Civilinė teisė sukurta sąžiningiems ir rūpestingiems. Civilinėje teisėje tarp sandorių negaliojimo pagrindų įtvirtinti tariamieji ir apsimestiniai sandoriai, kurie pažeidžia asmenų teises ar sudaro prielaidas jų pažeidimui.
Nagrinėjant bet kokios teisinės konstrukcijos turinį, pravartu pasidomėti jos ištakomis, kad lengviau suprasti jos paskirtį bei tikslus, kurių siekiama įtvirtinant minimą teisinį reguliavimą. Civilinės teisės tradicijai didžiausią įtaką turėjo romėnų teisės doktrina.
Romėnų sukurta teisės sistema padėjo tvirtus pamatus daugeliui šiuolaikinės civilinės teisės institutų, todėl lieka aktuali ir aptariant nagrinėjamos temos ypatumus. Daug dėmesio skyrę valios raiškai, romėnų juristai savo darbuose suformulavo pagrindinius sandorių negaliojimo dėl valios trūkumų pagrindus.
CK įtvirtintas sandorių negaliojimo institutas taikomas tais atvejais, kai atkuriamas status quo ante, t. y. grąžinamos arba panaikinamos civilinės teisės ir pareigos. Sandorio šalys valios trūkumai gali pasireikšti ne tik simuliuojant patį sandorio sudarymo faktą, bet ir nuslepiant tikrąsias juo siekiamas pasekmes, imituojant kitokio pobūdžio susitarimo sudarymą.
Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti CK 1.86 straipsnyje įtvirtinta, jog tik dėl akies (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Ir nors tokie susitarimai laikomi fiktyviais, realiai nevykdomais, įstatymų leidėjas antroje minėto straipsnio dalyje įtvirtina taisyklę, jog tariamiesiems sandoriams taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos (t.y. restitucijos taisyklės).
Sandoris sudaromas kitam sandoriui pridengti. Šiuo atveju susiklosto dvigubi teisiniai santykiai, iš esmės sudaromi du sandoriai - apsimestinis ir tikrasis. Tokie apsimestiniai sandoriai turi būti eliminuojami iš civilinės apyvartos sprendžiant dėl tikrojo (pridengiamojo) sandorio likimo.
Pakanka vien trumpos apžvalgos, kad pastebėtume, jog tiek tariamojo, tiek apsimestinio sandorio šalys valia turi trūkumų, abiem atvejais imituojamas skirtingos, nei iš tiesų siekiama, teisių ir pareigų apimties tarp šalių atsiradimas. Analizuojant iškeltus klausimus, pravartu nagrinėti užsienio valstybių teisę įtvirtinant tariamus ir apsimestinius sandorius - kitų šalių teisės praktikos ir doktrinos analizė gali padėti ne tik visapusiškai atskleisti nagrinėjamą temą, bet ir leisti pasinaudoti sukaupta gerąja patirtimi.
Kadangi CK 1.86 ir 1.87 straipsnių nuostatos, priėmus 2000 m. CK, išliko nepasikeitusios, manytina, kad Rusijos Federacijos teisės ir doktrinos analizė gali padėti geriau suvokti šiuo metu galiojantį tariamųjų ir apsimestinių sandorių institutą.
Tariamasis sandoris skiriasi nuo apsimestinio tuo, jog pastaruoju atveju šalių valios pareiškimas yra rimtas, suderintas, išreikšta šalių valia sutampa. Viena iš aplinkybių, lėmusių simuliacijos paplitimą, buvo siekis sukurti sudaromo sandorio teisėtumo imitaciją, kuomet teisės uždrausto tipo susitarimas buvo paslepiamas po leidžiamos formos sutartimi.
Simuliacija taip pat būdavo pripažįstami atvejai, kai sudarydamos pirkimo-pardavimo ar nuomos sutartis šalys numatydavo, jog sutarties kaina bus lygi vienai monetai. Kaina turėtų būti reali ir nustatyta nedviprasmiškai. Ji turėtų atspindėti tikrąją daikto vertę, nebūti išgalvota. Todėl simbolinis vienos monetos dydžio atlygis nebuvo laikomas tinkama kaina (lot. pretium verum) ir lėmė sutarties negaliojimą.
Kita priežastis, sąlygojusi tariamųjų sandorių sudarinėjimą, buvo siekis sukurti teisinių santykių egzistavimo iliuziją, nors iš tikrųjų šalys nesiedavo tarpusavio teisiniai įsipareigojimai. Pavyzdžiui, asmenys sudarydavo tariamą santuoką (lot. nuptiae simulatae), taip siekdami išvengti draudimų ar papildomų reikalavimų, kuriuos nevedusiems asmenims numatė Santuokos akto reikalavimai (Lex Julia et Papie Poppaea).
Šalių valia tapo pagrindiniu faktoriumi sprendžiant, kas slypi po asmens veiksmais (lot. id quod actum est), kokie tikrieji jo ketinimai ir kokios teisinės pasekmės turėtų kilti. Teisiniu visų diskusijų pagrindu tapo Justiniano kodekso nuostata, jog didesnės reikšmės turi tai, kas padaryta, negu tai, kas išreikšta tik dėl akies (lot. Plus valere quod agitur quamquod simulate concipitur).
Dengiamasis sandoris galėjo likti galioti, jei atitikdavo atskiriems sandoriams nustatytus turinio ir formos reikalavimus. Jei toks sandoris būtų sudaromas tarp įstatyme minimų subjektų, neviršijant leistinos dovanos vertės, teisiniai santykiai būtų perkvalifikuojami ir toliau galiotų dovanojimo sandoris.
Svarbu nustatyti, koks santykis sieja Lietuvos civilinėje teisėje įtvirtintus atskirus sandorių negaliojimo pagrindus (tariamus ir apsimestinius sandorius) su nagrinėtu senovės Romos simuliacijos institutu. Remdamasis Digests ištraukomis, savo tyrime apie romėnų teisės įtaką šiuolaikinei civilinei teisei ir civilinio proceso teisei, M. Jonaitis daro išvadą, kad nagrinėdami sandorių negaliojimo klausimus romėnų juristai tariamąjį sandorį skyrė nuo apsimestinio. Gajus teigia - santuoka, sudaryta dėl akies, yra negaliojanti. Tai atitinka CK įtvirtinto tariamojo sandorio turinį, jog dėl akies (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.
Ulpianas nurodo, kad jeigu kas nors pardavimo atveju, turėdamas tikslą padovanoti, nustato atitinkamą kainą, tai nelaikoma pardavimu. Minėta taisyklė išreiškia apsimestinio sandorio esmę - sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti, yra niekinis ir negalioja.
Nors atskirų terminų, tokių kaip tariamasis, apsimestinis sandoris ar panašūs, romėnų juristų darbuose neaptinkama, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.86 ir 1.87 straipsniuose įtvirtinti sandorių negaliojimo pagrindai savo esme atitinka simuliacijos institutą, todėl dar Senovės Romos teisėje susiformavusios taisyklės padeda atskleisti tariamųjų ir apsimestinių sandorių turinį, vienydamos šiuos susitarimus kaip padarytus su valios trūkumais, bei per atskirus kazusus apibrėždamos tokių sandorių negaliojimo ypatumus bei teisines pasekmes.
Nepaisant minėtų skirtumų, akivaizdu, kad simuliacijos susiformavimas senovės Romoje padėjo tvirtus pamatus bei sąlygojo šio instituto įsitvirtinimą bei išplitimą daugelėje vėlesnių teisinių sistemų. Użsienio valstybių įstatymų leidėjai pasirinko įvairius teisinio reglamentavimo modelius įtvirtindami šių sandorių negaliojimo pagrindus, savo turiniu artimus institutus galima rasti daugelyje valstybių.
Vienose šalyse civiliniuose kodeksuose, kaip ir Senovės Romos teisėje, įtvirtintas būtent simuliacijos mechanizmas (pvz. Italijos civilinio kodekso 1414 str.), kitose - atskirus sandorių negaliojimo pagrindus (pvz. Rusijos Federacijos civilinio kodekso 170 str. Scheingeschäft, Austrijos civilinio kodekso 916 str. dėl šio sandorio negaliojimo).
PECL 6:103 straipsnis numato, kad šalims sudarius menamą susitarimą, kuriuo nesiekiama atskleisti tikrųjų jų ketinimų, šalis įpareigoja tikrasis susitarimas. Tokia ganėtinai glausta ir iš pirmo žvilgsnio paprasta formuluotė principų komentatorius išskaidoma į tris rūšis sandorius - tokius, kuomet sudarydamos apsimestinius sandorius šalys nuslepia tikruosius ketinimus (santykinė simuliacija), tokius, kuomet sudarydamos tariamus sandorius šalys apskritai nesiekia teisių ir pareigų sukūrimo (absoliuti simuliacija) ir tokius, kuomet sandoris sudaromas ne su tikruoju naudos gavėju, bet su jo agentu (subjektyvioji simuliacija).
PECL numato tik šių sandorių pasekmes šalims - principuose nustatytos taisyklės pripažįstamos ir įtvirtintos daugelio šalių teisėje. Kartu su PECL analize svarbu panagrinėti ir naujausių teisės mokslininkų darbus.
Civilinės teisės sistemos pasaulyje
Civilinio kodekso straipsniai
| Straipsnis | Pavadinimas | Turinys |
|---|---|---|
| CK 1.86 str. | Tariamasis sandoris | Dėl akies (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. |
| CK 1.87 str. | Apsimestinis sandoris | Sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti, yra niekinis ir negalioja. |