Pasivaikščiokime po istoriją: Jono Kazakevičiaus sodyba ir nykstantis kaimas

Lietuvos kaimų istorijos dažnai būna kupinos tiek džiaugsmo, tiek ir liūdesio. Šiandien pakeliausime po vieną tokį kaimą, kurio praeitis paliko ryškų pėdsaką žmonių likimuose ir kultūroje.

Paalsio II kaimas: prisiminimai ir realybė

Paalsio II kaimas, kadaise buvęs pilnas gyvybės, šiandien kone išnykęs. Bene paskutiniai jo gyventojai - tėvas ir dukra, Antanas ir Birutė Puišiai, toje pačioje sodyboje gyvenantys per 60 metų. Jiedu tikina nepastebėję, kaip likę kone vienu du visame kaime, kur stovėjo sodyba prie sodybos. Abu prisimena visus jų beveik išnykusio kaimo gyventojų vardus, pavardes, pravardes, jų gyvenimo istorijas ir likimus, dažniausiai tragiškus.

Antradienio popietę 87 metų Antano ir jo vienturtės dukros Birutės Puišių sodyboje buvo kilusi savotiška sumaištis, arba ergelis, kaip jie patys pasakytų. Jei savaičių savaitėmis pas juos joks žmogus kojos neįkelia, tai tą dieną per kelias valandas jų namų slenkstį peržengė net keli nelaukti svečiai. Pirmiausia šių eilučių autorė, o galiausiai ir meistras iš Jurbarko, kuris Puišiams atvežė sutaisytą šaldytuvą. Paalsio II kaime atokioje sodyboje gyvenantys tėvas ir dukra sako, kad dažniausiai pas juos tik medžiotojai užsuka. Tiksliau, palei jų sodybą pravažiuoja, nes keliukas link miško tik per Puišių pievą vinguriuoja. Užtat jų namus lengvai susiranda katės, kurių jų sodyboje tiek, kad patys Puišiai nebesuskaičiuoja. Priglaudžia visas, kuriomis buvę šeimininkai atsikrato baimindamiesi mokesčio už ženklinimą.

Puišių sodybą sunku rasti. Toli nuo pagrindinių kelių, arčiau miško, laukuose, sodyba taip apaugusi medžiais, kad pati iš toliau primena mišką. Kur gyvena Puišiai, mums nurodė link Pažėrų važiuojant pakeliui sutiktas vienišas dviratininkas, netoliese gyvenantis. Žinojo ir senolė, užkalbinta Drebulynės kaime prie Pažėrų kapinaičių. Antanas sako, kad užsuka pas jį ir pažįstamų. Būna, kad per Antanines, jo vardo dieną, kas nors visada atvažiuoja pasveikinti. Bet kasmet tokių svečių vis mažiau. „Nieko nelikę“, - apgailestauja jis.

Birutė apmaudavo, kad yra painiava su tuo jų kaimo pavadinimu. Sako, kad jų kaimas nuo seno vadinosi antrasis Paalsys, tačiau laiškus rašydama ji priversta ant vokų užrašyti Pažėrų kaimo pavadinimą, antraip laiškai iškeliauja į Šimkaičius ir visai prapuola. „Nei šis, nei tas su tais pavadinimais“, - reziumuoja Birutė. Iš tikrųjų vienuose žemėlapiuose jų sodyba pažymėta kaip Pažėrų, o kituose - kaip Paalsio II kaimas. Pagal vieną žemėlapį šis kaimas priklauso Šimkaičių seniūnijai, o pagal kitus šis kaimas yra Girdžių ir Šimkaičių seniūnijų ribose.

Pačiame Paalsio II kaime belikusios dvi sodybos su keliais gyventojais. Puišiai ir Kairaičiai, gyvenantys pakrantėje prie Alsos upės. „ O buvo laikas, kai buvo sodyba prie sodybos“, - prisiminė Birutė tuos laikus, kai jų kaime gyveno per 30 gyventojų. Abu iki šiol prisimena savo kaimynų ir tų kaimo gyventojų pavardes -Vaclovas, Kazimieras, Petrukas Skrickiai, Mockai, Kluoniai, vardija Birutė. Antanas patikslina, kad pagreta gyveno šeši Skrickiai, kuriuos ąžuoliniais vadindavo, nes pas juos daug ąžuolų augo.

Abu sutinka, kad nykti kaimas pradėjo, kai prasidėjo melioracija. Pasak Antano, 1968 metais. „Ne ne, - užprotestavo Birutė. - 1968 metais visi dar taip ir buvo. Mamytės sesuo Palmyrutė mirė tais metais. Čia Pažėrų kapinaitėse palaidota. Gi nuotraukose visi stovi. Ir Vaciukas, ir visi. Dar 1977-1978 metais buvo tos sodybos. Aš skaičiavimo stoty dirbau. Apie 1980 metus pradėjo tuštėti“, - pataisė tėtį Birutė.

Sako, kad jų kaimas tokios prievartos išvengė, nes priklausė Žalgirio kolūkiui. Bet po truputį kraustėsi vietiniai vienas kito kurstomi. Anot Antano, vietiniai paalsiškiai pasklido kas kur - į Skirsnemunę, Važgirį, Viešvilę. Kiti į Jokūbaičius trobesius persivežė. „Pagalvojus, gi čia ne degtukų dėžutė, kad galėtum išsikelti. Buvo toks amerikantų Kazimieras. Skrickis Kazimieras. Tai jis taip pasakęs, kad persikėlimai - ne šposai. Ne degtukų dėžutė. Gi tikrai. Baisu pagalvoti. Kiek visko yra. Ir sodas, ir pastatai.

Antanas dabartinėje sodyboje gyvena nuo 1955 metų, kai, jo žodžiais, parėjo žentu. Būdamas 26 metų apsigyveno savo žmonos, Onos Skrickytės, tėvų sodyboje. Pats Antanas yra iš greta Paalsio II esančio Dargių kaimo. Kartu su būsima žmona Ona Dargiuose lankė tą pačią keturių skyrių pradžios mokyklą. „Dabar ten nieko nėra. Kaime gyvena du gyventojai. Ten irgi kažkada gyveno apie 40 gyventojų.

Apie santykius su kaimynais kalbėti kebloka. „Jų paprasčiausiai beveik nėra. Artimiausias kaimynas Zigmas gyvena vienas Pažėrų kaime“, - kalbėjo Antanas. Sako, sutaria su Kairaičiais, įsikūrusiais prie Alsos. Birutė prisimena, kad jie visada nepaprastai sugyveno su Kairaitienės mama Vincenta Simanavičienė ir Juozeliu. Prisiminė, kaip jie vieni pas kitus eidavo ir kaip ji jų giminėms laiškus rašydavo.

Birutė ir Antanas yra gyvi nykstančio kaimo metraštininkai, galintys papasakoti apie kiekvieną, kuris ilsisi netoliese esančiose Pažėrų kapinaitėse. Abu sutinka, kad kone vieninteliai prisimena ten palaidotus žmones, jų istorijas ir tragiškus likimus, kurių netrūko. Sutinka, kad kaimą tikriausiai nelaimės persekiojo.

Prisiminė, kaip Pažereckų vaikiukas nuskendo mažas būdamas. „Tai Pažereckienė tiek pergyveno, griaužėsi, tai sako, kad jai iš to ergelio vėžys prisimetė. O jau skausmai baisūs. Ji buvo labai graži moteris. Aš ją atsimenu. Paskui ji mirė. Tragiškai baigėsi ir jau minėto Kazimiero Skrickio gyvenimas. „Rastas negyvas, grįžęs iš draugo pagrabo. Išgirdome jo žmoną šaukiant, ji netoliese gyveno, šaukė kaimynus pagalbos. Nubėgome pas jų. Guli ant grindų negyvas. Taip išeina, kad širdis sustojo. Pergyveno dėl draugo mirusio.

Prisiminė, kaip to paties kaimo gyventojų 22 metų sūnus dingo, kaip ilgai jo niekas nerado ir galiausiai paaiškėjo, kad nužudytas ir užkastas miške, Raseinių rajono pakrašty. Birutė apmaudavo, kad kapinaitėse ilsisi daug jaunų žmonių. Prisiminė ąžuoliniais vadinamų Skrickių dukros Izabelės tragišką likimą - mirė nuo vėžio 33 metų būdama. Kaimynas Vaclovas Skricis nuskendo. Sako, tą dieną buvo baisinis tvanas, didelė liūtis.

Abu prisiminė ir itin tragišką giminaičių šeimos istoriją. Tėvas, mama ir keturiolikmetis sūnus, visi trys mirė apsinuodiję smalkėmis. „Pečių pasikūrė. Norėjo, kad šilta būtų. Ir atsigulė. Nežinia, kuris jušką užkišo ir visi trys numirė. Va, nuotrauka yra“, - karstuose gulinčių trijų vienos šeimos narių išsaugotą nuotrauką atnešusi rodė Birutė. Pasak Antano, kūreno ąžuolinėmis malkomis. Jis iki šiol prisimena tą baisią žinią, kad trys kaimo žmonės mirę. „Visi jie palaidoti Girkalnyje, nes vyras iš ten kilęs.

Kapinaitėse palaidoti ir keturi mirę vienos šeimos kūdikiai. „Antkapiuose įspausti vardai Petrukas, Povilas, Stanislovas ir Genovaitė. Tie tėvai prie tų vaikų pasilaidojo“, - pasakojo Birutė. Antanas pasakojo, kad taip nutiko, jog vienas paskui kitą gimę vaikučiai po pusės metų ar kelių mėnesių mirdavo. „O paskui „užkibo“ du sūnūs ir dukra po tų keturių vaikiukų mirties.

Birutė dažnai užsuka į Pažėrų kapinaites. „Kaip gi kitaip. Čia palaidota ir mano mamytė“, - sako ji. Birutė aplanko bei prižiūri ir kitus kapus. Ypač tuos, kurių niekas nelanko. Sako, kad tokių mažai. Dauguma Pažėrų kapinaičių kapų yra lankomi ir prižiūrimi artimųjų. Pažėrų kapinaitės yra veikiančios. Iki šiol laidojami žmonės, dažniausiai buvę kaimo gyventojai. „Virginija Pinkevičienė gruodžio mėnesį palaidota paskutinė. Šiandien buvau kapinaitėse. Sakė, turi žemių atvežti. Ruošiasi paminklą statyti. Iš Klaipėdos atvežė Palubeckį Bronių.

Po visą Lietuvą išsisklaidę paalsiškiai savo gimtojo kaimo nepamiršta. Tuo Birutė įsitikino praėjusių metų rugsėjį, kuomet buvo šventinama tose pačiose kapinaitėse atstatyta Pažėrų koplytėlė, ir kuomet į šią šventę buvo sukviesti vietiniai. Juos sukviesti seniūnas paprašė Birutės. „Žinome, kur jie išsikėlę - ir Klaipėdoje, ir Kaune, ir Šiauliuose. Kur tik jų nėra. Ir Šakių, ir Vilkaviškio rajonuose. Daugumai rašiau laiškus. Klausdavome mes. Su jais visais geruoju, tai pasakydavo, kur gyvena“, - pasakojo Birutė. Ji iki šiol negali pamiršti, kiek daug žmonių tą rugsėjo 12-ąją susirinko.

Prabilusi apie koplytėlę Birutė prisiminė ir sudegusią bažnyčią, kurios vietoje toji koplytėlė pastatyta. Sako, kol mirs, neužmirš tos dienos. Bažnyčia sudegė 2000 metų spalio 8 dieną. „Kaip baisu buvo. Tavęs (tėčiui, - aut, past.) tada namie nebuvo, o aš namuose su mamyte. Ji dabar mirusi. Tai ji, matyt, paskui mirė iš to ergelio, negerumo tokio. Pamatėme, kaip ugnis eina medžių viršūnėse. Jau nieko nepadarysi“, - prisiminė ji tą dieną taip, tarsi gaisras būtų vakar kilęs. Ji apmaudavo, kad policija ši įvykio netyrė - Birutė tikina, kad bažnyčia buvo padegta. Moteriai apmaudu, kad sudegė visi daiktai, kuriuos tą dieną gyventojai paliko - paprastai, sako, vertingus daiktus namo parsinešdavo mišioms pasibaigus. Tą dieną buvo dvejos mišios - vienoms pasibaigus kitos turėjo prasidėti, tad nusprendė daiktų pirmyn atgal nenešioti. Anot Birutės, sudegė ir vertingi paveikslai, ir gražios žvakidės, kurias Antano brolis buvo ištekinęs.

Viktoras Narkevičius: kryždirbystės tradicijos puoselėtojas

Ne mažiau įdomi ir Viktoro Narkevičiaus, gyvenančio senojoje savo senelio Jono Kazakevičiaus sodyboje Lajaus kaime, istorija. Šis muzikantas, kryždirbys bei akmentašys savo darbais puošia Elektrėnų savivaldybę. Jo medinių kryžių ir akmeninių paminklų rasime ne tik kapinėse, bet ir prie sodybų.

Viktoras pasakojo, kad namui, kuriame jis dabar gyvena, jau daugiau kaip 100 metų. Esą tas namas Lajaus kaime buvo pats didžiausias; šalia jo dar buvo tvartas, kiti pastatai, kuriuos buvo pastatęs dieduko brolis. Daug ko metams bėgant nebelikę… Jo diedukas turėjo brolį, kuris pabėgo į Vakarus, kai užėjo rusai. Kai buvo užėję vokiečiai, jie šiame name buvo įkūrę savo „štabą“, kai užėjo rusai - ir tie čia įsikūrė. Greta - ir Lojaus ežeras. Viktoro senelis Jonas, jo dieduku vadintas, buvo ir žvejys, tą ežerą prižiūrėjo.

Kadangi pas V. Narkevičių atvykome kaip pas drožėją ir kryždirbį, kalba nukrypo apie šio pomėgio pradžią. Pasak Viktoro, jo senelis J. Kazakevičius buvo visų galų meistras, kone viską galėjo pasidaryti pats. Pats pasidarė visus baldus, vežimus, bobutei audimo stakles padarė - namuose viską pats pasigamindavo. Tad dar vaikas Viktoras su seneliu drožė įvairias figūrėles, šaukštus. Senelis vis pagirdavo jo darbus.

Be pirmųjų su dieduku Jonu drožtų šaukštų ir skulptūrėlių V. Narkevičius prisipažino gyvenime daugiausia išskobęs velnių. Pastarąjį dešimtmetį stengėsi juos pamiršti - dažniausiai darydavo kryžius, skulptūrėles namams papuošti, kaimų pavadinimų, adresų lentas. Vėliau jo pradėjo prašyti padaryti kryžių kapams ar sodybai papuošti, kokią nors skulptūrėlę sodybai panašiu tikslu.

Verta paminėti, kad V. Narkevičius kelis kartus dalyvavo ir Semeliškėse vykusiuose dailininkų pleneruose, kuriuose dauguma dalyvių tapydavo įvairiais dažais ar liedavo akvareles, o jis skaptuodavo medį. Per šiuos plenerus į Semeliškes suvažiavę dailininkai įsitikino, kad V. Narkevičius - tikras menininkas.

V. Narkevičius kalė ir akmenis. Dažniausiai Viktoras kaldavo raides akmeniniuose paminkluose. Arba vieną kitą paminklą, skulptūrėlę iš akmens - boružę ar dar kažkokį padarėlį sodybai papuošti. Pasak savamokslio meistro, skaptuoti medį ar akmenį yra kone tas pats, technika nelabai skiriasi. Tik akmuo daug kietesnis, daugiau jėgos ir laiko apdirbti pareikalauja. Bet tuo ir įdomesnis. Pamačius akmenį rimtai pagalvoti tenka, kas gi iš jo gali išeiti. Pasak V. Narkevičiaus, tai sugalvoti ir pradėti dirbti yra sunkiausia. O tada, įsidirbus, viskas vyksta greitai. Ir pabaigti sunku. Ta riba, kad darbas jau užbaigtas, nėra labai aiški.

Palyginti ramų V. Narkevičiaus gyvenimą Lajaus kaime sujaukė 2022-ųjų lapkričio 17 d. kilęs gaisras. Po šio nelaimingo įvykio V. Narkevičiui teko glaustis Pakalniškėse - Elektrėnų socialinės globos namų Pakalniškių padalinyje. Grįžo ankstyvą pavasarį į vietoj namo pastatytą gyvenamą vagonėlį, kuriame pragyveno porą mėnesių. Tada užklupo sunki liga ir vėl teko įprastą gyvenamąją aplinką palikti. Dabar V. Narkevičiui tenka gydytis.

Kryždirbystės svarba

Šio rašinio autorei pas šį Elektrėnų krašto kryždirbį teko lankytis su Liaudies kultūros centro tautodailės poskyrio vyr. specialiste dailėtyrininke Ale Počiulpaite, besidomėjusia kryždirbystės tradicija buvusiame Semeliškių valsčiuje 2011-ųjų vasarą per „Versmės“ leidyklos organizuotą ekspediciją. Pasak A. Počiulpaitės, V. Narkevičius - vienas iš tų meistrų, kurie tęsia šią tradiciją.

A. Počiulpaitė pažymėjo, kad kryžius sodybose, ypač XIX-XX a. pirmoje pusėje, atspindėjo ir tam tikrą socialinę žmonių padėtį. Taikliai tai yra apibūdinęs menotyrininkas ir rašytojas Jonas Grinius: „Iš toli atvykusiam keleiviui, ieškančiam kaime reikalingo žmogaus, nurodymai būdavo kartais duodami pagal kryžių ypatybes.

Kodėl lietuviški kryžiai dažnai buvo labai puošnūs, dekoruoti? A. Počiulpaitė pastebėjo, kad visų pirma kryžius yra šventas, todėl natūraliai buvo siekta (ir siekiama), kad jis būtų gražus. Puošybos atžvilgiu kryžmiški kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai ar koplytėlės labai nevienodi - gali būti visai paprasti, be dekoro ar minimaliai dekoruoti, gali būti labai puošnūs.

Lietuvos nepriklausomybė už „demarkacinės“ linijos

Šių metų vasarą ir rudenį Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras (toliau - Centras) organizavo projekto „Lietuvos nepriklausomybė už „demarkacinės“ linijos. Švenčionių kraštas“, finansuojamo Kultūros paveldo departamento lėšomis, renginius siekdamas skatinti savo krašto visuomenę geriau pažinti artimosios aplinkos kultūros paveldą, priminti svarbiausius Švenčionių krašto istorinius įvykius bei stiprinti patriotiškumo dvasią akcentuojant itin prasmingas mūsų krašto praeities pamokas.

Pirmasis projekto „Lietuvos nepriklausomybė už „demarkacinės“ linijos. Švenčionių kraštas“ renginys įvyko dar vasarą: liepos 18 d. Adutiškio ir Švenčionėlių vaikų dienos centrų lankytojai dalyvaudami pažintinėje išvykoje į kaimo turizmo sodybą ,,Šaminiai“ išsiruošė į žygį dviračiais maršrutu Nauji Šaminiai - Kaltanėnai. Bekeliaudami jaunieji renginio dalyviai aplankė Kretuonių kaimą, įsikūrusį dar iki Valakų reformos. Kretuonys - vienintelis gatvinis kaimas Aukštaitijos nacionaliniame parke, paskelbtas etnoarchitektūriniu. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose šis kaimas paminėtas 1738 m. Ašmenos pavieto Pakretuonės seniūnijos (starostijos) inventoriuje.

Prabėgus vasarai, jau rugsėjo 21 ir 22 d., organizuoti kiti du projekto renginiai, kurie buvo skirti Europos paveldo dienoms paminėti. Rugsėjo 21 d. žygyje dviračiais ,,Šimtmečio objektai Lenkijos okupuotame krašte“ dalyvavę Švenčionių r. Pabradės ,,Ryto“ gimnazijos 8-12 klasių mokiniai susipažino su Labanoro girios (Kiauneliškio) kautynių vietomis, o šio krašto istorinį palikimą, jo svarbą bei pokario laisvės kovų Švenčionių krašte detales jiems atskleidė Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro direktorius Kęstutis Lisauskas ir Pabradės ,,Ryto“ gimnazijos istorijos mokytoja Danguolė Grincevičienė.

Rugsėjo 22 d. organizuotos išvykos autobusu ,,Po Švenčionių krašto šimtmečio objektus“ metu pristatyti reikšmingiausi Švenčionių rajono šimtmečio objektai, liudijantys švietimo ir kultūrines veiklas, lietuviškų draugijų veiklą, istorinius įvykius, visuomenės veikėjus bei jų indėlį palaikant lietuvybę ir nepriklausomybės siekį Švenčionių krašte Lenkijos ir sovietinės okupacijos laikotarpiais. Šiame renginyje dalyvavę įvairaus amžiaus Švenčionių rajono visuomenės atstovai susipažino su Kaltanėnų miestelio - urbanistikos paminklo - istorija, Kaltanėnų Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčia, čia palaidoto kunigo, teologijos mokslų daktaro, profesoriaus, Sibiro tremtinio Norberto Skurkio kapu.

Spalio 20 d. organizuotas paskutinis projekto renginys - pažintinė ekskursija į Giedraičius ir kitas Lietuvos pasipriešinimo vietas Lenkijos užpuolimo metu. Jos metu dalyviai turėjo puikią progą susipažinti su Dubingių miesteliu, Asvejos regioninio parko lankytojų centru, šio parko gamtines bei kultūrines vertybes pristatančia ekspozicija, Radvilų rūmų liekanų ekspozicija (Dubingių piliavietėje) ir evangelikų reformatų bažnyčios vieta, kur buvo palaidoti septynių Radvilų dinastijos palikuonių palaikai, bei kt. objektais.

Apibendrinant visus įvykusius projekto „Lietuvos nepriklausomybė už „demarkacinės“ linijos. Švenčionių kraštas“ renginius, norisi dar kartą pacituoti mūsų tautos visuomenės veikėjo, švietėjo, vieno svarbiausių nepriklausomybės siekėjo Jono Basanavičiaus išsakytą mintį: Tauta, nežinanti praeities, neturi ateities.

Ilčiūnų kaimas: tarp praeities ir dabarties

Pačiame rajono pakraštyje, Subačiaus seniūnijoje, prie kelio į Pajuostį (Panevėžio r.), tebėra Ilčiūnų kaimas. Aplinkui ošia to paties pavadinimo miškas. Per kaimą teka Bražiukas, dešinysis Vašuokos intakas. Prieš septyniolika metų čia buvo 4 sodybos ir aštuoni gyventojai. Pirmiausia pasibeldžiame į vieną senesnių namų. Į kiemą išėjusi jų šeimininkė Stasė Račinskienė sakė, kad čia gyvenanti su Daliumi Vaičikoniu.

S. Račinskienė į Kupiškio kraštą atsikraustė iš Kauno rajono Pažėrų kaimo. Čia priprato. Graži gamta. Aplink miškeliai. Stūkso Ilčiūnų pilkapiai. Nesijaučia gyvenanti dideliame užkampyje. Žvyrkeliu kasdien nemažai automobilių iš Subačiaus miestelio Pavašuokių II kryptimi pralekia. Anksčiau ramybės neduodavo metalo rinkėjai. Apsipirkti ar prireikus į didmiestį nuvažiuoti, keliauja 5 kilometrus miško keliuku per Budrionis į Subačiaus miestą. Čia dažniausiai ir apsiperka.

Pasak S. Račinskienės, šis paminklinis kryžius pastatytas 1996 metais. Kasmet iš Panevėžio jo aptvarkyti atvažiuodavo Petras Laureckas, kilęs iš šių vietų. Čia gyveno jo sesuo. Pastaruoju metu vyras nebepasirodo. S. Račinskienė sakė, kad gretimoje sodyboje yra buvusi Ilčiūnų pradinė mokykla. Šiuo metu ten niekas nuolat negyvena.

Iš šios sodybos važiuojame keliuku, vedančiu per mišką į Žviliūnus, tačiau mūsų kelionės tikslas - senosios Ilčiūnų kapinaitės. Saulėtą savaitgalio popietę miške sutinkame ne vieną grybautoją, siaurame miško keliuke ir su automobiliais prasilenkiame. Tarp senų miško medžių išnyra ir kapinių siluetas.

Šiame kieme į akis krinta įvairiausios, dar sovietinius laikus menančios, spėjusios ir aprūdyti technikos gausa. Matyti ir vienas kitas naujesnis automobilis, traktoriukas. Pasak K. Balsevičiaus, sodybos teritorija užima apie 1 hektarą. Iš pradžių šią sodybą pirkę kaip kolektyvinį sodą. Kai čia persikraustė iš Panevėžio, galvojo kurti verslą, mat buvo dirbęs automobilių servise. Deja, planų įgyvendinti nepavyko, tai ir visa technika tapo metalo laužu.

Paklaustas, iš ko pirko šią sodybą, pašnekovas sakė nebeatsimenantis jų pavardės. Aplinkui senųjų Ilčiūnų gyventojų nebėra. Iš šios sodybos važiuojame Ilčiūnų miško keliu Budrionių kaimo link ieškoti senųjų pilkapių ir Antrojo pasaulinio karo aukų memorialo.

Vietiniai juos vadina milžinkapiais, taip pat pasakojama, kad čia palaidoti 1863 metų sukilėliai. Enciklopedijoje rasime informacijos, kad Ilčiūnai susiformavo iš XVII a. minimų Bražiškių bajorų valdų. 1914 metais Ilčiūnuose buvo 57 gyventojai. 1923 metais Ilčiūnuose buvo 15 sodybų ir 80 gyventojų.

tags: #jono #kazakeviciaus #sodyba