Intelektinės nuosavybės teisės: Kas tai?

Intelektinė nuosavybė apima teises, susijusias su literatūros, meno, mokslo kūriniais, artistų vaidybine veikla, fonogramų įrašais, radijo ir televizijos laidomis, išradimais visose žmogaus srityse, moksliniais atradimais, pramoniniais pavyzdžiais (pramoniniu dizainu), prekių ir paslaugų ženklais, firmų vardais ir kitais komerciniais žymenimis, apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos.

1967 m. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) steigiamosios konvencijos 2 str. nurodoma, kad intelektinė nuosavybė apima teises, susijusias su literatūros, meno, mokslo kūriniais, artistų vaidybine veikla, fonogramų įrašais, radijo ir televizijos laidomis, išradimais visose žmogaus srityse, moksliniais atradimais, pramoniniais pavyzdžiais (pramoniniu dizainu), prekių ir paslaugų ženklais, firmų vardais ir kitais komerciniais žymenimis, apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos.

Panašūs ir identiški sąrašai pateikiami kituose tarptautiniuose susitarimuose. Panašiai apibrėžta ir Lietuvos teisės aktuose, t.y. šiuo atveju įgyvendinamas perimamumas, nusistovėjusių nuostatų taikymas bei jų plėtimas. Lietuvos teisinėje sistemoje nuo 1990 m. kovo 11 d.

Intelektinės nuosavybės esmė ir funkcijos

Tradiciskai teisės moksle intelektinė nuosavybė apibūdinama kaip kompleksas išimtinių subjektinių teisių į intelektinės-kūrybinės veiklos rezultatus išreikštus objektyvia forma. Šios teisės iš esmės yra turtinės.

Atsiradus vienareikšmiam pripažinimui, kad intelektinė nuosavybė yra viena iš svarbiausių šiuolaikinės visuomenės vertybių, sustiprėjo jos socialinė funkcija užtikrinanti inovacijų ir kūrybos teisinę apsaugą.

Deja, ne visi nauji intelektinės nuosavybės teisės aktai ir juose įtvirtinti principai atitinka pakitusį socialinį intelektinės nuosavybės vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje. Pastaruoju metu yra pilna nuomonių, kad intelektinės nuosavybės reformos pažeidžia balanso tarp teisių turėtojų ir visuomenės interesų balanso principą - taip labiau skatinama proceso stagnacija.

Šis propaguojama tolimesnis intelektinės nuosavybės teisės reformų būtinumas. Balanso principas realizuojamas ribojant intelektinės nuosavybės teisės ribojimų laike, nustatant teisės išnaudojimo principus, taip pat įvairius teisės apribojimus nekomerciniams ir visuomeniniams tikslams.

Pagrindiniai principai ir perimamumas

Šiame darbe apžvelgsiu intelektinės nuosavybės pagrindinius principus perimamumo būdus tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje, pagal tiriamojo darbo išvadas iškelsiu naujos sprendimo būdus taikant Prancūzijos patirtį tobulinant šią sritį Lietuvoje. Tuo būdu apibrėžiant ateities gaires autorinės teisės ir gretutinės teisės srityje.

Principai reglamentuojant autorines teises. Principų perimamumas, jų formavimasis tarptautiniuose, nacionaliniuose teisės aktuose, vartotojų teisės ir laisvės, jų suvaržymas, išimtinių teisių reglamentavimas elektroninėje erdvėje, duomenų bazės, originalumo kriterijaus reglamentavimo principai, turtinės teisės ir asmeninės neturtinės teisės autoris teisėje, jų suderinamumas ir santykis, teismų praktika - bylos, kurios suteikia principams naujus pavidalus.

Schematiškai peržvelgti kai kuriuos principus, kurie turėjo didžiausią įtaką reglamentuojant autorines teises tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Kūrinys - originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos.

Analizuojant principų perimamumo sąvoką, reikėtų iš pradžių ją apibrėžti kaip teorinį reiškinį. Šias pagrindines problemas, kurios ir reikalauja detalios teisinės analizės intelektinės nuosavybės srityje. Principų egzistencija pasaulinėje istorijoje menama nuo antikos laikų. Šiau nepaneigiamas.

Šio autoriai turėjo teisę į savo kūrybinės veiklos rezultatų, jeigu tie kūriniai buvo neteisėtai perimami - tai buvo vadinama „vagyste“.

Teisinio reglamentavimo principai taip pat keitėsi, kaip keitėsi ir sritys, kuriose autorinė teisė reikalavo apsaugos. Šis bruožus, o tai vedė į "amžinų" principų atnaujinimo vyksmą ir naujų formavimąsi. Šiau išsiskiriant tam tikru požymiu, vadinamu „originalumu“.

Tuo būdu intelektinės nuosavybės reglamentavimo raidos tyrinėtojams atrodė, kad pasiekiamas tam tikras fundamentalus kriterijus universalumas, visą apimantis bendrumas, bet nedaugiareikšmiškumas. Kūriniui, kaip apsaugos objektui reikėjo įrodyti savo vertingą egzistavimą, savo originalumą ir priklausomybę autoriui, kaip nuosavybę, kuri tradiciškai privalėjo turėti šeimininką.

Kalbant apie „kokybinę ąžuolą“, apie atsisakymą nuo nepajudinamų dėsnių, principų, kaip amžinų. Šius tolesniame judėjime. Šis nustatymo taisykles ar jų susiaurinimo atvejus, šis procesas yra sutrikdomas reglamentuojant autoris teisę tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu mastu?

Šiau peržiūrėjus teisės akto nuostatas bandant rasti perimamumo problemos sprendimą. Šiau tai taikoma tik tai intelektinės nuosavybės formai, kuri tapo neaktuali. Šiau toks atribojimas turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę. Šį klausimą netgi būtų galima pavadinti principiniu.

Šiau nepakankamai dar aiški, galima būtų tai paaiškinti tuo, kad moksliniai tyrimai ėjo tik viena linkme, t.y. palaipsninio apsaugos stiprinimo linkme. Šio rezultato, ne autorinės teisės stiprinimo ir plėtimo, o jų susiaurinimo.

Kaip ir buvo minėta nėra gausu doktrininės analizės autorinės teisės srityje fundamentalis jų laisvių atžvilgiu. Ar egzistuoja balansas? Šiau tiesioginės nuorodos į autorines teises nėra. Autorių teisės yra prijungiamos prie kitų konstitucinių teisių ir laisvių.

Skiriant šiuos veiksnius, doktrinoje paliekama galimybė, kad apsaugos išskyrimas gali turėti dirbtinį pavidalą, kuris reglamentuoja labiau autorinės teisės apsaugą į kūrinį kaip fundamentalsį reiškinį, negu vartotojų teisės apsaugą kaip antraeilę. Kalbant apie autoris interesų apsaugą grindžiamą fundamentalis jų laisvių ir teisių pagrindu, svarbu paminėti vieną svarbų aspektą: nuosavybės teisę į autoriaus kūrinį, turtinės teisės pripažinimą.

Pati apsauga reglamentuojama labiau autoris interesų gynybai įtvirtinti. Individualioji laisvė tampa pagrindu įtvirtinti autoris teisę. Išraiškos laisvės pagrindu taip pat pagrindžiama autoriaus teisės apsauga. Kaip tuomet vartotojo teisės, jų vieta šioje schemoje?

1982 metais Prancūzijos konstitucinė taryba (pranc. šias garantijas asmeniui, kuris yra nuosavybės teisės turėtojas. Šiausia iš nuosavybis. Jeigu būtų galima apibrėžti, kad asmeninė laisvė gali užtikrinti autoriaus moralinis interesų apsaugą, ji taps ir vartotojų interesų apsaugos įrankiu.

Šis nustatymas ir bus paskatintas vartotojų teisių į privatų gyvenimą deklaravimu. Tuo bus aiškinama vartotojų teisę naudoti kūrinį asmeniniam tikslui. Visuomenės spaudimas išlaikyti teisę į privatų gyvenimą, t.y. Visuomenės deklaruojama teisė į informaciją, paskatino reglamentuoti apsaugą, skirtą vartotojų interesams ginti.

Tai tapo viešoji teisė, kadangi jeigu šią teisę mes suprasime kaip teisę prieiti prie informacijos šaltinis, tai bus apibrėžtina kaip „priėjimo prie kūrinio“ teisė, kadangi informacija, glūdi kūrinyje. Šio rezultato, ne autorinės teisės stiprinimo ir plėtimo, o jų susiaurinimo.

Šioje tiriamojo darbo dalyje giliau analizuosime originalumą, jo reglamentavimą. Šiau Lietuvos teismų priimti sprendimai kol kas neleidžia išskirti jurisprudencinės kūrinio sampratos, taip pat jie nėra nei itin novatoriški, nei išskirtiniai bendrame autorinės teisės doktrinos ir jurisprudencijos kontekste.

S apimtimis, tiesiog dauguma jų sprendžiama ikiteisminėje stadijoje. Svarbiausioji priežastis, lemianti mažą teisminio bylinėjimosi aktyvumą, greta teisinio išprusimo stokos yra dar vis santykinai maža kūrinis ir autorinės teisės vertė, taip pat reti teisės perdavimo ir suteikimo atvejai.

Kūrinio samprata ir originalumas

Kalbant apie kūrinio sampratą visų pirma reikėtų paminėti Berno konvencijos 2 straipsnį: „sąvoka literatūros ir meno kūriniai apima kiekvieną, literatūros, mokslo ir meno kūrinį, koks bebūtų jos išraiškos būdas ar forma: knygas, brošiūras ir kitus literatūros kūrinius; paskaitas, kalbas, pamokslus ir kitus tokios rūšies kūrinius; dramos ir dramos-muzikos kūrinius; choreografijos kūrinius ir pantomimas; muzikos kūrinius su tekstu ar be teksto; kinematografijos kūrinius, kuriems prilyginami analogiškais kinematografijai būdais gauti kūriniai; piešimo, tapybos, architektūros, skulptūros, graviravimo ir litografijos kūrinius; fotografijos kūrinius, kuriems prilyginami analogiškais fotografijai būdais gauti kūriniai; taikomosios dailės kūrinius; iliustracijas, žemėlapius, planus, eskizus ir plastikos kūrinius, susijusius su geografija, topografija, architektūra ar mokslu“.

Taigi Berno konvencijos tekste pateiktas nebaigtinis kūrinis sąrašas bei įtvirtintas apsaugos taikymo literatūros, meno, mokslo kūriniams, nepaisant jų išraiškos būdo ir formos, principas. Konvencija suteikia galimybę valstybėms Berno sąjungos narėms kaip apsaugos kriterijų nustatyti materialios formos reikalavimą (Berno konvencijos 2 straipsnio 2 d.).

Kūrinio kaip apsaugos objekto požymiai tekste nėra įvardinti. Autorių teisės objektais nepripažįstami visi kūriniai, kaip jau buvo minėta ATGT. 5 str. įvardyti objektai nesaugomi autoris teisės nepaisant, kad daugelis jų atitinka kūrinio požymius, apskritai tarp kūrinis ir autoris teisės objekts skirtumus lemia tai, kad objektais gali būti tik kūriniai, o objektams yra keliamas objektyvios formos reikalavimas, kuris apibrėžia kūrinio apsaugos pradžios momentą.

Lietuvoje nėra keliamas materialios formos reikalavimas - pakanka, kad kūrinys įgytų objektyvią formą, t.y. galėtų būti prieinamas kitam asmeniui ar asmenims. Šius kūrinius: originalius literatūros, dramos, muzikos ir meno kūrinius; garso įrašus, filmus, transliacijas; publikuots leidinis tipografinį apipavidalinimą.

Palyginant Prancūzijos intelektinės nuosavybės kodekso 112 straipsnio 1 d., kuriame numatyta, kad kodekso nustatyta apsauga taikoma kūrinis , kurie yra kūrybinio darbo rezultatai, nepaisant jų rūšies, išraiškos formos, vertės ar paskirties, autoris teisėms.

Kūrinio originalumas paprastai įvardijamas kaip esminis kūrinio požymis. Originalumas nagrinėtinas dviem prasmėmis: pirma, originalumas kaip kriterijus nustatyti, ar veiklos rezultatas apskritai gali būti saugomas, antra originalumas kaip kriterijus nustatyti, ar veiklos rezultatas nėra kopijuotas nuo kito kūrinio, t.y. Kūrinio originalumas pirmąja prasme sukelia itin daug diskusijų.

Kas yra originalu ir kas gali būti laikoma autorinės teisės objektu, yra tiek doktrinos, tiek teismų nagrinėjimo dalykas.. Įstatymai nepateikia jokių kriterijų žmogaus veiklos rezultato originalumui apibrėžti. , gali ir turi nustatyti kriterijus, kurie leidžia vieną darbo rezultatą laikyti originaliu, kitą - ne. Kriterijai, nulemiantys kūrinio originalumą, aiškinami įvairiai.

Originalumo sąvoka skiriasi skirtingos teisės tradicijos valstybėse. Bendrosios teisės tradicijos valstybėse pagrindinis kriterijus originalumui nustatyti - pakankamos kūrėjo (didesnės negu minimalios) pastangos kūrybiniam rezultatui gauti. Teisėjas vertina, ar autorius pakankamai įdėjo darbo, išmanymo, apmąstyms (angl. labour, skill, judgement).

Be to, pabrėžiama, kad nustatant originalumą tokiu būdu yra minimalizuojama teisėjo subjektyvaus vertinimo galimybė apsaugoti įvairaus pobūdžio darbo ir kapitalo investavimą į intelektinio darbo rezultatą. Kontinentinėje teisėje teisėjas taiko vadinamąjį subjektyvųjį originalumo kriterijų.

Teisėjas kvalifikuoja kūrinio originalumą atsižvelgdamas į tai, ar rezultatas atspindi autoriaus asmenybę ( pranc. - empreinte de personnalité). Originalumo samprata skiriasi ne tik skirtingose pasaulio vietose, bet ir skirtingu laiku. Originalumas, kuris kalbant apie literatūros ir meno kūrinius tradicine prasme bus akivaizdus, vertinant šiuolaikines kūrinis formas toks nebūtų.

Šiai būdingas originalumo reikalavimo lygio smukimas - naujos technologijos, naujos kūrinis formos, nauji kūrinio naudojimo būdai lemia tai, kad originalumas, klasikiniame mene pasireiškęs kaip pakankamai aukštas kūrybingumo reikalavimas, tampa objektyvizuotu minimalis pastangs ar tiesiog žmogaus asmeninę veiklos reikalavimu.

Šius lemia naujai sukuriams nematerialis vertybis, kurios nepatenka į tradicinis kūrinis sampratą, teisinės apsaugos būtinumą. Vienas iš būdas apsaugai užtikrinti yra autorinės teisės apsaugos mechanizmo naudojimas. Būtent dėl šio mechanizmo patrauklumo (formalums netaikymo, išimtinio teisis pobūdžio, ilgs turtinis teisis galiojimo termins) vis daugiau kūrybinės-intelektinės veiklos produkts mėgina „įlįsti“ į kūrinio sampratą.

Manome, jau galima pradėti kalbėti apie skirtingas originalumo kriterijaus sampratas, t.y. Kontinentinės teisės doktrinoje yra nurodoma, kad subjektyvusis originalumo reikalavimas netinka naujoms, žemo kūrybinio lygio kūrinis kategorijoms. Todėl kaip kriterijus originalumui nustatyti minima ir įtvirtinama autoriaus asmeninę kūrybinę veiklą: preziumuojama, kad kūrinys, kuris yra konkretaus žmogaus kūrybin...

Intelektinės nuosavybės apsauga

Intelektinę nuosavybę kuriantys asmenys, įmonės bei organizacijos, siekdami ją apsaugoti, turėtų nepamiršti teikti paraiškas dėl dizaino, prekių ženklų registravimo bei išradimų patentavimo.

Svarbu žinoti, kad prekių ženklai ir gaminio dizainas yra saugomi juos įregistruojant, išradimai - patentuojant. Šie įrankiai leidžia teisinėmis priemonėmis ginti teises, apsaugant savo turimus registruotus intelektinės nuosavybės objektus nuo kopijavimo ir nepageidaujamo naudojimo bei padeda kovoti su nesąžininga konkurencija, taip pat prisideda prie verslo augimo ir sėkmės. Be to, tai gali būti viena iš sąlygų lengvesniam investicijų pritraukimui, nes išimtinėmis teisėmis apsaugotas kūrinys yra vertingesnis.

Prekių ženklas yra skirtas identifikuoti konkretaus gamintojo prekes ar paslaugų teikėjo teikiamas paslaugas ir atskirti jas nuo kitų gamintojų prekių ar paslaugų . Tai gali būti žodžiai, asmenų vardai, pavardės, meniniai pseudonimai, juridinių asmenų pavadinimai, šūkiai, raidės, skaičiai, piešiniai, emblemos, erdvinės formos, spalvos, netgi garsas ar judesys. Neretai vos pamatę prekių ženklą, įsivaizduojame, koks tai bus gaminys ar paslauga, jo/jos kokybė ar savybės.

Sėkmingo gaminio prekių ženklas gali būti įmonės reputacijos, reklamos priemonė. Toks ženklas, ypač turintis populiarumą ir vartotojų pripažinimą, gali greitai tapti prekių ženklų klastotojų, siekiančių pasinaudoti jau sukurta gaminio reputacija ir neatidžiam vartotojui pasiūlyti savo gaminį, taikiniu.

Todėl registruotas prekių ženklas leis nesudėtingai įrodyti savo teises ir jas apginti, taip išgelbėjant įmonės investicijas į gaminio, paslaugos kūrimą ir populiarinimą.

Sukūrus naują gaminio ar jo dalies vaizdą, jį galima apsaugoti registruojant kaip dizainą. Dizainas apibrėžiamas kaip viso gaminio ar jo dalies vaizdas, sudarytas iš gaminio ir jo ornamentikos specifinių savybių - linijų, kontūrų, spalvų, formos, tekstūros ir medžiagos. Registruoto dizaino savininkas turi išimtinę teisę šį dizainą naudoti, tad tik jis gali leisti arba drausti kitiems asmenims gaminti, siūlyti parduoti, pateikti į rinką.

Tokiu atveju, kai yra sukuriamas gaminys, kuris yra naujas pasauliniu lygiu ir yra neakivaizdus atitinkamos techninės srities specialistams, jis ar jo gamybos būdas gali būti patentuojamas kaip išradimas. Patentą taip pat galima licencijuoti, tai gali palengvinti komercinių partnerių paiešką.

Neretai gaminys gali būti apsaugotas keliais intelektinės nuosavybės apsaugos būdais: pažymint gaminį registruotu prekių ženklu, registruojant gaminio išorinį vaizdą kaip dizainą (net iki 100 to paties dizaino pavyzdžių vienoje paraiškoje) ir patentuojant išradimą.

Idėjos apsauga

Kiekvienas gaminys paprastai prasideda nuo idėjos, o viešojoje erdvėje kartais pasirodo informacija apie idėjų vagystes: vienas asmuo kažką sugalvoja, o kitas pasisavina šią mintį ir realizuoja. Nors pačios idėjos negalima registruoti ar patentuoti, visgi yra teisinių priemonių apsaugoti idėją.

Vienas iš idėjos apsaugos būdų - komercinių paslapčių ar konfidencialios informacijos teisinė apsauga. Tokiu atveju, suinteresuotos šalys, prisidėjusios prie idėjos atsiradimo, sudaro sutartį, kurioje nustato, kokia informacija yra laikoma konfidencialia, bei susitaria dėl konfidencialumo įsipareigojimų. Prieš atskleidžiant idėją kitiems asmenims, svarbu įvertinti, ar ši idėja yra tinkamai apsaugota teisinėmis priemonėmis. Jei ne, tuomet patariama idėjos neatskleisti ir neskelbti viešai.

Ginčų sprendimas

Jeigu rinkoje atsirado ženklas, kuris tapatus ar panašus į jau registruotą prekių ženklą, Valstybiniam patentų biurui (VPB) oficialiame biuletenyje paskelbus apie tokio ženklo registraciją, galima šį veiksmą užprotestuoti, paduodant motyvuotą rašytinį protestą.

Tokiu atveju, prekių ženklo savininkas, norėdamas paduoti protestą dėl vėlesnio tapataus ar panašaus prekių ženklo registravimo, privalo turėti vieną ar daugiau jam priklausančių ankstesnių galiojančių teisių. Taip pat teikiant tokį protestą būtina nurodyti teisinį pagrindą bei būti įsitikinus, kad abu prekių ženklai yra tapatūs arba panašūs.

Vienas iš galimų protesto padavimo teisinių pagrindų yra tikimybė suklaidinti dalį visuomenės, kai vartotojai yra suklaidinami dėl naujai rinkoje atsiradusio prekių ženklo ir įsigyja juo pažymėtų prekių, manydami, kad tai kito gamintojo prekių ženklo gaminiai.

Jeigu vėlesnis prekių ženklas jau yra registruotas VPB, galima paduoti negaliojimo prašymą, o jei vėlesnis prekių ženklas nepertraukiamą 5 metų laikotarpį nebuvo naudojamas Lietuvoje - jo panaikinimo prašymą.

Tuomet, kai protestas yra tenkinamas, VPB neregistruoja konkurento prekių ženklo, o protestą padavęs asmuo taip apsaugo išimtines teises į savo prekių ženklą.

Svarbu ir tai, kad patys pareiškėjai, ketindami registruoti savo prekių ženklą, turėtų pasitikrinti, ar toks ženklas nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių, įsitikinti, ar rinkoje nėra jau užregistruotų tapačių ar panašių prekių ženklų. Taip pat reiktų žinoti, kad galima užginčyti ir nesąžiningais ketinimais registruojamą ženklą, jeigu galima įrodyti, kad toks registruojamas ženklas nepriklauso jį registruojančiam asmeniui arba jeigu toks asmuo dėl įvairių priežasčių neketina pats ženklo naudoti sąžiningai.

Kaip išvengti klaidų registruojant prekių ženklą?

Pradedant savo prekių ženklo registravimo kelionę, svarbu tinkamai pasiruošti. Šį iššūkį padės lengviau įveikti dažniausiai pasitaikančių klaidų ir jų sprendimo būdų sąrašas.

Dažniausiai pasitaikančių klaidų sprendimo būdai:

• Neišsamus tyrimas. Prieš pradedant registraciją, svarbu atlikti paiešką ir įsitikinti, ar teisė į žymenį nepriklauso kitiems asmenims. Tai padės išvengti galimų konfliktų su kitų prekių ženklų savininkais.
• Neteisingas klasifikavimas. Reikėtų įvertinti veiklos sritis, kur bus naudojamas prekių -ženklas, ir apgalvotai pasirinkti tinkamas klases savo prekėms ar paslaugoms, kurioms žymėti bus naudojamas ženklas. Per plati arba per siaura klasifikacija neužtikrins visiškos prekių ženklų apsaugos.
• Netikslūs dokumentai. Neišsamūs arba netikslūs dokumentai gali užvilkinti registracijos procesą arba būti atmesti. Užtikrinkite, kad visos reikalaujamos formos, patvirtinamieji dokumentai ir mokesčiai būtų pateikti teisingai ir laiku.
• Laiku nesikreipiama į specialistus. Intelektinės nuosavybės eksperto patarimai gali padėti išvengti klaidų. Registruojant prekių ženklą savarankiškai, gali būti praleista svarbi informacija, klaidingai užpildyta forma ar nepateiktas reikiamas dokumentas, todėl svarbu pasitarti su šios srities ekspertais, kurie padės užtikrinti sklandesnį ir sėkmingesnį procesą.

Ginčus dėl prekių ženklų ir dizaino registravimo galima išspręsti taikiai, pasinaudojus Valstybinio patentų biuro teikiama nemokama mediacijos paslauga.

Konsultacijai intelektinės nuosavybės apsaugos klausimais galima registruotis čia.

Intelektinės nuosavybės eksperto patarimai gali padeti išvengti klaidu registruojant prekių ženklą savarankiškai, gali būti praleista svarbi informacija, klaidingai užpildyta forma ar nepateiktas reikiamas dokumentas, todėl svarbu pasitarti su šios srities ekspertais, kurie padės užtikrinti sklandesnį ir sėkmingesnį procesą.

Romerio universiteto dėstytoja turėtų žinoti, kad tavo autorines teises į darbą - mokslinį darbą - saugo Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Pagal jį autorių teisių objektai - originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas. Autorių teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinį atsiranda jį sukūrus (13 str.). Kokios tos teisės - įstatyme. Autorius gali pranešti visuomenei apie savo turtines teises panaudodamas autorių teisių apsaugos ženklą. Aišku, dėstytoja gali sakyti, kad ji pačio darbo nenaudojo, kad tavo darbas yra tavo darbas, ji įgyvendino tik idėją, kuri pagal ATGTĮ - nesaugoma. Tačiau tu galėtum sakyti, kad idėją išreiškei objektyvia forma - moksliniu darbu.

Prieš paviešindami autorinį darbą, įšsiųskite jį sau registruotu paštu, gerai užklijuotame voke. Kai gausite voką paštu, neatidarykite jo. Laikykite viską užklijuota. Oficialus pašto įstaigos štampas ant voko bus kaip garantas, kad kurinys buvo sukurtas tokiu ir tokiu laiku. Turėsite svarių įrodymų, kad kurinys jūsų.

Panasu kad tavimi naudojasi kas is ties paplitusi praktika lietuvoje. Siulau viska isversti i anglu kalba ir uzsiregistruoti darba JAV. Ten procedura trunka labai greit ir efektyviai nepalyginsi su LATGA (bent as jau taip dariau).

tags: #intelektualios #nuosavybes #teises