Poezija - tai kelias į giliausius žmogaus sielos užkaborius, o metaforos - įrankis, leidžiantis tą kelionę padaryti dar įspūdingesnę. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip metaforos, ypač kraštovaizdžio ir asmeninių išgyvenimų, atsispindi Algirdo Verbos ir Alfonso Nykos-Niliūno kūryboje. Taip pat atkreipsime dėmesį į vaikystės prisiminimus ir jų įtaką poetiniam stiliui.
Algirdo Verbos Poetinė Kelionė
Nereiktų užmiršti, jog Algirdo Verbos poezija nepaprastai sociali. Jam buvo svarbu rasti atsakymą į klausimą: Kokia mano kilmė? Ir į kur mano kraujas keliauja? Ar keičiasi poetinis laukas, kai literatūra netenka veržlių asmenybių? Tikriausiai kiekvienam laikotarpiui savi pranašai ir...
Net pirmosios knygos pavadinimo - „Pakelės žalumos“ - aidas gražiai atsimuša ir suskamba antros knygos - „Aprišu obelį“ - pabaigos eilėraštyje „Tako gimimas“.
Praradęs tėviškę, vien sapnuose regėdamas nugriautą pirkią, žvyrduobe virtusį gimtąjį vienkiemį, poetas sakė: Tėve, obuoliai iš tavo sodo / Per toli pažiro į gatves. // Ką ta siela, ką ta žemė slėpė, / Suvokėm, tiktai sugriaudami...
Kankinamai ilgai laukdamas pirmosios knygos pasirodymo, gal per dažnai Algirdas jautėsi pakelės žole. Laimė, net ir atsidusimų minutėmis svajota apie didįjį Poezijos kelią: O žmogiškasis artume! Širdin įkrito Viktorijos Daujotytės žodžiai iš knygos apie Sigitą Gedą: Eilėraštis - siužetas, užgniaužtas gerklėj.
Algirdas buvo ne tylos poetas, jis buvo tikras poezijos gaivalas. Rašomų eilėraščių metaforos, o kartais ištisos frazės jį tiesiog sprogdindavo. Nuo persekiojančių minčių gynėsi kartodamas jas balsu. Buvo laimingas, galėdamas išplėšti iš savęs, keistai išrėkti baigiamą kurti eilėraštį.
Baigėsi tėvų duoti pinigai, įstrigo mokslai... Algirdas, pajutęs pražūties dvelksmą, norėdamas keisti gyvenimo būdą, iš Vilniaus pabėgo į Kauną.
Atsimenu, buvo žiema... Galų gale atėjo džiugus pripažinimas. Anuomet itin populiariame žurnale „Nemunas“ (1968, Nr. Algirdui tuomet jau buvo trisdešimt šešeri.
Vien Leonido Brežnevo personažas ko vertas? Algirdas, kai pradėjome bendrauti, jautėsi įvertintas - už rinkinį „Aprišu obelį“ (1980) buvo gavęs tuomet prestižinę Komjaunimo premiją. Šmaikštus turėjo būti žmogus, įpiršęs partiniams bosams Algirdo kandidatūrą.
Ne viena ir ne dvi ezopinės kalbos metaforos puikuojasi „komjaunuoliškame“ poeto rinkinyje. Beje, knygoje rasime ir dar aiškesnių užuominų: Gyvenimas - lyg radijo laidoj / Arba lyg didelėj bėdoj.
Alfonso Nykos-Niliūno Poezijos Kraštovaizdžiai
Kalbėsiu apie kraštovaizdžio metaforas Niliūno poezijoje, tad ši Simono Schamos, parašiusio istorijos ir meno santykiams skirtą didžiulį veikalą „Landscape and Memory“, citata tarsi skirta šiam klausimui: „Kraštovaizdžiai yra kultūra pirmiau nei būdami natūra, gamta; vaizduotės konstruktai, nukreipti ant medžių, vandens ir uolų.
Kraštovaizdis poeziją įtraukia į erdvinių santykių dialektiką ir taip parengia dirvą užsimegsiančiam metaforiniam posūkiui, jo kitoniškam nei natūralusis santykiui su aplinkos ar vaizduotės dalykais.
Analizuodami hipo- ir hipertekstinius Niliūno poezijos santykius, turėtume pripažinti kraštovaizdžio pirmumą ir ypač tai, kad, kaip rašo Schama, „Prieš būdamas poilsiu juslėms, kraštovaizdis yra proto darbas. Jo scenerija sukurta tiek iš atminties klodų, kiek ir iš uolų sluoksnių.
Vienas iš pavyzdžių - Niliūno eilėraštis „A lʼombre de jeunes filles en fleur“ Marcelio Prousto romano pavadinimu „Žydinčių merginų pavėsyje“ - išlaiko kibirkščiuojančią paralelinę struktūrą žydinčių alyvų ir jaunų merginų pavergiančiam įspūdžiui nusakyti.
Tačiau pratęsti įmanu keliant klausimą, ne tik su kuo lyginama žydinti mergina, bet ir ką reiškia „pavėsyje“ - merginų metamą šešėlį5 ar užuominą apie tam tikrą santykių neryškumą, paslėptumą.
Niliūno eilėraštyje merginas dengia ne tik sutemos ir alyvų žiedai. Jos išgirstamos kaip balsas, t. y. tarpiškai, atsisakius regimojo jų pavidalo ir mėginant suvokti „jų kūno ženklo slėpiningą prasmę“ visame kame, kas nėra jos pačios. Jų pilvo linijų amfiteatruos.
Gintarė Bernotienė straipsnyje „Arkadiški peizažai A. Nykos-Niliūno poezijoje“ rašo, kad būtent mergystės slėpinio (plačiau žvelgiant, nekaltumo) pažinimo topas jungia šį eilėraštį su kitu Niliūno eilėraščiu „Išsivadavimo naktis“, kuriame rašoma apie meilės deivei aukojamą džiaugsmą ir pažinimą.
Aptarti reikia ir grupę eilėraščių, kuriuose kraštovaizdžio metaforos iššifruojamos gana lengvai ir tebereiškia erdvę. Per alėjų vandenis tirštus.
Eilėraštyje kalbama apie išorinio peizažo ir vidinės būsenos pilnatvišką susiliejimą („Kaip dainuodami su paukščiais susiliejom / sodų ežero srovėj“), o sodo figūra, kuri, žvelgiant į Niliūno poezijos motyvus raidos aspektu, yra pastovus žymuo, tokia pat klišė, kaip romantikų išpopuliarintos vakarinės saulės laidotuvės, kraujuojantys saulėlydžiai etc., dažnai valorizuojama pagal jos užpildymą garsais - nuo ekstatiškų paukščių iki šniokščiančios tylos. Ir saulės šermenim košmariškam sūnaus sapne.
Frazuodamas Niliūnas naudojasi paslėpto neigimo principu ir būna sunku nuspręsti, kurį pasakymo sandą jis išlaiko nepakitusį, o kurio reikšmė yra diametraliai priešinga pažodinei reikšmei.
Eilėraštyje „Žiemos elegija“ graudulio tonaciją pagrindžia namų praradimo gailestis. Lyrinis subjektas kalba su motina, kuri apie bendro likimo dalininką paukštį10, kenčiantį ir nevirstantį akmeniu, atsako: „Et in Arcadia ego“.
Tačiau lieka galimybė, kad peizažo balsas reiškia ne tik motinos balsą, o ir transcendencijos bylojimą galingame vakaro gamtos fone. Įtarti, kad šioje vietoje Niliūno žvilgsnis ir pasakymas dvilypuoja peraugdamas į metafizinį motiniškai globiančios gamtos vaizdinį skatintų ir eilėraščio „Himnas Mistiškajai Rožei“ eilutės „Karaliene peizažų, / Karaliene nemirtingų kūno formų, / Karaliene upių ir vandens šniokštimo“.
Vaikystės Įtaka Kūrybai
Atmintis yra kūrybinga | Weijie Violet Lin | TEDxRiceU
Juozas traukė iš savo didelio portfelio raudonskruostį obuolį. Be to, dar prieš nugabenant vieną kitą eilėraštį „į spaudą“, Juozas norėjo, kad jį paskaitytų kai kurie irgi rašinėjantys bičiuliai.
Vis dėlto manau, kad tam, koks dabar esu, kaip rašau, kaip vaikštau etc., didžiausią įtaką turėjo elementari gyvenimo patirtis, gyvenimo mėsa, kurią teko mėsinėti, vaikystės vyksmas. Būtent kažkoks nenutrūkstamas vyksmas, susidūrimai su daiktais, gyvuliais, žmonėmis, gamta, čiuopimas, elementarūs kasdieniai darbai…
Kažkur jau minėjau, kad vaikystėj įgaunam pagrindinius taškus, paskui tarp jų daugmaž ir judi visą gyvenimą. Vaikystėj daug laiko praleidau Krekenavoje, pas močiutę kaime su visais ūkio darbais, karvėm etc. Ji man buvo svarbus žmogus. Antra motina. Visas pasaulis atėjo, vėrėsi ne per knygas, o per natūrą.
Nuo karvės spenių melžiant, veršį traukiant karvei veršiuojantis iki skerdžiamos kiaulės. Jokiais būdais, tiesiog tokios man krito kortos. Ir dabar man plika realybė daug įdomesnė už visus menus ir literatūras.
Nežinau, tai blogai ar gerai. Gal dešimtoj klasėj knygos atsirado kartu su vienatve ir paauglyste. Žinau, perskaitęs Putino „Altorių šešėly“, ėmiau rašyti dienoraštį…
Tai vis fonas, kuris leido viską patirti pačiam. Vaidinau ir VU Kiemo teatre, nemažai ten mane lipdė režisierė Marija Misiūnaitė, kuriai neradau deramos progos padėkoti…
Metaforos Esminiai Aspektai
Nesutinku. Ką reiškia - meluoja? Ta realybė savaime yra šioks toks melas, tam tikrų į vieną vaizdą susibėgusių detalių visuma, atsispindinti tavo paties aky, mąstyme, suvokimo ežere… Kitaip tariant, kiekvieno realybė yra kita, ir kiekvienas turi teisę į savo realybę, į savo sapną, kliedesį, kiekvienas yra laisvas sapnuoti savo sapnus.
Tarkim, savo gyvenime plika akimi esu matęs mažai kuo, tarkim, H. Boscho, F. Bacono, Š. Saukos darbams ar P. Greenaway’aus, A. Jodorowskio filmų kadrams nusileidžiančių vaizdų… Tai turiu minty sakydamas, „ką matau, tą dainuoju“.
Stilius yra oda. Išsinerti iš odos yra avantiūrizmas. Tam reikia drąsos, pasiutimo, tame yra gyvas galas žaidybiškumo, o kur šis - ten gyvybė. Dažnai šie laimi.
Sutikčiau, nereikia stiliaus pervertinti, nors jis yra įrankis, vagies įrankių dėžė, idant įsilaužtum pro kalbos duris, galėtum suvaldyti save ir vogti svaigius gėrimus. Stilius - tai rėmas, karkasas, o su karkasu kiekvienas statinys lyg ir tvirtesnis, bet… Visada yra tas „bet“… Ir gerai.
Prie minimos „tiesos“, „teisybės“ dar pridėčiau „teisuoliškumą“, „teisingumą“… Kebeknė su visu tuo… Pasaulis iš vienos pusės taip išsiplėtęs, iš kitos - taip susitraukęs; taip globalizavęsis, iš kitos - susifragmentavęs, anot Arūno Sverdiolo, į tam tikras korio akutes, kad kalbėti apie teisybę, tiesą darosi beprasmiška, nes kiekvienoje korio akutėje ima galioti kitos žaidimo taisyklės, kiti fokusai, kitas melas…
Man asmeniškai imponuoja dzenui artima tiesos samprata. Užrakinta koanuose, metaforoje. Ji nepagaunama, tai kažkoks tarpas, įtrūkis.
Taip dažnai nutinka. Atrodo, kažkoks jovalas, o paguldo ant menčių. Šiaip mes labai linkę sureikšminti pačius žodžius, neva jų prasmę. Tas liguistas reikšmių medžiojimas - kalėjimas. Susireikšminimo išdava, ego spazmai. Kokia prasmė? Nėra jokių prasmių. Taškas.
Dažnai sužaidžia pačių žodžių muzika. Čia veikia garsas, o kur garsas, galvoti nereikia, reikia jį įsileisti ir jam pasiduoti, trypti kojom ir nieko negalvoti. Per daug galvojam.
Vieniems jos ateina iš dangaus, kitiems iš po žemių, kitiems koks dievas, klebonas ar popiežius šnibžda… Greičiausiai tai kalbos chemija, kalbos erotika - kaip garsai, žodžiai sugula, kaip santykiauja. Tam įvykti padeda neuronų jungtys. Drįsiu pasakyti, kad metafora yra didysis išganymas ir gelbėtojas, apsauga nuo beprotybės.
Nori nenori, ritmas yra būtinas, reikalingas, kitaip mūsų nervų sistema neatlaikytų, chaosas sutraukytų visus ryšius, sunaikintų… Čia kalbu apskritai - apie kasdienybę, buitį… Ritmas, netgi rutina, savy turi šį tą hipnotizuojančio, leidžia apgauti, „aprengti“ siaubą, klaiką, kurio pilni pliki daiktai… Ritmas svaigina, geri svaigalai, nuo kurių jokių pagirių…
Poezijoje ritmas, kartotė labai svarbu, tai gal net svarbiausias elementas. Ritmui nereikalingi netgi žodžiai, reikalingas garsas, dvi raidės, tvirtos kanopos ir tvirtas pagrindas, poezijai užtenka dviejų raidžių, kitaip sakant, santykio tarp tų raidžių, susidūrimo, tarpo, tuštumos… Ir apskritai, be ritmo neišsiverčia joks ritualas…
Vis dėlto turi būti antras, trečias dugnas… Rašydamas apie tai negalvoju. Nors rašau tikrai ne sau ir ne į stalčių. Bet kokiu atveju tekstas, kūrinys turi veikti visuomenę, sąmonę… Kiekvienas meno kūrinys turi savo ideologiją, primeta savo modelį, vertybes, vektorius.
Man tai tam tikras džiazavimas savo sąmone, patirtimi, pasaulio čiupinėjimas per tekstą. Bet koks tekstas turi turėti tvirtą stuburą, vidinę dramaturgiją, turi būti suvaldytas, tekstas turi įvykti…
Spontaniškai gimstanti vaizdinija, kuri tekstus papildo… Nors tie patys piešiniai greičiausiai yra atskiri tekstai ir savom kojom ropojantys gyviai.
Gyvenimas Tolumoje: Obuoliai ar Bananai?
Kadangi trokštu dalintis tuo gamtos grožiu, kurį matau aplink - po vešlių palmių ir egzotiškų vaisių nuotraukomis kandi kalba prasidėjo apie obuolius.
Kas labiau tėvynę myli: ar tas, kuris joje sėdi, graužia lietuviškus obuolius, ar tas, kuris toli nuo tėvynės ir kanda prinokusį, aišku, taip pat vietinį bananą, papają, ar ką tik nuo medžio nuskintą apelsiną?
Bet visi juokai turi savyje dalį juoko, visa kita, panašu - rimta. Kaip žiūrėsi, taip ir matysi.
Aš net žodžio emigrantas nevartoju, nes kažkaip svetimas jis man, neatitinka tikrovės. Į artimiausias salas prie Afrikos krantų daug daugiau, bet jau pasiekia ir La Palmą. Tai bent emigracija! Srautinė, organizuota ir nesuvaldoma.
Vietinis mėgina išgyventi parduodamas bananus, o tam atvykėliui sumoka kone tūkstančio eurų sumą - lyg kokį „Sveiki atvykę“ for free. Mane, matyt, dėl meilės salai jau daugiau prie vietinių priskiria.
Taip pat žino, kad Lietuva nepriklausoma šalis, kad ne Rusija, kad Lukašenka ir Putinas kitur gyvena, kad dabar Lietuvoje šalta ir gražu, nes daug sniego, žino, kad ten gražūs pušynai, kurie skirtingai nei kanariškieji bijo ugnies ir perdėm vartotojiško požiūrio, kad auga eglės, gausu laukinių žvėrių, kad milijonai medžių sodinukų išauginama medelynuose, kuriuose dirba profesionalai su aukštuoju už ispanišką minimumą.
Sakau, kaip ir visur. Neperžengianti nesumeluotų statistinių duomenų ribos. Kai moki skaityti, juk gali pasižiūrėti ne tik televiziją.
Tad turiu kuo didžiuotis, apie ką papasakoti žmonėms iš viso pasaulio, kurie, nepaisant pasėtos baisaus viruso baimės, vis dar praeina pro mano palmėmis turtingą kiemą.
Nepaisant laiko, pasaulio įvykių ir atstumų, gyvenimas ritasi arba kopia. Aišku, daug geriau, kai sklendžia!
Kaip užsukta sovietinių laikų metalinė žaislinė vištelė kartoju: žmonėms reikia atsigręžti į gamtą. Atrasti ją iš naujo. Joje visi atsakymai, sveikata ir jaunystė, galimybės ir proveržis.
Meilė Tėvynei, Laisvė ir Nepriklausomybė visada pradžią randa žmogaus viduje. Su pagarba tave išauginusiai žemei reikia pajausti, ir kokių vaisių tau norisi šiandien bei judėti link ten.
Vis dėlto jei ir tai dėl įvairių priežasčių neišeina, tada pabandyti atsigulti, žiūrėti ta kryptimi ir grožėtis nuostabia gamta. Saulėlydis. Sodyba Finca La Principal.
| Poetas | Kūrybos bruožai | Metaforų naudojimas |
|---|---|---|
| Algirdas Verba | Socialinė poezija, asmeniniai išgyvenimai | Kraštovaizdis, vaikystės prisiminimai |
| Alfonsas Nyka-Niliūnas | Gilus simbolizmas, kraštovaizdžio vaizdavimas | Mitologiniai siužetai, erdvės metaforos |