Joniškio Dvarų Istorija: Daunorava, Jakiškiai ir Medvilionys

Joniškio rajonas garsėja savo dvarų istorija, kuri atspindi Lietuvos kultūros ir architektūros paveldą. Šiame straipsnyje apžvelgsime trijų svarbių dvarų - Didžiosios Daunoravos, Jakiškių ir Medvilionių - istoriją, architektūrą ir dabartinę būklę.

Didžiosios Daunoravos Dvaro Sodyba

Didžiosios Daunoravos dvaro sodyba yra unikalus XIX a. vidurio tradicinės Žiemgalos medinės, molio, plytų su fachverko konstrukcijos frontonais trobesių kompleksas, regioninės reikšmės kultūros paminklas (kodas 131). Pastatų bruožai būdingi tradicinei Kuršo vokiškai architektūrai. Iš didžia dalimi nykstančių dvaro sodybos pastatų išlikę tik keletas.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Daunorava paminėta 1557 m. Daunorava pirmą kartą paminėta 1557 m. valdovo Žygimanto Augusto privilegijoje, skirtoje Šiaulių valsčiaus matininkui Mikalojui Maškovskiui. Nuo XVI a. pab. dvaras buvo ne kartą įkeistas ar išnuomotas. Iki 1940 m. dvarą pakaitomis valdė bajorai Maškovskiai, Marcinkevičiai, baronai fon Trankvicai, fon der Briugenai, fon Mantoifeliai-Sciogės, fon Pfailiceriai-Frankai ir grafai Keizerlingkai.

Nuo XVII a. II p. dvaro savininkais buvo Kuršo vokiečių baronai fon Trankvicai, fon Plettenbergai, fon der Bryginai ir fon Mantoifeliai-Sciogės. 1797-1904 m. Daunorava tapo vienu iš svarbiausių fon Pfeilitcerių-Frankų šeimos dvarų. Dvare vykdyta aktyvi ūkinė ir gamybinė veikla: įrengti tvenkiniai, veikė malūnas, bravoras ir karčemos, anglių ir kalkių degykla, kalvė ir plytinė.

Iki XX a. I p. dvaro sodyboje buvo 43 ūkiniai ir gyvenamieji pastatai. Dvaro valdai priklausė Mažosios Daunoravos dvaras, Bertaučių (palivarkas nuo 1845 m.), Degučių, Likaičių, Nartaučių, Paberžių, Pročiūnų, Sargūnų, Satkūnų (palivarkas nuo 1910 m.) ir Vytaučių kaimais, kurių gyventojų daugumą sudarė latviai, vadinami dundurniekais. Nuo XX a. prad. dvaras tapo grafų Keizerlingų rezidencija. Iki 1922 m. žemės reformos dvaro valdą sudarė 1 396 ha žemės ir 721 ha miško. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, dvaro savininkė Marta Keizerling pasitraukė į Vokietiją.

Sovietmečiu dvaro sodyba priklausė kolūkiui. Dauguma pastatų sunyko arba buvo nugriauti. Iki šiol išliko kumetynas, pieninė, du tvartai, molinis svirnas (statytas 1844 m.), avarinės būklės medinis ponų namas (statytas 1853 m.).

Didžiosios Daunoravos dvaro sodyboje, ponų namo languose Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyrius įrengė fotografijų-tentų viešą ekspoziciją „Dundurniekai“, skirtą bendrai dvaro bei čia gyvenusių latvių bendruomenės istorinei atminčiai.

Su dvaru taip pat susijęs nuo XVII-XVIII a. didelės latvių evangelikų liuteronų bendruomenės - dundurniekų (nuo dvaro latviško pavadinimo Dundurmuiža) susiformavimas. Jiems pristatyti skiriamas atskiras knygos "Joniškio krašto dvarai.

Didžiosios Daunoravos dvaras

Jakiškių Dvaras

Jakiškių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo XVI a. pab. Jakiškių dvaro sodyba priklausė vokiečių Koškolių giminei. Klasicistinių bruožų dvaro rūmai, statyti 1898 m., pamažu prikeliami naujam gyvenimui. Išlikę dvaro rūmai, ledainės pastatas, nedidelis parkas, garinis malūnas, link rūmų veda senų liepų alėja. Didieji dvaro ūkiniai pastatai sudegė per karą.

Paskutinioji iš Koškolių dvare gyveno Meta Koškolytė. Karo metais ji pasitraukė į Vokietiją. Po karo skirtingais istoriniais laikotarpiais dvaro rūmų paskirtis kisdavo.

Dabar tai - JOS. Kaip ir nuo ko pradėti - nežino, ką kurti - irgi. Prieš tai čia buvo verslų cechas, Šiaulių fabrikui „Rūta“ kaltos dėžutės, buvo mechanizacijos mokyka, čia tiesiog gyveno žmonės, buvo senelių namai, kolūkio valgykla, darželis, vaikų vasaros stovyklos… Oi, ko tik čia nebuvo.

1898 metais dvarą pastatę baronai Koškoliai - iš Latvijos atėjusi giminė - tikrai negalėjo net įsivaizduoti tokių dvaro gyventojų, bet toks jau tas gyvenimas - margas. Kad dvarą reikia suskubti saugoti, jį įsigijusi supranta ir Meilė, o saugoti, tai reiškia pirmiausiai uždengti stogą. Čerpių stogą, kaip geruose dvaruose! Ir jokių kalbų apie seno šiferio lopymą. Kad tai, kas dar likę - išliktų. Meilė parduoda žemę ir imasi šio darbo. Senas stogas toks supuvęs, kad tai pamačius ji negali neverkti: Dieve, kiek čia darbo…

Po to patiko ji ir vestuvininkams. Daugybei vestuvininkų, niekada neturėjusių jokių nusiskundimų: čia daug erdvės ir daug romantikos. Taip, beveik nieko neorganizuojant, viskas užsisuko, įsibėgėjo ir dvare apsigyveno…gyvenimas. Toks nepaprastras, galima pasakyti, meniškas ir lengvai bohemiškas.

Kambariai pamažu prisipildė pirktų ir dovanotų baldų. „Ačiū kaimynams Briedžiams, Narušaičiams, Žemėnams už vertingus baldus gautus dovanų, ačiū dailininkams už paveikslus, o vestuvininkams už kitokį gražų rekvizito palikimą, ačiū sendaikčių parduotuvytei Joniškyje, kur randame tiek lobių, kad lobsta ir mūsų dvaras“, - vardija Meilė, nuglostydama žvilgniu savo naujus turtus, dovanas ir viską, kas užpildo dvarą.

Ant nuskustų, aliejuotų grindų, nelygu kambario paskirtis, pažirę kilimai ir takeliai; daugybė jaukių detalių iš sendaiktynų ir antikvariatų papuošė baldų lentynas, stalus, staliukus, nišas ir visus dvaro kampelius; palangės žaliuoja romantiškaus gėlių vazonais, o kambarių kertės skleidžia jaukų praėjusių švenčių liudininkių - sudžiūvusių gėlių kvapą. Myliu purias hortenzijų galvas!

Meilė praveria naujai įdėtus medinius langus: „Nuostabų aukasarankį stalių turime, šie langai - nepakartojami. Palikome ir seną elektros instaliaciją, o čia virštinkinė jau nauja - itališka, nuo senos beveik nesiskiria“.

Ir Meilė prisipažįsta, kad visas šis gyvenimas dabar yra jos prasmė, kad nei dienos nesigailėjo, jog įsimylėjo dvarą iš pirmo žvilgsnio, kad dabar niekur neišvažiuoja, nes čia nuolatos turi darbo. Kurti ir bendrauti, rasti ir ieškoti, sugalvoti ir suplanuoti.

Žinomiausi žmonės: dainininkai, aktoriai, dailininkai jų dvare! Kas galėjo pagalvoti? Ji pati tikrai ne. Tik taip, ji ilgos suknelės dar nenusipirko ir joks dailininkas jos dar nenutapė, nors - kvatojasi - ketino. Ir per vasarą iš vestuvių uždirbtus pinigus ji vis dar turi kur padėti, nes darbai čia niekada nesibaigs. Ir nebūtinai jie bus tokie dideli kaip planuojami šį rudenį - valymo įrengimai, bet jų bus ir bus.

Jordanas jau dabar vardija, ką per šią žiemą reikės nuskusti, padailinti, restauruoti, pakeisti ir kiek lovų dar perdaryti. Jie juokiasi, kad jų savaitgaliai suplanuoti iki pensijos.

Atsiliepimai apie Jakiškių dvarą:

• „Labai rekomenduoju Jakiškių dvarą! Šis nuostabus dvaras tapo mano muzikinio klipo filmavimo vieta ir galiu drąsiai pasakyti - tai viena įspūdingiausių vietų, kuriose esu dirbusi. Visų pirma, noriu padėkoti dvaro šeimininkei už ypatingai šiltą priėmimą, nuoširdumą ir geranoriškumą."
• „Ypatingo grožio vieta. Tikrai padarė didžiulį įspūdį interjero sprendimai, bendra dvaro aura. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad norint išskirtinės šventės, gražių nuotraukų ir video medžiagos, tai yra vienas geriausių pasirinkimų."
• „Kas dar neatradote šio Dvaro turite ten apsilankyti! Sienos alsuojančios istorija, tokios jaukios iš šiltos erdvės, o šeimininkų meilė kiekvienam ten užsukusiam....😍"

Jakiškių dvaras

Medvilionių Dvaras

Teisinė apsauga suteikta Medvilionių dvaro sodybos (Joniškio raj.) kompleksui. Žiemgalos krašto lopšiu vadinamą molinį apgriuvusį Medvilionių dvarą Joniškio rajono savivaldybė buvo įtraukusi į griaunamų objektų sąrašą. Sukilus visuomenei, paraginus Kultūros ministerijai ir Kultūros paveldo departamentui, savivaldybė dvarą išbraukė iš griaunamų sąrašo.

Medvilionių dvaro sodybos kompleksui priklauso dvarininko namas ir išlikę dvaro sodybos fragmentai. Anot Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus vedėjo Ryčio Budrio, įdėta daug pastangų, kad šis vertingas dvaras būtų išsaugotas: „Medvilionių dvaro sodybos gelbėjimo istorija parodė, kad mūsų krašte dar yra objektų, kurių kultūrinė vertė nėra atskleista. Ypatingai - nedidelių provincijos dvarelių, galbūt plačiai nežinomų, šiandien suvargusių, bet labai svarbių vienos ar kitos vietovės bendruomenei savimonei. Jų likimą turėtume spręsti itin atsakingai."

Anot R. Budrio, suteikus teisinę apsauga Medvilionių dvarui, bus surašyti reikalavimai dvaro savininkams pagal esamą būklę. Medvilionių dvaro pastatai yra seni ir apleisti, todėl jiems yra reikalingi neatidėliotini priežiūros bei remonto darbai.

Madvilionių dvaro sodyba priklausė visuomenės veikėjui, švietėjui, mecenatui Stanislovui Goesui (1844-1916). 1888 m. inventoriuje minimi 8 dvaro mediniai pastatai: gyvenamas namas, jauja, 2 klėtys, tvartas galvijams, daržinė, kiaulidė ir dirbtuvės. S. Goesas kartu su seserimis Terese ir Viktorija dvare įkūrė Šiaurės Lietuvos kultūros ir švietimo centrą.

Medvilionių dvaro sodyboje lankėsi Jonas Jablonskis, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Antanas Smetona, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Joje atostogaudavo aukštųjų mokyklų studentai, tokie kaip Povilas Višinskis, Adomas Varnas, Vladas Požėla, Zigmas Skirgaila, Augustinas Janulaitis. Apie 1901 m. Medvilionių dvare įvyko vienas iš pirmųjų slaptų lietuviškų vaidinimų - Žemaitės (1845-1921) ir G. Apie 1910 m. Goesai padovanojo žemės sklypus Medvilionių pradžios bei Joniškio mokyklų statyboms.

Stanislovas ir Teresė Goesai buvo Lietuvos mokslo ir dailės draugijos nariai, Stanislovas priklausė varpininkams, vėliau - tuo metu veikusiai Lietuvos demokratų partijai, Teresė buvo socialdemokratų partijos narė. Teresė Goesytė mirė 1911 m., palaidota Joniškio r. Lieporų kapinaitėse. Stanislovas Goesas Pirmo pasaulinio karo metais persikėlė į Staraja Rusj (Rusija), vėliau įsikūrė Valdajuje, kur gyveno sesuo Viktorija. Ten ir palaidotas.

Medvilionių dvaras

Dvarų Savininkai ir Valdymo Laikotarpiai

tags: #joniskio #dvaro #sodyba