Kalbos Ekonomijos Principas ir Būtasis Kartinis Laikas Lietuvių Šnekamojoje Kalboje

Šnekamoji kalba yra tyrinėjama, bet nepakankamai. Trūksta tyrimų, kurie atskleistų kalbos ekonomijos principo poveikį lietuvių šnekamajai kalbai. Šiuo metu, kai sukurtas sakytinės lietuvių kalbos tekstynas, atsiveria perspektyvos išsamiau ir įvairesniais aspektais tyrinėti sakytinės kalbos ypatumus. Kalbotyros terminų žodynas neskiria sąvokų sakytinė ir šnekamoji kalba, abi vadina ,,kalbos atmaina, vartojama garsine forma“ (Gaivenis 1990).

Šilingis 1971) teigia, kad šios sąvokos turi būti vartojamos skirtingomis reikšmėmis, nes šnekamoji kalba vartojama kaip buitinio stiliaus sinonimas. Šnekamojoje kalboje dažnai galima pastebėti žodžių bei frazių trumpinimus. Taip išreikšti mintį, vengiant ilgų žodžių, pasakymų. Trumpesne forma yra vartojami daiktavardžiai, skaitvardžiai, veiksmažodžiai, kitos kalbos dalys.

Darbo tikslai:

1. Išsiaiškinti kalbos ekonomijos principo esmę.
2. Nustatyti jo poveikį lietuvių šnekamajai kalbai.
3. Nustatyti, kas lemia žodžių trumpinimą.
4. Išsiaiškinti, kokia dažnai vartojamų žodžių įtaka trumpinimui.

Tyrimo rezultatai rodo, kad dažniausiai trumpinami ilgi žodžiai, turintys daugiafonemes fleksijas. Trumpos formos kalboje yra dažnesnės, trumpi žodžiai dažniau vartojami nei ilgi, todėl pasitvirtina hipotezė, teigianti, kad dažnumai lemia kalbos trumpinimą. Ilgas žodis - nenatūralus, todėl redukuojamas, kad pritaptų prie bendrosios kalbos sistemos.

Kalbos ekonomijos principas veikia visus šnekamosios kalbos lygius: fonetinį, morfologinį, leksinį ir sintaksinį. Šnekamoji kalba laikoma savarankiška tautinės kalbos atmaina. Tai - kasdieninė šnekamoji kalba, buitinė šnekamoji kalba (Pupkis 2005).

Temos aktualumas ir naujumas

Kalbos ekonomijos principas pasaulyje seniai žinoma sąvoka. Lietuvoje tai dar nauja sąvoka ir tyrimai, susiję su kalbos ekonomija, lietuvių kalbotyroje dar labai mažai. Šiandien svarbu išsiaiškinti, kaip kalbos ekonomijos principas veikia lietuvių šnekamąją kalbą, nes tai dar mažai tyrinėta sritis (pvz., Dabašinskienė 2008). Šis darbas yra naujas, nes kalbos ekonomijos principas aiškinamas remiantis natūralumo teorija (Dressler 1997), tiriami natūralūs spontaniški pokalbiai.

Darbo objektas

Šio darbo objektas yra natūralūs spontaniški pokalbiai. Sutrumpėjusios formos buvo renkamos iš transkribuotų pokalbių įrašų. Automatinė analizė atlikta naudojant CHILDES programą. Šiuo atveju analizuoti spontaninės šnekamosios kalbos morfologinio trumpėjimo atvejus ir juos aprašyti. Šiuo atveju netyrinėjami instituciniai pokalbiai.

Tyrimo metodai

Darbe taikytas tekstyno lingvistikos, aprašomasis ir statistinis metodas. Skaičiuojami visuose pokalbiuose pavartotų sutrumpėjusių formų dažnumai. Analizės programų paketas CLAN leido atlikti vartojamos leksikos, gramatinių kategorijų dažnumo statistinius tyrimus. Aprašomuoju metodu buvo apžvelgti trumpinimo variantai, suskirstyti pagal gramatines kategorijas.

Darbo struktūra

Darbas suskirstytas į keturias pagrindines dalis: įvadą, teorinę dalį, tiriamąją dalį ir išvadas. Teorinėje dalyje aprašomas ekonomijos principas, jo poveikis kalbai, galimi redukcijos būdai, taip pat bendrieji šnekamosios kalbos požymiai, trumpinimo tendencijos. Tiriamojoje dalyje skaičiuoti ir aprašyti tyrimo medžiagoje rasti trumpiniai, jie skirstomi pagal morfologines kategorijas. Šioje dalyje taip pat apžvelgiamos trumpėjimo galimybės, daromos dalinės išvados, prielaidos apie trumpėjimo priežastis. Išvadose pateikiami atsakymai į probleminius klausimus, apibendrinamas hipotezių pagrįstumas.

3. Kalbos ekonomijos principą išsamiai aprašė A. Vincentini (2003), skirtingas kalbos ekonomijos versijas pateikė E. van Gelderen (2006), kuri aiškinosi, kaip šis principas padeda vaikams konstruoti kalbą. E. Kalbos ekonomijos principas siejamas su K. Zipf ir A. Martinet teiginiais šiuo klausimu. Pastarasis šį principą taikė ir fonologijai, ir sintaksei. A. Martinet teigė, kad ne kalba turi būti taikoma prie kalbininkų teorijų, bet teorijos prie kalbos. Šiuos aiškino remdamasis tokia dichotomija: viena vertus svarbus komunikacijos akto aiškumas ir tikslumas, kita vertus - vyrauja organiškos inercijos poveikis, kuris lemia pastangų sumažėjimą, o kalba tampa staigi ir neatsargi. Tie, kurie sukels besaikes kalbos pastangų sąnaudas ir trukdys suvokti kalbą, bus automatiškai atkirsti ar panaikinti. K. Zipf tyrinėjo šneką kaip natūralų reiškinį ir įrodė, kad polinkis į ekonomiją, yra kriterijus, reguliuojantis bet kokią žmogaus elgsenos kryptį, kuri lemiama mažiausių pastangų principo.

Kalbos ekonomijos principas remiasi dažnumo, atpažinumo ir semantinio žymėtumo normomis. Visi jie vienas nuo kito priklausomi. Dažniausiai vartojami žodžiai yra trumpi (~žr. Priedo 1 lentelę), todėl ir kalboje linkstama trumpinti žodžius praleidžiant priesagą ar šaknį, pvz., busas -> autobusas, kompas -> kompiuteris. G. Fenk-Oczan (2001), dėl garsų susilpnėjimo arba visiško jų ištrynimo žodyje. B. Sigurd (2004) teigia, kad kalboje ilgų žodžių vengiama, nes jie neekonomiški, tokiems parašyti ir perskaityti reikia daugiau laiko. Labai daug yra ilgų žodžių, kuriuos vartojame retai, labai mažai yra ilgų žodžių, kuriuos vartojame dažnai. Šiuo atveju minimalios pastangos, reikalingos maksimaliam rezultatui pasiekti (Vincentini 2003). Taigi, pasak G. Šiuo atveju ir lengviau nuspėjamas, tad atpažinimo pastangos mažėja. Šiuo atveju, todėl ilguose žodžiuose dažna redukcija. K. Šiuo atveju, ji turi savas taisykles. Šio bendros žinios turėjimu. Šiuos fonetinės variacijos, mini W. Raymond (2006), M. ir T. Svyrava-.

Žmonės gali keisti savo kalbą, priklausomai nuo to, kur, su kuo ir apie ką šneka. Svarbus ekonomijos principo požymis - semantinis žymėtumas. Nežymėtos formos kalboje dažnesnės, o žymėtos turi konkretesnius ir labiau ribotus vartojimo atvejus (Fenk-Oczan 1998). Pavyzdžiui, kalboje dažniau pasitaiko vienaskaita, esamasis laikas ir vyriška giminė, t. y. nežymėtosios formos nei priešingai. Todėl į kolegas vyrus ir moteris galima kreiptis bendradarbiai, kolegos, į mergaites ir berniukus - vaikai, abiem atvejais vartojama vyriška giminė. Šiaus kategorijos formų skirtumus, nes vienaskaita trumpesnė už daugiskaitą, plg. name - namuose, einu - einame, o būdvardžių nelyginamasis laipsnis trumpesnis už aukštesniuosius laipsnius: ilgas-ilgesnis-ilgiausias. Šie pavyzdžiai rodo, kad trumpesnės formos dažnesnės, nes nežymėtos. A. Šiausiasis iš visų Europos kalbs (išskyrus rašybos ir tarimo neatitikimus): trumpėjo galūnės, išnyko linksniuotės, žodžių tvarka sakinyje tapo pastovi, atsirado prielinksniai semantiniams ryšiams nusakyti, sutrumpėjo žodžiai, taigi kalba tapo ekonomiškesnė. Panašius pastebėjimus galėtume pamatyti ir lietuvių kalbos raidoje. Šiavimo ir linksniavimo sistemos paprastėjo. O naujos technologijos dėka kalba tampa dar labiau trumpinama, pereinama prie bendravimo trumpiniais (elektroninės žinutės, laiškai), todėl stebime, kaip rašytinė kalba priartėja prie šnekamosios kalbos.

Kalbos ekonomijos principas yra svarbus naujiems terminams sudaryti. Niekada neprigis kelis žodžius darinys pavadinti daiktui, kurį kitos tautos atstovai vadina vienu trumpu žodžiu. Jaunuolis, kuris linkęs kalbėti žargonu, trumpinti įvairius žodžius, be abejo, rinksis trumpesnį variantą, nesvarbu, kad jis netaisyklingas, bet labiau patrauklus, nes trumpas. Taigi vėl susiduriame su dažnums įtaka vartojamo žodžio pasirinkimui.

Kalbos ekonomijos principas siejasi su kai kuriais Dresslerio natūralumo teorijos aspektais (Dressler 1997). W. U. Dressleris pateikia argumentus apie kalbos elementų natūralumą, susijusį su žmogaus proto veikla ir kognityvinėmis sistemomis. Šiuo atveju tai nesiejama su dažnumu. Dažnesnė tam tikro elemento vartosena lemia geresnį jo pažįstamumą, o kognityvinės sąnaudos, reikalingos tam elementui vartoti, sumažėja. Dėl kognityvinės veiklos sąnauds, kognityvinio pažinimo lengvumo šios teorijos principas gali būti apibūdinamas kaip daugiau ar mažiau lengvas žmogaus protui (Dressler, cituojama iš Dabašinskienės 2009). Tai rodo, kad vienos morfologinės struktūros yra sunkiau suprantamos nei kitos, o tai priklauso nuo natūralumo. Natūralumas gali būti nulemtas tokis sąveikos princips: žymėtumas, trumpumas, ikoniškumas. Šie aspektai siejami ir su kalbos ekonomijos principu. Vadinasi, tam tikras nežymėtas, paprastas (skaidrus), dažnas kalbos elementas yra natūralesnis už tą, kuris šis požymis neturi (Dabašinskienė 2009; Dressler 1997). I. Šiuo atveju dažnumas yra realus empirinis kintamasis, įrodantis ar paneigiantis keliamas hipotezes. Dažnumą galima laikyti natūraliai ryškiu kintamuoju, labai svarbiu aiškinant vaikų kalbos raidą ar mėginant aptarti formos trumpėjimo tendencijs ir reikšmės ryšį (Dabašinskienė 2008).

Šnekamosios kalbos samprata

Šnekamoji kalba buvo vartojama daug amžių iki rašomosios kalbos atsiradimo, ji yra pirminė, o rašomoji - antrinė. Atsiradus rašomajai kalbai, sakytinė kalba vis tiek lieka labai svarbi kalbos vartosenai ir raidai (Grinaveckis 1985). Sakytinės ir rašytinės raiškos skirtumai ligi šiol dar nėra pakankamai aptarti (Nauckūnaitė 2003). Kalba nuolat kinta, dažniausiai sakytinė kalba, nes kinta garsai, formos. O. Šiuo atveju sakytinė kalba vis dar matuojama rašomos...

Lietuvių kalbos prielinksniai

Veiksmažodžio Asmenavimas

Asmenãvimas, konjugãcija (lot. conjugatio - sujungimas), veiksmažodžio kaitymas asmenimis, skaičiais, laikais ir nuosakomis. Būdingas agliutinacinėms bei fleksinėms kalboms. Skiriami įvairūs asmenavimo tipai, pvz., tematinis ir atematinis asmenavimas senuosiuose indoeuropiečių kalbų paminkluose, stiprusis ir silpnasis asmenavimas kai kuriose germanų kalbose. Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodžiai turi 3 asmenų (1, 2, 3), 2 skaičių (vienaskaitos ir daugiskaitos), 4 nuosakų (tiesioginės, tariamosios, liepiamosios, netiesioginės) ir 4 tiesioginės nuosakos laikų (esamojo, būtojo kartinio, būtojo dažninio, būsimojo) formas.

Asmenuojamosios formos skiriasi galūnėmis ir kaitybos priesagomis. Jos visos daromos iš 3 pagrindinių kamienų: esamojo laiko, būtojo kartinio laiko ir bendraties. Esamojo laiko kamienas atitinka 3 asmenį (nẽša, tỹli, rãšo), iš jo daromas tiesioginės nuosakos esamasis laikas ir liepiamosios nuosakos 3 asmuo. Būtojo kartinio laiko kamienas atitinka šio laiko 3 asmenį (klė, tyljo, kartójo), iš jo daromas būtasis kartinis laikas. Bendraties kamienas atitinka bendraties formą be priesagos ‑ti (pik‑ti, rašý-ti, sėd-ti), iš jo daroma būtasis dažninis ir būsimasis laikai, tariamoji ir liepiamoji nuosakos (išskyrus liepiamosios nuosakos 3 asmenį). Lietuvių kalbos veiksmažodžiai turi 4 kaitybos kamienus, skiriamus pagal kamiengalio balsį: (i)a (nẽša, kẽlia), i (sdi), o (rãšo, tyljo), ė (rãšė, skatė). Prie kaitybos kamienų dedamos asmenų bei skaičių galūnės, kai kuriose formose keičiančios ir kamiengalio balsius. Kiekvieną iš tų 4 kamienų atitinka asmenavimo paradigma.

Tiktai o ir ė kamienų sangrąžinių veiksmažodžių vienaskaitos formos turi tas pačias galūnes kaip nesangrąžinių (rašaũ-si, raša-si, rãšo-si, rašiaũ-si, raše-si, rãšė-si). Į asmenavimo sistemą įeina ir sudėtinės laikų bei nuosakų formos, kurias sudaro dalyvių vardininkai su pagalbiniu veiksmažodžiu bti (esu girdėjęs, buvau vežamas, yra buvęs muštas). Savitas yra veiksmažodžio bti asmenavimas - asmenuojamosios formos supletyvinės, t. y. išasmenuoti - veiksmažodis, pagr. išasmenuoti - dalyvis, vyr. g.,V.,dgs.,būt. k. l. neveik. dlv.,neįv. išasmenuotas (vyr. išasmenuoti (vyr. išasmenuoto (vyr. išasmenuotų (vyr. išasmenuotam (vyr. išasmenuotiems (vyr. išasmenuotą (vyr. išasmenuotus (vyr. išasmenuotu (vyr. išasmenuotais (vyr. išasmenuotame (vyr. išasmenuotuose (vyr. išasmenuotasis (vyr. išasmenuotieji (vyr. išasmenuotojo (vyr. išasmenuotųjų (vyr. išasmenuotajam (vyr. išasmenuotiesiems (vyr. išasmenuotąjį (vyr. išasmenuotuosius (vyr. išasmenuotuoju (vyr. išasmenuotaisiais (vyr. išasmenuotajame (vyr. išasmenuotuosiuose (vyr.

Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia daikto veiksmą. Veiksmažodžio laikai nurodo, kada veiksmas vyksta: dabartyje, praeityje, ar ateityje. Esamasis laikas nurodo veiksmus, vykstančius dabartyje, ir atsako į klausimą „ką veikia?“. Šis laikas vartojamas apibūdinti veiksmams, kurie vyksta tuo momentu, kai apie juos kalbama, pavyzdžiui: eina, žaidžia, važiuoja. Rašant esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžius, atsakančius į klausimą „ką veikia?“, kyla problemų rašant galūnes. Dažnai šių veiksmažodžių pabaigoje girdime e, tačiau jie visada turi baigtis su -a arba -ia. Jei veiksmažodyje galūnė yra po j raidės, ji visada baigiasi -a. Jei po minkštojo priebalsio girdime e, galūnė turi baigtis su -ia.

Būtasis kartinis laikas vartojamas tada, kai norime nurodyti, kad veiksmas vyko konkrečiu momentu praeityje ir jau yra pasibaigęs. Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiuose klaidų gali kilti rašant vienaskaitos II asmens galūnes, kai atsakoma į klausimą „ką veikei?“. Jei III asmens galūnė yra -o, tuomet vienaskaitos II asmenyje rašome galūnę -ai. Jei III asmens galūnė yra -ė, tai II asmenyje rašome galūnę -ei. Taip pat verta atkreipti dėmesį į vienaskaitos I asmens veiksmažodžius, atsakančius į klausimą „ką veikiau?“. Kai galūnės pradžioje yra j, rašome -au. Kitais atvejais, kai galūnėje girdime e, rašome -iau.

Būtasis laikas skirstomas į dvi formas: būtąjį kartinį ir būtąjį dažninį. Būtasis dažninis laikas atsako į klausimą „ką veikdavo?“. Juo apibūdinami veiksmai, kurie praeityje kartojosi arba vyko nuolat. Būtojo dažninio laiko veiksmažodžiai turi priesagą -dav-, kuri, susidūrusi dusliaisiais priebalsiais, pakeičia jų tarimą į skardžiuosius. Rašant tai kelia problemų: pavyzdžiui, šuo „bėkdavo“ ar „bėgdavo“? Norint šio laiko veiksmažodžius parašyti teisingai, juos paprasčiausiai reikia pakeisti kita jo forma, kurioje jis neturi šios priesagos ir skamba aiškiau.

Būsimasis laikas nurodo, kad veiksmas vyks ateityje, ir atsako į klausimą „ką veiks?”. Būsimųjų laikų veiksmažodžiai visada baigiasi priesagomis -s ar -š, pavyzdžiui: miegos, šoks, vaidins, pieš, veš, neš. Vienas iš sunkumų, kylančių rašant šiuos veiksmažodžius, yra tai, kad priebalsiai supanašėja. Pavyzdžiui, kyla klausimas - medis „augs“ ar „auks“? Norint suprasti, kuri priebalsė turi būti rašoma, reikia žodį pakeisti kita jo forma, kurioje jis skamba aiškiau.

Jei norime iš veiksmažodžio bendraties padaryti būsimąjį laiką, gali kilti abejonių, kada balsės sutrumpėja, o kada lieka ilgos. Pavyzdžiui, lietus „lis“ ar „lys“? Jei veiksmažodžio bendratis sudaryta iš dviejų skiemenų, ir prieš priesagą -ti yra balsės y arba ū, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose šios balsės sutrumpėja. Pavyzdžiui: būti - bus, kliūti - klius, lyti - lis, gyti - gis.

Jei veiksmažodžio bendratis sudaryta iš dviejų skiemenų, ir tarp priesagos -ti bei balsių y arba ū yra priebalsė, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose šios balsės lieka tokios pačios ir nesutrumpėja. Kai prieš bendraties priesagą -ti yra priesaga -y, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose balsė ynesutrumpėja.

Nors kartais gali būti sunku pasirinkti tinkamą laiką arba parašyti be klaidų, svarbu atsiminti, į kokius klausimus atsako kiekvienas laikas ir šias svarbiausias rašybos taisykles.

išasmenuotų - veiksmažodis, 3 asm.,vns.,tar.

└išasmenuotų - veiksmažodis, 3 asm.,dgs.,tar.

išasmenuotų - dalyvis, vyr. g.,K.,dgs.,būt. k. l. neveik. dlv.,neįv.

└išasmenuotų - dalyvis, mot. g.,K.,dgs.,būt. k. l. neveik. dlv.,neįv.

išasmenuotas (vyr.

išasmenuoti (vyr.

išasmenuoto (vyr.

išasmenuotų (vyr.

išasmenuotam (vyr.

išasmenuotiems (vyr.

išasmenuotą (vyr.

išasmenuotus (vyr.

išasmenuotu (vyr.

išasmenuotais (vyr.

išasmenuotame (vyr.

išasmenuotuose (vyr.

išasmenuotasis (vyr.

išasmenuotieji (vyr.

išasmenuotojo (vyr.

išasmenuotųjų (vyr.

išasmenuotajam (vyr.

išasmenuotiesiems (vyr.

išasmenuotąjį (vyr.

išasmenuotuosius (vyr.

išasmenuotuoju (vyr.

išasmenuotaisiais (vyr.

išasmenuotajame (vyr.

išasmenuotuosiuose (vyr.

Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinta informacija apie lietuvių kalbos veiksmažodžių laikų ypatumus:

tags: #isasmienuoti #butasis #kartinis #leikas