Jono Basanavičiaus premija yra reikšmingas nacionalinis apdovanojimas, skirtas įvertinti asmenų indėlį į Lietuvos kultūrą, istoriją ir tautotyrą. Premija pavadinta tautos patriarcho Jono Basanavičiaus vardu, pagerbiant jo atsidavimą lietuvių tautai ir jos kultūrai.
Jonas Basanavičius
Premijos Įteikimas Vykintui Vaitkevičiui
Valstybinė Jono Basanavičiaus premija per tautos patriarcho 160-ąsias gimimo metines buvo įteikta archeologui, istorikui, kultūrinio kraštovaizdžio tyrinėtojui Vykintui Vaitkevičiui Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Šis garbingas apdovanojimas jam skirtas už kompleksinius Lietuvos etninių žemių tyrinėjimus, archeologinius tyrinėjimus ir archeologijos mokslo sklaidą bei populiarinimą visuomenėje.
Premijos teikimo iškilmėse dalyvavo Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, kultūros ministras Arūnas Gelūnas, ankstesnių metų Valstybinės J. Basanavičiaus premijos laureatai, mokslo bendruomenės nariai, kultūros baruose dirbantys asmenys ir tie, kurie suvokia Vykinto Vaitkevičiaus darbų vertę. Humanitarinių mokslų daktarą Vykintą Vaitkevičių garbingai premijai gauti pasiūlė Lietuvos archeologų draugija ir Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra.
Su visa derama pagarba kitiems šios premijos laureatams, neabejotinai vertiems plataus pripažinimo, turime pripažinti, kad V. Vaitkevičius išsiskiria stebėtinu universalumu. Senąją baltų kultūrą jis tyrinėja archeologijos, istorijos, mitologijos, tautosakos, etnologijos, folkloro, kalbotyros, geografijos, kultūrinio kraštovaizdžio teikiamomis galimybėmis ir duomenimis. Šis universalumas, atskirų mokslinių rezultatų ir išvadų sintezavimo gebėjimai tiesiog stebina, ypač žinant tyrinėtojo amžių.
Šių tyrinėjimų pagrindu 2000 m. V. Vaitkevičius eksternu apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Senosios Lietuvos šventvietės (sisteminis aspektas)“. Prieš tai - 1998-aisiais išleido enciklopedinį Žemaitijos šventvietėms, o 2003 ir 2006 m. - Aukštaitijos šventvietėms skirtus sąvadus. Įspūdį daro tai, kad 2004 m. V. Vaitkevičiaus daktaro disertacija kaip monografija išleista Oksfordo universiteto knygų serijoje, o tai jau tarptautinio pripažinimo faktas.
Vykinto Vaitkevičiaus Ekspedicijos ir Tyrimai
- 2007 m. ekspedicija „Neris ir jos krantai. Konstantino Tiškevičiaus kelias po 150 metų“
- 2010-2011 m. vykdytos ekspedicijos Gervėčių krašte
- 2006-2011 m. Bajorų kapinyno archeologiniai kasinėjimai
Taip pat pastebėsime, kad skirtingai nuo daugelio kitų archeologų, dirbančių „sėsliai“ ir kruopščiai prie vieno tyrinėjamo objekto, V. Vaitkevičius yra labai mobilus ir dinamiškas archeologas. Gal tai jaunatviško gyvenimo būdo savybė, o gal prigimties šauksmas, bet Vykintą taip ir matai judesyje, neužsibūnantį vietoje, nuolat keičiantį tyrinėjimo objektą ir savo paties buvimo geografines koordinates. Tai archeologas keliautojas, save realizuojantis žygiais pėsčiomis arba įspūdinga kelione nuo ištakų Nerimi (Vilija).
Ekspedicija vyko 2007 m. birželio 5 - liepos 2 dienomis. Tai grafo Konstantino Tiškevičiaus 1857 m. kelionės pakartojimas, kurios palyginamųjų tyrimų rezultatai pateikti atskira V. Vaitkevičiaus knyga „Neris. 2007 metų ekspedicija“. Ekspedicijos dalyviai, o tarp jų buvo geografai, kultūros istorikai, archeologai, etnologai, folkloristai, pėsčiomis įveikė 47 km Neries aukštupiu, o likusius 463 km - pripučiamu plaustu.
Iškart po Neries ekspedicijos V. Vaitkevičiaus suskubta 2010-2011 m. surengti kompleksinę ekspediciją į Gervėčius - lietuvišką salą Baltarusijoje netoli sienos su Lietuva. Šią ekspediciją „Gervėčiai: istorinė atmintis ir kultūrinis tapatumas“ surengti neatidėliojant paskatino ir prasidėję Astravo atominės elektrinės statybos darbai vos 10 km nuo Gervėčių. Tiriant demografinę Gervėčių krašto situaciją ir kultūrinio kraštovaizdžio pokyčius, dalyvavo po dvi dešimtis Lietuvos ir Baltarusijos tyrėjų iš įvairių institucijų.
Jonas Basanavičius
Lituanistikos Paveldo Informacinė Sistema „Aruodai“
Kitas svarbus V. Vaitkevičiaus veiklos etapas - lituanistikos paveldo informacinės sistemos „Aruodai“ inicijavimas ir sukūrimas (su kolegomis), įvairių lituanistinių šaltinių skaitmeninimo darbai. Jie pradėti 2003 metais ir verti ypatingo dėmesio. Būtent V. Vaitkevičius buvo tarp tų jaunų mokslininkų, kuris ne tik susidomėjo, bet ir pradėjo įgyvendinti mokslinių duomenų skaitmeninimo darbus.
Informacinės sistemos „Aruodai“ pagrindas sukurtas 2003-2006 m. pagal Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvių kalbos instituto, Lietuvos istorijos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „RaSa“: „Lietuvių dvasinės kultūros Raiškos: etnologijos, kalbos ir istorijos šaltinių elektroninis sąvadas“, kurį parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.
Archeologijos mokslo srities darbo grupės vadovas buvo V. Vaitkevičius. 2009-2010 m. V. Vaitkevičius ėmėsi kitos iniciatyvos - kraštotyrininko Romo Kauniečio surinktų pokario rezistencijos dalyvių atsiminimų skaitmeninimo ir perdavimo į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvą.
Sistemos "Aruodai" tikslai:
- Skatinti domėjimąsi kultūros paveldo išsaugojimu
- Ugdyti jaunąsias kartas tautiškumo dvasia
- Įtraukti mokslininkus ir entuziastus į kultūros paveldo tyrimus
Bajorų Kapinyno Tyrimai
Bajorų kapinyno archeologiniai kasinėjimai buvo vykdomi 2006-2011 m., ieškota XIII-XIV a. lietuvių laidosenos pėdsakų, taip pat ir laidojimo vandenyje reliktų. Jau du šimtmečius archeologai apie tokį lietuvių laidojimo būdą diskutuoja, bando atsakyti į labai įdomų klausimą: ar senieji mūsų protėviai degintinius mirusiųjų palaikus su įkapėmis išties berdavo į vandenį?
V. Vaitkevičius tvirtina, kad vertė gyvenimo būtinybė. Po Lietuvos krikšto krikščionių kunigai šventino Lietuvos žemę ir taip, senosios lietuvių religijos požiūriu, ją suteršė. Į ją laidoti savo mirusiųjų negalėjo senojo tikėjimo žmonės, nes tai būtų šventvagystė. Seno tikėjimo išpažintojų buvo likę labai daug, nes toks esmingas pokytis kaip religijos pakeitimas tautos sąmonėje vyksta lėtai, net jei tai buvo vykdoma valdovo valia.
Kapinynai tarp Bajorų ir Šuolių kaimų, Briaunio ežero rytinėje pakrantėje kaip tik ir teikia tokios medžiagos, verčia tęsti pradėtus tyrimus. Senovėje būta Švento (Švenčiaus) ežero, kurio seklumoje (o gal saloje?) ir būta laidojimo vietos. Durpėse archeologai aptinka sudegintų palaikų įkapių ar jų liekanų.
Premijos įteikimas
Kiti Jono Basanavičiaus Premijos Laureatai
Valstybės atkūrimo dienos proga reikšmingu nacionaliniu apdovanojimu įvertinti Lietuvos liaudies buities muziejaus vyriausiojo muziejininko, humanitarinių mokslų dr. Eligijaus Juvencijaus Morkūno darbai tiriant ir atskleidžiant etninės kultūros klodus. LR Prezidentas Gitanas Nausėda vasario 16 dieną Prezidentūroje mūsų kraštiečiui įteikė Nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją už reikšmingą indėlį į Lietuvos tradicinės architektūros ir amatų tyrimus, išsaugojimą, populiarinimą ir kūrybingą muziejinę veiklą puoselėjant etninės kultūros gyvybingumą.
Etninės kultūros tyrinėtojo, Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureato Eligijaus Juvencijaus Morkūno indėlis labai svarbus ir Kėdainių krašto kultūrai. Jis yra Krakių kompleksinės kraštotyrinės ekspedicijos sumanytojas ir organizatorius.
Dr. E. J. Morkūnas dalyvavo daugybėje etnografinių ekspedicijų, fiksavo, žymėjo tradicinės architektūros pastatus, rinko medžiagą apie įvairius amatus, liaudies techniką (kalves, malūnus, aliejines ir pan.), įgijo apie 30 tūkst.
Nuo 1991 m. Lietuvos liaudies buities muziejuje organizavo didelio susidomėjimo sulaukusias amatininkų dienas, kurios išpopuliarėjo visoje Lietuvoje. Kartu su kolegomis daugybę metų rengė masiškiausią muziejuje šventę - Užgavėnes, taip pat Žirginio sporto šventes.
tags: #jono #basanaviciaus #aruodas