Ar jis pasmerktas būti nelaimingas? Laimės paieškos ir kliūtys

Knygų ir seminarų apie tai, kaip tapti laimingam, paklausa rodo, kad žmonės vis dažniau bando suprasti, kas yra toji laimė, pastebi psichologas Remigijus Stripeikis. Psichologiniu požiūriu laimę galima įvardyti kaip vidinę būseną. Būdamas laimingas, žmogus jaučia vidinį pozityvą, džiaugsmą, jį užplūsta psichologinės jėgos.

Visgi keista - išsivysčiusiose šalyse, kurių gyventojai turi viską, ko siekti ragina laimės mokytojai, matome didelius sergančiųjų depresija skaičius. Dabartinėje visuomenėje priimta, kad kuo labiau augame, bręstame, tuo daugiau pareigų prisiimame, apsikrauname rūpesčiais. Todėl žmogus dažniau renkasi nebūti laimingas - vietoje to jis renkasi spręsti problemas, siekti užsibrėžtų tikslų, kelti ir narplioti gyvenimiškus uždavinius.

Tiesa, šiuo metu laimė vis dažniau siejama su išoriniais dalykais: pasiekimais asmeniniame gyvenime, pripažinimu visuomenėje, daiktais. Pagrindinė vartotojiškos visuomenės idėja - jeigu jautiesi blogai, turi pasiekti daugiau, tada tapsi laimingas. Būtent ją yra perėmę tie žmonės, kurie siekia kitiems padėti tapti laimingais.

Laimės paradoksas

Pastebime įdomų paradoksą: kuo daugiau laimės mokyklų ir mokytojų, tuo, atrodytų, daugiau nelaimingų žmonių. Daugėja sergančiųjų depresija ir kitomis psichikos ligomis, Lietuvoje vis dar regime didžiulius savižudybių skaičius. Visgi ko gero tie, kurie moko žmones būti laimingus, mažai kalba apie gilumines problemas, nekelia vertybinių klausimų. Kai žmogus, pasiekęs tai, ką daugelis laiko svajone, supranta, kad yra nelaimingas, jį ištinka krizė, galinti privesti prie depresijos, net savižudybės.

Laimė gali pasireikšti kaip pajautimas, dažnai žmogų aplankantis staiga, netikėtai. Būna, žmogui tiesiog kyla nepaaiškinamas jausmas, kad jis yra laimingas. Vis dėlto, žvelgiant į tyrimus ir mokslininkų pastebėjimus, būsena, kai žmogus, atrodytų, nei iš šio, nei iš to pasijaučia laimingas, dažniau pasitaiko vaikystėje, jaunesniame amžiuje. Vėliau staiga kylantis laimės jausmas aplanko vis rečiau, tačiau tai nereiškia, kad laimės būsena dingsta.

Vartotojiškumas ir laimės atidėliojimas

Galbūt iš vartotojiškos kultūros kilo ir įprotis atidėlioti laimę? Manau, taip. Vartotojiškumas yra esminis šiuolaikinės kultūros, ekonomikos variklis. Žmogus visada laukia, kada bus geriau. Tokia pati samprata perimama ir asmeniniame gyvenime: ateityje pasieksiu tai, dar padarysiu tą, tada nusipirksiu aną, o tada jau būsiu laimingas...

Žmogus visą gyvenimą nesąmoningai ieško laimės patirčių ir jų iš tikrųjų turi, tačiau būtent aplinka ir visuomenė jam primeta, kad laimingas jis bus tik kažką įsigijęs ar kažko pasiekęs. Pamatęs gerą reklamą, žmogus pagalvoja, kad jis nori reklamuojamo daikto, paslaugos.

Ryšys su savimi ir laimės būsena

Ar yra būdų, kaip išlaikyti tą ryšį su savo vidumi ir kuo dažniau patirti laimės būseną? Esminis būdas gana paprastas - prisiminti tuos momentus, kai jaučiausi laimingas, ir priimti tai, kad nuo manęs paties priklauso, ar tie momentai kartosis, o gal netgi taps mano nuolatine būsena. Viskas prasideda nuo pamąstymo.

Linkiu kiekvienam surasti laiko atsisėsti, nusiraminti, bent trumpam atidėti rūpesčius į šalį ir pasižiūrėti į savo vidų, nebijoti savęs paklausti, kas man gyvenime svarbu, dėl ko aš gyvenu. Gyvenime yra daug kelių, tad, atsidūrus kryžkelėje, tenka rinktis, kuriuo eiti. Ir jei žmogus pasirenka ieškoti vidinės laimės, tada jau gali prisidėti ir įvairios psichologinės, meditacinės technikos.

Atsakomybė už savo laimę

Išreiškėte mintį, kad už savo laimę atsakingas pats žmogus. Nepaisydamas to, kas dedasi aplink, jis pats renkasi, būti laimingam ar ne. Sąmoningas žmogus, net kai jam nesiseka, neleidžia sau pratrūkti dideliais pykčiais, nugrimzti į depresiją. Jis nepasiduoda, galvoja ir veikia kita linkme ir taip laukia tų laimės momentų.

Kaip jau minėjau, pirmiausia siūlyčiau atsisėsti, kuriam laikui atidėti rūpesčius į šalį ir išdrįsti su savimi būti maksimaliai atviram ir sąžiningam. Kai aiškiai supranti ir, kaip juokauju, pasidarai mini savo paties minčių mokslinį tyrimą, turi aiškias išvadas apie tai, kas tau yra svarbu. Kitas žingsnis - imti jas realizuoti.

Santykis su kitais ir vienatvė

O ar žmogus gali būti laimingas nepalaikydamas santykio su kitu? Paprastai kuo žmogus laimingesnis, tuo labiau savo laime jis nori dalytis su kitais. Besidalydamas laime, žmogus gali padėti tapti laimingesniems ir savo aplinkos žmonėms. Bet ar tam, kad žmogus jaustųsi laimingas, jis privalo turėti partnerį, šeimą, vaikų? Manau, žmogus tikrai gali ieškoti laimės ir vienas, jeigu jam taip norisi.

Kita vertus, ko gero, neretai vis tiek norisi bendravimo. Todėl neskirstyčiau į kategorijas, ar laimė pasiekiama vienatvėje, ar santykyje, ir jeigu taip, koks tas santykis turėtų būti. Kai jauti laimės jausmą, tą akimirką nelieka abejonių, tu aiškiai tai supranti.

Laimės suvokimas

Galbūt pastebėjote, kad kartais netikėtai paklaustas, ar jis laimingas, žmogus sutrinka. Sako nežinantis, niekada apie tai nesusimąstęs arba tikina, kad atsakymas gali skirtis priklausomai nuo dienos, nuotaikos ir pan. Norint suprasti, kad esi laimingas, mąstymo procesai mažai reikalingi. Kai jauti laimės jausmą, tą akimirką nelieka abejonių, tu aiškiai tai supranti. Tik po kurio laiko įsitraukia protas, jis ima klausti, ar čia tikrai buvo laimė, gal tai kažkas kita?

Ar lietuviai pasmerkti būti nelaimingi?

Pastaruoju metu susiduriu su gana keistu reiškiniu: daugelis žmonių, kuriuos sutinku, atrodo itin pavargę, liūdni, lyg užversti keliomis tonomis rudeninių lapų humuso. Kažkam nesiseka mokslai, kažkam nesiseka meilėje, kažkas nepatenkintas savo darbu, o dar kažkam tiesiog pabodo viskas aplink. Negi tikrai teks kaltinti savo lietuvišką mentalitetą (gimei lietuviu - esi pasmerktas būti nelaimingu ir viskuo nepatenkintu)? Aš sakau ne. Atsikratykime negatyvių minčių srauto.

Pozityvus mąstymas - tai vienas svarbiausių dalykų, norint kažko pasiekti. Tai daug svarbiau nei sėkmė ar likimas, kurie negali būti paveikiami. Žinoma, tikiu, kad tikrai yra likimo pasmerktų sielų, kurioms tiesiog lemta kankintis visą savo buvimo Žemėje laiką. Tačiau, pozityvus mąstymas gali būti valdomas mūsų pačių.

Ar teko kada nors sutikti žmogų, kuris visiškai nepasitikėtų savimi, netikėtų tuo, ką daro, tačiau būtų pasiekęs pavydėtinų aukštumų? Aš tokių žmonių, deja, niekada nesutikau. Negatyvus mąstymas yra ne kas kita, kaip duobėtas kelias į liūdesį, depresiją, apatiją, nervingumą, o toks negatyvių jausmų rinkinys yra ne kas kita, kaip bilietas į nesėkmę ar dar blogiau savidestrukciją.

Kažko siekei, bet atsimušei į sieną? Katastrofiškai nepasisekė? Bet ar teko ieškoti priežasties, kodėl nesiseka kažką padaryti taip, kaip norėtųsi? Turbūt dažnai tenka kaltinti šalia esančiuosius ir net visą pasaulį, dėl savo apgailėtino, nuobodaus, nesėkmių lydimo gyvenimo? Žinau, kad užsiklijuoti „nevykėlio“ ir „visų nemylimojo“ etiketę labai lengva. Tačiau, galbūt pats laikas liautis tai darius.

Kaip mąstyti pozityviai

Jeigu tu esi žmogus, kuris nenori galvoti pozityviai, tada tau teks pakeisti savo požiūrį. Jeigu esi žmogus, kuris norėtų galvoti pozityviai, tačiau nežino kaip, tada reikėtų išmokti keletą naujų elgesio modelių. Pirmas žingsnis į pozityvų mąstymą - tai negatyvių minčių pripažinimas. Apmaudu, tačiau net 80 % visų mūsų minčių, kurios mus aplanko per dieną, yra negatyvios ir žalingos.

Gera pradžia - užsirašinėti visas neigiamas ir visas teigiamas mintis. Keletą dienų, savaitę ar net dvi. Analizuoti savo užrašytas mintis, išskirti gyvenimo sritis, kurios reikalauja daugiausiai dėmesio. Reikia kuo mažiau švaistyti savo energiją bereikšmiams dalykams, o tiems, kurie yra svarbiausi - skirti visas savo jėgas.

Metas susikurti svajonių, norų, tikslų, siekių ir eiti link jų. Žmogus negali būti laimingas, kol jo gyvenime nėra taško, kurį jis pasiekęs, bent teoriškai turėtų jaustis laimingas. Literatūriškai kalbant, pati laimė slypi ne kur kitur, o laimės siekime.

Emocijų valdymas ir aplinka

Kitas, ypač svarbus veiksnys, yra mūsų emocijos. Labai svarbu, stengtis valdyti jas. Sulaukus kritikos ar pastabų, derėtų į jas atkreipti dėmesį: jei kritika ir pastabos konstruktyvios - pasimokyti, jei destruktyvios - atmesti. Jokiu būdu nederėtų sielotis ir griaužtis.

Kitas dalykas, kurį aš labai rekomenduočiau kiekvienam, tai vengti kitų žmonių, kurie yra paskendę liūdesio ir negatyvių minčių jūroje. Tokie žmonės niekada neprivers jūsų pasijusti geriau, o dažnai, net ir priešingai, privers jaustis dar blogiau. Stenkitės būti ir laiką leisti su tais žmonėmis, kurie iš tiesų yra patenkinti savo gyvenimu, yra pozityvūs, kupini džiaugsmo. Tai dažniausiai įkvėpia.

Įvertinimas to, ką turi

Kitas svarbus aspektas, norint prašviesint savo mintis, tai - reikia mokėti įvertinti tai, ką jau turi gero ir malonaus. Gyvenime niekada nebūna viskas tik blogai. Reikia nustoti vaikytis šmėklų, pradėti džiaugtis mažais, galbūt, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, niekiniais dalykais. Atsikratykite pavydo jausmo. Vietoje to, kad griaužtumėtės, jog kažkam šalia jūsų beprotiškai sekasi, semkitės įkvėpimo iš tokių žmonių.

Geri pavyzdžiai užkrečia. Labai svarbu ieškoti žmonių, kurie būtų už jus pranašesni. Tik šalia tokių žmonių atsiranda paspirtis ir pačiam tobulėti ir siekti kažko daugiau nei turi dabar. Geras sėkmės pavyzdys gali priversti tikėti, kad šiame pasaulyje nėra nieko neįmanomo.

Atsiribojimas nuo negatyvo

Venkite žmonių, kurie jumis netiki ir nuolat meta iššūkius, kad jūs kažko nesugebėsite. Atsiribokite nuo žmonių, kurie nuolat jus menkina, tyčiojasi, kritikuoja. Menki žmonės visada taip elgiasi. Jūs neprivalote jiems kažką įrodinėti. Stenkitės būti užsiėmę. Susiraskite veiklos, kuri jums patiktų, būtų maloni. Užimtumas yra labai svarbus kriterijus, atsikratant neigiamų minčių.

Kantrybė ir meilė sau

Mėgaukitės akimirka, neapsunkinkite savęs blogomis mintimis. Jei nepasisekė - bandykite vėl. Nepasisekė dar kartą - nesisielokite. Tiesiog reikia mokėti pasijuokti iš visko. O rytoj bus geresnė diena. Neapsistokite ties nesėkmėmis. Galų galiausiai, nustokite save menkinti ir statyti į aukos poziciją. Mylėkite save. Mylėkite esančius šalia. Pasitikėkite savimi. Skaitykite knygas, žiūrėkite filmus, investuokite laiko į savęs tobulinimą.

Pozityvus mąstymas, tai nėra akių užmerkimas prieš problemas ir tai tikrai nėra naivaus žmogaus bruožas (ne kartą teko girdėti tokią nuomonę). Tai tiesiog gera vidinė būsena, kuri dažnai pritraukia gerus dalykus. Valdykite savo emocijas, mėgaukitės smulkmenomis, savo dėmesį koncentruokite ties gražiais, gerais dalykais.

7 chroniškai nelaimingų žmonių savybės

Yra septynios savybės, kurias chroniškai nelaimingi žmonės puikiai įvaldė:

1. Nuostata, kad gyvenimas yra sunkus. Laimingi žmonės žino, kad gyvenimas gali būti sunkus, ir sunkumus išgyvena su smalsumu, o ne jausdamiesi esantys auka.
2. Manymas, kad dauguma žmonių negalima pasitikėti. Dauguma laimingųjų pasitiki kitais žmonėmis. Jie tiki gėriu aplinkiniuose, o ne mano, jog kiti tik pasiruošę pakenkti.
3. Susikoncentravimas į tai, kas pasaulyje yra negerai. Nelaimingi žmonės ignoruoja tai, kas šiame pasaulyje tebėra gerai, ir susikoncentruoja į blogybes.
4. Pavydus savęs lyginimas su kitais. Nelaimingi žmonės mano, kad sėkmė kitiems šypsosi jų sąskaita. Jie nuolat lygina savo gyvenimą su kitų.
5. Siekis kontroliuoti savo gyvenimą. Nelaimingieji bando nuspėti - ir kontroliuoti - visus įmanomus plano rezultatus, bet puola į neviltį, kai kažkas neplanuoto viską sugadina.
6. Nerimas ir baimė dėl ateities. Nelaimingi žmonės galvoja tik apie galimus negatyvius ateities variantus.
7. Liežuvavimas ir skundimasis. Nelaimingi žmonės mėgsta gyventi praeitimi. Jų mylimiausia pokalbio tema - tai, kas negero kažkada įvyko.

Savaime suprantama, žmonės nėra tobuli. Kiekvienas gali pradėti mąstyti negatyviai, bet svarbu tai, kaip greitai žmogus supranta turintis pasikeisti.

Švietimo sistema ir jos įtaka laimei

A. Rimeikis siūlo radikaliai keisti Lietuvos švietimo sistemą tam, kad kuo mažiau jaunuolių atsidurtų jo situacijoje - užburtame rate, kai dėl paauglystėje priimtų sprendimų tenka visą gyvenimą dirbti nemėgstamą darbą ir būti nelaimingam. Anot jo, pastaruoju metu daug diskutuojama, kokia bloga ir pasenusi yra švietimo sistema, darbdaviai nepatenkinti ruošiamais specialistais, studentai - mokslo kokybe, ruošiami nereikalingi specialistai, visiškai neaiškios studijų programos.

Gyvename informacinėje, labai dinamiškoje visuomenėje, kurioje viskas labai greitai keičiasi, ir dabartinė mokslo sistema yra nepajėgi prisitaikyti prie tokio nuolat kintančio naujo pasaulio. Sunku dėstytojams, nes studentai yra labai skirtingo mokyklinio parengimo.

A. Rimeikis siūlo įvesti naują sistemą, kuri neleistų visiems mokiniams susilieti į bendrą masę. Anot jo, svarbu nepamiršti, kad visi žmonės yra skirtingi. Vienam reikalingas mokytojas, o kitam jo visai nereikia, nes knygose ir taip aiškiai viskas parašyta.

Nauja jo siūloma sistema leistų gabiems žmonėms atsiskleisti, ir skatintų studijuoti visą gyvenimą. Norint to pasiekti, reikia ne taip jau ir daug. Veikiant mano pasiūlytai sistemai gabus penkiolikmetis galėtų studijuoti stygų teoriją ar genetikos inžineriją, lygiagrečiai per pamokas žemėlapyje tebeieškodamas Kinijos. Tai leistų mokytis visiems, ir tai daryti visą gyvenimą, neprarandant motyvacijos. Pasikeistų ir mokytojo reikšmė, nes nebereiktų bergždžiai mokyti tų, kuriems neįdomi jų disciplina.

Šeimos įtaka asmenybės raidai

Šeimos aplinka vaidina itin svarbų vaidmenį vaiko raidoje. Būtent šeimoje vaikas mokosi elgesio modelių ir ryšių, kurie sudaro tarpasmeninių santykių pagrindą vėlesniame gyvenime. Tėvai yra pirmieji ir svarbiausi elgesio modeliai vaikui. Jei šeimos aplinkoje nėra tėvų arba ji yra disfunkcinė, vaikams gali kilti problemų įsisavinant socialinius vaidmenis.

Svarbu atsižvelgti į sąlygas, kuriomis tėvai augo, jų kilmę, asmenybės savybes, santuokinius santykius ir gebėjimą valdyti stresą šeimoje, nes visa tai veikia vaiko auklėjimo įgūdžius ir elgesį su vaiku. Įtampa ir konfliktai santuokoje veikia visą šeimos sistemą, todėl svarbu valdyti stresą ir vengti įtraukti vaiką į konfliktus.

Jeffrey E. Young išskyrė pagrindinius vaiko poreikius, kurių patenkinimas yra būtinas sveikai asmenybės raidai:

• Saugumas: vaikas turi jausti saugioje ir stabilioje aplinkoje, kurioje tėvai visada pasiekiami fiziškai ir emociškai.
• Ribos ir kryptis: vaikui reikia brandaus vadovavimo, aiškių ir nuoseklių ribų, kurios padėtų jam suprasti, kas yra leidžiama ir kas ne.
• Meilė ir ryšys: vaikui reikia meilės, švelnumo, susidomėjimo, supratimo ir laiko.
• Autonomiškumas: vaikui reikia suteikti laisvę tyrinėti pasaulį ir priimti nedidelius sprendimus, leidžiant jam būti savarankišku.
• Savigarba: vaikas turi būti mylimas besąlygiškai, nepriklausomai nuo jo pasiekimų ar elgesio.

Įpročių svarba

Įpročiai užima reikšmingą vietą mūsų gyvenime. Moksliniai tyrimai rodo, kad net 45 % mūsų elgesio per dieną sudaro įpročiai - išmokti elgesio modeliai, rutinos. Įprotį sudaro trys esminiai elementai: dirgiklis, elgesys ir atlygis.

Norint atsikratyti nenorimo įpročio ir sukurti naują, svarbu: pradėti nuo mažų žingsnelių, pašalinti dirgiklį, kuris sukelia automatinį elgesį.

Dažnam iš mūsų laimė asocijuojasi su problemų nebuvimu, turtais, teigiamomis emocijomis, skaniu maistu, pilnavertiškais santykiais, meile, ir pan., o gyvenimo rūpesčiai ir neigiamos emocijos lieka už borto, todėl susidaro klaidingas įspūdis, kad norint būti laimingam reikia neturėti problemų ir būti pozityviam. Tačiau laimė yra sudėtingesnis dalykas. Tai labiau yra mąstymo būdas, kitoks požiūris į kasdienius įvykius, save bei kitus žmones ir adekvatūs lūkesčiai. Puoselėjami dideli lūkesčiai užtemdo laimės jausmą, nes ne visada jie gali pasitvirtinti, o jei žmogus dar mėgsta sureikšminti nesėkmes, tuomet lūkesčiai trukdo būti laimingam.

tags: #jis #yra #pasmerktas #buti #nelaimingu