Atsakingas žmogus - tai tas asmuo, kuris geba pasirūpinti kitais, nežiūri pro pirštus į savo atsakomybes bei pareigas, yra darbštus, neturi antivertybių labai ryškų, o taip pat tas, kuris į gyvenimą žiūri rimtu žvilgsniu, mato jame prasmę ir pats asmuo kelia tam tikrus gyvenimo tikslus savo asmeninėje erdvėje.
Vis dėl to, kas yra atsakingas žmogus ir kokių atsakingumų yra, tai galima išmąstyti. Tačiau, svarbesnis klausimas yra tas, ką dar atskleidžia atsakingumo vertybė apie žmogų?
Šiame straipsnyje atsakoma į klausimus, remiantis garsiais autoriais ir jų žinomais kūriniais. Taip pat sutiksite keletą citatų, kurios dar geriau įrodo nurodytus teiginius apie tai, ką reiškia būti atsakingu žmogumi.
Atjautos ir geranoriškumo sau ugdymas vaikystėje ir paauglytėje
Atsakomybė ir jos Aspektai
Atsakomybė - tai žmogaus reakcija į situaciją. Laikyti žmogų atsakingą už savo poelgius, vadinasi, tikėtis gauti iš jo protingą atsakymą į klausimą, kodėl jis pasielgė taip, o ne kitaip. Atsakomybė reiškia, kad žmogus ar žmonių grupė turi teigiamą požiūrį, savanoriškai pripažįsta objektyvią būtybę.
Žmonių poelgiams pritariame tada, kai matome, jog juos galime protu pateisinti, t.y. kai veikiančio asmens motyvavimas yra protingas ir pagrįstas.
Tai rodo:
- Jis rodo, kad klausimą, kas yra gerai, o kas blogai, laikome diskursyviu. Apie tą klausimą tarpusavyje galime protingai kalbėtis.
- Be to, matyti, kad blogis, amoralumas visada turi prieštaravimo sveikam protui pobūdį. Jų neįmanoma racionaliai pateisinti. Jie daromi „priešingai protui ir sąžinei“, todėl už juos negalima atsakyti (bent jau dabar ir atsižvelgiant į šias aplinkybes).
Asmenybės Atsakomybė Visuomenėje
Būdama visuomenės sistemos elementu, asmenybė daugeliu atvejų yra savarankiška ir savivaldi. Tai, kokiu mastu asmenybė pasirenka ir sutinkamai su šiuo pasirinkimu veikia, rodo jos dorovinės ir socialinės laisvės lygį. Tačiau pasirinkimas ją ir įpareigoja, verčia atsakyti už savo poelgius.
Socialinė atsakomybė juk ir reiškia įvertinimą to, kaip, kokiu mastu praktinės veiklos procese asmenybė yra įgyvendinusi ir įgyvendina savo pareigą pasirinkti optimaliausią iš visų galimų elgesio variantą. Kitaip tariant, žmogus gali pasirinkti tam tikrą socialinę poziciją, tačiau tas jo veiklos aktas yra neatskiriamai susijęs su būtinumu ją įvertinti, už ją atsakyti.
Ir juo žmogus turi daugiau laisvės pasirinkti poelgius, tuo labiau jis atsako už šį pasirinkimą.
Laisvės ir Atsakomybės Ryšys
Laisvė yra, bendra prasme imant, atsakomybės prielaida: ten, kur jos nėra, neįmanoma ir atsakomybė. Ir atvirkščiai, - atsakomybė yra laisvės sąlyga: bet koks atsakomybės neigimas veda į savo ir kitų asmenų laisvės paneigimą.
Toks socialinės atsakomybės aiškinimas padeda suprasti ir dorovinės atsakomybės esmę.
Apie dorovinės atsakomybės lygį paprastai sprendžiama iš to, kaip dorovinė veikla atitinka dorovinę pareigą, atsižvelgiant į tai, ar asmenybė sugeba ir gali dėl išorinių aplinkybių įvykdyti jai keliamus reikalavimus. Kitaip sakant, nagrinėdami dorovinę atsakomybę, siekiame išsiaiškinti tai, kaip, kokiu mastu praktiškai ji įgyvendino ar įgyvendina dorovinius reikalavimus. Dorovinės atsakomybės įgyvendinimo lygį nustatome moralinio vertinimo pagalba.
Žmonės atitinkamus poelgius vertina iš tikrųjų palygindami juos su tam tikromis dorovinėmis vertybėmis, pasireiškiančiomis principų, normų, idealų forma. Nors klasinio antagonizmo sąlygomis šių vertybių turinys skirtingas, tačiau, pasirodo, kad pačios dorovinės vertybės gali būti įvertintos, remiantis jas įgyvendinančių asmenų visuomeninės veiklos rezultatais. Tie rezultatai, kurie atitinka visuomenės pažangos poreikius, doroviškai pateisinami, ir atvirkščiai.
Žmogus yra laisva esybė. Tik todėl, kad esame laisvi ir galime rinktis savo poelgius, mus galima vertinti gėrio ir blogio požiūriu.
Atsakomybė ir Pareiga
Nuo atsakomybės neatskiriama pareiga. Taip pat ryšį su laisve ir atsakomybe turi pažadas. Žmogaus vertės matas gali būti tai, kiek jis sugeba tesėti pažadus. Tai yra suprantama, nes duoto žodžio tesėjimas rodo, jog asmeniu galima pasitikėti.
Kaip nėra laisvės be atsakomybės, nėra atsakomybės be drausmės. Vidinė drausmė yra tvirtas pamatas pažiūroms į gyvenimo priedermes, atsakingumą. Ji yra pirmutinė, elementari veiklos ir elgesio laisvės sąlyga. Jai rastis būtina išorinė drausmė.
Drausmės Svarba
Vaizdžiai tai nusako didis pedagogas J.A.Komenskis „Mokykla be drausmės - kaip malūnas be vandens“. Malūnas nesisuks, mokykla nedirbs. Būtų galima pasakyti dar plačiau: gyvenimas be drausmės kaip malūnas be girnų. Nors vanduo suks malūno ratą, bet nieko nemals.
Kiekvienam tikriausiai aišku, kad, sukantis drausmingų darbų ratui, visokeriop auklėjimo sėkmė garantuota, išukdomas žmogaus atsakingumas. Mokyklinė drausmė, rodos, paprastas dalykas - laikytis mokyklos vidaus taisyklių, mokinių taisyklių, ir viskas. O kaip sunku jų laikytis!
Yra nuolatinių pažeidėjų. Su jais atskirai kalbama. Ir vis dėlto, nors sunku elgtis pagal taisykles, bet reikia, kitaip neįmanomas bendras darbas ir žmonių bendravimas.
Nedrausmingo elgesio veiksnių ir iš jų kylančių įvairių sunkumų reikia ieškoti ne vien vaiko šeimoje, vaikų darželyje, mokykloje, draugų aplinkoje. Paauglystėje buvę drausmingi vaikai dažnai pasikeičia, jeigu tėvai netaiko naujų auklėjimo metodų. Paprastas draudimas, reikalavimas nepadeda. Paauglys negailestingai kritikuoja visus, ieško naujos tiesos - tikros, gyvenimiškos, ne mokyklinės.
Blogai, jeigu jis pradeda pasikliauti klaidingais požiūriais, blogų draugų pavyzdžiais. Tada dar ne vėlu gilintis į asmenybę: į jos poreikius, interesus, pažiūras, įsitikinimus, į emocijas ir charakterį, patirtį ir intelektą. Dar ne vėlu padėti.
Drausmės Ugdymas
Drausmingo elgesio patirtį ir pastebėti, teigiamai vertinti jo laimėjimus. Kartais pernelyg siaurai suprantamas drausminis auklėjimas: organizuojamos budinčios klasės, nurodomi budėtojų postai, reguliuojamas judėjimas, reikalaujame nevėluoti į pamokas, ritmingai mokytis, supažindinti su mokinių elgesio taisyklėmis ir pan.
O asmenybės drausmė yra dvasinio, pasaulėžiūrinio - dorinio auklėjimo rezultatas. Pirmoji dvasingumo pakopa - drausmingumas. Tada pasiekiami ir kiti ugdymo tikslai. Bet negalima atmesti ir specialių drausminimo priemonių.
Ankstyvojoje vaikystėje drausmingumas pradedamas ugdyti žodžiu „negalima“, vėliau sudaromas darbo ar poilsio rėžimas. Štai tie „rėmai“, kuriuose susiformuoja tvarkos, veiklos ritmo ir kokybės įpročiai. To, žinoma, neužtenka. Drausmingi išauga tie vaikai, kurie iš mažens mokosi viską daryti gerai kitų džiaugsmui ir suprasti, kodėl taip dera elgtis.
Atsakomybė Šiandien
Mūsų dienomis atsakomybė dažniausiai suvokiama kaip pareiga, kaip tai, kas mums primetama iš išorės. Bet atsakomybė iš esmės yra laisvas aktas; tai mano atsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį. Būti atsakingam reiškia būti pajėgiam ir pasirengusiam „atsakui“.
Mylintis asmuo jaučiasi atsakingas. Brolio gyvenimas jam yra ne tik brolio, bet ir jo paties reikalas. Jis jaučiasi atsakingas už savo artimą kaip pats už save. Ši atsakomybė motinos ir kūdikio atveju yra iš esmės rūpinimasis jo fizinėmis reikmėmis. Meilė tarp suaugusių yra susijusi su kito žmogaus psichinėmis reikmėmis.
Pagarba ir Atsakomybė
Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savininkiškumą, jei nebus komponento - pagarbos. Pagarba nėra baimė ar siaubas. Ji reiškia (pagal žodžio „respicere“ šaknį - „žiūrėti į“) - gebėjimą vertinti asmenį tokį, koks jis yra, suvokti jo individualumą.
Pagarba reiškia rūpinimąsi tuo, kad kitas žmogus augtų ir atsiskleistų. Tokiu būdu pagarba teigia išnaudojimo nebuvimą. Aš noriu, kad mylimas asmuo augtų ir atsiskleistų savo paties labui; saviškai, o ne tokiu būdu, kad pasitarnautų man. Jei aš myliu žmogų, jaučiuosi esąs išvien su juo, bet su tokiu, koks jis yra, o ne su tokiu, koks man reikalingas kaip mano reikmių objektas. Aišku, kad pagarba yra galima tik tada, jei aš esu prisiekęs nepriklausomybę, jei galiu stovėti ir eiti be ramentų, nestelbiamas ir neišnaudojamas kito.
Subrendusi Asmenybė
Rūpestis, atsakomybė, pagarba ir žinojimas yra tarpusavyje susiję. Tai yra sindromas nuostatų, būdingų subrendusiai asmenybei, kuri produktyviai išvysto savo galias, kuri nori to, ką kuria savo darbu, kuri yra atmetusi narcisistines svajones apie visažinystę ir visagalybę, kuri yra įgijusi kuklumo, pagrįsto vidine jėga, kylančia iš nuoširdžios produktyvios veiklos.
Manau, kad žmogaus laisvė yra ne tik prigimtinė, bet ir įpareigojanti. Žmogus turi pasirinkimo laisvę, todėl yra atsakingas už savo veiksmus prieš savo sąžinę, bendruomenę ir palikuonis. Būdamas bendruomenės narys, jis turi bendrų pareigų ir dalijasi atsakomybę už savo artimą, bendruomenę ir pasaulį.
Pasitikėjimas Savimi
Žmogui augant ir bręstant, palaipsniui formuojasi individualus jo atsakymas į klausimą „Kas aš esu?“ Žmogus susikuria savo portretą paisydamas jį supančių žmonių nuomonės apie jį augimo ir brendimo metais. vaiko pasitikėjimas savimi. Dažnai vaikai sako: „Aš nemoku“. Ir tai rodo, kad jie netiki savo gebėjimais kam nors, nes netiki sėkme.
Kuo vyresnis žmogus, tuo sunkiau jam įkvėpti pasitikėjimą savimi. Todėl labai svarbu šią galimybę ugdyti nuo mažumės. Kuo žmogus labiau pasitiki savimi, tuo lengviau mokosi. Ne toks gabus, bet savimi pasitikintis vaikas gali įveikti didesnius sunkumus nei intelektualus, bet susigūžęs jo bendraamžis.
Svarbaus Žmogaus Ugdymas
Manyčiau, vienas svarbesnių devizų ugdant vaiką turėtų būti - „Žmogau, tu svarbus!“ Visai nesunku organizuoti mokymą, stiprinantį vaiko pasitikėjimą savo jėgomis, padedantį atsiskleisti, pastebėti kiekvieno talentus ir juos ugdyti.
Todėl jau pirmosiomis dienomis mokykloje vaikas turėtų pajusti, kad jis yra labai svarbus. Ta diena jam turėtų būti tikra šventė, pademonstruojanti, kad jis čia yra laukiamas ir reikšmingas. Taigi nuo pat pirmos dienos mokykloje vaikas skatinamas pagirti save. Mokytojas irgi turi tokią teisę.
Dažnai vaikai bijo atlikti užduotį tik dėl to, kad nesuklystų. Tačiau jie turėtų suprasti - kartkartėmis padaryti klaidą yra natūralu ir suklydus nereikia savęs smerkti. Manyčiau, mokytojas, padaręs klaidą, irgi neturėtų bijoti vaikams prisipažinti. Taip jis padėtų vaikams suprasti, kad neklystančių nėra ir vien dėl padarytos klaidos nepasidarysi menkesnis.
Be to, pasitikėjimas savo jėgomis labai priklauso ir nuo bendro visos klasės darbo vertinimo. Mes stengiamės visada aptarti nuveiktus darbus, diskutuojame apie savo laimėjimus ir pralaimėjimus. Todėl vaikai jaučiasi atsakingesni už tai, kas įvyksta.
Žmogaus Būtis
At... Kas yra žmogus? Fiziologija jį tiria kaip kūną, psichologija - kaip sielą, sociologija - kaip visuomeninę būtybę. Tyrinėdami žmogų, sukaupėme įvairiausių žinių, tačiau žmogaus kaip visumos nepažinome.
Realiai žmogus gali suvokti save dvejopai: kaip tyrimo objektą ir kaip jokiam tyrimui neprieinamą laisvą egzistenciją. Vienu atveju žmogų tariame esant objektą, kitu - neobjektinę realybę, kurioje žmogus įsišaknija autentiškai save suvokdamas.
Žmogus iš principo yra kažkas daugiau, negu jis gali apie save žinoti. Mes suvokiame savo laisvę keldami sau reikalavimus. Nuo mūsų priklauso, ar juos priimame, ar atmetame. Mes negalime rimtai abejoti tuo, kad kažką sprendžiame, taigi sprendžiame ir tai, kas susiję su mumis pačiais; negalime abejoti ir tuo, kad esame atsakingi.
Jeigu esame įsitikrinę savo laisve, suvokdami galime tuojau pat žengti antrąjį žingsnį: žmogus yra būtybė, susijusi su Dievu. Ne patys save sukūrėme. Kiekvienas gali suprasti, jog nėra negalima, kad jo nebūtų. Šiuo požiūriu mes nesiskiriame nuo gyvulių. Tačiau kartu mes esame laisvi, mes apsisprendžiame patys ir nesame automatiškai pavaldūs gamtos dėsniui; esame laisvėje sau dovanoti, o ne patys savaime.
Vadovavimasis Dievu
Filosofinio tikėjimo tezė yra tokia: žmogus gali vadovautis Dievu. Atsiverdami besąlygiškumui, mes tikime jaučia Dievo vadovavimą. Tačiau kaip tai įmanoma, jeigu Dievas nesireiškia kūniškai ir vienareikšmiškai, kaip jis pats yra?
Vedamas Dievo, Kierkegaard’as nuolat reflektuodavo savo priklausomybę nuo Dievo: kad ir ką jis darydavo, kad ir kas jam nutikdavo, jis nuolat girdėdavo Dievo balsą, tačiau kartu patirdavo jo daugiaprasmiškumą.
Vadovavimasis transcendencija yra kitoks negu vadovavimasis kuo nors pasaulyje, nes jis duoda vienintelį vadovą - Dievą. Jis veda laisvės keliu. Žmogus vadovaujasi [Dievo balsu] remdamasis savo sprendimu apie savo veiksmus. Šis sprendimas skatina arba suturi, pataiso arba patvirtina.