Psichoanalizė, kaip psichikos struktūros, dinamikos ir asmenybės teorija, yra psichoterapijos sistema, nagrinėjanti psichinius reiškinius topografiniu, dinaminiu, ekonominiu, struktūriniu ir adaptaciniu aspektais. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Zigmundo Froido (Sigmund Freud) asmenybės teorijos pagrindines sąvokas ir principus, remiantis psichoanalizės teorija.
Psichoanalizės Teorijos Esmė
Psichoanalizės teorija remiasi požiūriu, kad žmogaus asmenybę ir nuostatas (minčių, fantazijų ir santykių) formuoja ne tik genetiniai ir fiziniai veiksniai, bet ir ankstyvieji santykiai su tėvais, seksualumas, meilė, neapykanta, praradimai ar išsiskyrimai. Psichoanalizė - tai ilgalaikis gydymas, kurio tikslas - ne tik šalinti simptomus ir koreguoti problemas keliantį elgesį, bet ir išaiškinti to simptomo atsiradimo priežastis, neleisti joms vėl kilti, suprasti žmogaus elgesio motyvus, neįsisąmonintus jausmus, mintis ir skatinti žmogaus asmenybės pokyčius.
Zigmundas Froidas, psichoanalizės pradininkas.
Psichikos Analizės Aspektai
Psichiniai reiškiniai psichoanalizėje nagrinėjami keliais aspektais, siekiant išsamiai suprasti žmogaus psichikos funkcionavimą:
- Topografinis aspektas (topografinis modelis): psichika dalijama į sąmoningas sritis: sąmonę, priešsąmonę ir pasąmonę.
- Dinaminis aspektas: psichinės veiklos dinamika, sąmoningų ir pasąmoningų dalių tarpusavio ryšiai.
- Ekonominis aspektas: kaip psichiniai procesai gauna ir kaip panaudoja psichinę energiją, kurios svarbiausias šaltinis yra libido.
- Struktūrinis aspektas: asmenybę sudarantys 3 dariniai: id (instinktyvūs potraukiai), ego (šių potraukių kontrolė ir derinimas su aplinka) ir superego (dorovės normos ir idealai).
- Adaptacinis aspektas: kaip suderinami vidiniai impulsai ir išoriniai stimulai.
Topografinis Modelis: Sąmonė, Priešsąmonė, Pasąmonė
Nagrinėjant topografiniu aspektu (topografinis modelis) psichika dalijama į tam tikras sąmoningas sritis: sąmonę (susideda iš pojūčių, išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu), priešsąmonę (susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali spontaniškai ir valingai grįžti į sąmonę), pasąmonę (tai primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų, kurie nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti, talpykla, joje nėra logikos, iškreiptas laikas, erdvė, labiausiai atsiskleidžia sapnuose).
Froido psichikos modelis: sąmonė, priešsąmonė ir pasąmonė.
Vieni psichiniai reiškiniai siejami su sąmoningomis, kiti - su nesąmoningomis psichikos sritimis: pirminiais ir antriniais procesais. Pirminiai procesai (būdingi nebrandžiam ego) vyksta pagal pasitenkinimo, arba malonumo, principą - neatidėliotinas ir tiesioginis instinktyvių poreikių (pavyzdžiui, lytinio, alkio, troškulio) patenkinimas, įtampos panaikinimas nepaisant aplinkos, jei poreikio objekto tuo metu nėra, randamas realus arba įsivaizduojamas jo pakaitalas (pavyzdžiui, alkanas vaikas čiulpia pirštą, sapnuoja maistą).
Krėvos sutartis ir Liublino unija.
Psichikos Dinamika: Instinktai ir Gynybos Mechanizmai
Analizuojant psichiką dinaminiu aspektu (psichinės veiklos dinamika, sąmoningi ir pasąmoningi dalių tarpusavio ryšiai) pirmiausia ieškoma priežasčių, nulėmusių asmenybės poelgius ir bruožus. Teigiama, kad žmogaus elgesį, psichikos reiškinius lemia įgimtų paskatų (gyvenimo instinkto, kurio tikslas yra siekti geresnio gyvenimo ir jį pratęsti, ir mirties instinkto, kuris siekia grąžinti žmogų į pirminę, neorganinę būseną, tai yra sunaikinti gyvybę), ego veiklos ir gynybos mechanizmų sąveika.
Psichinė Energija ir Libido
Psichikos ekonominės analizės aspektas apima klausimus, kaip psichiniai procesai gauna ir kaip panaudoja psichinę energiją. Psichinės energijos svarbiausiu šaltiniu laikomas libido. Psichinė energija naudojama ne vien instinktams tenkinti, ji gali būti sublimuojama (sublimacija) ir paverčiama bet kurios veiklos kūrybine energija.
Asmenybės Struktūra: Id, Ego ir Superego
Struktūros požiūriu skiriami asmenybę sudarantys 3 dariniai: id (instinktyvūs potraukiai), ego (šių potraukių kontrolė ir derinimas su aplinka) ir superego (dorovės normos ir idealai). Id potraukiai niekada neįsisąmoninami, dalis ego ir superego turinio gali būti įsisąmoninta. Id (lot. - tai) - tai energijos rezervuaras, iš kurio aprūpinamos kitos sritys. Jam būdingas pasitenkinimo principas - impulsyvus, iracionalus, agresyvus ir lytinis. Id siekia patenkinti savo poreikius tučtuojau ir visiškai, nesvarbu, kokios bus to pasekmės.
Ego (lot. - aš) vystosi, kad patenkintų Id poreikius realistiškai ir socialiai priimtinu būdu. Ego vadovaujasi realybės principu, atsižvelgdamas į socialinius apribojimus ir sąžinę. Superego (lot. - virš aš) - tai moralinės normos ir idealai, kuriuos žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka.
Id, Ego ir Superego sąveika.
Adaptacinis Aspektas
Adaptaciniu aspektu nagrinėjama, kaip suderinami vidiniai impulsai ir išoriniai stimulai.
Psichoanalizės Metodai ir Taikymas
Psichoanalizė leidžia atskleisti žmogaus pasąmonės pasaulį ir suvokti jo įtaką kasdieniam gyvenimui ir išmoko žmogų patį save analizuoti. Psichoanalizėje reikia, kad tarp paciento ir psichoanalitiko užsimegztų ryšys, padedantis įsiskverbti į giliausius žmogaus vidinio pasaulio klodus. Taikomas vadinamasis laisvųjų asociacijų metodas (pacientas išsako viską, kas tik kyla jo galvoje), kai atsiskleidžia pasąmoninė informacija.
Psichoanalizė gydoma depresija, valgymo, seksualiniai ir asmenybės sutrikimai, taikoma esant krizinei padėčiai, nerimui, baimėms, sutrikus adaptaciniams mechanizmams, taip pat į psichoanalitikus gali kreiptis žmonės, norintys geriau pažinti ir suprasti save, pasąmoningą gyvenimą, siekiantys pagerinti savo gyvenimo kokybę, įgyti daugiau vidinės laisvės ir kūrybiškumo.
Z. Froido Indėlis į Psichoanalizę
Klasikinę psichoanalizės teoriją ir psichoterapiją nuo 1890 plėtojo S. Freudas (psichoanalizės terminą pavartojo 1896). Remdamasis neurozėmis, isterijomis ir psichozėmis sergančių žmonių klinikiniais tyrimais S. Freudas pastebėjo, kad emocinių problemų priežastys slypi žmogaus sąmonėje. Pasak jo, šiuos sutrikimus sukelia ankstyvojoje vaikystėje patirti traumuojantys potyriai. Šie potyriai išstumiami iš sąmonės ir užmirštami, bet lieka pasąmonėje ir lemia sutrikimų atsiradimą.
Analizuodamas sapnus, absurdiškas klaidas, kalbos riktus, netikėtas asociacijas tarp žodžių, vaikystės prisiminimus, klaidingus poelgius, S. Freudas atskleidė gilius vidinius konfliktus, kurie kankindavo pacientus. Savo teiginius išdėstė knygoje Sapnų aiškinimas (Die Traumdeutung 1900). 1913 sukūrė topografinį modelį, 1923 pertvarkė savo teiginius (įvedė 3 naujas struktūras - id, ego, superego) į vadinamąją struktūrinę teoriją, kurią paskelbė knygoje Ego ir Id (Das Ich und das Es).
Kiti Psichoanalizės Teoretikai ir Jų Indėlis
Daugelis S. Freudo mokinių pripažino pasąmonės, seksualinių troškimų ankstyvosios vaikystės svarbą, bet ėmė ieškoti kitų, sudėtingesnių žmogaus sąmonės ir pasąmonės paaiškinimų. Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas E. Eriksonas sukūrė savo raidos teoriją - psichosocialinę raidą. Šveicarijos psichologas C. G. Jungas pasąmonę ir žmogaus elgesį aiškino įgimtais archetipais, psichoanalizėje pabrėžė dorines ir dvasines vertybes, rasės ir asmenybės istoriją, sukūrė analitinę psichologiją. Austrų gydytojas ir psichologas A. Adleris teigė, kad žmogaus tam tikrą elgesį lemia noras dominuoti kitų žmonių atžvilgiu, pabrėžė žmogaus sąmoningą saviraiškos siekimą, nevisavertiškumo komplekso įveikimą ir sukūrė individualiąją psichologiją. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologai K. Horney, H. S. Sullivanas, E. Frommas akcentavo socialinių kultūrinių poreikių svarbą asmenybės plėtotei, psichoanalizę išplėtojo į socialinę filosofiją (neofroidizmas).
Pasąmonės Samprata ir Raida
Psichoanalizės šalininkai pasąmonę laiko neurozės ir kitų psichikos sutrikimų šaltiniu. Norint juos įveikti reikia padėti ligoniui įsisąmoninti pasąmonėje slypinčius išstumtus, užslopintus nepatenkintus poreikius. Pasąmonės procesų gyvavimo idėją iškėlė Platonas. Vokiečių filosofas ir matematikas G. W. Leibnizas pasąmonę laikė žemiausia dvasinės veiklos forma. Vėliau pasąmonės kategorija operavo filosofinės koncepcijos, sprendžiančios intuicijos, kūrybos problemas. Pasąmonės terminą 18 amžiaus pabaigoje pirmą kartą pavartojo vokiečių gydytojas ir filosofas E. Platneris (1774-1818), vėliau jį patikslino vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris. 19 amžiuje prasidėjo pasąmonės psichologiniai tyrimai (J. F. Herbartas, W. M. Wundtas ir kiti).
Naują susidomėjimą pasąmone sukėlė S. Freudo ir jo sekėjų darbai. S. Freudas išskyrė 3 sąmonės kategorijas - sąmonę (sistema, susidedanti iš pojūčių, išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu), ikisąmonę (susideda iš patirties, kuri tam tikru metu nesuvokiama, bet lengvai grįžta į sąmonę spontaniškai arba valingai, pavyzdžiui, sutikto gatvėje pažįstamo vardas) ir pasąmonė (giliausias psichikos sluoksnis, kuriame glūdi primityvūs instinktai, emocijos, socialiai nepriimtinos idėjos, siekiai, trauminiai prisiminimai, patekę per sąmonę ir įsitvirtinę pasąmonėje). Vėliau S. Freudas šią teoriją pakeitė kita teorija apie id, ego ir superego.
tags: #isivaizduojamas #pasaulis #turejo #buti #grindziamas #principais