio 3 dalis taip pat numato autorių teisių ir interesų apsaugą bei gynybą. Konstituciniai principai ir pagrindinės nuostatos yra konkretizuojamos ir detalizuojamos kituose norminiuose aktuose.
Pagrindiniu kodifikuotu civilinės teisės šaltiniu Lietuvoje šiuo metu laikytinas 1964 m. priimtas Civilinis kodeksas, kuris po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo ne kartą buvo pakeistas ir papildytas. Pažymėtina, jog Civilinio kodekso normos tiesiogiai nereglamentuoja intelektinės nuosavybės. Tačiau intelektinės nuosavybės teisė yra vienas iš civilinės teisės pošakių, todėl tos kodekso normos, kurios yra bendro pobūdžio ir reguliuoja visus civilinius teisinius santykius, yra taikomos ir intelektinės nuosavybės teisiniams santykiams.
2.1. Šiuo metu autorinės teisės instituto pagrindinis šaltinis, kaip jau minėta, yra 1999 m. gegužės 18 d. priimtas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Autorinės teisės normų galima rasti ir kituose įstatymuose (pvz., Visuomenės informavimo įstatymo 22 str., Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymo 6 str. 1 d. ir kt.). Taip pat autorinei teisei reikšmingi ir kitų teisės šakų įstatymų straipsniai, kurie iš esmės skirti reguliuoti kitokiems visuomeniniams santykiams. Pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso 142 straipsnis, nustatanti...
Intelektinės nuosavybės teisės institutai:
- Autorinė teisė
- Pramoninės nuosavybės teisė
Pagrindinis skirtumas tarp šių teisės institutų yra tas, kad autorinė teisė saugo formą, konkretų tam tikros idėjos įkūnijimą, palikdama pačią idėją nevaržomam naudojimui, o pramoninės nuosavybės apsauga grindžiama pačios idėjos saugojimu.
Autorinės teisės institutas apima teisės normas, reguliuojančias teisinius santykius, atsirandančius dėl literatūros, meno, mokslo kūrinių, įskaitant kompiuterines programas ir duomenų bazes sukūrimo, jų apsaugos bei naudojimo. Šiam institutui taip pat priskirtinos teisės normos, reguliuojančios teisinius santykius, susijusius su atlikėjų veikla bei garso ir vaizdo įrašų gamintojų teisių (gretutinių autorinėms) apsauga.
Pramoninės nuosavybės teisės instituto normos reguliuoja asmeninius neturtinius bei turtinius santykius, susijusius su išradimų, pramoninio dizaino, prekių ir paslaugų ženklų, firmų vardų, puslaidininkinių gaminių topografijų, augalų veislių, kilmės nuorodų arba kilmės vietos pavadinimų sukūrimu, registravimu, naudojimu ir teisine apsauga, taip pat santykius susijusius su apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos.
Kaip matyti, šis institutas apima gana platų intelektinės nuosavybės objektų ratą, todėl paprastai jis yra skaidomas į sudedamąsias dalis:
- apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos.
Giedrė Rimkūnaitė–Manke: Intelektinė nuosavybė virtualiame pasaulyje: kaip ją naudoti ir apsaugoti?
tags: #intelektines #nuosavybes #zenklasopyright #simbolis