Pokalbiui teisėjas Tomas Blinstrubis nejučiomis duoda filosofinį toną - kas yra pašaukimas, kas yra teisėjo darbas, kas yra pats teisingumas? Pastarasis klausimas, neslepia pašnekovas, veikiausiai neduos ramybės visą gyvenimą, tačiau tikėti teisingumu T. Blinstrubis niekada nenustoja.
Netrukus teisėjas išduoda, kur slypi polinkio į apmąstymus šaknys - filosofinės ir istorinės knygos bei klasikinė muzika T.Blinstrubį kaip reikiant įtraukė dar paauglystėje.
Ar teisėjo profesija - pašaukimas?
-Taigi, o kaip jūsų gyvenime atsirado teisėjo profesija? Žavėjotės nuo mažens, siekėte jos ar „taip susiklostė“?-Žinoma, kad „taip susiklostė“.
Jeigu jūs tuo norite paklausti, ar aš esu teisėjas „iš pašaukimo“, tai aš galėčiau atsakyti, jog toks reiškinys kaip „teisėjas iš pašaukimo“ iš viso neegzistuoja.
Pasakykite man, kas yra vertas būti teisėju? Kas yra vertas ir juo labiau turintis visas reikiamas savybes priimti sprendimus dėl kitų asmenų likimų, teisių ir pareigų? Nemanau, kad tokių žmonių yra.
Juk visi esame tik žmonės, visi buvome, esame ir būsime klystantys, kartais klystantys esmingai. Daryti klaidas yra žmogiška, pernelyg žmogiška... Taigi, kur yra tas teisuolis, galintis užsidėti teisėjo mantiją?
Aš taip pat tapau teisėju, nes, kaip sakoma, gyvenime taip sukrito kortos, nes atitikau Konstitucijos ir įstatymo nustatytus teisėjui keliamus reikalavimus, Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos buvau atrinktas kaip tinkamas kandidatas, kaip ir numato Konstitucija, Teisėjų tarybai patarus buvau paskirtas Respublikos Prezidento.
Ar tuo aš parodžiau, kad buvau ar esu geresnis už kitus? Jokiu būdu ne. Tiesiog kompetentingi asmenys manimi pasitikėjo, įžvelgė manyje reikalingas savybes, kurios man padės prisiimti ir įvykdyti teisėjo priesaikoje numatytas pareigas būti ištikimu Lietuvos Respublikai, savo pareigas atlikti garbingai, vykdyti teisingumą pagal Konstituciją ir įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališku, sąžiningu, humanišku, saugoti man patikėtas valstybės paslaptis ir visada elgtis, kaip dera teisėjui.
Juokaudamas galiu pasakyti, jog gyvename neišsipildžiusio marksizmo ar kitos teorijos, teigiančios, jog „teisingoje“ visuomenėje teismai nebus reikalingi, sąlygomis. Todėl valstybėje, kurioje viena iš lygiaverčių valstybės valdžių yra teisminė, kas nors turi prisiimti šias ypač atsakingas ir sunkias teisėjo pareigas.
-Kaip klostėsi jūsų teisėjo karjera? Kada ji prasidėjo ir kaip pasisuko dabar?-Iki paskyrimo dirbau mokslinį darbą. Mano disertacijos vadovai buvo teisėjai - išskirtinės asmenybės, žmonės, esantys arčiausiai teisėjo idealo.
Teisės disertaciją apgyniau garbių buvusių ir esamų profesorių teisėjų komisijoje. Tie žmonės mane žavėjo, kai kurie iš jų padėjo tvirtus konstitucinės justicijos Lietuvoje pamatus, o kai kurie iš jų ant šių pastatų pastatė ir dar tebestato neišpasakytai gražią konstitucinės justicijos tvirtovę.
Mokslinį pedagoginį darbą dirbu iki šiol. Po disertacijos apgynimo pradėjau dirbti advokato darbą, kuris taip pat yra labai prasmingas, tačiau aplinkiniai manyje matė daugiau tų savybių, kurios reikalingos teisėjui, ir nuolat ragino mane ryžtis kandidatuoti.
O ryžto ir drąsos reikėjo tikrai daug. Šiandien aš dar tik naujas teisėjas, gegužės 29 d. bus pirmosios mano teisėjo priesaikos metinės. Todėl aš esu labai nustebintas ir sujaudintas tos aplinkybės, jog teismo darbuotojai mane išrinko vienu iš „teisingumo herojų“.
Nesu to vertas. Netgi sakyčiau, niekas iš teisėjų nėra vertas. Tiek, kiek tai tiesiogiai susiję su teisingumo vykdymu. Juk vykdyti teisingumą yra teisėjo konstitucinė pareiga, teisėjas neturi teisės elgtis kitaip ar pasirinkti kitaip.
Tiesioginės pareigos vykdymas, gavus paskirtas bylas, nesusijęs su heroizmu. Teisėjas privalo vykdyti teisingumą, kurio teisiškai nekvestionuojama konstitucinė samprata yra atskleista Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje.
Žinote, gyvenimo realijos gal dažnai verčia liūdnai mąstyti, jog teisingumas iš viso neegzistuoja, filosofinis klausimas „kas yra teisingumas“ niekada nepaliks ramybėje. Tačiau visos abejonės ir apmąstymai nėra ir neturi būti kliūtis vykdyti teisingumą, kurio reikalauja Konstitucija, t. y. spręsti bylas griežtai laikantis proceso ir kitų teisės reikalavimų, racionaliai, aiškiai motyvuoti ir pagrįsti sprendimus, gerbti ir užtikrinti asmens teises, nustatyti byloje aplinkybes, garantuoti teisės viršenybę ir pan.
Kitaip tariant, vykdyti ne nominalų ar formalų teisingumą, kurio pagrįstai laukia ir tikisi asmenys. Nuo to priklauso ir žmonių pasitikėjimas teismais.
-Dirbant teisėjo darbą, matyt, jis atrodo kitoks nei svajojote, manėte iki to. Ko labiausiai neįvertinote? -Taip, manau, kad kiekvienas iki tol nedirbtas darbas, pradėjus jį dirbti, pateikia staigmenų, netikėtumų, nusivylimų ar atvirkščiai - žmogus atranda savo vietą.
Svarbiausia kiekviename darbe yra žmonės. Jų poelgiai, žodžiai, mąstymo būdas, kuriama aplinka gali auginti, bet gali ir žlugdyti. Teismai šiuo požiūriu niekuo nėra išskirtiniai.
Visur sutinkame tuos pačius žmones ir tik žmones. Kiekvienas esame knyga, kurioje tiek visokio turinio puslapių, kartais banalių, tuščių, kartais kupinų didelės kančios ir pan., bet knygos viršelis neretai nieko dar nepasako... Šiuo požiūriu darbas teisme manęs nė kiek nenustebino. Nemanau, kad yra dar kas nors, kas mane nustebintų.
Tačiau aš norėčiau atkreipti dėmesį į kitą dalyką, kurį visada stengiuosi sau pabrėžti: būti teisėju ir dirbti teisėjo darbą yra du susisiekiantys, tačiau ne tapatūs dalykai. Teisėjas teisėju tampa nuolatos.
Teisėju nebūtinai tampama nuo to momento, kai asmuo duoda priesaiką ir yra paskiriamas teisėju. Idealiu atveju tai gali sutapti, tačiau manau, kad tai yra sudėtingas procesas - vidinės transformacijos, savęs pažinimas, visos ribinės situacijos, gyvenimo įvykiai, pakilimai ir nuopuoliai yra tai, kas yra esminga šiame tapsmo procese.
Teisėjui esmingai svarbi dvasinė branda. Teisėjui esmingiausiai svarbi išmintis, kuri nėra duotybė... Teisėjas nuolatos ir nepertraukiamai privalo ugdyti savyje teisingumo klausą. Teisėjas privalo nuolatos dirbti sunkiausią savęs pažinimo „darbą“ ir turi atpažinti savo silpnybes, nepaliaujamai ugdytis vidinį kategorinį aparatą.
Teisėjas privalo būti padorus, drąsus, ryžtingas, nešališkas ir nepriklausomas ir turi norėti būti nepriklausomas.
Žinote, senovės graikai savajai teisingumo sampratai išreikšti naudojo deivės Temidės simbolį. Tačiau atkreipčiau dėmesį į tai, kad deivė Temidė, arba romėnų Justicija, tik maždaug XVI a. pradėta vaizduoti užrištomis akimis.
Antikos Temidė ir vėliau per viduramžius vaizduota Justicija žvelgė tiesiai į akis. Dabar užrištomis akimis vaizduojama Temidė turėtų reikšti jos nešališkumą, tačiau aš manau, kad teisėjo nešališkumo elementai negali būti pažinūs aklajam.
Tikras nešališkumas galimas tik žvelgiant plačiai atmerktomis akimis į kiekvieną žmogų, kiekvieną bylai reikšmingą aplinkybę, į aukščiausiąją teisę - Konstituciją ir į įstatymą. Juo labiau aš iš Konstitucijos niekaip neišskaitau, kad teisingumas, kaip kai kur teigiama, yra „paslauga“.
Ant teisėjo ženklo lotyniškai yra užrašyti Cicerono žodžiai - „esame įstatymo vergai, kad galėtume būti laisvi“.
-Darbe susiduriate su pačiomis įvairiausiomis situacijomis, istorijomis. -Žinote, čia man atsimena ir kitas labai nemėgstamas posakis, kad „teisėjas irgi žmogus“.
Šią frazę grąžinkime į Hašeko veikėjo Šveiko lūpas. Skyrelyje apie Šveiko apsilankymą pas teismo medikus ši ironija labai tinkama. Kai dabar iš teismų kartais akcentuojama, kad „teisėjas irgi žmogus“, tai šis pasakymas kaip tik yra užslėptas bandymas laikyti save išskirtiniu.
Aš esu tikras, kad visi padorūs žmonės sunkiai dirba ir savo darbų naštą su visomis mintimis parsineša į namus bei stovi su jais „prie puodų“. Teisėjas šiuo požiūriu niekuo nėra išskirtinis. Teisėjo nereikėtų dirbtinai išskirti, jis taip pat grįžta pas savo sergančius vaikus, į savo buities problemas ir pan.
-Ar teisėjo darbas daro įtaką tam Tomui, kuris grįžta į šeimą, namo. Turiu minty, ar netampate - ne tokiu pat - bet savotišku teisėju ir kasdieniame gyvenime?-To reikėtų paklausti mano šeimos.
Manau, kad galima ir atvirkštinė situacija. Po to, kai vieną kartą, automobiliu važiuodamas pas savo dukrytę į ligoninę, padariau nedidelę avariją, kita dukrytė man pasakė: „Tėti, tu nesupyk, bet man būtų gėda, jei būčiau tavo vietoje.
Man gėda, kad teisėjas šitaip padarė. Bet žinai, tai ir normalu, nes teisėjai irgi gali būti žiopliai.“ Iš tiesų, klysti labai natūralu, deja, šiais laikais yra tapę labai nenatūralu pripažinti klaidas, jas apmąstyti, dėl jų gailėtis ir stengtis jas ištaisyti...
Niekas neturi jokios teisės teisti kito. Ir čia man prisimena mano mylimo Antono Čechovo apsakymas, kuris lietuviškai verčiamas „Sodžiaus žmonės“.
-Kaip stengiatės atitrūkti nuo teismo - kokių turite hobių, pomėgių? Kelionės, augintiniai, gaminimas, sportas? Gal turite kokią aistrą, kuriai skiriate daug laiko? -Mane gyvenime formavo knygos, pirmiausia, filosofija, istorija, klasikinė literatūra ir klasikinė muzika.
Stengiuosi nepaleisti knygos. Dievinu Antono Čechovo kūrybą, į kurią ypatingai panirau pradėjęs dirbti teisme. Nuo ankstyvos paauglystės pats atradau ir niekada nebepaleidau klasikinės muzikos.
Klasikinės muzikos pasaulis yra neišsemiamas ir beribis kaip knygos, tokia gausybė epochų, kompozitorių su jų gyvenimais, interpretacijų, garsiausių atlikėjų... Lietuvoje į klasikinės muzikos koncertus einu tik tais atvejais, kai atvyksta ypatingas atlikėjas. Įsiminė Marta Argerich, Jevgenijus Kisinas, Ivo Pogoreličius ir kiti. Tai buvo pasaka!
-Ar teko gailėtis, kad pasirinkote būtent tokią profesiją? Jei taip, kodėl? -Tomo gyvenimas buvo pažymėtas ieškojimais, kurie kainavo daug jėgų, reikėjo išgyventi didžiulius vidinius virsmus, netektis ir nemažai iškentėti.
Reikėjo daug drąsos, pasiaukojimo, idealizmo. Deja, šiandien nesu nei architektas, nei skulptorius, nesu nei orkestro dirigentas, nei pianistas ir nebaigiau filosofijos studijų.
Žinote, vokiečiai turi patarlę: „Träume sind Schäume“. Lietuviškai: „Svajonės yra putos“.
Teismo nešališkumo principas
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą.
Ši teisė nustatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių.
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus - objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą.
Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi.
Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas.
Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta.
Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, - teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai.
Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais.
EŽTT praktikoje šiuo aspektu taip pat pažymėta, kad tai, jog bylą nagrinėjantis teismas bylos nagrinėjimo metu priima daugelį gynybai nepalankių procesinių sprendimų, yra įmanoma ir teisėjui nesant nusistačiusiam prieš kaltinamąjį. Siekiant paneigti teisėjo subjektyvaus nešališkumo prezumpciją, reikia svaresnių jo asmeninio šališkumo įrodymų negu serija gynybai nepalankių procesinių sprendimų; tokie sprendimai gali būti vertinami pagal kitas, be kita ko, Konvencijos 6 straipsnio, nuostatas dėl atitinkamų proceso teisingumo ir gynybos teisių, tač...
Teisėjai negali būti asmeniškai suinteresuoti bylos baigtimi, šališki ar neobjektyvūs.
Teisėjai, nagrinėjantys jūsų bylą, privalo būti nešališki. Faktas, kad teisėjas nesutinka su jūsų nuomone arba palaiko kitos šalies argumentus, nebūtinai reiškia, kad jis yra šališkas.
Daroma prielaida, kad teisėjai visada yra nešališki. Civilinio proceso kodeksas nustato teisėjo nušalinimo sąlygas, jeigu, jūsų manymu, teisėjas nėra nepriklausomas.
Bendra taisyklė yra ta, kad prieš pradedant bylos nagrinėjimą jums bus praneštos teisėjų pavardės.
Šiame kontekste, nešališkumas - tai ne tik teisėjo savybė, bet ir esminis teisingo teismo proceso elementas, užtikrinantis, kad sprendimai būtų priimami objektyviai, remiantis įstatymais ir įrodymais, o ne asmeninėmis nuostatomis ar išankstiniais įsitikinimais.
Temidės deivė - teisingumo simbolis
Advokato dr. R. Merkevičiaus komentarai apie teismo praktiką
Advokatas dr. Remigijus Merkevičius pateikė įžvalgas apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, aptardamas įvairius aspektus, įskaitant įrodymų tyrimą apeliacijoje, sukčiavimą draudimo teisiniuose santykiuose ir išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo dydį.
Įrodymų tyrimas apeliacinėje instancijoje
Anot BPK 324 straipsnio 6 dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinės instancijos teisme gali būti tikrinamas tiek atliekant įrodymų tyrimą, tiek ir jo neatliekant. Ar reikalinga atlikti įrodymų tyrimą, nusprendžia apeliacinės instancijos teismas.
Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo, taip pat tais atvejais, kai reikia pašalinti tokius pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus, kurių neįmanoma pašalinti be įrodymų tyrimo.
Sukčiavimas draudimo teisiniuose santykiuose
„Nelaimingas atsitikimas“ - tai nepriklausomai nuo apsidraudusio asmens valios draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu įvykęs staigus ir netikėtas įvykis, kurio metu išorinis poveikis kūnui sukėlė žalą gyvybei ar sveikatai; jei įvykis buvo inscenizuotas, tyčia save sužalojant, pasitelkiant kito asmens pagalbą, o draudimo bendrovei nurodomas kaip tikrai įvykęs, tai vertinama kaip apgaulė siekiant užvaldyti svetimą turtą (BK 182 str.).
Dėl išteisintajam priteisto išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo dydžio
Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalį, asmens išteisinimo atveju teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti.
Rekomendacijų dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo nustatymo nuostatos, tarp jų ir dėl tokių išlaidų apskaičiavimo tvarkos, jų maksimalaus dydžio, yra rekomendacinio pobūdžio ir teismams nėra privalomos; įstatymų leidėjas aplinkybių, reikšmingų būtinų ir pagrįstų išlaidų gynėjui dydžiui nustatyti, nustatymą paliko teismų diskrecijai; sprendžiant dėl išteisintajam priteistinų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydžio, vertinama, ar šių išlaidų dydis yra pagrįstas, nėra aiškiai per didelis, atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, o priteisiant išlaidas už advokato paslaugas apeliacinės ar (ir) kasacinės instancijos teismuose, be bylos sudėtingumo, jos apimties, kitų svarbių aplinkybių, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas; proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį; teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė, t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta.
Apibendrinant, nešališkumas yra kertinis akmuo teisingumo vykdymo procese. Teisėjo gebėjimas išlikti objektyviu, nepriklausomu nuo asmeninių įsitikinimų ar išorės įtakos, yra būtinas siekiant užtikrinti, kad kiekvienas asmuo turėtų teisę į teisingą ir nešališką teismą.