Šiame straipsnyje apžvelgsime Jūratės sodybos istoriją, galerijos veiklą ir kultūrinį paveldą. Sodyba, įsikūrusi vaizdingoje vietovėje, yra ne tik gamtos oazė, bet ir svarbus kultūros centras, kuriame vyksta įvairūs renginiai, parodos ir edukacinės programos.
Lietuvos administracinis žemėlapis
Sodybos Istorija ir Atgimimas
Atgimimas atnešė ryškių permainų: nuimtos okupaciniam režimui tarnavusios ekspozicijos, išsiplėtė galimybių darbuotojų kūrybiškumui reikštis ribos, pasikeitė muziejaus struktūra.
1990 m. konkursą direktoriaus pareigoms užimti laimėjo Gintaras Šileikis, istoriko išsilavinimą įgijęs Vilniaus pedagoginiame institute. 1989 m. gegužės 1 d. miesto taryba apsisprendė Švč. Trejybės bažnyčią grąžinti tikintiesiems, Parodų skyrius 1990 m. perkeltas į rekonstruotas muziejaus patalpas Respublikos g. 3. Dailės galerijai atsiskyrus nuo muziejaus, Parodų skyrius panaikintas. Tais pačiais metais Ikitarybinės ir Tarybinės visuomenės skyriai reorganizuoti į Istorijos, 1991 m. 1991 m. restauruotame malūne Ramygalos g. 121A pradėta rengti gamtos ekspozicija.
Malūną grąžinus savininkui darbai nutrūko. Eksponatai kaupėsi, tiek saugykloms, tiek ekspozicijoms, tiek ir muziejininkų darbo vietoms trūko patalpų. 1993 m. muziejaus reikmėms perduoti likusieji Moigių komplekso pastatai, taip pat etnografinė sodyba Smilgių miestelyje. 1994 m. šalia G. Petkevičaitės-Bitės memorialinio buto atidaryta Medicinos istorijos ekspozicija (rengė Sandra Libikienė, dailininkai Vygantas Kosmauskas ir Eugenijus Strockis). 1996 m. Gintaras Šileikis išrenkamas į Lietuvos Respublikos Seimą.
Muziejaus Raida ir Veikla
Nuo 1997 m. muziejui vadovauja Vilniaus pedagoginiame institute istoriko išsilavinimą įgijęs Arūnas Astramskas. Įstaigos veiklą ir muziejinį darbą jis jau gerai žinojo - čia dirbo nuo 1990 m., buvo muziejaus Mokslinės tarybos pirmininkas, tad nenuostabu, kad ir toliau didelį dėmesį skyrė tiriamajam darbui. Jo pastangomis išsiplėtė muziejaus veiklos ir sklaidos formos.
1997 m. įsteigtas direktoriaus pavaduotojo etatas edukacinei ir kultūrinei veiklai organizuoti. 2000 m. buvo įkurtas Restauravimo ir konservavimo skyrius, kuriame dirba metalo, medžio ir popieriaus restauratoriai. 2011 m. rugsėjo 1 d. veiklą pradėjo muziejaus Edukacijos ir informacijos skyrius. Vienas iš svarbiausių pastarųjų dešimtmečių uždavinių - tapti gyvu muziejumi, nuolat besikeičiančia, patraukliai istorinę atmintį perduodančia kultūros paveldo įstaiga.
Nuo pat nepriklausomybės atgavimo nuolat atnaujinamos ir modernizuojamos ekspozicijos. 1990 m. po ilgos pertraukos vėl išeksponuota išskirtinio lankytojo dėmesio sulaukianti Valerijono Straševičiaus surinkta pasaulio vabzdžių kolekcija. 1995 m. ją papildė nauja ekspozicija „Panevėžio krašto gamta“ (rengė Vida Giedrimienė ir Violeta Venckuvienė, dailininkai V. Kosmauskas ir E. Strockis). Buvo atnaujintos ir istorinės ekspozicijos: 1997 m. atidaryta ekspozicija „Panevėžio kraštas 1918-1940 m.“ (rengė Virginija Vaičikonytė, dailininkai V. Kosmauskas ir E. Strockis), 2002 m. - „Panevėžys XIX-XX a. sandūroje“ (rengė Arūnas Astramskas ir Jūratė Gaidelienė, dailininkas Vidas Žigas), joje įrengti krautuvės ir fotoateljė interjerai. 2004 m. buvusiose Sąjūdžio būstinės patalpose atidaryta patraukli ir moderni Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio ekspozicija (rengė Emilija Juškienė ir Donatas Pilkauskas, dailininkė Danguolė Gailiūnaitė), 2005 m. atnaujinta archeologijos ekspozicija „Panevėžio priešistorė“ (rengė Alfreda Petrulienė, dailininkas Ramūnas Grikevičius).
2007 m. gegužės 19 d. restauruotame seniausiame miesto pastate atidaryta ekspozicija „Upytės bajorai“ (rengė J. Gaidelienė ir A. Astramskas, dailininkė D. Gailiūnaitė). 2011 m. duris atvėrė itin palankiai lankytojų ir specialistų įvertinta ekspozicija „Kryždirbystė Aukštaitijoje“ (rengė D. Snicoriūtė, dailininkė Rita Kosmauskienė), skirta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktam Lietuvos kultūros reiškiniui. Nuo 2014 m. ypač jaunųjų lankytojų dėmesį traukė moderni ekspozicija „Gamtos medija“ (rengė A. Astramskas ir Vaida Goberienė, dailininkė R. Kosmauskienė), o nuo 2016 m. Ilgalaikės istorinės ekspozicijos rengiamos ne tik muziejaus patalpose. 2003 m. miesto sporto rūmuose atidaryta ekspozicija „Iš Panevėžio miesto sporto istorijos“ (rengė D. Pilkauskas, dailininkė D. Gailiūnaitė), ji nuimta pradėjus sporto rūmų rekonstrukciją.
2016 m. miesto tarybos sprendimu muziejui perduotas visuomeninis Panevėžio sporto muziejus. Vienas iš iškeltų uždavinių - įrengti Panevėžio sporto istorijos ekspoziciją „Cido“ arenoje. Pirmieji šeši ekspozicijos „Sveikame kūne sveika siela“ stendai visuomenei pristatyti 2018 m. birželio 1 d. (rengė Janina Sinickienė, Silvija Kraskauskienė, Zita Pikelytė, A. Astramskas ir Emilis Jocius, dizainerė Giedrė Stasevičienė), kitais metais ekspozicija papildyta dar vienu stendu. 2017 m. pristatyti pirmieji trys lauko parodos „Panevėžio gatvės: žmonės, įvykiai, vaizdai“ stendai (projekto vadovas Donatas Juzėnas, dizainerė G. Stasevičienė), 2018 m.
Edukacinės Programos ir Renginiai
Nuo 1997 m. pradėtos vesti edukacinės programos moksleiviams. Iš pradžių mokomieji užsiėmimai veikdavo prie parodų. Pirmoji buvo sukurta prie fotografijų parodos „Baliui Buračiui - 100“ (sukūrė Z. Pikelytė). Vėliau pradėtos vesti kalendorinių švenčių, istorinės, teminės programos, pritaikytos įvairioms amžiaus grupėms nuo darželinukų iki senjorų, į užsiėmimus kviečiamos šeimos, vedamos asmeninės šventės muziejuje, tokios kaip mergvakariai, gimtadieniai ir pan.
Naujoje erdvesnėje Moigių parodų salėje pradėtos rengti didesnio įdirbio ir finansavimo reikalaujančios metus trunkančios parodos. Jose pristatomi praeities įvykiai, vietovės, reiškiniai, žmonės. Įspūdingą vaizdinį pasakojimą „Dviratis: nuo sporto iki meno“ (rengė Stanislovas Grubliauskas, dailininkė D. Gailiūnaitė) 2010 m. pakeitė turininga ir eksponatais bei istorijomis turtinga paroda „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė: kilni pareiga kilti ir kelti“ (rengė J. Gaidelienė ir Vitalija Vasiliauskaitė, dailininkė D. Gailiūnaitė) 2011 m., lankytojų įtraukimu išsiskyrė paroda „Nuo švilpynės iki skambančio vamzdžio“ (rengė Lina Vilienė, dailininkė Edita Gumauskaitė), eksponuota 2012-2013 m. - joje nuolat skambėjo įvairių instrumentų garsai. Po ramaus miesto istorijos pasakojimo „Panevėžio epas“ (rengė Alfreda Petrulienė ir Dovilas Petrulis, dailininkė D. Gailiūnaitė) 2013-2014 m. sekė margaspalvė XIX-XX a. tekstilės pavyzdžių paroda „Panevėžio krašto praeitis audimo raštuose“ (rengė D. Snicoriūtė, dailininkė R. Kosmauskienė) 2015 m. ir puikaus dizaino dvarų kultūrą ir išlikusį paveldą pristačiusi paroda „Dvaro vartus atvėrus“ (rengė J. Gaidelienė, Z. Pikelytė ir D. Petrulis, dizainerė G. Stasevičienė) 2016 m.
Ekspozicinė veikla negalėtų būti sėkminga, jei neturėtume įdomių eksponatų. Jų iki 2020 m. sausio 1 d. sukaupta 116 tūkstančių 413. Daug muziejininkų žinių, darbo ir laiko sąnaudų reikalauja eksponatų tvarkymas, tyrinėjimai, aprašymai, saugojimas ir sklaida. Per pastarąjį dvidešimt metų labai išsiplėtė muziejininkų veiklos sritys. Be kasdienio muziejinio darbo, kas metais tenka organizuoti po kelis viešus renginius atvirose miesto erdvėse, kuriuos koordinuoja direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Violeta Venckuvienė.
Didžiausi ir daugiausiai pastangų reikalaujantys renginiai yra nuo 2006 m. kasmet rengiama gausų lankytojų būrį pritraukianti Europos muziejų naktis, nuo 2008 m. kartu su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąja biblioteka organizuojama konferencija Juodojo kaspino dienai ir Baltijos keliui paminėti, nuo 2014 m. - Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ apdovanojimo ceremonija, nuo 1999 m. kas dvejus metus rengtas tarptautinis folkloro festivalis „Aisūs kankleliai“ (surengti 8 festivaliai), 2011 m. suorganizuota miesto gimtadienio šventė „Aukštaičių suktinis“, 2014 m.
Svarbiausi muziejaus renginiai:
- Europos muziejų naktis (nuo 2006 m.)
- Konferencija Juodojo kaspino dienai ir Baltijos keliui paminėti (nuo 2008 m.)
- Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ apdovanojimo ceremonija (nuo 2014 m.)
- Tarptautinis folkloro festivalis „Aisūs kankleliai“ (nuo 1999 m.)
Vienas iš muziejaus renginių
Vaistažolių Ūkis
Norėjo gamtos J.Rutkauskienė kartu su vyru Rimantu bei sūnumi Ignu auginti prieskoninius ir vaistinius augalus pradėjo maždaug prieš 11 metų. Tuomet šeima Karpiejų kaime įsigijo sodybą ir ėmė ieškoti sau tinkančios ir patinkančios veiklos. Jūratė prisipažino, kad idėją būsimam verslui pamėtėjo pats likimas.
„Kaip tik tada ieškojome, kur galėtume savo naudojimui įsigyti tam tikrų vaistinių augalų. Tuomet nė vienoje vaistinėje ar kokioje nors parduotuvėje neradome net tokio paprasto augalo kaip didysis debesylas. Daugiau nei prieš dešimtmetį vaistažolių asortimentas mūsų šalyje buvo itin mažas“, - prisiminė J.Rutkauskienė. Nuo seno gamtai potraukį jautę Rutkauskai vis dažniau ėmė bendrauti su fitoterapeutais - žmonėmis, gydančiais vaistiniais augalais. Taip pamažu gimė idėja ir patiems verstis vaistažolių auginimu.
Nuo pat pradžių Vilkaviškio rajono gyventojai gavo ekologinio ūkio sertifikatą. Tai reiškia, kad auginimo procese nenaudojami jokia chemija. Anot J.Rutkauskienės, chemizuoti produktai gal ir atrodo gražiau, tačiau reikia suprasti, kad visa ta chemija galiausiai patenka į žmogaus organizmą. Šiuo metu Rutkauskų ūkyje auginama per 120 rūšių augalų. Didžiausi plotai - vaistinių medetkų ir šalavijų.
Anot J.Rutkauskienės, yra tokių, kurių klientai per sezoną nuperka vos 200-300 gramų. Vis dėlto ji nežada atsisakyti jų auginti, nes puikiai supranta, kaip kartais sunku būna žmonėms surasti to, ko jiems reikia. Sunkiausia, anot jos, auginimo procese yra piktžolių ravėjimas. Prie šio darbo praleidžiama itin daug laiko.
Visa Rutkauskų ūkyje užauginama produkcija nuimama ir vėliau perdirbama rankomis. Dalį augalų Vilkaviškio rajono gyventojai parduoda iš karto, tačiau didžiąją dalį - džiovina specialioje namuose įrengtoje džiovykloje ir parduoda kiek vėliau. Kai kuriuos augalus klientai perka pavienius. Vis dėlto didžiausia dalis panaudojama įvairiems mišiniams gaminti. O į jų sudėtį patenka nuo kelių iki keliasdešimt augalų rūšių.
Didžiąją dalį savo užaugintos produkcijos Rutkauskai realizuoja Marijampolės regione: įvairiose vaistinėse, ekologiškų produktų parduotuvėse, mugėse. Daug klientų į juos kreipiasi ir individualiai. Rutkauskai patys gamina kelių rūšių prieskonius, įvairaus pobūdžio arbatas ir net lietuviškas kavas. Pastarosios - gal kiek neįprastos, tačiau vis labiau populiarėjančios. Kavas Rutkauskai gamina iš įvairių augalų: ąžuolo gilių, varnalėšų šakniagumbių, topinambų, kiaulpienių ir net cikorijų.
Vienintelis regione Prieš keletą metų J.Rutkauskienės ūkis įgijo tautinio paveldo produkcijos sertifikatą ir tapo vieninteliu tokį pažymėjimą visame Marijampolės regione turinčiu vaistažolių ūkiu. Siekiant šio sertifikato reikia, kad mažiausiai 50 proc. viso gamybos proceso sudarytų rankų darbas.
Ateinančią vasarą J.Rutkauskienė norėtų greta sodybos Karpiejų kaime įrengti vaistinių augalų ekspoziciją, kuri užimtų 3-4 arus. Jau yra padarytas ir šios ekspozicijos projektas. Čia užsukę lankytojai iš arti galės susipažinti su ūkyje auginamomis augalų rūšimis, juos paliesti, pauostyti ir net paragauti.
Vaistažolės
Meno Galerija Marcinkonyse
Paskutinėje geležinkelio atkarpos Vilnius- Marcinkonys stotelėje įsikūrusi „Marcinkonių stoties galerija“, kurią nuo 2019m. kuruoja nepriklausoma meno iniciatyva „Verpėjos“. Po beveik dviejų valandų ritmiško dunksėjimo pasieki traukinių stotį. Ji, anksčiau buvusi tarpine stotele pakeliui į Varšuvą, dabar užbaigia maršrutą. Iš čia galima eiti toliau: klaidžioti po mišką ar pas ką nors užsukti.
Jei kartu atsivežei dviratį, gali minti šimtą kilometrų atgal į Vilnių. Stotis - žyma traukinio judėjimo trajektorijoje, trumpo stabtelėjimo vieta ir pastogė laukiantiems. “Mes stovime vienas prieš kitą. Jis mano likimas, mano “klausykla”. Skersas vėjas neaplenkė nei jo, nei manęs, nešdamas tvartų ir juodžemio kvapą.” Marija Teresė Rožanskaitė.
Marcinkonių stoties galerijoje menininkė Marija Nemčenko pristato parodą „Palaiminti tie, kurie juda“. Parodoje įvairiapusiškai nagrinėjamos judėjimo ir migracijos temos. Marcinkonyse, kaip pagrindiniame atspirties taške, persipina skirtingos migracijos istorijos. Tai ir gandrų perėjimo sezono stotelė ilgame jų migracijos kelyje, ir sezoninė grybų ir uogų rinkėjų kelionė iš miesto į kaimą, ir žmonių viltys rasti saugesnį gyvenimą už sienos.
Marcinkonių stoties galerijoje 2023 09 23 - 10 22 vyks parodos atidarymas rugsėjo 23 dieną 12 val. 2023 metų rugpjūčio 5 dieną 15 val. Marcinkonių stoties galerijoje bus atidaryta paroda „IR SAULĖ, IR MĖNULIS, IR VISOS ŽVAIGŽDĖS. ORVIDŲ SODYBA FOTOGRAFIJOSE“.
Liepos 15 ir 22 d. kviečiame į Marcinkonių stoties galeriją. - Nuo 12.15 - parodos „Apie sraiges ir skruzdėles“ autorė Marija Marcelionytė-Paliukė galerijoje pasakos apie savo kūrinius ir kodėl čia svarbios sraigės bei skruzdėlės. - 13.30-15.30 menininkė ves kūrybines dirbtuves. Marija Marcelionytė-Paliukė Personalinė paroda „Apie sraiges ir skruzdėles“ Marcinkonių stoties galerija 2023 06 23-07 29, parodos atidarymas birželio 23 dieną 15 val.
Spalio 15 d. 18 val. Marcinkonių stoties galerijoje atidaroma „Verpėjų” meno rezidencijos „Kūrybinių ganyklų” programos dalyvių paroda. „Verpėjų” meno rezidencijos „Kūrybinių ganyklų” programoje 2022 metais buvo pakviesti dalyvauti 8 menininkai. Mėnesio trukmės rezidencijoje tradicinėje Kabelių kaimo pirkioje po du gyvenę kūrėjai savarankiškai ganė bei rūpinosi škudų avių banda.
Marcinkonių stoties galerija
Miškinių Sodyba-Muziejus
Juknėnų k. gimė broliai Miškiniai: poetas Antanas, literatūrologas, vertėjas Motiejus ir Vincas. 1914 m. gatvinį Juknėnų k. skirstant į vienkiemius, Miškinių šeimai buvo atmatuota 24 ha žemės toliau nuo kaimo. Naujojoje vietoje sodyba baigta statyti apie 1929 m. 2000 m. bendru brolių Miškinių vaikų sprendimu, sodyba buvo padovanota Utenos rajono savivaldybei. Nuo 2005 m. sodyba yra Utenos kraštotyros muziejaus padalinys.
Gyvenamajame name eksponuojamos Miškinių šeimos nuotraukos, knygos, buities daiktai, baldai. Klėtyje įrengta memorialinė A. ir M. Miškinių ekspozicija, edukacinė klasė. Restauruotame tvarto pastate atkurta M. Miškinio dėka veikusi mokyklėlė. Ilgiau pabūti sodyboje kviečia skulptūrinė kompozicija, sukurta pagal A. Miškinio knygą „Žaliaduonių gegužė“ (skulptorius R. Zinkevičius) ir „Poezijos slėnis“ (autorius K. Kupriūnas).
Kiemą puošia stogastulpiai. Pirmąjį 1976 m. M. Miškiniui pastatė buvę Raseinių gimnazijos mokiniai. Antrasis, pastatytas 1986 m., skirtas A. Miškiniui (skulptorius S. Karanauskas). Trečiasis stogastulpis pastatytas kaip padėkos ženklas visai Miškinių šeimai už padovanotą sodybą (kryždirbys P. Kaziūnas). Sodyboje vyksta literatūros šventės, spektakliai, pristatomos naujai išleistos knygos, per Antanines įteikiama A. Miškinio literatūrinė premija.
A. Miškinis gimė 1905 m. vasario 11 d. Juknėnų kaime, Daugailių valsčiuje. 1934 m. baigė VDU Humanitarinių mokslų fakultetą, mokytojavo Kauno gimnazijose, dirbo radiofone, bendradarbiavo kultūros žurnaluose bei laikraščiuose, buvo Kauno dramos teatro literatūrinės dalies vedėju. 1948 m. ištremtas į Sibiro lagerius, į Tėvynę sugrįžo 1956 m. ir apsigyveno Vilniuje.
2011 m. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi A. Miškinio rankraščiai. Įamžinant iškilaus kraštiečio atminimą, A. Miškinio vardu pavadintos Utenos kultūros įstaigos, įsteigta literatūrinė premija. Nuo 2003 m. Antano Miškinio literatūrinė premija skiriama už geriausią naują poezijos knygą, išleistą per praėjusius dvejus kalendorinius metus, kurioje atskleidžiama aukštaitiška dvasia, atspindinti Aukštaitijos regiono motyvus, tradicijas ir istorinę atmintį.
Miškinių sodyba
Pakutuvėnų Vienuolynas ir Molinukas
1991 m. pranciškonai statosi molinę trobelę - „molinuką“. 1995 m. „Molinukas“ 1998 m. Foto: A. Kungys ofm. 1996 m. „Čia dažnai atvykdavo šv. įkurti mergaičių, sunkiai besiadaptuojančių visuomenėje, namus. kartu ėmėme ieškoti vietos šiai idėjai įgyvendinti. numelioruotą kaimą ir vienišą bažnyčią. miestelio, o man patiko. mano įsitikinimu jis turėtų būti būtent čia. ėmė dažnai atvažinėti į šią bažnyčią dvasinėm pratybom. atvyko ir broliai kandidatai Paulius Vaineikis bei Faustas Meškuotis“.
Susitikimas su pranciškonišku gyvenimu. bus susikaupimo ir maldos vieta broliams naujokams. atsivertę skaitėme šv. kad eitume ir statytume. išėjome statytis noviciato. panašaus, bet perskaitėme, kad šv. sienas pindamas iš žabų vytelių. pasistatyti molinį. patarė su moliu maišyti ne mėšlą, o pjuvenas. efektingesnė rišamoji priemonė. Traktoriais mums ėmė vežti molį. pasiuvau odines kojines moliui minkyti. padarėme pamatus, išpynėme molinuko sienas. mums padėdavo.
supratome, kad mums dviese tikrai pritrūks jėgų. Aleksandravo. Bendrovės pirmininkas paaukojo duris, langą. metus galėjo gyventi. žymiai daugiau. tapo visų. stovyklai-rekolekcijoms prieš žygį į Žemaičių Kalvariją. Pakutuvėnuose“. Taip atsirado pirmoji Pakutuvėnų stovykla. m. bendruomenė būtų krikščioniško gyvenimo pavyzdys. nepritarė Palangos kunigai ir šios vietos teko atsisakyti. vykti. Abiem atėjo ta pati vizija: etnografinė žemaitiška sodyba.
Pakutuvėnų bažnyčia (esanti 30 km. kaimo (7 km), artimiausias vienkiemis - tik už kelių kilometrų. JE Telšių vyskupo Antano Vaičiaus palaiminimą. išsinuomavo 49,25 ha žemės aplinkui Šv. Pakutuvėnuose ir ėmė kurti „Susitaikinimo sodybą“. Sutvirtinimo sakramentams. Kitais metų laikais Kretingos Šv. Lietuvoje. metais ąžuolinį altorių ir 1996 m. m. parėmė Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa (1996 m.), 1998 m. m. Lygnugario iš Klaipėdos).1997 m. m. vienuolyno meistras Kazimieras Ramonas).1997 m.
Didesnės pratybos poligone vyktų maždaug penkis kartus per metus ir truktų iki dešimties dienų, o mažesnės apimties vyktų nuolat. Vienas pastatas po rekonstrukcijos duris atvėrė 2006 m., jame įrengta parodų salė, edukacijos klasė, saugyklos, nuo 2018 m. įsikūrė administracija. Dėl įvairių priežasčių teko atsisakyti filialų.
2009 m. Smilgių etnografinė sodyba ir skulptoriaus Juozo Zikaro memorialinė sodyba Paliukų kaime, Paįstrio seniūnijoje, perduotos Panevėžio rajono savivaldybės administracijai. Dėl prastos pastato būklės, neužtikrinančios muziejinių vertybių eksponavimo sąlygų, Panevėžio miesto savivaldybės sprendimu 2010 m. uždarytas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės muziejus, eksponatai grąžinti į muziejaus saugyklas.
Pakutuvėnų bažnyčia