Laisvė - tai ne tik svarbiausias žmogaus turtas, bet ir esminis elementas, leidžiantis individams būti savimi, atvirai reikšti savo mintis ir jausmus bei gyventi autentišką gyvenimą. Tik laisvas žmogus gali pilnai džiaugtis gyvenimo teikiamais malonumais ir galimybėmis. Tačiau laisvė nėra duotybė - ją reikia išsikovoti ir nuolat saugoti.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką reiškia būti laisvam, kokia yra laisvės vertė ir kaip laisvė atsiskleidžia įvairiose gyvenimo situacijose. Būti laisvu žmogumi - tai ne tik turėti galimybę daryti tai, ką nori, bet ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Laisvė yra glaudžiai susijusi su atsakomybe, o tikroji laisvė reikalauja sąmoningo pasirinkimo ir atsakomybės už jo pasekmes.
Eugene Delacroix - Laisvė vedanti žmones
Laisvė - Prigimtinis Turtas
Laisvę kiekvienas žmogus įgauna gimdamas. Tai yra prigimtinė laisvė. Būtent todėl, kaip įgimtą dalyką, laisvę žmogus labai vertina. Net jei kas nors bando iš žmogaus atimti laisvę, tai tik padidina laisvės vertę, o žmogus šį vertingą aspektą - laisvę - visais įmanomais būdais stengiasi apsaugoti. Juk be laisvės žmogus būtų niekas. Be laisvės žmogų būtų galima interpretuoti, kaip nuo kažkieno kito priklausomą marionetę, valdomą be jokių sunkumų. Taigi laisvės vertei išmatuoti yra labai daug principų.
Kada Žmogus Išties Laisvas?
Žmogus yra laisvas, kai jis gali pats spręsti, kokius pasirinkimus gyvenime priimti. (Vincas Krėvė „Skirgaila“ Skirgaila Keleris). Žmogus yra laisvas, kai nebijo prieštarauti visuomenės standartams ir jiems priešinasi darydamas tai, ką pats nori. (Albertas Kamiu “Svetimas” Merso). Visuomenės nustatytos elgesio normos suvaržo žmogų jį įdedant į „rėmus“ ir tik tada žmogus gali būti laisvas, kai nebėra klausoma aplinkinių ir vienintelis svarbus lieka jo pačio balsas bei nuomonė.
Toks žmogus pats yra savo gyvenimo valdovas, nesvarbu ar gyvenimas geras ar blogas. Gyvendamas taip, kaip nori, žmogus pats sau suteikia apsisprendimo, žodžio, poelgių laisvę. Aplinkinių žmonių spaudimą ir bandymą suvaržyti kitus aptaria ir prancūzų rašytojas Albertas Kamiu.
Laisvė - tai galimybė priimti sprendimus, kurie atspindi asmeninius įsitikinimus ir vertybes, nepaisant visuomenės spaudimo ar normų. Laisvas žmogus nebijo būti kitoks, nesivadovauja aplinkinių nuomone ir pats kuria savo gyvenimą.
Laisvo Žmogaus Laikysena
Pasakojimas apie žymiąją Antigonę yra vienas populiariausių visų laikų pasakojimų graikų mitologijoje. Tai pasakojimas apie moterį, kuri turėjo svarbiausias vertybes, jomis gyveno ir kovojo už jas nepaisydama nieko, net jeigu tai iššauktų jos mirtį. Tad iš graikų mitologijos atsiradęs pasakojimas apie Antigonę perskėlė į žymaus graikų tragiko Sofoklio dramą pavadinimu „Antigonė“, o iš jo fragmentai sugulė į lietuvių poetės, vėlyvosios lyrikos romantikės Janinos Degutytės eilėraštį „Antigonė“.
Laisvas žmogus yra tas, kuris drąsiai gina savo įsitikinimus ir vertybes, net jei tai susiję su rizika ar auka. Jis nebijo prieštarauti autoritetams ar visuomenės nuomonei, jei mano, kad tai yra teisinga. Tokia laikysena reikalauja stipraus charakterio, vidinės stiprybės ir pasiryžimo.
Laisvė ir Atsakomybė
Kartais laisvė suprantama labai primityviai: ką noriu tą darau. Juk aš laisvas žmogus. Žinoma būdamas laisvas gali daryti viską, ką užsimanai: reketuoti, plėšikauti, žudyti. Kokia tokios laisvės prasmė? Tai jau ne laisvė, o savivalė. Tikroji laisvė turi savo parametrus, tam tikras ribas, kurias nurodo atsakomybė.
Laisvė ir atsakomybė - glaudžiai tarpusavy susijusios sąvokos. Neribotos laisvės nėra. Žmogaus laisvę riboja aplinka, įvairios išorinės jėgos ir jo prigimtis. Žmogus gali veikti tiktai tų galimybių, kurios priklauso nuo jį supančios aplinkos, rėmuose. Būtų galima pasakyti ir taip: kiekvieno laisvės ribos yra kitų laisvėje. Laisvė negali būti priskiriama tik sau.
“Aš negaliu būti laisvas būdamas vienas, - teigia A.Šliogelis. - Esu laisvas tik būdamas su kitais. Kitų laisvė yra mano laisvės sąlyga, o mano laisvė yra kitų laisvės sąlyga”(17, 119). Šia prasme laisvė yra visuomeninė. Mano laisvė sąveikauja su kitų laisve.
Tikroji laisvė neatsiejama nuo atsakomybės už savo veiksmus ir jų pasekmes. Laisvas žmogus suvokia, kad jo pasirinkimai turi įtakos kitiems žmonėms ir visuomenei, todėl elgiasi atsakingai ir sąmoningai. Laisvė be atsakomybės virsta savivale ir anarchija.
Asmenybės Teorijos ir Laisvės Suvokimas
Psichologija - mokslas tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys (nors tai labiau priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos). Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Būtent tuo asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais.
Tad asmenybės teorija yra ta teorija, kuri bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus (kurie, kaip atrodo jos autoriui, turi esminio reikšmingumo žmogaus egzistavimui), tuo tarpu tos teorijos, kurios analizuoja tik tam tikras psichikos reiškinių ar elgesio aspektų rūšis, yra vienaspektinės (single-domain) teorijos (pvz.: suvokimo, klausos, atminties teorijos ir pan.). Taigi, asmenybės teorijos yra daug platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Tad savo esme asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, t.y., aiškinti įvairius psichologinius reiškinius, procesus ir jų sąveikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus.
Tačiau nors asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, gerokai sunkiau yra apibrėžti jos pagrindinį objektą - asmenybę. Čia susiduriame su asmenybės psichologijos (lygiai taip pat kaip ir bendrosios psichologijos) komplikuotumu, nes esant dabartiniam psichologijos kaip mokslo išsivystymo lygiui, nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybės terminą.
Todėl asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą. Toks konkrečios teorijos pateikiamas asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities, bei nuo siūlomų atsakymų į šias problemas. Problemas, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas.
Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą.
Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei antropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkę į socialinės psichologijos problematiką ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse. Žinoma, beveik niekas iš jų neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį. Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti - organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti - ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams.
Į šį klausimą panašus bet jam netapatus, yra ir klausimas kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką. Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus - kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje - ‘lauke’ - esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu.
Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu. Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi. Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų.
Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens. Taigi, vienos šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų.
Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė). Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjekyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu.
Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis ir miglotomis savianalizėmis.
Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos. Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai - pavyzdžiui vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti.
Kaip matome asmenybę aiškinančiai teorijai reikia išnarplioti gana daug problemų, kurių daugelis jau pačios savaime yra gana sudėtingos. Tolimesnis dėstymas ir sieks parodyti kaip šias problemas sprendžia kiekviena atskira asmenybės teorija, bei kokie sunkumai jai atrodo svarbiausi.
,Asmenybės struktūra’ - stabilios asmenybės charakteristikos, - į šią kategoriją patektų tokios sąvokos kaip ‘reagavimo būdas’, ‘įprotis’, ‘bruožas’, ‘tipas’ ir pan. - visi šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei ‘bruožas’ ar ‘tipas’. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų.
‘Procesas’ - dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys. ‘Vystymasis’ - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
Asmenybės teorijos nagrinėja, kas lemia žmogaus elgesį ir kaip susiformuoja individualios savybės.
Ką Reiškia Būti Laisvam? Literatūrinės Interpretacijos
Pabaigoje noriu pacituoti italų poeto, prozininko, moralės filosofo Dantės Aligjeri mintį: ,,Žmogus negali būti laimingas be laisvės.” Ši mintis puikiai atsako į klausimą - ką reiškia būti laisvam?
Lietuvių kalbos rašto darbai suteikia galimybę gilinti žinias apie kalbos gramatiką, fonologiją, sintaksę ir leksiką. Jie taip pat leidžia analizuoti literatūrinius kūrinius, kultūrinius kontekstus ir kalbos vartojimo aspektus tiek kasdieniame, tiek akademiniame lygmenyje. Šie darbai padeda plėtoti kalbinius įgūdžius ir geriau suprasti lietuvių kalbos ypatumus. Lietuvių kalbos skyrelyje rasite naudingos informacijos ir pavyzdžių rašant knygos aprašymą ar analizę, rengiant pristatymą apie autorius ar jų kūrybą ar ieškant informacijos apie lietuvių kalbos gramatiką. Šie darbai įkelti autorių, kurie savo darbus atsiskaitė ir geranoriškai pasidalino mokymuisi su Jumis.
Lietuvių kalba yra viena iš baltų kalbų, turinti gilias šaknis ir unikalią gramatinę struktūrą. Tai oficiali kalba Lietuvoje, turinti ilgametę literatūros ir kultūros tradiciją.