Juodojo Gandro (Ciconia Nigra) Buveinė: Iššūkiai ir Apsauga

Juodasis gandras (Ciconia nigra) - retas, migruojantis paukštis, įrašytas į ES Paukščių direktyvos I priedą ir Lietuvos Raudonosios knygos sąrašus. Šis paukštis, dydžiu panašus į baltąjį gandrą, išsiskiria juoda, violetiškai ir žaliai žvilgančia viršutine kūno dalimi, galva ir kaklu bei baltu pilvu. Skrendant iš apačios matomas juodas paukštis baltu pilvu ir baltais sparnų dengiamųjų plunksnų pagrindais, kartu sudarančiais savotišką baltą trikampį.

Juodasis gandras (Ciconia nigra) yra didingas paukštis, garsėjantis įspūdinga išvaizda ir išskirtiniu elgesiu. Kitaip nei dažniau sutinkamas giminaitis baltasis gandras, juodasis gandras yra sunkiai pastebimas, bailus ir mėgsta nuošalias buveines. Panašiai, kaip baltieji gandrai, juodieji gandrai yra dideli ir tvirto kūno sudėjimo paukščiai, sveriantys apie 3 kilogramus. Jie yra 95-100 cm dydžio, o sparnų plotis siekia 144-155 cm. Jie turi ilgus kaklus, snapus ir kojas, trumpas uodegas ir plačius sparnus. Gandrų kūno plunksnos juodos su žaliu ir violetiniu blizgesiu. Be to ant krūtinės ir pilvo yra baltos spalvos plunksnos. Snapai ir kojos yra skaisčiai raudonos spalvos, ir ši spalva net suintensyvėja poravimosi sezono metu. Žiemos mėnesiais juodųjų gandrų snapai ir kojos paruduoja. Patinai yra didesni už pateles, tačiau abi lytys išoriškai yra panašios.

Juodasis gandras veisiasi kasmet balandžio arba gegužės mėnesį. Juodųjų gandrų poravimasis panašus į jų giminaičius baltuosius gandrus. Patinai ir patelės bendrauja kilnodami galvą „aukštyn žemyn“. Gandras pakelia galvą ir atverčia ją atgal atsiremdamas į savo nugarą. Šį veiksmą gandro vokaliniai garsai, vadinami snapų kalenimu. Paukštis spragsi viršutiniu ir apatiniu žandikauliu, taip sukuriant kalenimo garsą. Skirtingai nuo baltųjų gandrų, šis juodasis gandras nuolat nekalena. Garsas išleidžiamas retai, gan tyliai, tačiau tai gali tęstis ir visą naktį.

Juodieji gandrai gyvena ir veisiasi ramiose, miškingose vietose, kurios yra arti vandens. Jie krauna lizdus aukštai medžiuose ir ieško maisto pelkėtose vietose ir upėse. Patelės padeda nuo 3 iki 5 baltų, ovalo formos kiaušinių į didelius lizdus, padarytus iš šakų ir purvo. Šie lizdai dažniausiai naudojami daugelį metų. Kiaušiniai išsirita per 32-38 dienas, o jaunikliai palieką lizdą maždaug po 71 dienos. Po išsiritimo jaunikliais rūpinasi abu tėvai. Patinas ir patelė kartu stato lizdą. Lizdai statomi aukštų didelių medžių viršūnėse. Patinas suranda tinkamą vietą lizdui ir renka šakeles, purvą ar žolę. O patelės atsakomybė lizdą sukrauti. Už jauniklių perėjimą taip pat atsakingi abu poros nariai, tačiau dažniausiai per patelės. Kai lizde būna per karšta, tėvai retkarčiais ant kiaušinių ir jauniklių pila vandenį, kad juos atvėsintų. Jauniklius maitina abu tėvai.

Juodasis gandras žinomas dėl savo drovaus ir vienišių primenančio elgesio, todėl yra linkęs likti toli nuo žmogaus. Juodieji gandrai gyvena pavieniui ne veisimosi sezono metu. Tai yra migruojantys paukščiai, kurie aktyvūs dienos metu. Paukščiai tikslingai vaikšto žeme, tolygiu žingsniu. Jie tupi ir stovi vertikaliai, dažnai ant vienos kojos. Juodasis gandras žinomas kaip gana tylus paukštis. Skirtingai nei kai kurios kitos gana balsingos paukščių rūšys, jis neskleidžia garsių šauksmų ar giesmių. Tačiau jis turi kelis jam būdingiausius garsus. Vienas jų snapo kalenimas. Panašiai kaip ir kitos gandrų rūšys, juodieji gandrai bendrauja kalendami snapais, ypač poruojantis arba bendraudami lizde su jaunikliais. Kitas garsų tipas yra šnypštimas ir švilpimas. Juodieji gandrai gali skleisti šnypštimo ir švilpimo garsus, ypač kai jaučia grėsmę arba gindami savo lizdą.

Juodieji gandrai yra migruojantys paukščiai, kurie žiemą leidžia šiltesniuose regionuose. Europoje veisimosi sezono metu gyvenantys juodieji gandrai dažniausiai žiemoja Afrikoje, į pietus nuo Sacharos dykumos. Jie keliauja per Viduržemio jūrą ir toliau į Vakarų, Rytų ir Pietų Afrikos dalis. Šie paukščiai kasmet keliauja tūkstančius kilometrų iš savo veisimosi vietų, kur yra palankesnės klimato sąlygos. Juodieji gandrai yra mėsėdžiai (žuviaėdžiai). Jie daugiausia minta žuvimi, įskaitant mažus ungurius, ešerius, vėgėles.

Juodasis gandras yra viena iš nedaugelio gandrinių paukščių rūšių, kuri nėrai tiek susijusi su žmonėmis savo gyvenimo būdu. Nors juodieji gandrai daugiausia randami Europoje, bet jų arealas taip pat apima didelę dalį Azijos ir Afrikos. Jie gyvena įvairiuose klimatuose, nuo Europos miškų iki Afrikos savanų.

Juodasis gandras yra išskirtinai senųjų miškų gyventojas, vengiantis žmonių kaimynystės. Todėl miškai, kuriuose neūžia sunkioji technika, rekreaciniais tikslais nuolatos nesilanko žmonės, o medynas yra tiek senas, kad jau „prašosi“ kirvio nukertamas, yra šiems sparnuočiams tinkama buveinė. Juodieji gandrai Lietuvoje apsigyvena toli nuo miško pakraščio - jų lizdai yra vidutiniškai 500 metrų nutolę nuo palaukių. Lizdą paukščiai sukrauna sename medyne, kuris paprastai yra senesnės kartos negu jį supantis medynas (miško dalis, turinti vienodą sumedėjusios augalijos ardų sandarą, rūšinę sudėtį, augavietę).

Anot mokslininko, buveinės pasirinkimas vyksta pagal tam tikras taisykles, erdvinę hierarchiją. Pirma, juodieji gandrai turi skirtingus veisimosi ir migracijos arealus: veisiasi Europoje, o žiemą leidžia Afrikoje. Antra, kaip vyksta teritorijos pasirinkimas - pasirenkami miškai su maža antropogenine apkrova, t. y. mažai žmonių gyvenviečių, taip pat reikia tankaus hidrologinio tinklo - gausūs šlapynių resursai užtikrina mitybą. Trečia, vandens telkiniai turi būti miške, kuriame yra senų medynų ir medžių, kad paukščiai galėtų įsikurti netoliese tinkamų maitinimosi vietų. Sausuose miškuose be vandens juodasis gandras negalės gyventi, kaip ir vandeningoje vietovėje be miško neišgyvens.

Retieji gyvūnai pasirenka pačius seniausius medžius, žaliuojančius miško glūdumoje. Tačiau pasirinkimas nėra lengvas - lizdus jie krauna tik tam tikrame aukštyje esančiose šakose (apie 12 metrų nuo žemės). „Šios storos šakos dažnai yra sausos, dažnai lūžta, dėl to tinkamų medžių lizdams krauti nėra daug“, - pastebi ornitologas ir priduria, kad net ir šakų forma svarbi, nes turi būti Y raidės formos, kad jame paukščiai galėtų sukrauti didelį ir sunkų lizdą. „Juodieji gandrai labiausiai „mėgsta“ ąžuolus, dauguma porų renkasi perėti būtent šiuose medžiuose. Galima būtų pajuokauti, kad tai toks lietuviškas paukštis, jog net ir nacionalinius medžius ypač myli“, - šypsosi dr. R.Treinys.

Kaip ir baltasis „pusbrolis“, juodasis gandras yra itin prieraišus tam pačiam lizdui. „Įsivaizduokite, kad kuriame nors senamiestyje yra erdvus senas butas. Laikui bėgant būsto savininkai keičiasi, bet išlieka tos pačios giminės rankose. Taip ir su gandrais - žuvus vieniems individams, jų lizdus užima kiti juodieji gandrai. Tik lizdo forma ir apimtys kinta, nes kiekvienais metais lizdai šiek tiek pataisomi, todėl su metais jie tampa didesni“, - dalijasi dr. R.Treinys.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad iškritus lizdui ar žuvus lizdo medžiui, gandrai siekia įsitaisyti netoliese. „Palyginkime: žmogus, įsikūrusi daugiabučio trijų kambarių bute pamato, kad viename iš kambarių pro lubas laša vanduo. Tačiau dėl to žmonės neišsikels į kitą miesto galą gyventi, o tiesiog daiktus perkels į kitą kambarį. Taip ir gandras - jeigu senasis medis tampa nebetinkamas lizdui, vyksta kraustynės į kurį nors iš greta esančių ąžuolų. Dėl to juodieji gandrai yra išskirtinai jautrūs bet kokiems miško aplinkos pokyčiams“, - paaiškina pašnekovas.

Grėsmės ir Apsaugos Priemonės

Pagrindinės grėsmės juodajam gandrui kyla dėl nykstančių senų medynų, kuriuose rūšis peri, taip pat dėl paukščių trikdymo. Lokaliai potenciali grėsmė yra blogėjančios mitybinės sąlygos pirmiausia dėl sausinamų teritorijų ar natūralių hidrologinio režimo pokyčių.

Ornitologas dr. Rimgaudas Treinys pabrėžia, kad juodųjų gandrų populiaciją reikšmingai veikia kertami miškai. Prarandami seni medynai, o kirtimai trikdo paukščius. „Kartais nutinka taip: juodųjų gandrų pora, sugrįžusi iš Afrikos, suranda tinkamą lizdą, sudeda kiaušinius ir pradeda perėti. Jei netoliese vyksta miško kirtimas, paukščiai išbaidomi ir palieka lizdą. Jų kiaušinius tuomet greitai sudoroja grobuonys“, - sako dr. R.Treinys ir priduria, kad nemažą pavojų kelia ir vandens tarša, nes gandrai minta vandens gyvais ir gali mirtinai apsinuodyti, jeigu į telkinius patenka trąšų, pesticidų, naftos produktų ir kt.

Juodieji gandrai miško upeliuose, šlapynėse ieškodami žuvų, varliagyvių ir bestuburių, nuo lizdų nuskristi gali nuo kelių iki kelių dešimčių kilometrų, tad ir jų gyvenamasis plotas yra itin didelis. Senieji miškai, kuriuose auga medžiai „senoliai“, lemia išlikimą. „Jei būtų iškertamas miškas aplink senuosius ąžuolus, o „senoliai“ paliekami, tai būtų beprasmiška, nes juodieji gandrai peri lizduose, dengiamuose aplinkinių senų medžių, ūksmėje“, - akcentuoja dr. R.Treinys.

Juodųjų gandrų Lietuvoje mažėja, likę apie 400 porų. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad šių paukščių buveinėse turi būti senųjų ąžuolų agregacija - tam tikra medžių sankaupa, o ne pavieniai galiūnai.

Vertindamas mokslinius duomenis, dr. R.Treinys vis dėlto nėra optimistiškas: „Juodųjų gandrų, kaip rūšies, perspektyvos yra liūdnos. Mažėja jaunų paukščių išgyvenamumas ir naujųjų gimstamumas“. Todėl svarbiausi šios rūšies apsaugos tikslai, anot mokslininkų, yra neleisti gimstamumo rodikliams kristi, o mirtingumo - kilti. Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad didelį pavojų juodiesiems gandrams kelia netiesioginis gyvenamosios erdvės skurdinimas, pavyzdžiui, taip vadinama paslėptoji melioracija.

Lietuvos žmonės palaiko idėją saugoti gamtą išperkant senųjų miškų plotus. VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) iniciatyva „Keisk tarą į šlamančius“ sulaukia didelio ir nuoseklaus visuomenės palaikymo. Dešimt į taromatą įmestų skardinių ar butelių virsta vienu kvadratiniu metru išsaugoto senojo miško - retoms ir nykstančioms rūšims svarbios buveinės. Gyventojų per taromatus paaukotą užstatą „Sengirės fondas“ panaudoja senųjų miškų plotams išpirkti. Už paaukotas lėšas Raigardo kraštovaizdžio draustinyje šiemet jau išpirkti du sklypai, kurių bendras plotas siekia per 6 hektarus ir kartu su fondo anksčiau išpirktais miškais formuoja didesnį masyvą, apsaugotą nuo kirtimų ir gamtai nepalankios žmogaus veiklos.

Todėl siekiant išsaugoti į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktą rūšį, svarbiausia yra rūpintis buveinėmis - saugoti senuosius miškus nuo kirtimų ir kitos žmogaus veiklos.

Skrendantis juodasis gandras

Juodojo gandro buveinė

tags: #juodasis #gandras #namu #bendrija