Janinos ir Stanislovo Sodybos: Kaimo Gyvenimo Istorijos

Tarp Lukonių ir Miliūnų, Subačiaus seniūnijoje, plyti Jauniūnų kaimo laukai. Čia bėra tik trys šio kaimo vienkiemiai. Greta Jauniūnų yra įsikūrę Gudgalio, Lukonių, Miliūnų, Šaltenių, Šiaudinių, Vivulių ir Terpeikių kaimai. Teka Marnakos upelis.

Šiame straipsnyje apžvelgsime kelias įdomias sodybas, kurių istorijos atspindi kaimo gyvenimo realijas ir iššūkius. Nuo senų tradicijų iki modernaus ūkininkavimo, nuo tremties Sibire iki gaisrų nusiaubtų namų - viskas susipina į vieną didelę gyvenimo mozaiką.

Petrulių Sodyba Jauniūnuose

„Daktarui, kunigui ir žurnalistui reikia rasti laiko nors ir vidury nakties“, - tokiais šmaikščiais ir širdžiai maloniais žodžiais mus sutiko Jauniūnuose savo sodyboje Aldona Petrulienė. Moteris sakė, kad jos vyras Benediktas ir sūnus Irmantas sėja. Tai jiems, kad būtų mažiau gaišaties, nuvežusi pietus į laukus. Dabar galinti minutėlę ir šnektelėti.

Erdvioje Petrulių sodyboje labai gražiai dera senovę menantys statiniai ir šiuolaikinė statyba. Čia, vaizdžiai tariant, dvigubas vienkiemis. Prie įvažiavimo kelio į sodybą stovi šiuolaikiškas namas, taip pat šiais laikais statytas sandėlis. Kiti kiemo trobesiai mena prieškarį. Tolimesniame kiemo pakraštyje, už sodo, žalumoje skendi jaukus senųjų Petrulių namas. Čia pasibeldus, duris atveria Janina Petrulienė, Benedikto mama.

„Esu iš Terpeikių kaimo, Karazijaitė. Čia atitekėjau 1958 metų vasarį. Mano uošviai buvo Jonas ir Marijona Petruliai. Jų namas statytas apie 1916 metus. Mano vyras Vytautas dirbo kolūkyje brigadininku, fermos vedėju, o aš laukininkystėje. Susilaukėme sūnų Benedikto ir Jono bei dukros Reginos. Dukra Kaune daktarauja, Jonas gyvena Pasvalio rajone, o Benediktas liko čia ir ūkininkauja. Gerai, kai vaikai arti. Man vienai būtų sunku ir vandens atsinešti, ir malkomis pasirūpinti. Dabar jie viskuo mane aprūpina, esu savuos namuos.“

Jos marti Aldona yra kilusi iš Svėdasų. Šiame krašte atsidūrė gavusi paskyrimą, kai įgijo buhalterės specialybę. „Gyvenome Lukonyse. Kai mirė vyro tėvas, po 1990 metų persikėlėme į jo tėviškę, kad vienai mamai būtų lengviau gyventi. Pamažu pradėjome ūkininkauti, kurti savo namus čia. Ir vyras, ir su juo kartu ūkininkaujantis sūnus Irmantas labai tvarkingi. Stengiasi kuo geriau įdirbti žemę, kad sodyboje būtų tvarka, kad kiekvienas daiktelis turėtų savo vietą. Kartu su sūnumi dirbame apie 300 hektarų žemės. Technika apsirūpinę. Verčiamės augalininkyste. Dėl savęs dar laikome vieną karvytę, vištų ir kitokių paukščių, turime daržą. Džiaugiamės, kad bus kam ūkį perduoti. Nors sūnus gyvena Vaivaduose, bet čia važinėja ūkininkauti. Šiais laikais, kai visi ratuoti, toks atstumas nieko nebereiškia. Labai laukiame asfaltuoto kelio. Girdėjome, kad nuo Siaurių iki Miliūnų tokie darbai bus pradėti. Tuomet susisiekimas dar labiau pagerėtų. Turime ir antrą sūnų Gintautą. Jis baigė sporto universitetą. Gyvena Kaune, bet dirba su sportu nesusijusį darbą. Dukra Inga irgi įsikūrusi šiame mieste, buhalteriauja.

Varnauskų Sodyba

Iš Petrulių plačiais laukais judame link kelio, kur kitoje jo pusėje gyvena Varnauskai. Sodybą nuo žvyrkelio dulkių saugo išlakių eglių juosta. Kiemo ir sodo ribas ženklina sustatyti įvairiausių formų ir dydžių akmenys, pačios gamtos įmantriai išskaptuoti. Vėliau sužinome, kad vienkiemio šeimininkas Antanas Varnauskas akmenų prisivežęs iš savo laukų, iš durpingos vietos. Laukuose rastų lygiašonių, apvalučių akmenukų irgi pridėliota palei namo pamatą prie pagrindinio tako. Tarp akmenų labai tinka įvairių rūšių ir formų spygliuočiai medeliai. Kieme sutiktą sodybos šeimininką Antaną kamantinėjame apie gyvenimą.

Sužinome, kad jis su sūnumi Remigijumi, gyvenančiu kartu, dirba 60 hektarų žemės. Daugiausia sėja javų. Anksčiau laikė ir karvutę. Šiuo metu jos atsisakė. Pokalbį pratęsiame kiemo pavėsinėje, kurios iškart ir nematyti. Mat ją ir klėtelę, tvenkinuką nuo pagrindinio kiemo skiria tanki tujų juosta.

„Esu kilęs iš gretimo Lukonių kaimo. 1951 metais su mama ir penkiomis seserimis buvau išvežtas į Sibirą. Dar viena sesuo ten su savo šeima atsidūrė 1948 metais. Į Lietuvą grįžome 1955 metais. Tėvų namus reikėjo atsipirkti. Čia senoji Tomo ir Juozapotos Masiulių sodyba. Mano žmona Genovaitė jų dukra. Nuo 1961 metų atėjau čia užkuriom. Uošvių jau nebėra tarp gyvųjų. Jų namas statytas apie 1927 metus. Vėliau atnaujintas."

Jaunystės metais Panevėžio amatų mokykloje jis pramoko valdyti traktorių. Vėliau įstojo į tuometinį Vabalninko žemės ūkio technikumą. Iš kolūkio niekur vykti jo neišleido. Iš kaimo ištrūkti tegalėjęs, kai pradėjo Vabalninke mokytis. Dieniniame skyriuje baigęs vieną kursą, perėjo mokytis į neakivaizdinį skyrių ir išvažiavo į Troškūnus dirbti meistru amatų mokykloje. Grįžęs į Lukonis, darbavosi kolūkyje vyr. Vėliau į mūsų pokalbį įsijungusi Genovaitė papasakojo, kad jos senelis iš tėvo pusės irgi buvo Tomas.

„Kaimas labai ištuštėjo 1969-1973 metais praūžus melioracijai. Mūsų buvo labai didelis sodas. Valdžia, matyt, nenorėjo už to sodo sunaikinimą mokėti nemažų pinigų. Tai ir išlikome melioracijos nepaliesti. Anksčiau senasis kelias į Lukonis iš Miliūnų ėjo per mūsų kiemą."

Varnauskai, be sūnaus Remigijaus, dar užaugino dvi dukras Astą ir Gitaną. Pasak Antano, Jauniūnai buvęs didelis ir draugiškas kaimas. Žmonės vieni su kitais sueidavo. Kaime buvo net penkios Petrulių sodybos. Iš jų tik du kiemus siejo giminystės saitai. Jono Petrulio vyriausias sūnus, irgi Jonas, buvo vieno Pasvalio rajono pažangaus kolūkio pirmininkas. Jo vadovaujamas kolūkis garsėjo gyvulininkystės srityje. Jonas nestojo į partiją ir negavo vyriausybinio apdovanojimo. Kazimieras Petrulis turėjo dvi dukras Janiną ir Vincentą. Janina ištekėjo už Petro Palšiūno ir gyveno Terpeikių kaime. Vincenta pasiliko tėviškėje. Ištekėjo už Broniaus Bernatavičiaus. Jiedu turėjo du sūnus Rimantą (miręs) ir Stanislovą. Pastarasis tebegyvena senelių ir tėvų sodyboje.

Bernatavičių Sodyba

Iš Varnauskų kiemo išvažiavę bandome pasiekti Bernatavičių vienkiemį. Jo link per aukštoką žolę veda ryškios automobilio vėžės. Iki pat kiemo važiuoti nesiryžtame. Likusį kelią įveikiu pėsčiomis. Deja, sodyboje ant durų kabo spyna ir tenka sukti atgal, jau Kupiškio link, nepakalbinus dar vieno tikro Jauniūnų kaimo gyventojo S.

Kaimo Istorija

„Kupiškėnų enciklopedijos“ straipsnyje, kurį parengė Alvydas Totoris, Vidmantas Jankauskas ir Janina Dačiulytė, rašoma, kad Jauniūnų kaimas susiformavo per Valakų reformą. Pirmą kartą minimas 1581 metais. Priklausė Kupiškio seniūnijos Marnakos vaitijai. Vadintas Pamarnakiais. Nauju pavadinimu (Jauniūnai) pirmą kartą minimas 1642 metais. Nuo 1681 metų minimas Palėvenės bažnyčios metrikų knygose. Tada ten gyveno Juozas Kalvinkštis ir Juozas Sugintas. 1710 metais Jauniūnuose nebebuvo nė vieno gyventojo - išmirė per marą. 1765 metais čia minimos tik Miliūnų kaimo ganyklos. 1798 metais jau buvo trys dūmai (ūkiai) ir 15 gyventojų. 1903 metais Jauniūnuose gyveno 87 žmonės. 1912 metais pradėta rengtis Jauniūnus skirstyti į vienkiemius.

1913 metais Vytautas Vitortas išmatavęs kaimą rado 185,28 dešimtines žemės. Ji išdalyta 14 savininkų: Juozui Petruliui, Ievai Petrulienei, Onai, Emilijai, Anastazijai, Grasildai Petrulytėms, Veronikai Kirdienei, Mykolui (Jono s.), Onai ir Salomėjai (Povilo d.) ir Onai (Kazio d.) Karazijoms, Juozui ir Onai Kumščiams, Mortai Rudienei, Juozui Masiuliui, Tomui ir Henrikui Masiuliams, Povilui Petruliui, Kazimierui, Bronislovui, Stanislovui, Juozui Petruliams ir Konstancijai, Antaninai, Adelei Petrulytėms, Henrikui Keršanskiui, Dominykui Narvidui, Dominykui Jėčiui, Jonui Masilioniui, Dominykui Balčiūnui, Juozui ir Teklei Kolaliams.

1923 metais Jauniūnuose buvo 12 ūkių ir 74 gyventojai. 1942 metais - 21 ūkis ir 79 gyventojai. Pokario metais Sibiro tremtyje pabuvojo Antanas Pauliukas, Ona Karazijaitė. 1959 metais kaime buvo 22 ūkiai: Zuzanos Keršulytės, Balio Valiuko, Prano Karužos, Jeksetijaus Dorondovo, Onos Petrulienės, Jono Goštauto, Onos Karazijaitės, Tomo Masiulio, Petro Masiulio, Povilo Balčiausko, Petro Vireliūno, Mečislovo Šamparo, Kazio Šimonio, Broniaus Murausko, Juozo Seibučio, Paulinos Kibaitės, Alfonso Kubiliaus, Jono Petrulio, Broniaus Petrulio, Vincės Bernatavičienės, Stasės Andriūnaitės, Antano Pauliuko.

Keliautojų Nameliai

Šiandien keliautojams siūlomi paprasti, baziniams poreikiams pritaikyti pastatai. Viduje keliautojų laukia paprasti baldai, keletas indų, gultai nakvynei, daugumoje - krosnelė ar krosnis. Tai savarankiško naudojimosi („palieku gražiau, nei radau” principo), laikino apsistojimo (vienos ar dviejų naktų) vietos. Tai nėra viešbučiai, kaimo turizmo sodybos ar airbnb.

Konkreti mokėjimo suma už apsistojimą nėra nustatyta, o mūsų rekomenduojama yra nuo 10-15 € asmeniui už naktį. Surinktos lėšos skiriamos namelių išlaikymui bei jų tinklo kūrimui.

Nameliai atviri visiems keliautojams. Kiti turi teisę jame apsistoti tuo pačiu metu kaip ir tu, jei tik užtenka vietos ant gultų arba grindų, kilimėliui ir miegmaišiui pasitiesti.

Keliautojų Namelių Duomenys

Gaisrai ir Padegimai: Čižauskų Sodybos Tragedija

Šiaulių rajone, Varputėnų kaime, sudegė dvaro teritorijoje buvęs gyvenamasis namas. Jau pirminės apžiūros metu nekilę abejonių, kad statinys buvo padegtas. Janinos ir Stanislovo Čižauskų sodyba padegama jau ketvirtą kartą. Padegėjai iki šiol nesurasti.

Medinis gyvenamasis namas, kuriame bemaž penkias dešimtis metų gyveno Janina ir Stanislovas Čižauskai, užsidegė šeštadienio naktį. 76 metų namo šeimininkė prisiminė apie pirmą valandą nakties pajutusi nežinia iš kur sklindantį degalų tvaiką. Moteris išėjo į lauką, tačiau nieko įtartino nepastebėjusi sugrįžo į lovą. Apie trečią valandą nakties į lauko virtuvę užkaisti gyvuliams ėdalą išėjo ir S. Čižauskas. Pastatęs puodus ant ugnies vyras iš viralinės išėjo į lauką ir pamatė liepsnose jau skendintį vieną gyvenamojo namo galą.

Įbėgęs į namą S. Čižauskas ėmė budinti šeimyną - žmoną ir kartu gyvenančią dukrą bei du neįgalius sūnus. Iš miego pažadinti žmonės išbėgo iš liepsną vis labiau apimančio statinio. Kol atvažiavo ugniagesiai maždaug 80-ies kvadratinių metrų statinys jau skendėjo liepsnose. Ugnis prarijo viską - namų apyvokos daiktus, baldus, šeimos drabužius, nudegė stogas, perdengimas, išdegė sienos, langai. Liepsna pasiglemžė ir šeimos šuniuką.

Šeima liko kaip stovi - vieni išgąsdinti spėję įsispirti tik šliures, kiti įšokę į ruošai skirtus kaliošus. Šiauliuose gyvenanti padegėlių dukra Dalia Šiautkulienė gaisro naktį į Varputėnus atvažiavo, kai ugnis jau buvo spėjusi praryti gimtąjį namą.

„Nebebuvo įmanoma išnešti net smulkmenos, - sakė iki šiolei iš šoko negalinti atsigauti D. Šiautkulienė. - Tėvai stovėjo tarsi suakmenėję. Stovėjo užsimetę tik kelis drabužius, tuos, kuriuos apsivilkę miegojo. Šiuo metu visi penki padegėliai glaudžiasi kieme įrengtoje viralinėje. Ją, esant stipriam vėjui, būtina nuolatos šildyti, nes sienos plonos, o patalpa skirta tik pašarui gaminti."

Varputėnų gyventojai neliko abejingi kaimynų nelaimei. Žmonės padeda kuo galėdami - pradedant nuo smulkmenų ir baigiant rimtesniais pasiūlymais. Ne vienas užsiminęs ir apie finansinę paramą. Tačiau D. Šiautkulienė sako rimtai dvejojanti, ar senyvo amžiaus tėvams verta likti senojoje vietoje, ant grafui Antanui Griškevičiui priklausančios žemės. Anot moters, jos tėvai nuolatos gyveno baimėje sudegti, nes šis gaisras sodyboje - jau ketvirtas. Prieš kelerius metus net du kartus iš eilės liepsnojo Čižauskų ūkio pastatai. Užpraeitą vasarą, per jonines, ugnis suniokojo ir gyvenamąjį namą. Tada šeima jį atstatė, suremondavo, o dabar namas vėl virto nuodėgulių krūva.

Iš šįkart ir tris ankstesnius kartus buvo nustatyta, kad gaisrai - padegimai. Vakar, po gaisro praėjus dviem paroms, D. Šiautkulienė sakė turinti įtariamąjį. Jo pavardę moteris nurodė Šiaulių rajono policijos kriminalistams. D. Šiautkulienės įtarimus stiprina ir tai, jog gaisro naktį name buvęs ir šeimos keturkojis. Jis, aplink namą vaikščiojant padegėjui, ramiai miegojo, nors kiekvienąsyk anksčiau vaikščiojant svetimam garsiai lodavęs ir reikalaudavęs šeimininkų išleisti jį į lauką. Taip buvo ir užpraėjusią vasarą, kai padegėjo sukelta ugnis jau buvo spėjusi apimtį namo stogą. Namiškius iš namo tuomet išviliojo tas pats šuo. Tiesa, piktadario sulaikyti nespėta. Šįkart šuo net neamtelėjo - dėl to padegėliai įsitikinę, kad padegėjas šuneliui buvo tarsi savas žmogus, pažįstamas. Dabar gelbėtojas sudegė.

Paskutiniuoju gaisru susidomėjo ir Vilniaus tyrėjai, kurie artimiausiu metu turėtų atvykti į Varputėnus. D. Šiautkulienė pasakoja, kad tėvai padegimo baimėje gyvenę ne vienerius metus. Gaisrų persekiojami žmonės miegoti eidavo apsirengę, netoliese pasidėję svarbiausius daiktus, jei staiga reiktų bėgti iš namo. Su drabužiais visuomet miegodavo ir iš Šiaulių atvažiavusi D. Šiautkulienė. Moteris sako, kad tėvai naktimis miegodavo tarsi atmerktomis akimis, o į ji išvis negalėdavusi užmigti. Dabar, po paskutiniojo gaisro, anot moters, motinos sveikata suprastėjo.

„Per kelias valandas sudegė visas tėvų gyvenimas, - sako D. Šiautkulienė. Čižauskų namas - Varputėnų dvaro teritorijoje. Dvarą jau kelerius metus bandoma parduoti. ŠOKAS: Šiauliuose gyvenanti padegėlių dukra Dalia Šiautkulienė sako, kad nei ji ne jos artimieji vis dar negali atsipeikėti po to, kas nutiko. PALIKIMAS: Ugnis prarijo viską. Penkiasdešimt metų dvaro teritorijoje gyvenusi šeimyna liko kaip stovi. Gyventojai įtaria kai kam trukdę. Apie savo įtarimus jie informavo policiją.

Cicėnų Šeima: Meilė ir Darbas Kaime

Janina Cicėnienė su vyru Stanislovu, per daug nesigilindami į filosofinius klausimus, gyveno savo ūkio reikalais ir aštuonių vaikų auklėjimu. Baigusi Viekšnių vidurinę mokyklą, mokslus tęsė Šiaulių prekybos mokykloje, kur įgijo virėjos-konditerės diplomą. Ypač konditerijos žinios pravertė, juokauja J. Cicėnienė, kad gimtadienio pyragus galėtų iškepti.

1993-iųjų gegužė Janinai ir Stanislovui buvo kitokia: ryškesnė spalvomis, gyvesnė linksmais garsais, šiltesnė jausmais, prasmingesnė, nei iki tol visos buvusios gegužės. Nes būtent tuomet jie susipažino ir pamilo vienas kitą. Brangios kelionės vienam pas kitą paspartino tokį sprendimą. Tad Stanislovui teko parduoti Ignalinoje turėtą butelį, už kurį Cicėnai tuomet nusipirko seną apleistą sodybėlę, kurioje iki šiol ir tebegyvena.

Stanislovo meilė savo gyvenimo moteriai Janinai buvo stipresnė nei meilė tėviškei. Ir jo sprendimas kurti šeimą buvo tvirtas. Po sovietinės mėsmalės - aštuoniolikmečio Afganistane atliktos karinės tarnybos - likusį gyvenimą dažniausiai gyvenama tam, kad užmirštum tuos išgyventus baisumus.

Prieš beveik trisdešimt metų į naujai įsigytą sodybą atvykęs S. Cicėnas, jausdamas atsakomybę už sukurtą šeimą, pagavo ūkininkavimo mintį, kuriai nebijanti darbo žmona taip pat neprieštaravo. Paskolų reikėjo ne tik žemei, bet ir žemės ūkio technikai įsigyti. Net užstato bankui šeima neturėjusi tuomet. Buvo akimirkų, kai sutuoktiniams atrodė viskas, gana, nebeištvers, ūkininkavimo idėja žlugo. Bet, kaip sakoma, kas mūsų neužmuša, tas mus padaro stipresnius. Dievulis Cicėnams už jų kantrybę dovanojo ne tik sėkmingas išeitis iš kiekvienos sunkios gyvenimo situacijos, bet ir būrį vaikučių.

Kadangi vaikučiai ir chemija jiems pasirodė nesuderinami dalykai, jie nusprendė įsteigti ekologišką ūkį. Šiuo metu Cicėnai turi 30 hektarų nuosavos žemės, kaip jie patys įvardija, gabaliuką. Pirmuoju jaunųjų ūkininkų bandymu buvo mėsiniai mišrūnai galvijai. Toks variantas pasirodė patrauklus todėl, kad veršiukai patys atsigeria, melžti jų nereikia. Patys dirbo ir vaikus vedėsi kartu. Sūnus Augustinas nuo mažumės labai mėgo traktorius ir žemės ūkio darbus. Kiti paliepti padarydavo, bet meile kaimo darbams nedegė.

Cicėnų šeimoje vaikų auklėjimo stilius liberalus: vaikai savo valia rinkosi, kur ir kuo jiems būti. Pirmieji keturi Janinos ir Stanislovo vaikai: Ieva, Karolis, Jonas ir Augustinas - jau suaugę. Visi gyvena Lietuvoje. O prieš keturis mėnesius Cicėnai buvo tituluoti senelių statusu - gimė pirmoji anūkėlė, padėjusi Janinai suprasti, kad jos vaikai jau užaugo. Tik kol dar vis namie jos dėmesio reikia mažiesiems, negali leistis į filosofines temas. O kur dar dėmesys vyrui, namų ruoša, gyvuliukai, seniūnaičio pareigos! Vakare J. Cicėnienei anksčiau neatgulti taip pat neduota - pagrandukas Mykoliukas turi savo dienos grafiką. O ir mamos dėmesį vakare atsiima.

Cicėnų dukros Ievos vestuvės. Iš kairės: Karolis, Antanas, Elzė su Mykolu, Stanislovas, Morta ir Janina Cicėnai, Ieva Cicėnaitė-Kekienė, žentas Rimvydas Kekys, jo mama Ilma Kekienė ir jos gyvenimo draugas Darius Liseckas.

- Būti gerų vaikų mama yra labai lengva, - džiaugiasi J. Cicėnienė. - O man Dievulis davė pačius geriausius, gražiausius ir protingiausius. Yra toks posakis, kad ir pelėdai jos vaikai patys gražiausi. Tik neteisingas šis posakis. Taip galėjo pasakyti tik niekada pelėdžiuko nematęs žmogus! Nuostabaus grožio yra šie mažučiai paukštukai!

Balandžio mėnesį, sulaukus žinios, kad J. Cicėnienei bus įteiktas Valstybės apdovanojimas už nuopelnus motinystei (už tuos aštuonis nuostabaus grožio paukštukus!), moteris neatsisakė galimybės dalyvauti Prezidentūroje rengiamose mamų pagerbimo iškilmėse. Dalyvavo. Prezidentas Gitanas Nausėda pasirodė labai nuoširdus žmogus, toks paprastas ir tikras. Buvo jaudinančiai graži šventė. Džiaugiasi, kad nuvyko. Todėl jai labai patiko dukrelės Elzytės reakcija, kai pranešė šeimai, jog gaus tokį garbingą apdovanojimą. Mažoji nustebusiai žiūrėdama į mamą paklausė: „O tai ką tu padarei Lietuvai, kad duoda tau?“ Janina dukrai atsakė: „Jus.“ Dukrelė nustebo dar labiau, nei iki tol, ir vos ne išrėkė: „Tai mes tokie vertingi?! Vau!“

Tėvo dienos proga tokiu pat ordinu bus apdovanotas ir Stanislovas. Sūnus Augustinas savo mamoje įžvelgia rūpestingumą, atkaklumą, ryžtingumą. Jo nuomone, jei mama būtų kitokia, nebūtų priėmusi tokio gyvenimo iššūkio - į pasaulį atvesti tiek vaikų. Ir dar po tiekos vaikų nesugebėtų išlikti visada rami, nuolaidi. Mamos ordinas Augustinui pasirodė pelnytas.

Cicėnų vaikai, augdami daugiavaikėje šeimoje, niekada nesijautė išskirtiniai. Išskirtiniai buvo nebent tuo, kad patyrė daugiau gyvenimo trukdžių nei mažesnių šeimų vaikai. Bet dabar, kai suaugo, jie džiaugiasi. Ne tik Augustinas, bet ir visi kiti Janinos sūnūs ir dukros apie mamą atsiliepia tik šiltai ir teigiamai.

Pirmoji atžala Ieva ją vertina už jos gerumą, rūpestingumą, išklausymą ir patarimus. Atviraudama ji nuoširdžiai visiems linki tokios geros mamos kaip jų. Sūnus Karolis, sulaukiantis iš mamos patarimų visais klausimais, pirmiausia pastebi mamos išmintį. Jam mama yra ne tik atsidavimo savo šeimai pavyzdys, bet ir gera pašnekovė, diskutuojant įvairiomis temomis. Dar viena Janinos gera savybė, kad visada užbaigia ką pradėjusi. Yra jautri. Jonas savo mamoje labiausiai vertina begalinę jos kantrybę. Nors ir daug jų, bet Janina visiems skirdavo vienodai dėmesio. O kad mama dar ir teisinga, Jonas suprato tik suaugęs. Tada, vaikystėje, sprendžiant vaikų ginčus, Jonui atrodydavo, kad mama juos išsprendžia brolio naudai. Šiandien atrodo kitaip. Šiandien Jonas tikrai tvirtai žino, kad visi patys geriausi žodžiai tinka jo mamai.

J. Cicėnienė, kaip žmogus, reikli sau, savikritiška ir iki šiol neišmokusi priimti dėmesio, malonių pastabų ir vertinimų.

tags: #janinos #ir #stanislovo #sodyba