Filosofas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Povilas Aleksandravičius komentare, perskaitytame 2021 m. spalio 16 d., nagrinėjo Platono Olos alegoriją, siekdamas atskleisti, kaip mes dažnai matome tikrovę ne tokią, kokia ji yra iš tikrųjų.
Žmonės, surakinti grandinėmis, atgręžti į sieną, negalintys pasukti galvos, mato prieš akis bėgančius daiktų šešėlius, o į pačius daiktus pažvelgti negali. Toks yra mūsų gyvenimas: tikrovę matome ne tokią, kokia ji yra, bet pilką, susiaurintą, bedvasę. Kaip išsilaisvinti iš grandinių? Kaip nukreipti žvilgsnį nuo tikrovės šešėlių ir pamatyti pačią tikrovę - turtingą, švytinčią, gyvą? Kaip išskleisti prigimtį, tapti laimingiems?
Studentai samprotavo šiais klausimais, o vienas iš jų ištarė sakinį, kuris mane, kaip krikščionį, sukrėtė: „O ar tas liūdesys, kuris būdingas surakintiems ir tikrovės nematantiems žmonėms, nėra krikščionybės bruožas?
Štai šių metų rugsėjo 12 d. Šiluvoje, baigiantis tradicinėms atlaidų iškilmėms, buvo paskelbta deklaracija, kurioje randame daug gražių teiginių apie žmogaus prigimtį. Akcentuojama, jog tik laisvas žmogus gali išskleisti jo prigimtyje glūdintį potencialą ir kad Kristus padeda skleistis šiai laisvei. Pabrėžiamas žmogaus troškimas būti laimingam, gėrio, grožio, tiesos ilgesys.
Man ypač patiko sakinys apie tai, kad, norint realizuoti mūsų prigimties potencialą, būtina atpažinti „Kūrėjo balsą ir veikimą kūrinijoje“. Tačiau kaip tik šis teiginys privertė susimąstyti. Kas įvyksta, kai yra realiai atpažįstamas Dievo balsas ir veikimas jo kūriniuose? Visa pabunda iš sąstingio.
Visa ima judėti, tampa dinamiška ir gyva. Viskas - konkretu. Kiekvieno žmogaus gyvenimas ima skleistis tūkstančiais niuansų ir spalvų. Nė vienos problemos ir poelgio tuomet nėra įmanoma išsemti gražiomis teorijomis ir abstrakčiais paaiškinimais. Kai Dievo balsas ir veikimas yra atpažįstamas žmogaus prigimtyje, išryškėja asmens unikalumas, kurio klausomasi su meile, ir tampa aišku, koks nepakartojamas yra kiekvieno žmogaus gyvenimas.
Blogis ir gėris atpažįstami konkrečiai. Tuomet nustojama žmonėms primetinėti teorines gėrio ir blogio sampratas, bet su meile įsiklausoma į jų skausmus, poreikius ir polėkius, kurie neretai buvo užgniaužti, ir su geranorišku rūpesčiu žvelgiama į realias, išties griaunančias, o ne tik katekizmo sąrašuose vardinamas, nuodėmes.
Kai yra atpažįstamas Dievo balsas ir veikimas, teisingi sprendimai gimsta kartu su jėga, leidžiančia juos įgyvendinti, jie jau nėra teoriškai išvedami iš abstrakčių schemų, paliekant žmones bejėgius ir verčiant jaustis kaltais.
Galbūt svarbiausia yra tai, kad Dievo balsas ir veikimas kuria nauja - tai, ko dar nebuvo. Todėl žmogaus prigimtis transformuojasi, asmuo auga, sąmonė atskleidžia tai, apie ką niekas nė pagalvoti negalėjo. Iš čia - nuolatinė viltis. Dievo balsas ir veikimas - tai kūryba, naujovė, konkretumas, tikslumas, meilėje ryškėjantys niuansai.
Kai yra atpažįstamas Dievo balsas ir veikimas, žmogus yra sukrėstas savo potencialo ir žino, kur glūdi jo laimė. Tada žmogus yra tvirtas kaip mylintis ir vis naujai pažįstantis, o ne kaip visažinis, valios jėga prievartaujantis kitus ir save.
Tada žmogus žino, ką reiškia būti laisvam, nes laisvas jis yra: jis žino, kad laisvė - tai naujo įsiveržimas į visa, kas buvo, ir seno atgaivinimas netikėčiausiais būdais.
Bažnyčios vaidmuo ir žmogaus prigimties supratimas
Dabar užduokime esminį klausimą: kokį žmogaus prigimties ir Dievo veikimo joje vaizdą palaiko Lietuvos Bažnyčia? Nepaisant puikių iniciatyvų, tikros išminties ir nesuvaidintos meilės, būdingos keletui Lietuvos kunigų, vienuolių ir pasauliečių, teorinis karkasas ir dorybių sąrašai, o ne gyvas žmogus ir jo sielos dinamika yra Bažnyčios dėmesio centre.
Kaip trūksta vedimo į gyvą žmogaus prigimties ir joje veikiančio Dievo patyrimą! O be šio patyrimo mūsų moralinis gyvenimas virsta tik pareigingu, tačiau sausu, bedvasiu, galiausiai - prievarta dvelkiančiu moralizmu. Liūdesys ir grandinės, kaip sako jaunimas.
Juk jeigu turime tik teoriją, o ne gyvą patirtį, tai psichologinį gyvenimą, mąstymą, emocijas, kūną bandome pritempti prie negyvo idealo. Gražios šnekos apie Dievą ir žmogaus prigimtį, jų neišgyvenant realiai, veda į savęs ir kitų žmonių valios prievartavimą.
Štai kodėl tarp Lietuvos krikščionių matome tiek daug psichologiškai sužalotų žmonių. Jie mėgsta kalbėti apie žmogaus prigimtį ir Dievo valią, o viduje yra liūdni tarsi žmonės be Dievo.
Šiandien teorinių deklaracijų neužtenka. Pernelyg daug žmonių yra patyrę, kad gražūs žodžiai maskuoja veidmainystę, liūdesį ir grandines. Dievo tiesa nėra teorija. Dievas ryškėja žmogaus gyvenimo konkretume ir niuansuose, kurie negali būti išsemti teoriškai, bet gali būti užčiuopti per meilę ir dinamišką pažinimą.
Kai atsiras daugiau krikščionių, daugiau kunigų, kurie bus pajėgūs realiai atpažinti Dievo balsą ir veikimą gyvoje konkretaus žmogaus prigimtyje ir nepakartojamose jo gyvenimo situacijose, tuomet Bažnyčios žodis vėl bus girdimas.
Dvasinė sveikata yra svarbi žmogaus gyvenimo dalis.
Žmonės išgirsta tai, kas jų širdims yra išties aktualu.
Vedų teiginiai: amžini ir laikini aspektai
Vedų nurodymus, pastebėsime, kad gyvosios būtybės prigimtis yra moteriška. Krišnos aukštesnioji energija - para prakriti, t.y. moteriška giminė. Sėkmės deivė Lakšmi taip pat moteris.
Tai nereiškia, kad dvasiniame pasaulyje visi yra moterys. tarp kurių geriausia yra Radha. sieja santykis, grindžiamas rati - potraukiu, kurį moteris jaučia vyrui. skirta suteikti Jam džiaugsmo. išsiugdyti būtent tokią tarnystės nuotaiką, kurią turi Šri Radha. savo energijai Radhai.
daugeliui vyrų ir kai kurioms moterims sunku atsiduoti dvasiniam mokytojui. dėlto priimti šį filosofinį aspektą ir jo praktines pasekmes visiškai nebuvo sunku.
Prabhupada sakė, kad kiekviena mergina mūsų judėjime turėtų ištekėti. kad kiekviena mergina privalo ištekėti, net jei to nenori. sutelkti į Krišną, jai gali būti įmanoma pasilikti brahmačiarini.
Moterims sunku tapti vanaprastha ar sanyasini. Gosvamini, Džahnava devi) buvo tokios išaukštintos, kad gyveno kaip sanjasiai. statusas moterims neturi didelės perspektyvos, nebent iš tiesų šventoms asmenybėms. moters pareigos neatsiejamos nuo šeimos. puoštis, ar patraukti vyro dėmesį. sanjasini, t.y. ji tampa našle ir nebegali daugiau ieškoti santykių su kitais vyrais.
moterys neišeina į mišką. Jos lieka namuose ir visą savo laiką skiria bhakti jogai. rūpinasi bendruomenė, šventykla. Tai nėra apribojimai moterims, siekiančioms dvasinio progreso. Višnupriya devi taip pat užsiėmė askeze. vieną ratą atidėdavo ryžio grūdą. suvalgydavo.
Ankstesnis posmas teigia, jog moters funkcija yra suvilioti vyro protą. praktikai. Ši nuomonė rodo visišką neišmanymą apie tai, ką šiuo klausimu kalba Vedos. Natūralu, kad vyro ir moters prigimtis visiškai skiriasi. Skiriasi kūnai, psichika. suformuoja skirtingas pareigas vyrui ir moteriai.
Prasadas šventykloje turi būti dalinamas lygia greta. pavalgys vyrai. Vedinėje kultūroje įprasta pirmiausia pasirūpinti moterimis ir vaikais. (motina) rodo pagarbą, o ne pranašumą. dvasinio lygio. (pvz., šiltą vandenį), kaip ir vyrai. (neversdami eiti aplink). Protingesnis vyras turėtų sudaryti galimybę praeiti.
Vyrai neturėtų juokauti su moterimis ar užsiimti palaidais pokalbiais. pokalbiai atsidavimo tarnystės klausimais. pagarbą. Negalima pakęsti nepagarbaus elgesio vien dėl lyties. Nei vienas guru ar pamokslautojas neturi žeminančiai kalbėti apie moteris. palaikyti abipusės pagarbos dvasią.
Šeima yra svarbi visuomenės dalis.
Asmeninė laimė ir pareiga
Asmeninė laimė ir ramybė gyvenime yra siekiamybė kiekvienam žmogui. Tačiau, kaip teigė Justinas Marcinkevičius, gyvenimas yra "malonumų indas, pripildytas kartaus pareigos ir atsakomybės gėrimo". Žmogus iš prigimties yra dvilypis, todėl dažnai susiduria su sunkumais renkantis tarp geidžiamų dalykų ir pareigos jausmo. Tokia situacija yra dažna ir literatūroje.
Vienas iš pagrindinių žmogaus dorovinių savikontrolės būdų yra pareiga. Pareiga - tai pageidaujamas ir laikomas doru bei teisingu individo santykis su visuomene (šeima, darbo kolektyvu, kitais žmonėmis, tėvyne ir kt.). Pareiga apima žmonių vaizdinius apie dorovinį tikslą ir idealą, apie gėrį, žmoniškumą ir teisingumą. Ji siejama su žmogaus supratimu apie tai, kas yra ir kas turi būti.
Nuo seniausių laikų malonumai ir laimė priešinami pareigai. Anot jo, siekdamas malonumų ir laimės, žmogus stengiasi įsitvirtinti tarp kitų gamtos būtybių, lygiai kaip ir kiekvienas gyvis. Toks elgesys išplaukia iš žmogaus gamtinės prigimties, yra natūralus. Jis gali ir neprieštarauti dorovei, tačiau nereiškia to, kas yra žmogui esminga.
Žmogaus esmė yra laimė. Todėl jo neįmanoma apibūdinti, remiantis vien gamtine prigimtimi. Žmogus yra laisva būtybė savo dvasia. Jis tiek įrodo esąs laisva būtybė, kiek lieka ištikimas savo paties pasirinktoms ir nusistatytoms įsakmaus pobūdžio ir besąlygiškoms elgesio taisyklėms.
Pareiga nurodo, koks turi būti mūsų ryšys su kitais žmonėmis. Tai palaiko bendro gyvenimo tvarką. Atlikdami savo pareigą, padarome tai, ko iš mūsų reikalauja kiti, o šie jaučia turį teisę ir visai suprantamą pagrindą to tikėtis - žino mūsų įsipareigojimą jiems, mūsų atsakomybę už bendrą reikalą.
Pareigos ir teisės sąvokos labai susijusios: tai, kas vienam yra pareiga, kitam - teisė. Kalbėdami apie teises ir pareigas, visada turime mintyje rašytą ar nerašytą susitarimą: kiekvienas atlieka tam tikrą vaidmenį bendruomenėje. Vaidmuo lemia pareigas, t. y. privalėjimus kitiems, ir teises, nusakančias, ko galima pačiam tikėtis iš kitų.
Pareiga Šeimai ir Sutuoktinių Pareigos
Gyventi šeimoje - ne tik tenkinti draugystės ir meilės, bendros buities tvarkymo ir vienybės su artimaisiais poreikį, bet ir atlikti pareigą. Pareiga ir jos vykdymas yra vienas iš šeimos pastovumo, jos stiprinimo ramsčių.
Padėti šeimai atlikti šias funkcijas - tai joje pačioje, kaip artimiausioje socialinėje aplinkoje, vykdyti priedermes. O šeimos priedermių diapazonas yra toks platus ir įvairus, kad jas vykdant visiškai įmanoma darniai įsilieti į visuomenę. Patiems tėvams, atliekantiems pareigą, rūpinimasis savo vaikais anaiptol nėra prievarta.
Nors pareiga ir „sunki“, bet kaip tik tai, kas nelengvai įgyvendinama, ir telkia didžiausią dvasinį pasitenkinimą. Vadovautis pareiga šeimoje - išauginti savo vaikus dorais žmonėmis - tai paklusti sveikam protui, savo paties žmogiškojo orumo jausenai. jį duoti naudą visuomenei dirbant pagal savo polinkius ir sugebėjimus.
Šeimos vertybės ugdo dorą ir pareigingą žmogų.
Sudaroma santuoka - ne privilegija, ne vien siekiamo malonumo juridinis įteisinimas, bet ir pareigos bei atsakomybės sfera. Pareigos šeimai ištakos glūdi ikisantuokiniame periode, glūdi žmogaus moralinėse nuostatose.
Gyvenant santuokoje, pareiga vis aktyvioje apyvartoje. Čia svarbūs du, tarsi kertiniai santuokos akmenys- meilė ir pareiga. Tačiau jie, kaip santuokos pagrindas, nėra tarpusavyje lengvai suderinami. Ko verta santuoka, kai, praėjus meilei, lieka vien pareiga?
Vaikų Pareigos Tėvams
Orientavimasis į tėvus yra vaikų pareigos brangiems žmonėms prielaida. Vaikai ne tik perima tėvų patirtį, bet ir su ja konfrontuoja. Kas tik mėgdžioja tėvus, tas per menkai šią patirtį atšviežina.
Vaikų pagarbos tėvams ugdymas visuomenėje yra gerokai apleista sritis. Regis, masinės informacijos priemonės į tokią dvasingumo sritį nesiorientuoja dėl moralizavimo baimės. Tad vaikų pareigos tėvams ugdymą yra užgožę daug kas - žinių kultas, pašlijusios drausmės ir tvarkos rūpesčiai, įvairių kampanijų vajai. Katalikų bažnyčia suinteresuota ugdyti vaikų pareigą tėvams.
Tai liečia patį svarbiausią - meilę šeimoje, skatinančią gerbti savo tėvus, gyventi dėl saviškių. Šiam jausmui susilpnėjus, šlubuoja vaikų paklusnumas tėvams, jų valios vykdymas.
Laisvės samprata pagal Spinoza
Spinoza teigė, kad žmogus nėra laisvas, jei jo mintys ir nuostatos yra priverstinai formuojamos valdžios. Tik laisvoje valstybėje, kurioje leidžiama reikšti įvairias nuomones, galima pasiekti tikrą harmoniją ir santarvę.
Pagrindiniai Spinoza argumentai:
- Žmogaus mintys ir nuostatos neturėtų būti priverstinai formuojamos valdžios.
- Laisvė reikšti įvairias nuomones yra būtina valstybės gerovei.
- Valdžia neturėtų bausti žmonių už jų nuomones, bet užtikrinti, kad jie nepažeistų įstatymų.
- Įstatymai, draudžiantys spekuliatyvius dalykus, yra nenaudingi.
Spinoza pabrėžė, kad laisvė yra vertybė, kuri negali būti nuslopinta, nes tai veda prie neramumų ir maišto. Valdžia turėtų prižiūrėti piliečių veiksmus, bet ne jų mintis, nes tai yra žmogaus prigimties dalis.
Pareigingumas: kruopštumas, tikslumas ir iniciatyva
Ką reiškia “pareigingas žmogus”? Mes turime omenyje, kad jis kruopščiai, tiksliai ir nesipriešindamas atlieka savo pareigą. Tai reiškia - ekonomistas kruopščiai skaičiuoja balansą, policininkas uoliai patruliuoja gatvėse, chirurgas dėmesingai padaro operaciją ir t.t.
Pareigingumas šiuo atveju susijęs su tuo, ką jam pateikia kaip darbo objektą - įmonės vadovas, pamainos vyresnysis, o chirurgų darbe - ką atsiunčia operacijai. Kas? Dažniausiai kiti gydytojai. Kartais - ką nurodo skyriaus vedėjas.
Atsižvelgiant į šiuos aspektus, pareigingumas prieš Dievą apima ne tik išorinių reikalavimų vykdymą, bet ir vidinį sąmoningumą, atsakomybę bei meilę, vedančią į nuolatinį tobulėjimą ir kūrybą.