Apysaka „Iš nuomšiko gyvenimo“ - tai istorija, papasakota vaiko, kurį galima išsinuomoti, vardu. Ši istorija yra be galo tikra, parašyta neprilygstamu G. Morkūno stiliumi, šokiruojanti, kaip ir visos jo knygos, bet su laiminga pabaiga.
Baltų kalbos paplitimas
Skaitant šią knygą reikia mąstyti, ieškoti užkoduotų klausimų ir atsakymų.
Baltų Kalbos Ištakos: Gilūs Istoriniai Ryšiai
Pasak per pastarąjį šimtmetį įsitvirtinusio požiūrio, baltai susiformavo su indoeuropiečių atėjimu į ankstesnių medžiotojų, žvejų ir gamtos gėrybių rinkėjų žemes tarp Baltijos jūros ir Volgos vidurupio maždaug 3 tūkstančiai metų pr. Kr. Lingvistai (Ivanovas-Gamkrelidzė) lemiamu laiko metalų technologijų sklidimą iš Kaukazo regiono. Nežiūrint, kad iki šiol egzistuoja dvi gan nesutaikomos lingvistų mokyklos: konservatyvių, prieš beveik du šimtmečius vokiečių kalbininkų F. Bopo (F. Bopp), A. Kalbininko S. Ne mažiau svarbia lieka globaliųjų bendrybių bei kitų kalbos ištakų susiformavimo atskleidimo problematika.
Šia prasme archajiškumu pasižyminčios baltų bei jai kaimyninės kalbos yra itin tinkamas tyrimų objektas, tačiau tam jau neužtenka vien lingvistinių ar net matematinių priemonių, nes tenka daryti prielaidas apie kalbinius psichologizmus - pvz. Ne tik mums, bene įspūdingiausi tarp giliausios senovės reliktų - itin archajiškų U5, U4, U2 genetinių grupių, (U5 pradžia datuojama prieš maždaug 50-30 tūkst. Tirpstant ledynui bei keliaujant samanų arealui į šiaurę, paskui jį, traukiant šiaurės kryptimi ir elniams, įkandin pasekė ir dalis ietimis, lankais apsiginklavusių medžiotojų.
Archeologų nustatyta, kad dabartinė Lietuvos teritorija buvo naujai apgyvendinta vėlyvojo ledynmečio atšilimo pradžioje, t. y. Vaizdžiai kalbant, Centrinės Europos - padunojės, priekarpačių apskritagalviai, didžiagalviai pabaltijyje maišėsi su vakarų priekrančių siauragalviais. Ilgą laiką buvo manoma, kad pirmieji pabaltijo gyventojai čia buvę iki virvelinės keramikos kultūros pasirodymo yra finougrai [3]. Būtent, svarų argumentą baltiškų hidronimų chronologizacijai pateikia aptiktas šukinės-duobelinės (fino-ugrų) neolitinės kultūros nešėjų įsiskverbimas į Narvos kultūros teritoriją Estijoje bei dešiniakrantėje Dauguvos pusėje viduriniame neolite nuo maždaug 3600/3400 m.pr.K r.[6], vykusį dėl klimato atšalimo prie Uralo, tad nenuostabu, kad V. Toporovo ir R.
Matyt, neatsitiktinai elnio pavadinimas yra panašus baltų ir slavų, ir netgi graikų bei armėnų [8], vengrų kalbose: ‚elnias‘ yra ir slavų ,olenj‘, ir vengr. ,elain‘ - žvėris, su galimu atspindžiu ir germanų (vok. Gi rudojo lokio įžodinimas, kuris jau atspindėtų poledyninį europiečių išplitimą ir kalbinių ryšių trūkinėjimą yra absoliučiai skirtingas: slavų ‚medved‘, ‚karhu‘ (suom.) bei vok. ‚Bär‘ su gr. Pastebėkime, kad itin svarbi slavų ir baltų, turinčių panašų elnio pavadinimą, skirtybė yra susijusi su ‚lokiu‘ bei ‚lanku‘.
Žinoma keletas baltų ir slavų etnosų kilmės ir santykio aiškinimų, pradedant J. Endzelynu ir baigiant V. Toporovu-O.Trubačiovu, kurie slavus kildino iš kraštinio baltų dialekto. Priežastis pastarajai prielaidai yra ta, kad pasak šviesaus atminimo akad. Z. Jei jau esminės baltų protėvių dalies lokalizaciją priskiriame Svidrų kultūros priekarpatėms ir šiauriniam padunojui, tai natūralu slavų protėvynę talpinti pietiniame Dunojaus vidurupyje, juolab gausi serbų ar čekų populiacija nebus per tūkstantmečius atsiradusi iš kažkur kitur.
Artimą semitų ir pietų slavų kaimynystę rodo ir ‚medžio‘ - ‚derevo‘ protosemitiška rekonstrukcija: ‚*tarip‘ [12]. Aukščiau pateikta prasminė semantinė ‚dub‘ samplaika yra kaip ir neabejotina, juolab Šumero ‚dub‘ - reiškia smogti (žr. slav. ‚lies‘ ir ‚lisa‘ - lapė ir miškas, lietuvių ‚meška - miškas‘ - beje, tai galimas helėnistinio laikotarpio įtakų palikimas), todėl natūraliai kyla klausimas: kur ir kada pietiniai slavai ar jų protėviai galėjo kontaktuoti su, sakykime, išeiviais iš derlingojo trikampio Levante (Viduržemio jūros rytinėse priekrantėse), juolab semitų protėvynė yra šiauriau.
Svarbi aplinkybė yra ir tai, kad tobulas žodis ‚dub‘ yra ir paprastas, ir tvirtai skambus bei reikšmingas, kaip ginklas ar medžioklės įrankis bei mitologinis tvirtybės simbolis, todėl galėjo išbūti nepakitęs ir 10 ar net 20 tūkstantmečių bei, tikriausiai, davęs pradžią, beje, K. Būgos įtvirtintam tarmiškam ‚dubuo‘ - iš ąžuolo skobtam indui.
Gi semantinio lizdo, sietino su ‚dub‘ rekonstrukcija irgi atitinka pateiktą baltų ir slavų skirtingą lokalizaciją ledynmečiu: ‚ąžuolas‘ kildintinas visgi, nuo ‚gilė - sl.želudj‘ , todėl koduoja ir šventų baltų giraičių - ąžuolynų sodinimo technologiją: iš gilės (žr. gr. αίγίλωψ ir pralot. Pietesniuose kraštuose ąžuolai dėl klimato palankumo plito labiau savaime, o šiauresniuose ąžuolynai galėjo būti dažnokai sodinami žmonių. Iš čia lietuviškai ir prūsiškai ‚gilė‘ bei ‚gile‘, o slavų *želọdь [13] (pvz. čekų ‚žalud‘ gal atspindės ir vėlesnį derlingumo deivės Lados kultą) bei, matyt, ąžuolinis ‚kuolas‘ iš prasl.*gol [14].
Šiokios tokios painiavos į tokius grubokus lingvistine-psichologine prasmėmis aiškinimus, žinoma, įneštų prūsų kailiaraugė žievė „dumpbis“, (lenk. ‚dąb‘- ąžuolo žievė, lietuviškai tai ;dūbas‘) tačiau preciziškesnis gvildenimas, vedantis prie galimo buvusio semitų, slavų ‚dumb‘ ir mūsiško ‚dumbuo‘, vėliau virtusio patogesniu slavams ištarti ‚dub‘ ir baltams - ,dubuo‘, tai jau tik svarbių, detalesnių argumentavimų dalykas ir tolesnis aiškinimo gludinimas pagal visus mokslinio griežtumo reikalavimus.
Nesunku suvokti, kad slavų-baltų paribio ‚dub‘ įtakos pietų - šiaurės kryptimi greta ‚dubens, duburio‘ bus davę ir kalbinius prasmių virsmus tuometiniams naujadarams - ‚duobei‘ išrausiamai ąžuoliniais padargais bei ‚dobti‘ žvėrį ąžuoliniu kuolu ir, netgi, ‚dabinti‘ ąžuolų vainikais ar, turbūt, vėlyvai pasirodžiusiam Lietuvoje ,dabojimui‘. Žiedadulkių datavimas rodo, kad į vidurio padunoję ąžuolai atkeliavo maždaug prieš devynis tūkstantmečius, o suomių įlanką pasiekė dar po dviejų tūkstantmečių, matyt, ir darbščių mūsų protėvių, suvokusių miško bei ąžuolynų svarbą, dėka.
Lingvistinė vokalizmų-konsonantizmų lentelių sukaustyta scholastika, kažkodėl nekildina ‚ąžuolo‘ iš ‚gilės‘, nors toks sodinimo technologijos užkodavimas yra labai tikėtinas. Gi prūsai savo kalboje ąžuolą vadinę ‚ansoniu‘, matyt, poetiškai turėjo galvoje, kad ąžuolas yra gilės sūnus, nors kalbininkai peteikia ir gumbuoto versiją. O. Taigi, turėtume kalbėti ir apie mezolito Nemuno ir Kundos kultūrų laikotarpio baltus, naudojusius titnago dirbinius, kūginius strėlių antgalius, kaulo ir rago bei medžio dirbinius, akmeninius kirvius, vienašonius žeberklus, o ne tik neolito laikotarpio baltus, pažinusius ir turėjusius naujesnes technologijas.
Ne tam tikros technologijos ir dirbinių „mados“ - pvz. puodų puošimas virvelės įspaudu, o kalba gilioje senovėje, tvirtinta prekybiniais mainų ryšiais, yra pagrindinis etnoso bruožas. Dar žymiai giliau amžiuose ieškodami ir semitų ‚dub‘ ištakų, prieisime iki nostratinio medžio įžodijimo - ‚bo‘, gal būt pagal sausuolio, tinkamo kurui skambėjimą, iš šiaurinės Afrikos paplitusio pašėlusiai anksti, ir turbūt galiausiai kažkiek atspindėto ir mūsų berže bei paduslėjus leksinėje bendrybėje su helėnais - pušyje (gr. Tai ir bus priebalsinė atitikmena, keliavusi per afrikiečių, semitų, slavų, baltų ir fino-ugrų kalbines grupes.
Kadangi ‚beržas‘ yra leksinė baltų-slavų-germanų bendrybė, tai ne tik jos ištakas, vėlgi, tikslinga priskirti ledynmečio žmonių prieglobsčiui buvusiam kažkur Centrinėje Europoje. Žodis ‚ledas‘ būdingas slavams ir baltams (žr. s.air. Gi klasikinės lingvistinės ide schemos šiuo požiūriu atrodo netvirtai. Negi žemdirbiai bus ėmę ir išmokinę vietinius pabaltijo U genetinių grupių medžioklius-rinkėjus-žvejus medžių ar žvėrių pavadinimų? Juolab pasak A. Girininko medžioklė ir žvejyba bei gamtos gėrybių rinkimas buvo viena pagrindinių baltų veiklų net žalvario amžiuje.
Šioje vietoje derėtų užduoti ir nedviprasmį klausimą - iš kurio laikmečio yra išlikusi keliolikos baltų žodžių ( pvz. Globalios etimologijos konstatuotos Dž. Bengtsono (J. Bengtson) ir M. Ruleno (M. Ruhlen) tyrinėjimuose, vis tik, neatrodo atsitiktinumo vaisiumi, o tada jau tenka galvoti net apie pirmykščio homo sapiens išplitimo iš Afriko po platų pasaulį tūkstantmečius pasekmes kalboms. Kad ši šaknis ‚mn‘ pagrindu yra gaji bei produktyvi, rodo ir ugro-finų ‚aš‘ - ‚minu‘ greta lietuvių ‚mani‘ - aš , beje, sietino su vėlyvu savęs kaip ašvos - kumelės savininkiškumo tapatinimu. Tai dar vienas argumentas turiningos baltų kalbos egzistavimui gerokai iki žirgininkystės atsiradimo, turbūt Kurganų kultūros invazijos įtakose.
Dargi ir visa alternatyvi ide kalbų kildinimo ne iš žemdirbystės plitimo laikų, o iš paleolito-ledynmečio laikotarpių teorija, sukurta Bolonijos universiteto profesoriaus M. Alinėjaus ir jo pasekėjų (Ballester, Cavazza, Costa, Häusler, Otte, Poghirc) [29], neatrodo iš piršto laužta. Pagaliau ir akad. Z. Zinkevičiaus žodžiai [30], kad nors baltų kalbose yra daugybė neišvengiamų leksinių bendrybių su aplinkinėmis ir netgi tolimesnėmis kalbinėmis grupėmis, lietuvių kalba savo sandara yra itin archajiškas unikumas, sakyčiau, rodo ir itin savitą mąstyseną archetipinėmis kalbinėmis konstrukcijomis.
Juolab akademikas komentuodamas neeilinio kalbininko V. Ambrazo , kuris drąsiai ėmėsi sunkiausių problemų, rašė: „Daugeliu atvejų mūsų dalyvių konstrukcijos yra archajiškesnės už tas, kurios turimos kitų indoeuropiečių kalbų seniausiuose paminkluose“ [31]. Todėl manant, kad baltai yra labiau vėlyvoki atėjūnai - ‚virvelinės kultūros nešėjai‘, o ne ankstyvieji autochtonai, kurie tolstant nuo ledyninio prieglobsčio suformavo savitą kalbą, reikštų, kad iš baltų proistorės, turtingos materialine bei dvasine kultūra - suformuotu geru, taikingu, pagalbos ranką visada tiesiančiu, kantriu ir darbščiu būdu, minėtu I. Germanų logotipas, vėlgi, kitaip nei baltų vadintas lokys yra Berlyno herbe.
Gaila, kad patys didžiausi baltų-germanų bendri leksiniai archajizmai yra labai menkai tyrinėti, nors viena spalvingiausių ir prieštaringiausių figūrų skandinavų mitologijoje yra chaoso nešėjas, toteminis LOKI tiesiog verstų purenti ir šią lingvistikos vagą.
Lentelė: Baltų ir Slavų kalbų panašumai
| Žodis | Lietuvių kalba | Slavų kalba |
|---|---|---|
| Elnias | Elnias | Olenj |
| Ledas | Ledas | Led |