Šiame straipsnyje aptarsime šulinių įrengimo reikalavimus, įskaitant tinkamą aukštį virš žemės, taip pat susijusius aspektus, tokius kaip nuotekų tvarkymas, vandens kokybė ir alternatyvūs vandens šaltiniai. Šulinio įrengimas ir priežiūra yra svarbūs aspektai, užtikrinantys saugų ir patikimą vandens šaltinį. Straipsnis skirtas įvairiai auditorijai, nuo penktokų iki profesionalų, siekiant suprantamai paaiškinti svarbius vandens išteklių naudojimo klausimus.
Šulinio įrengimo reikalavimai
Šulinys yra vienas seniausių būdų gauti vandens iš žemės. Tačiau norint, kad šulinys būtų saugus ir patikimas vandens šaltinis, būtina laikytis tam tikrų reikalavimų, įskaitant tinkamą jo vietą, konstrukciją ir priežiūrą.
Vietos parinkimas
Šulinio vieta turi būti parenkama atsižvelgiant į aplinkosaugos ir higienos reikalavimus, siekiant užtikrinti vandens kokybę ir apsaugą nuo taršos.
Šulinio vieta parenkama atsižvelgiant į šiuos reikalavimus:
- Teritorija turi būti švari, apsaugota nuo potencialios mikrobinės ir cheminės taršos.
- Prieš kasant šulinį arba įrengiant versmės kaptažo įrenginį, atliekamas sklypo geologinis ir hidrogeologinis tyrimas.
- Pavasario potvynių šulinio ir versmės vieta turi būti parinkta atsižvelgiant į požeminio vandens tėkmės kryptį. Pagal gruntinio vandens srautą potencialios taršos objektai turi būti žemiau negu šulinys.
- Jeigu tokios galimybės nėra, potencialios taršos objektų (ūkinių pastatų, lauko tualetų, srutų duobių, mėšlidžių, trąšų, pesticidų, naftos produktų sandėlių, šiltnamių ar intensyviai tręšiamų daržų, kapinių) atstumas iki šulinio turi būti ne mažesnis kaip 50 m.
- Prie šulinio ir versmės kaptažo įrenginio turi būti sudaroma apsaugos zona, kurios atstumas iki gyvenamojo namo 7 m, iki garažo, ūkinio pastato ar šiltnamio - 10 m, iki tvarto, mėšlidės ir kompostavimo aikštelės, išgriebimo duobės - 25 m, iki lauko nuotakyno - 15 m.
- Šulinys ir versmė negali būti įrengiami polaidžio vandenimis užtvindomose teritorijose, pelkėtose vietose ar vietose, kur gali būti nuošliaužos.
Šulinio konstrukcija ir dalys
Šulinys įrengiamas pirmame nuo žemės paviršiaus neslėginiame vandeningajame sluoksnyje.
Šulinio dalys:
- Atvirkštinis filtras.
- Keturkampė arba cilindro formos šachta.
- Antžeminė šulinio dalis (rentinys).
- Stogelis.
- Vandens pakėlimo įranga.
Atvirkštinis filtras įrengiamas iš kelių smėlio ir žvyro sluoksnių, po 0,1-0,15 m storio. Bendras filtro storis turi būti 0,4-0,6 m. Jei gruntas smulkiagrūdis, filtras įrengiamas su nuolydžiu į žemutinę filtro dalį, o jei gruntas stambiagrūdis, filtras įrengiamas su nuolydžiu į viršutinę filtro dalį.
Antžeminė šulinio dalis (rentinys)
Šulinio antžeminė dalis (rentinys) turi būti ne žemesnė kaip 0,8 m. Rentinys gali būti betoninis, gelžbetoninis arba medinis. Aplink šulinį įrengiama 1,5 m gylio ir 0,7-0,8 m pločio plūktinė molio arba priemolio užtūra, kuri užpilama 20 cm storio žvyro sluoksniu. Žemės paviršiuje aplink šulinį turi būti įrengtas 2 m pločio akmenų grindinys, betoninė arba asfaltinė danga su 5 laipsnių nuolydžiu nuo šulinio. Šulinyje turi būti įrengtas vėdinimo vamzdis, iškilęs ne mažiau kaip 2 m virš žemės paviršiaus. Vėdinimo vamzdžio viršus turi būti apsaugotas sietiniu gaubteliu. Šuliniui įrengti naudojamos medžiagos ir gaminiai turi būti tinkami liestis su geriamuoju vandeniu. Iš jų į vandenį neturi išsiskirti sveikatai kenksmingų medžiagų, nebūtų sudarytos sąlygos mikroorganizmų augimui bei nebūtų pakeistos vandens juslinės savybės. Įranga turi būti sandari ir saugi, kad nebūtų teršiamas vanduo kenksmingomis medžiagomis iš grunto.
Šulinio priežiūra
20 m spinduliu apie šulinį ir versmės kaptažo įrenginį draudžiama plauti automobilius, girdyti gyvulius, plauti ir skalauti skalbinius, vykdyti kitą veiklą, kuri gali būti vandens užteršimo priežastis. Šuliniai ir versmių kaptažo įrenginiai turi būti valomi, remontuojami.
Prieš valant šulinį ar versmės kaptažo įrenginį, išpumpuojamas ar išsemiamas vanduo, išvalomas dugnas, nuvalomos rentinio, kaptažo įrenginio sienelės, jeigu reikia, suremontuojamos. Dumblas užkasamas 0,5 m gylio duobėje, iškastoje ne mažesniu kaip 20 m atstumu nuo šulinio, prieš tai užpilus 10% chlorkalkių tirpalu.
Išvalyti šuliniai ir versmių kaptažo įrenginiai dezinfekuojami pagal epidemiologines reikmes (kai vandens mikrobiologiniai rodikliai neatitinka saugos ir kokybės reikalavimų) ir profilaktiškai - esant užkrečiamųjų ligų sukėlėjų, plintančių per vandenį, rizikai, įrengus naują šulinį ir versmių kaptažo įrenginį ar juos suremontavus.
Atliekant dezinfekciją, sienelės gausiai išpurškiamos 5% chlorkalkių tirpalu (500 g chlorkalkių 10 l vandens) arba 3 % kalcio hipochlorito tirpalu. Kai šulinys ir versmės kaptažo įrenginys prisipildo vandens, vanduo turi būti dezinfekuojamas. Prieš dezinfekuojant vandenį, nustatomas vandens kiekis (m3) šulinyje.
Šulinio ir versmių savininkai rūpinasi naudojamojo vandens sauga ir kokybe ir ne rečiau kaip vieną kartą metuose privalo organizuoti vandens cheminį ir mikrobiologinį tyrimą.
Nuotekų tvarkymas ir jo įtaka šuliniams
Nuotekų tvarkymas yra glaudžiai susijęs su šulinių vandens kokybe. Netinkamai tvarkomos nuotekos gali užteršti gruntinius vandenis, o tai gali paveikti ir šulinių vandenį. Todėl svarbu užtikrinti tinkamą nuotekų valymą ir šalinimą.
Nuotekos ir Lietaus Kanalizacija | darau pats | August VALYMO IRENGINio sumontavimas
Nuotekų išleidimas į griovį: ar tai leistina?
Nuotekų išleidimas į griovį - tai sprendimas, kai išvalytos nuotekos po biologinio valymo įrenginio nukreipiamos ne į gruntą, o į paviršinį vandens telkinį. Tai gali būti melioracijos griovys, upelis, kanalas ar net tvenkinys. Reikia pabrėžti, jog Lietuvoje toks sprendimas griežtai reglamentuotas.
Aplinkosaugos reikalavimai numato, kad išleisti nuotekas į aplinką leidžiama tik dviem būdais: į gruntą (infiltruojant) arba į paviršinius vandens telkinius (upes, kanalus, ežerus, griovius). Tačiau bet kuriuo atveju nuotekos privalo būti išvalytos iki nustatytų normų ir išleistos laikantis nustatytos tvarkos. Tiesiog vamzdžiu paleisti nevalytų ar nepakankamai išvalytų nuotekų į pakelės griovį neteisėta.
Taip pat negalima nuotekomis (net ir išvalytomis) laistyti vejos, daržo ar sodinti (tokie bandymai kartais daromi manytant, kad „trąšingas“ vanduo palaistys žolę - to daryti draudžia higienos normos). Taigi, jei planuojate nuotekų išleistuvą į griovį, turite užtikrinti, kad viskas bus įteisinta ir atitiks taisykles.
Kada tinka toks sprendimas?
Nuotekų nukreipimas į griovį dažniausiai svarstomas tada, kai infiltruoti į gruntą nėra galimybės. Tipinis atvejis - labai molingas sklypas, aukšti gruntiniai vandenys, kur joks infiltracijos šulinys ar laukas neveiktų. Taip pat gali pasitaikyti situacijų, kur šalia sklypo yra patogus melioracijos griovys ar upelis - tuomet inžinieriai pasiūlo ten nukreipti išvalytą vandenį, nes tai paprasčiau nei dirbtinai bandyti infiltruoti.
Reikia akcentuoti, kad pirmenybė dažnai teikiama būtent nuvedimui į natūralius vandens kelius, jeigu jie prieinami: pavyzdžiui, valymo įrenginiai su išleidimu į upelį neretai laikomi geru variantu, nes upelio vanduo praskiedžia nuotekas ir jas nuneša, o grunte nieko nelieka.
Ne visi grioviai vienodi: jei tai valstybinis melioracijos griovys, gali reikėti suderinimo su savivaldybe ar melioracijos tarnyba. Jei griovys sausas didžiąją metų dalį, nuotekų išleidimas gali sudaryti nuolatinę balą, kas nepageidautina. Atstumas iki kaimynų taip pat svarbu - jei griovys eina per kaimyno žemę, negalite tiesiog imti ir paleisti ten nuotekų be susitarimų.
Privalumai ir trūkumai
Pagrindinis privalumas - nereikia pralaidaus grunto. Nesvarbu, ar jūsų kieme molis ar uoliena - jei turite kur nuvesti vandenį, infiltruoti nebūtina. Tai kartais pigiau įrengti: užtenka pakasti vamzdį iki griovio, be didelių kasinėjimų sklype. Taip pat eksploatuojant tokį sprendimą nėra rizikos, kad užsikimš filtrai grunte - vanduo tiesiog išteka ir tiek.
Didžiausias trūkumas - nuolatinė atsakomybė už išleidžiamą vandenį. Infiltruojant po žeme, bet kokie nedideli nukrypimai dažnai „susitvarko“ vietoje: šiek tiek prastesnės kokybės vanduo filtruojasi per žemę ir valosi toliau. Išleidžiant į griovį, kiekvienas teršalas patenka tiesiai į aplinką.
Jei, pavyzdžiui, su nuotekomis iš namo išteka daugiau fosfatų (dėl netinkamo skalbiklio) ar iš viso biologinis įrenginys sugedo, griovyje gali atsirasti putos, smarvė, užsiveisti dumbliai. Tai pastebima ir gali greitai pritraukti aplinkosaugininkų dėmesį arba kaimynų skundus. Taigi, toks sprendimas reikalauja itin patikimo valymo įrenginio ir griežtos jo priežiūros.
Antras trūkumas - priklausomybė nuo sezono ir aplinkybių. Žiemą nedidelis griovys gali užšalti - jeigu nuotekos teka lėtai, gali imti kauptis ledas. Sausros metu griovys išdžiūsta - tuomet nuotekos taps vieninteliu vandeniu jame, vėlgi potencialiai kils kvapas.
Apibendrinant, nuotekų išleidimas į griovį yra nišinis sprendimas, kurį rinktis reikėtų tik gerai pasvėrus visus „už“ ir „prieš“. Jeigu aplinkybės verčia (prastas gruntas, yra griovys) - tuomet svarbu įsitikinti, kad jūsų biologinis nuotekų valymo įrenginys užtikrins reikiamą išvalymo kokybę, o pats išleistuvas bus įrengtas laikantis teisės aktų.
Sąlygos infiltruojant nuotekas
- Tinkamas gruntas. Infiltracija veiksminga tada, kai gruntiniai sluoksniai yra laidūs vandeniui (smėlis, žvyras) ir gruntinio vandens lygis yra pakankamai žemas.
- Atstumai ir saugumas. Būtina laikytis sanitarinių atstumų: bent 15 m iki bet kokio šachtinio šulinio ar vandens gręžinio (tiek savo, tiek kaimyno). Taip pat rekomenduojama infiltracijos įrenginį daryti ne arčiau ~5 m nuo gyvenamojo namo pamatų, kad dideliu nuotekų krūviu nepermirktų gruntas prie namo.
- Infiltracinio šulinio įrengimas. Paprastai infiltravimui kasamas 2-3 metrų gylio šulinys, kurio dugnas ir sienos (išskyrus viršutinę dalį) yra be betono - kad vanduo galėtų skverbtis į šalis ir gilyn.
- Infiltracijos laukas (absorbcinė sistema). Alternatyva šuliniui - po žeme išvedžioti perforuoti vamzdžiai, pro kuriuos vanduo palengva sunkiasi į gruntą didesniame plote.
- Gruntinio vandens lygis. Labai svarbu, kad tarp infiltracijos įrenginio (dugno) ir aukščiausio gruntinio vandens lygio būtų pakankamas tarpas - bent 1 metras, o geriau 1,5 m.
Teisiniai reikalavimai infiltruojant: Aplinkosaugos požiūriu, infiltruoti išvalytas nuotekas savo sklype yra teisėta ir net skatinama (tai laikoma prioritetiniu būdu po išleidimo į atvirus telkinius). Vis dėlto, turi būti įrengta tinkama filtravimo sistema, atitinkanti Nuotekų filtravimo sistemų įrengimo taisyklių reikalavimus.
Rizikos ir aplinkosauga: Didžiausia rizika netinkamai infiltruojant - gruntinio vandens tarša. Jei per arti yra šuliniai, kyla pavojus, kad ne visiškai išsifiltravę teršalai (ypač azoto junginiai, fosfatai, bakterijos) pasieks geriamojo vandens sluoksnius.
Alternatyvūs vandens šaltiniai: vandens adatos
Jei šulinys nėra tinkamas sprendimas dėl grunto sąlygų ar kitų priežasčių, galima apsvarstyti alternatyvius vandens šaltinius, pavyzdžiui, vandens adatas.
Kas yra vandens adata?
Vandens adata - tai įrenginys, kalamas į žemėje esančius vandeningus smėlio, žvyro, žvirgždo, sluoksnius, iš kurių išgaunamas švarus vanduo. Vandens adatos turi vidinį arba išorinį filtrą, kuris sulaiko smulkias grunto daleles (pvz. smėlį, žvyrą), bet praleidžia vandenį.
Vandens kiekis ir tinkamumas gėrimui
Išgaunamo vandens debitas svyruoja nuo kelių šimtų litrų iki kelių kubų per valaną. Vidutiniškai su vienu buitiniu siurbliu (0.75 kW) galima išgauti apie 1-3 kubus švaraus vandens per valandą. Tokio debito pilnai pakanka vienam gyvenamajam namui aprūpinti. Verta pažymėti, kad vandens debitas labiausiai priklauso ne nuo siurblio galingumo, o nuo grunto rupumo ir vandens lygio. Kuo rupesnis gruntas ir aukštesnis vandens lygis tuo didesnis debitas išgaunamas ir atvirkščiai.
Mūsų vandens adatos pagamintos iš kokybiškų medžiagų t.y. maistinio nerūdijančio plieno AISI 304/316. Labai svarbu pabrėžti, kad mūsų gamybos procese nenaudojami sveikatai kenksmingi ir toksiški lydmetaliai t.y. švinas, alavas ir pan.
Skirtumai nuo šulinio ir gręžinio
Šulinys savo konstrukcija ir veikimo principu iš esmės skiriasi nuo vandens adatos ir gręžinio veikimo. Šulinys vandenį akumuliuoja, t.y. kaupia žieduose. Vandenį išsiurbus, jis vėl per tam tikrą laiką prisirenka per dugną arba nesandarius žiedų sujungimus.
Gręžinys - įrengiamas tik laidžiuose vandeninguose sluoksniuose t.y. smėlyje, žvyre, žvirgžde. Vanduo iš vandeningų sluoksnių momentiškai patenka pro filtro koloną į gręžinio vidų. Tam, kad būtų galima lengvai patalpinti siurblį, gręžinių vamzdžių diametras dažniausiai būna ~100-125 mm. Šių gręžinių gyliai vidutiniškai svyruoja nuo 10 iki 200 metrų.
Vandens adata - gręžinio “sumažintas variantas”. Vandens adata gali būti įrengta vandeninguose smėliuose, žvyruose, žvirgžduose ir pan. Vanduo iš šių sluoksnių, momentiškai patenka pro adatos filtrą, todėl vandens akumuliacijos principas čia, kaip ir gręžinyje neturi įtakos. Adatos diametras sąlyginai mažas - iki 50 mm skersmens, todėl siurblys į vidų netelpa.
Kaip žinoti, ar vandens adata veiks?
Jeigu nežinote ar Jūsų vietovėje yra vandeningų smėlio/žvyro/žvirgždo sluoksnių, tuomet yra keli būdai išsiaiškinti. Pirmas - geologiniai grunto tyrimai. Tai brangus, bet tikslus būdas. Dažnai geologiniai grunto tyrimai atliekami statant naujos statybos būstą. Kitas būdas išsiaiškinti - paklausti pas kaimynus, galbūt netoliese yra sukalta adata, padarytas negilus gręžinys arba iškastas šulinys, kurio dugne pasiektas smėlio arba žvyro sluoksnis?
Vandens adatos įrengimas ir siurbimas
Vandens adata yra kalama nuo žemės paviršiaus arba į esamus šulinių dugnus. Kalimui naudojami tiek paprasti rankiniai įrankiai (kūjis ir pan), tiek ir elektriniai perforatoriai, poliakalės ir pan. (kalimo procesas primena tvoros stulpų kalimą). Naudojant plienines sujungimo movas su sriegiais, prie vandens adatos yra prijungiami prailginimo vamzdžiai (prailgintuvai). Ant kalamo vamzdžio viršaus yra užsukama mova, kuri apsaugo sriegį nuo deformacijų.
Sukalus vandens adatą į vandeningą sluoksnį, prie viršutinio vamzdžio viršaus prijungiamas atbulinis vožtuvas, jeigu reikia prijungiamas atvestas plastikinis vandentiekio vamzdis ir prijungiamas siurblys. Šiam procesui geriausiai tinka išcentrinis savisiurbis siurblys. Priklausomai nuo to, kur vanduo bus tiekiamas ir kam naudojamas, siurblys gali būti tiek su išsiplėtimo indu (hidroforu) tiek be jo.
Gylis ir grunto tipas
Išcentriniai savisiurbiai siurbliai turi vandens ištraukimo ribą, kuri yra 9 metrai (skaičiuojant nuo siurblio korpuso iki vandens lygio adatos vamzdyje). Atsižvelgiant į tai, adatą galima kalti kad ir į 15 metrų gylį, jeigu statinis vandens lygis vandeningame sluoksnyje neviršyja 9 metrų ribos. Jeigu siurblys pastatomas žemiau pvz. rūsyje arba šulinyje, tai ir kalti galima atitinkamai giliau. Tačiau reikia paminėti, kad be siurblio ištraukimo ribos yra ir kitų sąlygų, kurios priklauso nuo konkrečios vietovės geologinių savybių.
Vandens adata turi būti įkalta į vandeningą smėlio, žvyro arba žvirgždo sluoksnį. Šie sluoksniai Lietuvoje labai dažnai būna tiek kelių metrų gylyje tiek ir kelių dešimčių metrų gylyje. Dažniausiai vandeningų sluoksnių vienoje vietovėje būna ne vienas, o keli, tik jie išsidėstę skirtinguose gyliuose.
Šulinyje, kuriame natūralus dugnas - smėlis, žvyras arba žvirgždas, vandens adatą dažniausiai užtenka įkalti apie 2 metrus.
Vandens adatos į molį kalti nepatartina. Molis yra tankus, sunkiai prakalamas gruntas, o taip pat nelaidus vandeniui.
Plavūnas: Vandens adata gali būti naudojama plavūne. Liaudiškas žodis “plavūnas”, apibūdina grunto savybę plaukti vandenyje, tačiau iš ko konkrečiai sudarytas šis gruntas - nėra aišku.
