Darbas užima labai didelę mūsų gyvenimo dalį. Vidutiniškai žmogus darbe praleidžia apie 60-70 proc. Taigi, jei praleidžiame tiek daug laiko darbe, kodėl tiek daug žmonių jo nemėgsta? Yra daug priežasčių. Dauguma žmonių kažko nemėgsta savo darbe - vieniems tiesiog nepatinka pats darbas, kitiems - jo aplinka.
Bendra gyvenimo kokybė glaudžiai susijusi ir su darbo kokybe. Atlikta tyrimų, kurie įrodė, kad neapykanta savo darbui gali nuolat kelti stresą ir nerimą. Nepasitenkinimas savo darbu gali kenkti jūsų psichinei ir fizinei sveikatai.
Ką daryti, jei nemėgstate savo darbo?
Jei esate nepatenkintas savo darbu, apsvarstykite galimybę pagerinti situaciją: galbūt nebūtina iš karto visko mestis, o pakaktų pokalbio su darbdaviu? Žinoma, jei vyrauja nepakenčiama psichologinė atmosfera, su kolektyvu „nesusitarsi“, ir šiuo atveju kelias - tik vienas. Žinoma, jei palikti savo darbą būtų taip lengva, visi, kurie jo nemėgsta, tą iškart ir darytų.
Pagrindinės priežastys, kodėl žmonės lieka nemėgstamame darbe:
- Pinigai: Kaip apmokėsite sąskaitas ir lizingus, jei išeisite iš darbo?
- Kitų galimybių trūkumas: Jei nėra jokio kito darbo, kuris atrodytų patrauklesnis už esamą, pasiūlymų, kaip tuomet išeiti?
- Bonusai: Bonusų praradimas, pavyzdžiui, papildomas sveikatos draudimas, taip pat nevilioja palikti darbo.
- Saugumo jausmas.
Kaip sau padėti?
Jei nemėgstate savo darbo, vadovo, pačios įmonės ar beveik visko, kas susiję su darbu, kaip galite sau padėti? Prieš priimdami skubotus sprendimus, pabandykite bent iš dalies pakeisti padėtį. Turite problemų su bendradarbiu? Sutarkite laiką ir susitikite pasikalbėti, kad išsiaiškintumėte, kur slypi problemos. Nesuprantate, ko iš jūsų tikimasi? Jei ką tik pradėjote dirbti ir jau esate nepatenkintas, gali kilti pagunda tiesiog viską mesti čia ir dabar. Kartais viskas, ko reikia norint apsiprasti darbe, yra galimybė apšilti kojas ir nepadaryti skuboto sprendimo.
Apmąstykite, kas iš tikrųjų jums kelia stresą, nerimą ar liūdesį. Jei problema ta, kad jūsų paprasčiausiai netenkina pats darbas, savirealizacijos galimybių ir pasitenkinimo pamėginkite ieškoti ne darbe. Vienas produktyvus dalykas, kurį galite padaryti, - ryšiai. Ryšių su vadovais, bendradarbiais ir klientais kūrimas gali būti raktas į kitą darbą. Net maždaug 60 proc. Pradėkite kalbėtis su žmonėmis ir keistis vizitinėmis kortelėmis.
Užuot šturmavę vadovo kabinetą su pareiškimu „Aš išeinu“, skirkite laiko parašyti prašymą dėl išėjimo iš darbo, įspėdami darbdavį apie tai prieš dvi savaites. Apsvarstykite galimybę pasiūlyti kitą kandidatūrą - žmogų, kurį galbūt galėsite apmokyti, ir palikti darbą be jokių nuoskaudų ir pykčio. Mažos šalies darbo rinka taip pat nedidelė, tad neleiskite sau išeiti su piktumais. Atminkite, kad jums gali prireikti rekomendacijų, naujoji darbovietė gali norėti paskambinti į senąją ir pan. Šiuo atveju jūs norite išeiti iš darbo ramiai ir palikti teigiamą įspūdį apie save buvusiai aplinkai.
Nėra vieningo požiūrio, kaip spręsti problemas, dėl kurių savo darbo nemėgstate. Visi žmonės yra skirtingai jautrūs. Vienas gali miegoti virš galvos vykstant statyboms, kitą erzina iš už kilometro atsklindantis judrios gatvės garsas. Skirtingai jautriai reaguojame į viską: garsus, šviesą, spalvas, emocingus pokalbius, situacijas, gyvenimo pokyčius. Tačiau kai kurie asmenys gamtos apdovanoti ypatingu jautrumu.
Itin jautrios asmenybės
Apie itin jautrius asmenis daugiau kalbėti pradėta 1996 metais. Viena pirmųjų juos aprašė psichoterapeutė Elaine N. Aron. E. Aron duomenimis, prie itin jautrių asmenų gali būti priskiriami apie 20 proc. žmonių, o dar apie 20 proc. Pasakymas „šis žmogus jautrus“ nėra naujas ir taikomas įvairiais atvejais: ir kai moteris lengvai pravirksta žiūrėdama melodramą, ir kai vaikas neleidžia gydytojui prie savęs prisiliesti fonendoskopu. Tačiau terminas „itin jautri asmenybė“ reiškia labai konkrečią savybę - jautrumą apdorojant sensorinę informaciją.
Kaip matote, itin jautrus žmogus skiria gerokai daugiau laiko informacijai surinkti ir apdoroti. Nuo Carlo Jungo laikų žinoma, kad vieni žmonės suteikia didesnę reikšmę objektyviam, išoriniam pasauliui ir yra vadinami ekstravertais. Kiti žmonės didesnę reikšmę teikia savo subjektyviam požiūriui, vidiniam pasauliui, ir vadinami introvertais.
Tradiciniame supratime ekstravertai įsivaizduojami kaip labiau socialūs, komunikabilūs, bendraujantys ir atviri. O introvertus - uždaresnius ir drovesnius vienumos mėgėjus. Tačiau itin jautrių žmonių yra ir tarp ekstravertų, ir taip introvertų. Apie 30 proc. jautruolių yra ekstravertai.
Tačiau itin jautrūs asmenys labiau linkę susilaikyti nuo bendravimo, jei susiduria su neigiama aplinkos reakcija. Pavyzdžiui, itin jautrus vaikas, atėjęs į pirmą mokyklos klasę, išsigąsta vaikų skleidžiamo triukšmo, žmonių gausos. Jį akina dienos šviesos lempos ir iš tualeto sklindantis nemalonus kvapas. Kai kuris kitas vaikas jį pastumia, jis nereaguoja iš karto, o sustingsta, bandydamas suprasti, kodėl tai įvyko. Jis tarsi iškrenta iš linksmo mokyklinio šurmulio.
Visi šie apibūdinimai dažniausiai vertinami neigiamai. Itin jautrus vaikas tai supranta, todėl ima elgtis atsargiai ir paprastai atsitraukia nuo situacijos, kad galėtų šią informaciją „suvirškinti“. Kiti vaikai dažniausiai greitai jį pamiršta ir užsiima kitais reikalais arba bando itin jautrų vaiką pašiepti, pastumti, pasijuokti iš jo. Toks vaikas ima laikytis atokiau ne dėl to, kad būtų kitoks, keistas, drovus ar bailus. Jis tiesiog subtiliau ir ilgiau išjaučia ir permąsto tai, kas vyksta.
Jei jis susiranda panašaus jautrumo draugą ar keletą draugų, tarp jų nusistovi visiškai rami, normali ir linksma draugystė. Joje išnyksta ir „keistumas“, ir „arogancija“, ir menamas „bailumas“. Su giliu introvertu ar autistu būtų visiškai kitaip.
Jei tėvai itin jautrius vaikus augina nepalankiomis sąlygomis - emociškai atstumia, perdėtai globoja, neleidžia saugiai prisirišti ir anksti palieka vienus, užkrauna įsipareigojimais ir suteikia įžeidžiančias etiketes („jautruolė“, „lepūnėlis“, „mėmė“, „pasikėlęs“) - jautrus vaikas suaugęs susiduria su didelėmis emocinėmis problemomis. Jeigu to nėra ir tėvai priima bei palankiai reaguoja į didelį savo vaiko jautrumą, jis auga be socialinės atskirties, neužsislopina ir nevengia bendrauti.
Žinoma, tarp tipiškų introvertų ir turinčių autizmo sindromą žmonių taip pat itin daug jautrių asmenų. Tačiau kalbėdami tik apie išorinį požymį - polinkį būti vienam ar polinkį bendrauti - mes tampame per daug paviršutiniški ir negalime suprasti esminių itin jautraus žmogaus elgesio priežasčių. Toks asmuo nevengia bendrauti, jis tiesiog jautriau reaguoja į atstūmimo ir perkrovos stresą nei kiti. Todėl jis stengiasi nepatekti į situacijas, kurioms esant tai gali pasikartoti.
Itin jautrus asmuo jautriai stebi ir pastebi pašnekovo veido išraiškas - juk jam reikia užbėgti už akių savo emociškai užaštrintai empatijai. Prieikite prie bet kokio akvariumo ir pabelskite į stiklą. Beveik viso žuvys sureaguos iš karto. Bet dažniausiai viena jų liks vietoje. Itin didelis jautrumas būdingas ir gyvūnams. Daugiau nei tarp 100 jų rūšių (įskaitant ir vaisines museles, ir žuvis) atstovų galima rasti ir itin jautrių padarų. Bendra jų elgesio savybė ta pati: prieš veikdami jie daro pauzę, tikrina, stebi ir galvoja.
Tai, kas gali pasirodyti kaip neurotiškumas - polinkis į irzlumą, depresiją ir nerimą - nėra itin jautraus individo prigimtinė savybė, o išmoktos patirties rezultatas. Tarkime, tyrinėtojas S. Suomi aprašo nedidelę šunbezdžionių rezusų grupę, kuriai nuo pat gimimo buvo būdingas tam tikras užsislopinimas. Paaiškėjo, kad streso sąlygomis jos atrodydavo labiau prislėgtos ir nerimastingos nei kitos. Tyrimai atskleidė, kad tuo metu jų smegenyse susidarydavo mažiau serotonino - neuromediatoriaus, siejamo su gera nuotaika ir saugumo jausmu. Nustatyti net genetiniai pakitimai, dėl kurių streso metu jų smegenys pamažina serotonino išsiskyrimą ir didina polinkį į depresiją.
Tačiau kaip itin jautrioms asmenybėms pavyko prisitaikyti ir išgyventi, kai evoliuciškai išlieka tik stipriausi? Atsakymas - jautrumas ne tik sukelia sunkumų, bet ir yra didelė gamtos dovana. Greičiausiai prieš tūkstančius metų itin jautrūs žmonės buvo naudingi išlikimui. Jie sugebėjo geriau pastebėti subtilius skirtumus, pavyzdžiui, kokį naują maistą galima valgyti drąsiai, o kokio ne, kokių pavojų geriau vengti, o kas nepavojinga.
Įsivaizduokime, kad gentis miško aikštelėje visą naktį švenčia sėkmingą medžioklę. Kas bus geresnis sargybinis - mažiau jautrus garsams ir pavojams ar tas, kurio klausa ir akys nuolat filtruoja visus sklindančius garsus ir matomus vaizdus? Jeigu turėtumėte skirti dieninę ir naktinę sargybą, kurį asmenį rinktumėtės, kad budėtų naktį? Luominė visuomenė ne veltui susiskirstė į „valdovus-karius“ ir „žynius-patarėjus“.
Žinoma, kad itin jautrus asmuo drąsų ir ryžtingą politinį sprendimą vargu ar priims. Tačiau milžiniška profesijų įvairovė - šamanai, advokatai, bankininkai, valdovų patarėjai - nuolat papildydavo savo gretas dėl tų žmonių palikuonių, kurie nuo mažens mokėjo analizuoti, svarstyti ir reaguoti į smulkmenas, o ne pulti kuo greičiau veikti. Menininkų, sugebančių jautriai pastebėti žodžio, vaizdo ir garso grožį, vardai išliko istorijoje greta garsių karvedžių ir narsių karių vardų.
Itin jautrių žmonių negali būti dauguma. Kodėl? Informacija, kurią jie pastebi ir perduoda kitiems, naudinga tik tada, jei ji aplinkiniams nauja. Specifinis jautrumas tam tikrai informacijai evoliuciškai ir istoriškai įsitvirtina tik dėl to, kad itin jautrūs asmenys atkreipia dėmesį į didesnį skaičių detalių, o po to pasinaudoja šia informacija, kad darytų geresnes prognozes ateičiai.
Pagrindinės itin jautrių asmenų savybės (PAGAL E. ARON):
- Depth (liet. Gilumas)
- Overstimulation (liet. Perstimuliavimas)
- Empathy (liet. Empatija)
- Sensitive (liet. Jautrumas)
Šios savybės lemia, kad itin jautrūs asmenys geriau pastebi subtilius skirtumus ir niuansus, tačiau taip pat yra labiau pažeidžiami aplinkos poveikio.