Šiandien išsilavinimas yra būtinas kiekvienam žmogui, siekiančiam sėkmės ir gerovės. Dažniausiai, kai kalbame apie išsilavinimą, turime omeny akademinį ir profesinį išsilavinimą. Tačiau, siekiant pilnaverčio gyvenimo, svarbu nepamiršti ir finansinio išsilavinimo.
Akademinis išsilavinimas
Akademinį išsilavinimą įgyjame mokykloje. Jis apima gebėjimus skaityti, rašyti, spręsti pagrindines matematikos užduotis ir kitų disciplinų pagrindus. Baigę pradinę mokyklą ir įgiję pradinio išsilavinimo pažymėjimą, mokiniai pradeda mokytis pagal pagrindinio ugdymo programą. Privalomas pagrindinis išsilavinimas trunka šešerius metus.
Pagrindinio ugdymo dalykai:
- Dorinis ugdymas (etika arba tikyba)
- Gimtoji kalba
- Matematika
- Pirmoji užsienio kalba (anglų)
- Informacinės technologijos
- Gamtos mokslai (biologija, chemija, fizika)
- Istorija
- Pilietiškumo pagrindai
- Geografija
- Technologijos
- Ekonomika ir verslumas
- Muzika
- Dailė
- Žmogaus sauga
- Fizinis ugdymas
- Gyvenimo įgūdžiai
Baigę pagrindinio ugdymo programą ir norėdami įgyti pagrindinio ugdymo išsilavinimą, mokiniai laiko pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (PUPP). Tu turi teisę įgyti kokybišką išsilavinimą, tai reiškia, kad gali lankyti mokyklą ar kitą išsilavinimą suteikiančią vietą ir mokytis. Mokslas, bent jau pradinio ir pagrindinio išsilavinimo lygmenų, yra nemokamas. Pradinis mokslas yra privalomas.
Šiuo metu mūsų valstybėje mokomasi pagal dvylika metų trunkančią bendrojo lavinimo ir trijų pakopų aukštojo mokslo programą. Teisę į kokybišką aukštąjį mokslą Lietuvoje užtikrina Studijų kokybės vertinimo centras, kuris vertina studijų programas ir aukštąsias mokyklas.
Profesinis išsilavinimas
Profesinis išsilavinimas - tai žinios ir gebėjimai toje srityje, kurioje jūs ketinate užsidirbti pinigų (pavyzdžiui, esate ar planuojate tapti gydytoju, staliumi, vairuotoju, pardavėju ir t.t.). Šiandien, norint sėkmingai vystyti bet kurią veiklą, reikia turėti daug profesinių žinių ir būti savo srities specialistu.
Profesinis mokymas Lietuvoje: istorija ir dabartis
Profesinio mokymo ištakos Lietuvoje yra amatų mokymas (amatų mokykla). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėti steigti pirmieji technikumai. 1919 priimtas pirmasis Aukštesniojo mokslo įstatymas, įsteigta Dotnuvos vidurinė žemės ir miškų ūkio mokykla (vietoj 1911 įkurtos vidurinės žemės ūkio mokyklos; nuo 1922 Dotnuvos žemės ūkio technikumas), 1920 Kaune - Aukštesnioji technikos mokykla (specialioji vidurinė mokykla; turėjo statybos, mechanikos ir elektrotechnikos skyrius; 1945 pertvarkyta į Kauno politechnikumą, 1922 Vilniaus technikos mokykla (nuo 1939 Vilniaus valstybinis technikumas).
1940 SSRS okupavus Lietuvą amatų mokyklos pradėtos pertvarkyti į darbo rezervų mokyklas (rengė transporto ir pramonės darbininkus). Jos veikė Vilniuje, Rūdiškėse (Trakų rajonas), Ignalinoje. 1941 nacių Vokietijai užėmus Lietuvą sovietiniai pertvarkymai panaikinti. 1943-1944 Kaune pusiau legaliai veikė trimetis Aukštesnysis technikos skyrius (steigėjai K. Baršauskas, A. Purėnas; turėjo mechanikos, elektrotechnikos ir statybos poskyrius). 1944 SSRS vėl okupavus Lietuvą buvo kuriama sovietinė švietimo sistema.
1945 amatų mokyklos pertvarkytos į darbo rezervų mokyklas, aukštesniosios mokyklos - į specialiąsias vidurines mokyklas ir technikumus (1950 veikė 19 technikumų, iš jų - 10 žemės ūkio, 4 pramonės, 3 ekonomikos, 1 taikomosios dailės, 1 transporto). 1945 Kaune įsteigta Respublikinė valstybinių darbo rezervų valdyba. 1945 ji turėjo 20, 1949 - 39 mokyklas. Mokyklos buvo įsteigtos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Kėdainiuose, Utenoje.
Jose buvo rengiami baldžiai, elektros montuotojai, geležinkelininkai, kalviai, laivų motoristai, jūrų laivų statytojai ir remontininkai, metalo tekintojai ir frezuotojai, siuvėjai, staliai, statybininkai, šaltkalviai. Nuo 1953 darbo rezervų mokyklos rengė ir žemės ūkio darbininkus: traktorininkus, mašinistus, ekskavatorininkus, buldozerininkus ir kitus. Iš pradžių į šias mokyklas buvo priimami jaunuoliai, baigę pradinę mokyklą, vėliau - septynmetę mokyklą.
1956 pradėta steigti darbo rezervų mokykloms priklausančias technikos mokyklas, į kurias buvo priimami baigusieji vidurinę mokyklą. Jos rengė techninį personalą (konstruktorius braižytojus, šaltkalvius lekalininkus, radijo prietaisų surinkėjus ir derintojus). 1959 darbo rezervų mokyklos pertvarkytos į kaimo ir miesto profesines technikos mokyklas, Respublikinė valdyba - į Valstybinį profesinės technikos mokymo komitetą. Profesinės technikos mokyklos (nuo 1967 prie jų buvo steigiami vakariniai skyriai) rengė darbininkus su viduriniu išsilavinimu (jose mokėsi silpniau besimokantys moksleiviai).
Į jas buvo priimami baigę nepilną vidurinę (mokslas truko 3 metus) ir vidurinę (mokslas truko 1 metai) bendrojo lavinimo mokyklą. Mokymas buvo teorinis (apėmė specialiuosius ir bendrojo mokslinimo dalykus) ir gamybinis (vyko gamybinėse įmonėse, gamyklose, kolūkiuose ir mokyklų mokomosiose dirbtuvėse, ūkiuose). Baigusieji gaudavo atitinkamą kvalifikaciją ir diplomą, dažniausiai buvo paskiriami dirbti į įmonę, kurioje atliko gamybinę praktiką, baigusieji su pagyrimu galėjo stoti į atitinkamą aukštąją ar specialiąją vidurinę mokyklą.
1984 profesinės technikos mokyklos buvo pavadintos vidurinėmis profesinėmis technikos mokyklomis. Nuo 1945 prie technikumų buvo steigiami neakivaizdiniai, nuo 1954 - vakariniai skyriai. Į technikumus buvo priimami baigusieji nepilną vidurinę arba vidurinę mokyklą ir išlaikę 2-3 egzaminus. Dieniniame skyriuje mokslas truko 3-4 metus, vakariniuose ir neakivaizdiniuose - metais ilgiau. Buvo dėstomi bendrojo lavinimo, bendrosios technikos ir specialieji dalykai. Daug laiko skirta gamybinei praktikai. Baigusieji galėjo stoti į aukštosios mokyklos neakivaizdinį arba vakarinį skyrių, gavę diplomus su pagyrimu arba išdirbę 3 metus - į dieninį skyrių.
1987 buvo 66 technikumai, juose mokėsi 58 780 moksleivių, iš jų - 45 204 dieniniame, 2916 vakariniame, 10 660 neakivaizdiniame skyriuje. 1965 įsteigti pirmieji naujo tipo technikumai, vadinamieji tarybiniai ūkiai‑technikumai: Buivydiškių ir Klaipėdos. Juose mokslas buvo siejamas su žemės ūkio gamyba.
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vidurinės profesinės technikos mokyklos pertvarkytos į 4 pakopų profesines mokyklas. Pagal Švietimo įstatymą (1991, nauja redakcija 2003) technikumai pertvarkyti į aukštesniąsias mokyklas. Jas galėjo lankyti asmenys, įgiję vidurinį ir siekiantys įgyti aukštesnįjį išsilavinimą (2003 aukštesniosios mokyklos pertvarkytos į kolegijas). 1993 pradėtos steigti alternatyvios mokymo įstaigos - jaunimo mokyklos, kurios teikia bendrąjį pagrindinį išsilavinimą ir ikiprofesinį mokymą.
1996 Vilniuje įkurtas Profesinio mokymo metodikos centras. Pagal Profesinio mokymo įstatymą (1997, nauja redakcija 2007) profesinis mokymas skirstomas į pirminį profesinį mokymą, tęstinį profesinį mokymą (tęstinis švietimas) ir profesinį orientavimą. Pirminis profesinis mokymas yra formalusis ir skirtas įgyti pirminę kvalifikaciją. Jis apima keturių pakopų profesinę mokyklą ir neuniversitetines aukštąsias mokyklas (kolegijas).
Pirmos pakopos profesinė mokykla (mokymas trunka 2 metus, specialiųjų poreikių asmenims - 3 metus) skirta moksleiviams, ne jaunesniems kaip 14 metų (iki 18 metų) ir neturintiems pagrindinio išsilavinimo. Baigusiesiems išduodamas kvalifikacijos pažymėjimas, bet nesuteikiamas pagrindinis išsilavinimas (pageidaujantiems sudaroma galimybė gauti pagrindinio išsilavinimo pažymėjimą, jie gali toliau mokytis vidurinėse bendrojo lavinimo arba profesinėse mokyklose). Antros pakopos profesinė mokykla (mokymas trunka 2 metus, specialiųjų poreikių asmenims - 3 metus) skirta moksleiviams (15/16-17/18 metus), turintiems pagrindinį išsilavinimą ir norintiems įgyti tik profesinę kvalifikaciją. Baigus šią mokyklą įgyjama kvalifikuoto darbuotojo profesija. Siekiantieji įgyti vidurinį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją mokosi trimetėje trečios pakopos profesinėje mokykloje, kuri skirta moksleiviams (15/16-19/20 metų), baigusiems pagrindinę bendrojo lavinimo mokyklą.
Baigusieji vidurinę mokyklą ir siekiantys įgyti profesinę kvalifikaciją (18-21 metų) gali mokytis ketvirtos pakopos profesinėse mokyklose (mokymosi trukmė 1-2 metai, specialiųjų poreikių asmenims - 3 metus). Profesinio mokymo programą (derinama su darbdaviams atstovaujančia įstaiga, pvz., Pramonės, prekybos ir amatų rūmais) sudaro 2 dalys: bendroji ir pasirenkamoji. Praktiniam mokymui skirta 60-70 % viso profesijos dalykams skirto laiko. 2001 į visas pagrindinio profesinio mokymo programas įvestas verslumo modulis (modulinis mokymas). Ekologijos dalykai, informacinės technologijos, specialybės užsienio kalba integruoti į profesijos dalykus arba išskirti kaip savarankiški moduliai. 2002 parengta Profesijos mokytojo rengimo Lietuvoje koncepcija ir Profesijos mokytojo profesijos standartas. Vytauto Didžiojo universitete pradėtas pirminis profesijos mokytojų rengimas (Vytauto Didžiojo universiteto Profesinio rengimo studijų centras parengė vienmetę pedagoginio minimumo modulinę programą profesijos mokytojams).
Finansinis išsilavinimas
Abu - akademinis ir profesinis išsilavinimai yra svarbūs, jei norite gyventi vidutinišką, galbūt pasiturintį gyvenimą. Bet jei siekiate gyventi nors truputį geriau nei kiti, jei siekiate finansinės laisvės, jums neužteks tik akademinio ir profesinio išsilavinimo. Kodėl? Nes nei vienas, nei kitas nemoko kaip elgtis su uždirbtais pinigais.
Nei akademinis nei profesinis išsilavinimas nemoko kaip reikia teisingai skirstyti savo išlaidas, investuoti ir kurti pasyvias pajamas. Kas yra pinigai, kaip su jais elgtis, kur ir kaip investuoti, kad galutiniame rezultate pinigai dirbtų jums, o ne jūs jiems moko būtent trečiasis - finansinis išsilavinimas.
Apibrėžkime dvi sąvokas: finansinis išsilavinimas ir finansinis raštingumas. Finansinis išsilavinimas yra procesas, o jo rezultatas - finansinis raštingumas. Tai gi skiriant pakankamai laiko pirmajam ir daug praktikuojant, mes įgauname galimybę tapti finansiškai raštingais.
Jei pasiskaitytume turtingų ar net turtingiausių žmonių biografijas, galėtume rasti šimtus tų, kurie net nėra baigę mokyklos ar įgiję aukštojo išsilavinimą. Bill Gates, Steve Jobs, Mark Zuckerberg turbūt žinomiausi miliardieriai, kurie neįsigijo aukštojo išsilavinimo, mete prestižinius universitetus.
Ištiktųjų žemas finansinis raštingumas yra viena iš svarbiausių priežasčių įtakojančių žemą pragyvenimo lygį. Kodėl gi finansinio raštingumo nemokoma mokyklose ir kitose mokymosi įstaigose? Pagrindinė priežastis yra ta, kad tai patogu valdžiai: ką jie besakytų, o skurstančius ir neraštingus žmones yra paprasčiau valdyti, vystant jiems priklausomybę nuo pinigų, bei verčiant dirbti praktiškai už maistą.
Norėtųsi pastebėti, kad šiuo metu vyksta nedidelė pažanga šia linkme. Atsiranda įtakingų žmonių, tokių kaip Robertas Kiyosakis, kurie rūpinasi ne tik savo gerove, bet ir siekia atverti akis paprastiems gyventojams. Atsidaro mokyklos, mokymo centrai, kurie ugdo žmonių finansinio raštingumo pagrindus. Vyksta įvairaus sudėtingumo seminarai ir kursai šia tematika. Atsiranda literatūra ir internetiniai puslapiai, blogai mokantys valdyti asmeninius finansus.
Iš kitos pusės, esamos mokymosi galimybės galėtų atnešti daug geresnius rezultatus. Bet dauguma žmonių į finansų valdymą žiūri skeptiškai: neva per maži pinigai, kad būtų ką valdyti. Bet tai tikra iliuzija. Liūdniausia yra tai, kad negalima išmokinti žmogų finansinių ar bet kokių kitų pagrindų, jei jis pats to nenorės. Ne kartą teko susidurti su tokiais žmonėmis, kurie visur ieško prie ko prikibti.
Tai kaip gi sužinoti ar jūs finansiškai raštingas? Kitu atveju siūlome susimastyti ar akademinio ir profesinio išsilavinimo užteks norint susikurti sau ir savo artimiesiems orų gyvenimą dabar, po 10, 20, 30 metų?
Tikiuosi šis straipsnis ras atgarsį Jūsų mintyse ir nors kelėtai sekundžių susimąstysite apie tai, kad galima gyventi kitaip.