Kaip neturtingas žmogus galėjo tapti aristokratu XII amžiaus Italijoje

Tam, kad suvoktume Pranciškų, turime pažvelgti į jį jo laikmečio kontekste ir toje vietoje, kur jis gyveno. Jis gimsta centrinėje Italijoje, Asyžiuje, XII amžiuje. Tuo laiku tiek visuomenė, tiek Bažnyčia išgyveno didelius pokyčius. Turime pažvelgti į tuos pakitimus, kad suvoktume Pranciškų ir tai, kaip jis reagavo bei veikė tais laikais.

Klaida, kurią dažnai padarome žiūrėdami į šventuosius, yra ta, kad juos perkeliame į savo laikmetį ir aplinką. Tačiau labai svarbu suprasti šventuosius jų laikmečiu, kad geriau suvoktume, ką jie gali mums pasakyti apie mūsų aplinką.

Po tūkstantųjų metų Italijos visuomenė perėjo iš feodalinės į bendruomeninę santvarką. Feodalizmas, kuris tęsėsi nuo 500 iki 1000 metų, buvo vargšų laikotarpis, o visa ekonomika rėmėsi žemės ūkiu ir vyko valstybės ribose. Galima sakyti, kad taip buvo visoje krikščioniškoje Europoje. Politiškai Europa buvo valdoma imperatoriaus, o dvasiškai - popiežiaus.

Po 1000 metų tiek Europos, tiek Italijos ekonomika ėmė augti, ir ekonominis centras persikėlė iš kaimo į miestą. Svarbiausiu pažangos varikliu tapo prekyba. Žmonės praturtėjo, ir hierarchinė visuomenės struktūra pradėjo keistis.

Feodalizmo laikais hierarchija buvo labai aiški - viršuje - aristokratai, kurie turėjo žemes ir valdė kariuomenes, žemiau - mažiau turtingi ir galingi žmonės, o apačioje - valstiečiai, kurie buvo visai vargšai ir neturėjo nuosavybės. Šioje hierarchinėje visuomenėje buvo jaučiamas socialinis solidarumas, nes kiekvienas asmuo turėjo savo vaidmenį visuomenėje. Todėl turtingieji rūpinosi silpnesniais ir neturtingais, kad šie nemirtų iš bado ir turėtų kur gyventi.

Po 1000 metų ekonomikos vystymasis ir visuomenės praturtėjimas sugriovė tą hierarchiją. Nebeliko aristokratijos, kuri turėtų visą galią ir visus pinigus. Atsirado daugiau laisvės ir judėjimo tarp sluoksnių. Ypač turtingi ir galingi tapo pirkliai, o senosios aristokratinės šeimos vis labiau prarado savo įtaką.

Toje laisvesnėje visuomenėje niekas daugiau nebesirūpino vargšais - kiekvienas kovojo už save. Kilo rimtas pavojus, kad vargšai išmirs iš bado. Kaip matote, visuomenės ir ekonomikos pasikeitimas iš vienos pusės atnešė didesnį teisingumą visuomenėje, nes ir neturtingas gimęs turėjai galimybę praturtėti ir tapti net miesto valdovu, tačiau iš kitos pusės vargšai, kurie neturėjo darbo ir gyvendavo mieste, mirdavo iš bado. Kai kuriems žmonėms tapo daug geriau, o kitiems labai blogai.

Taigi Pranciškus gimsta būtent tuo laiku, maždaug praėjus šimtui metų po to, kai prasidėjo šie pokyčiai. Net ir politiniu aspektu didžiulė krikščioniška imperija nebeegzistuoja, ji subyra, nes pirkliai, kurie užimdavo valdžią miestuose, norėjo būti nepriklausomi. Italijoje bei Prancūzijoje ypač sparčiai kūrėsi miestų bendruomenės. Juos būtų galima vadinti miestais-valstybėmis, nes jie buvo nepriklausomi.

Bažnyčioje taip pat vyko pokyčiai. Pranciškaus laikais, maždaug nuo 1000 iki 1200 m., ji išgyveno tiek galios, tiek nuopuolio laiką. Popiežius turėjo daugiau politinės galios, ypač silpnėjant imperatoriui, tačiau Bažnyčia nebesugebėjo liudyti evangelinio gyvenimo. Popiežius konkuravo su imperatoriumi dėl teisės paskirti vyresniuosius, nesutardavo, ar imperatorius turi paskirti vyskupus ir kunigaikščius, ar popiežius.

Didėjant galiai, popiežius nukreipė savo valdžią prieš netikinčiuosius. Visų pirma, aišku, prieš musulmonus, kurie buvo Azijoje ir Afrikoje. Būtent tuo laikotarpiu gimė kryžiaus žygiai, iškeliant gražų idealą išlaisvinti šventą kapą. Tačiau realus troškimas buvo sujungti krikščioniškas karines pajėgas, kad jos nekovotų tarp savęs, bet nukreiptų jėgas į išorę.

Bažnyčia naudojo savo įtaką prieš imperatorių, musulmonus ir eretikus, kurie tuo metu pradėjo kilti. Tačiau, būdama įtakinga politinėje sferoje, Bažnyčia išgyveno gilią dvasinę krizę. Dažnai kunigai duodavo blogą pavyzdį tikintiesiems, buvo mažai išsilavinę, moralės ir ekonomikos srityse keldavo žmonių pasipiktinimą. Žinoma, buvo ir šventumo oazių Bažnyčioje - tai vienuolynai. Tačiau vienuolynai tuo laiku buvo visiškai atskirti nuo visuomenės ir gyveno uždarą gyvenimą. Žmonės, norėję juos pamatyti, turėjo keliauti į vienuolynus. Buvo sudėtinga juos susitikti, kartu melstis ir kalbėti apie tikėjimą. Šis šventumo pavyzdys buvo nepasiekiamas eiliniams žmonėms, per toli nuo kasdienio žmonių gyvenimo.

Taigi ką darė paprasti žmonės religijos srityje? Jie galėjo arba visiškai nustoti domėtis tikėjimu, arba susimokėti vienuolynui, kad pasimelstų už juos ir jų šeimą vietoj jų pačių. Kitas būdas, kurį pasirinko didelis žmonių būrys, ypač centrinėje ir pietinėje Prancūzijoje bei Italijos šiaurėje, buvo nukrypimas į ereziją. Tie žmonės troško pažinti Šventąjį Raštą skaitydami nebe lotyniškai, o savo kalbomis, nors tai ir buvo uždrausta Bažnyčios. Nepaisydami tų draudimų, jie versdavo Šventąjį Raštą į savo kalbas, skaitė jį ir mėgino juo gyventi. Tos bendruomenės ypač stengėsi patirti pirmosios Bažnyčios gyvenimo būdą, kaip pasakojama apaštalų darbuose. Beieškodami tos pirminės Bažnyčios, dažnai jie atmesdavo esamą bažnytinę hierarchiją ir Bažnyčios teikiamus sakramentus, netgi perdėtu būdu iškeldami asketinį gyvenimą. Net būdami pasauliečiai sakė, kad, pavyzdžiui, nereikia vesti ar tekėti. Jie atlikdavo sunkiausias atgailas ir pasninkus. Kai kurie netgi apsispręsdavo mirti iš bado, buvo įsitikinę, jog kūnas yra priešas, kurį reikia nugalėti. Jie troško numirti, kad išsivaduotų iš kūno vergovės. Tai buvo jau gerokai nutolę nuo krikščionybės.

Kitos bendruomenės gyveno panašiau į krikščionišką tradiciją, pavyzdžiui, valdiečiai Prancūzijoje. Taigi būtent prieš tuos eretikus viduramžių Bažnyčia labai kietai kovojo. Pavyzdžiui, Pietų Prancūzijoje, Albi mieste, gyveno didžiulės katarų (didžiausių radikalų, niekinusių kūną) bendruomenės, tačiau buvo ir katalikų. Tam, kad sunaikintų katarus, vietos kardinolas liepė sudeginti visą miestą, sakydamas, jog angelai atrinks, ką siųsti į pragarą, o ką į dangų. Būtent tokioje visuomenėje ir Bažnyčioje gimsta Pranciškus. Tai buvo permainų ir atsinaujinimo, didelių troškimų ir idealų bei tokios pat didelės ekonominės bei dvasinės krizės laikas.

Taigi peržvelgėme Pranciškaus aplinką, o dabar pažiūrėsime į jo gyvenimą. Jo mama buvo prancūzė, o kai gimė Pranciškus, tėvas irgi verslo reikalais buvo Prancūzijoje. Grįždamas iš Prancūzijos tėvas norėjo pavadinti sūnų Pranciškumi, „prancūziuku“. Taip jis pagerbė žmoną ir Prancūziją, kurią labai mėgo. Jo tėvas buvo kaip tik iš tų Italijos pirklių, kurie po truputį tapo turtingi ir galingi. Jo mama buvo labai išsilavinusi moteris iš Provanso regiono Prancūzijoje, iš kur kilo daug riterių poemų ir pasakojimų.

Pranciškus iš tėvo pusės perėmė komercijos suvokimą, itališką suktumą, o iš motinos pusės - jautrumą, Prancūzijos riterių ir aristokratų idėjas. Pranciškus gyveno šeimoje, kuri gerai atspindėjo to laikmečio gyvenimą - turtingų pirklių šeimoje, kurie tačiau nebuvo kilmingi aristokratai. Pranciškus, aišku, perėmė to laikmečio idėjas, joms pritarė ir jomis gyveno. Jis gerai suvokė pinigų svarbą, tačiau labai daug reikšmės skyrė ir riterystės idealams, kurie dar turėjo ryšių su feodaliniu pasauliu. Jis studijavo lotynų kalbą, matematiką, buvo lygiai toks pat, kaip ir kiti Asyžiaus berniukai. Pranciškus gerai jautėsi savo laikmečiu ir kaip daugelis jo bendraamžių svajojo tapti kilmingas. Kad tą pasiektų, jis įstojo į Asyžiaus kariuomenę ir ėjo į karą, nes vylėsi, jog laimėjęs keletą mūšių gaus riterio titulą ir taps kilmingas.

Gera proga pasitaikė tada, kai vyko karas tarp Asyžiaus ir gretimo miesto Perudžos. Asyžiaus kariuomenę sudarė pirkliai, susivieniję su imperatoriumi, o Perudžos kariuomenė buvo sudaryta iš kilmingųjų, sudariusių sąjungą su popiežiumi. Perudžos kariuomenę taip pat sudarė Asyžiaus kilmingieji. Tad karas turėjo tris veidus - geografinis (Asyžius prieš Perudžą), socialinis (pirkliai prieš kilminguosius) ir aukštosios politikos (imperatorius prieš popiežių). Tad matome, jog Pranciškus buvo pačiame to laikmečio problemų centre. Priešingai jo svajonėms, Asyžiaus kariuomenė pralaimėjo karą, ir Pranciškus metus praleido nelaisvėje, Perudžos kalėjime. Tikėtina, kad per tuos metus kalėjime jis apmąstė savo gyvenimą, ko iš tikrųjų troško ir kur tos svajonės jį nuvedė.

Po metų Pranciškus iš kalėjimo išeina jau pasikeitęs, pradeda gyventi kitaip. Jis tampa daug dosnesnis vargšams, ateinantiems prašyti išmaldos ir nebebėga nuo raupsuotųjų, nuo kurių visada bijojo užsikrėsti, bet prisiartina prie jų, pradeda jiems patarnauti ir gydyti, rizikuodamas užsikrėsti ta baisia nepagydoma liga. Būtent toje tarnavimo patirtyje, būdamas su raupsuotaisiais, jis susitinka Viešpatį. Aišku, Pranciškaus auklėjimas buvo krikščioniškas, tačiau didžiulį šuolį tikėjimo kelyje padarė patarnavimas broliams raupsuotiesiems. Pranciškus kenčiančiuose ir sergančiuose išvydo Viešpaties veidą.

Tačiau susitikime su raupsuotaisiais yra ir kitas aspektas. To meto žmonės buvo įsitikinę, kad raupsuotuoju tampi dėl didžiulių nuodėmių, ypač prieš skaistybę. Panašiai kaip AIDS šiais laikais. Jie žvelgė į tuos žmones kaip į nuodėmės įsikūnijimą. Dėl to ir dėl baimės užsikrėsti raupsuotuosius išvydavo iš miesto, ir jie gyvendavo užmiesty kaip ekskomunikuoti. Miestas, bendruomenė, buvo visuomenės susitikimo ir Bažnyčios vieta. Tuo tarpu visi raupsuotieji buvo už miesto sienų. Pranciškus išeina iš miesto į išorę ir susitikdamas raupsuotuosius, susitinka Jėzų. Įdomu, kad daugiau Jėzaus jis randa už bendruomenės ribų nei savo namuose.

Po susitikimo su žmonėmis Pranciškus troško tiesioginio susitikimo su Jėzumi. Dėl to jis pradėjo eiti melstis į toli nuo miesto esančias apleistas bažnyčias. Pranciškaus tikėjimas remiasi dviem kolonomis - susitikimo su raupsuotaisiais ir susitikimo su Nukryžiuotuoju. Pranciškus ima leisti tėvo parduotuvės pinigus tam, kad pagerbtų Nukryžiuotąjį San Damiano bažnytėlėje, atstatytų griūvančias bažnytėles ir padėtų vargšams. Mėnuo po mėnesio parduotuvės pinigai pradėjo tirpti ir, aišku, tėvas nebuvo labai laimingas. Prasidėjo ginčai ir pykčiai tarp tėvo ir sūnaus. Ginčas nuvedė iki to, kad tėvas apkaltino Pranciškų prieš miesto ir Bažnyčios valdžią. Būtent tėvas padavė jį į teismą. Tada miesto akivaizdoje Pranciškus atsisakė jam priklausančio paveldėjimo. Tą dieną jis pasakė - daugiau nesakysiu: „Mano tėve Pietrai di Bernardone“, bet „mano Tėve, kuris esi Danguje.“ Taip jis įeina į Dievo vaikų šeimą. Kad tai pasiektų, Pranciškus turėjo atsiriboti nuo savo šeimos ir visuomenės.

Po to įvykio jis dvejus metus gyveno kaip atsiskyrėlis už Asyžiaus miesto. Meldėsi, dirbo, prašė išmaldos. Vieną kartą klausydamas šv. Mišių, išgirsta Evangeliją, kurioje Jėzus išsiunčia savo mokinius po du. Jėzus išsiunčia juos brolijoje, varge ir su misija. Pranciškus pagalvojo - būtent tai ir noriu savo gyvenime daryti! Nors tuo metu buvo vienas, bet visai netrukus prie jo pradeda jungtis pirmieji broliai. Tai kiti Asyžiaus jaunuoliai, panorėję gyventi taip kaip Pranciškus. Pranciškus nori šią savo bendruomenę pavadinti visiškai nauju vardu - brolija. Brolija reiškia, jog nėra jokios hierarchijos, kad visi esame to paties Tėvo vaikai, turime tas pačias pareigas ir atsakomybes. Ne taip, kaip feodalinėje visuomenėje, kur buvo vienas visiems įsakinėjęs viršininkas, o tada po truputį vis žemesni sluoksniai iki žemiausiojo valstiečių luomo. Nėra ir taip, kaip jo laiko visuomenėje, kur visi kovojo prieš visus - kilmingieji prieš turtinguosius, valdžia prieš Bažnyčią. Pranciškaus brolija buvo tarsi didelis to laikmečio dvasinis ir socialinis eksperimentas. Ten kartu gyveno turtingi ir vargšai, kilmingi ir valstiečiai, bažnytiniai žmonės ir pasauliečiai - visi jie buvo viena brolija be hierarchijos ir tarpusavio kovų, gyveno už miesto sienų, bet visas miestas juos matė, nes tai buvo geriausių asyžiečių šeimų vaikai. Jie išėjo iš Asyžiaus, bet išėjo taip, kad visas Asyžius pradėjo jais sekti. Tada jie grįžta į Asyžių, kad pamokslautų, ir miestelėnai jų klausėsi.

Pirmieji keturi broliai, galima sakyti, buvo viduramžių visuomenės atvaizdas. Kiekvienas atėjo iš visiškai skirtingos visuomenės klasės. Pranciškus - iš pirklių, Bernardas - iš kilmingųjų ir buvo riteris, Petras atėjo iš Bažnyčios, buvo kunigas ar diakonas, o Egidijus - neturtingas valstietis. Pirmieji keturi broliai gyveno kartu be jokios hierarchijos. Tai pranašiškas ženklas to meto visuomenei ir Bažnyčiai. Jie nori gyventi pašvęstą gyvenimą be jokių privilegijų, skirtingai nuo kitų to laikmečio ordinų. Jie norėjo gyventi neturtingai ne tik asmeniniu būdu, kaip darė daugelis vienuolių, bet neturtingi bendruomeniniu būdu ir dirbdami kaip vargšai bei kada reikia prašydami išmaldos. Jie norėjo būti atstumtųjų ir paniekintų vietoje, kad būtų artimi patiems mažiausiems, galėtų būti ir vargšų, ir kilmingųjų draugai.

Šv. Pranciškus gauna stigmas (detalė), Giotto di Bondone freska, apie 1297-1299 m.

Socialinė stratifikacija feodalizmo laikais

Štai lentelė, apibendrinanti socialinę stratifikaciją feodalizmo laikais:

Europos žemėlapis apie 1300 m.

tags: #ji #turtingasis #aristokratijos #visuomenes #sluoksnius #iskiles