Vos gimus mūsų likimą lemia daugybė paveldėtų savybių, mus supanti aplinka ir netgi zodiako ženklas. Taip pat ne mažiau svarbu, ar esate vyriausias, vidurinis, ar jaunėlis vaikas šeimoje. Be to, psichologai nustatė, kad sėkminga ar nesėkminga santuoka priklauso nuo to, kuris vaikas esate jūs ir jūsų antroji pusė šeimoje.
Pirmagimis: lyderis ir perfekcionistas
Iki tam tikro laiko pirmagimis yra vienintelis vaikas, todėl mama su tėčiu negaili jam nei laiko, nei dėmesio. O jei toks mažylis kartu tampa ir pirmuoju anūku seneliams, tuomet nuo pat pirmos pasirodymo pasaulyje dienos jis tikrai negali skųstis dėmesio stoka. Visi suaugusieji tik ir šokinėja aplinkui, visi juo žavisi ir… kažko tikisi. Todėl ateityje pirmagimis labai stengiasi pateisinti tėvų lūkesčius ir suteikti malonumą juo didžiuotis. Taip pat pirmagimis itin jautriai reaguoja, kai tėvai nusivilia juo.
Pirmagimiui formuojama nuomonė - tu vyresnis, stipresnis, išmintingesnis, turi mokyti kitus. Taigi pirmagimis auga kaip vadovauti, dominuoti linkusi asmenybė. Pirmagimis auga arčiau suaugusiųjų pasaulio, tad dažnai būna labiau prisirišę prie tėvų nei jaunėlis. Beje, jis atviresnis, tačiau sunkiau sukalbamas. Pirmagimio tėvai dažnai būna labai jauni ir neturi jokios patirties, taigi jo daliai tenka dauguma pedagoginių eksperimentų.
Vyriausias vaikas šeimoje visko imasi rimtai, moka siekti užsibrėžto tikslo, dažnai gerai mokosi ir elgiasi. Jei šeimoje atsiranda daugiau vaikų, pirmagimis tampa tėvų pagalbininku, išsiugdo net didesnį atsakomybės jausmą.
Pirmagimiai dažniausia turi ankščiau išvardintų savybių - jie yra perfekcionistai, patikimi, sąrašų sudarinėtojai, kritiški, moksliški, pasiaukojantys, konservatyvūs, uoliai besilaikantys įstatymų. Pirmagimiai yra daug pasiekę, nes jie buvo tam skatinami.
Gimus antram vaikui, pirmagimis liaujasi buvęs vienintelis - tai jam kartais tampa tikra tragedija. Anksčiau į tėvus turėjęs visas teises pirmagimis dabar priverstas nulipti nuo pjedestalo.
Jaunėlis: žavesys ir savarankiškumas
Antras vaikas gimsta visiškai kitoje aplinkoje. Jis jau turi brolį ar seserį, todėl nuo gimimo priverstas išmokti konkuruoti. Tačiau kartais tuo pačiu keliu antrasis vaikas žengti nenori ar net negali, nes jis paprasčiausiai užimtas. Jei pavyzdinguolio vaidmuo šeimoje jau atitekęs vyresniajam, mažėliui belieka tenkintis “blogiuko” vaidmeniu. Sutikite, kovoti su vyresniuoju, kuris yra “geresnis ir protingesnis”, sunkiau, nei pasukti priešinga kryptimi. Todėl dažnai jaunėlių būdas skiriasi nuo vyresniųjų, ypač tose šeimose, kuriose skatinama konkurencija.
Jaunėlis dažnai būna aktyvesnis ir komunikabilesnis nei vyresnėlis, nes augo gausesnėje ir gyvesnėje aplinkoje. Be reikalo manysite, kad antras vaikas šeimoje sugeba tik nuvilti tėvus. Priešingai, jis kartais tėvus džiugina net labiau, nes intuityviai jaučia, kas jiems patinka. Pirmagimis tai sugeba ne visada.
Jaunėliai dažnai labiau savimi pasitiki, mat jų tėvai augino juos jau turėdami patirties ir nesibaimindami, kad auklėdami gali suklysti. Jiems daugiau ir pasirinkimo galimybių - trečias vaikas gali pasinaudoti pirmų dviejų, kurie pramynė jam kelią, patirtimi. Kai kurie jaunėliai sugeba sąmoningai prasitęsti vaikystę, nes supranta, kad “lėliukiškas” žavesys suminkština suaugusiuosius. Vyresnieji skatinami elgtis kaip suaugę, o mažajam leidžiama elgtis priešingai. Mama su tėčiu trokšta, kad jų mažiukas nesuaugtų, tad jis visomis išgalėmis stengiasi šį norą pildyti.
Psichologas rašo: „Jauniausi vaikai šeimoje yra draugiški, mėgstantys bendrauti, meilūs ir prieraišūs, nekomplikuotos asmenybės ir kartais truputėlį bepročiai. Jų požiūris į gyvenimą yra maždaug toks „Na, ar man reikia jaudintis?“ Šeimos klounas ir linksmintojas dažniausia būna jauniausiasis vaikas - niekas jam neliepia, tačiau jam išeina taip natūraliai, ir tai tampa jaunėlio gyvenimo užduotimi - priversti žmones juoktis ar komentuoti“.
Tipiška jauniausio vaiko charakteristika - jis yra nerūpestingas, nuotaikingas ir kompanijos siela, pelnęs populiarumą dėl savo „klouniškų“ savybių. Tačiau jaunėlį galima charakterizuoti ir kitaip - šalia savo žavingųjų savybių jis gali būti maištingas, temperamentingas, manipuliuojantis, sugadintas ir nekantrus.
Vidurinis vaikas: tarp kūjo ir priekalo
Kas nutinka, kai antras vaikas virsta viduriniu? Deja, tokio vaiko padėtis tradiciškai laikoma sunkiausia. Pirmagimiams teko nedaloma tėvų meilė, pagrandukai lepinami tiesiog dėl to, kad yra mažiausi, o per viduriuką atsidūrusiems vaikams tenka pakovoti dėl vietos po saule. Betgi sakoma: sunku pratybose - lengva kare. Šis posakis itin tinka jiems: visą vaikystę priversti įrodinėti, ko verti, užaugę tokie vaikai sugeba nemažai pasiekti.
Jie lengviausiai bendrauja su žmonėmis, moka susirasti draugų, greičiau sprendžia problemas, sėkmingai kopia pasirinktos srities karjeros laiptais. Dėl tokio elgesio suaugusiesiems su viduriniu šeimos vaiku bendrauti nelengva. Daugelis jų jaučiasi spaudžiami ir mano, kad gyvenimas neteisingas. Svarbiausiojo pozicijas pagrandukai mėgina išsikovoti žavesiu.
Kodėl vaikai bijo patirti nesėkmę ir kaip tai atpažinti?
„Trumpai tariant, viduriniojo vaiko sindromas reiškia, kad vyresniam vaikui atitenka visi nuopelnai, jaunesniam - visa meilė, o viduriniajam nieko nelieka“, - rašoma „Urban Dictionary“. Vidurinieji vaikai yra nemylimi, jiems nuolat kyla klausimų dėl savo identiteto, jie išdykauja, kad gautų dėmesio, verkia tik tam, kad tėvai juos pastebėtų.
Oficialus vidurinio vaiko apibrėžimas būtų toks: jis yra gimęs kažkada po vyriausiojo vaiko ir kažkada prieš jauniausiąjį. Tiesą sakant, jis yra gimęs per vėlai, tam kad įgytų vyriausiojo privilegijas ir ypatingą elgesį, ir per anksti, kad nusipelnytų jauniausiojo vaiko lepinimo. Tipiškas vidurinis vaikas yra antrasis iš trijų, trečiasis iš keturių, ketvirtasis iš penkių ir t.t. Vidurinis vaikas jaučiasi maždaug taip: „Štai mano vyresnis brolis, kuriam tenka visa garbė, o štai yra mano jauniausioji sesuo - ji gauna visą dėmesį, o ten dar kažkur esu aš“.
Pagrindinės vidurinių vaikų savybės - jie turi daugiau draugų negu bet kuris kitas vaikas šeimoje. Tai nenuostabu, nes viduriniai vaikai dažnai jaučiasi šeimoje apleisti, todėl labiau kreipia dėmesį į išorę, tad draugų nuomonė tokiems vaikams itin svarbi. Viduriniai vaikai būna tarsi tarpininkai, dažnai išmoksta manipuliuoti. Vidurinėlis yra daugiau užversta knyga bei yra labiau linkęs mąstyti nepriklausomai.
Viduriam vaikui yra normalu jaustis paliktam, ignoruojamam. „Mes, psichologai, mažai žinome apie viduriniuosius vaikus, nes jie yra šiek tiek paslaptingi“, - sako dr. K. Leman.
L. Griffin pastebėjimai apie vidurinius vaikus:
- Viduriniai vaikai yra empatiškesni.
- Jie yra kūrybingesni.
- Rečiau jaučia spaudimą prisitaikyti.
- Labiau linkę į kompromisus, taigi sėkmingai tariasi.
Kadangi esu vidurinis vaikas, niekada nejaučiau, kad galėčiau pasikliauti mane ignoruojančiais tėvais. Tai netiesa, iš tiesų galiu pasikliauti savo tėvais, tačiau iš tiesų esu nepriklausoma. Su viduriniu vaiku viskas kur kas paprasčiau. Visi labai džiaugėsi, kai mano brolis baigė universitetą, o kai aš parodžiau baigimo diplomą, jie pasakė: Na, tu visada gerai mokeisi.“ Entuziazmu dėl mano mokslų baigimo netryško. Ką vidurinis vaikas turi padaryti, kad tėvai juo didžiuotųsi??
Mūsų, vidurinių vaikų, nereikia per dag prižiūrėti - palikite mus, ir mes susidorosime. Atliksime turbūt bet kokį darbą, nes esame įpratę įdėti daug pastangų. Na taip, juk viduriniai vaikai turi nuveikti kur kas daugiau, kad juos pastebėtų, mes - ryžtingi, ambicingi kovotojai, visada norime geriau, pasiekti daugiau. Be to, mėgstame bendrauti, juk anksti supratome, kad turime rodyti balsą, jei norime, kad mus pastebėtų.
Tiesa, man kaip viduriniam vaikui, būdinga vengti konfliktų - dauguma vidurinių vaikų žino, kad neverta rizikuoti, nes dažniausiai vyriausias ir jauniausias susivienija prieš vidurinį. Na o tai reiškia, kad puikai su visais sutariame, esame vakarėlių sielos. Pakvieskite, pamatysite.
Susumavus rezultatus, viduriniams vaikams turbūt reikėtų padėkoti tėvams - ačiū už atstūmimą, ignoravimą, už tai, kad niekada neskatinote jaustis ypatingais, juk dėl įdėtų pastangų mes, viduriai vaikai, tapome tiesiog nuostabiais.
Vienturtis: dėmesys ir atsakomybė
Mažieji nesupranta, kad už namų sienų egzistuoja kitoks pasaulis. “Jei šeimoje aš esu visatos centras, vadinasi, taip turi būti visur ir visada”, - mąsto pirmagimis savo vaikišku proteliu. Ir toks mąstymas gali turėti įtakos jo charakterio bruožams.
Paprastai vienturčiai šeimoje prisiima viso pasaulio likimo sprendėjų statusą. Jie neretai užsibrėžia sunkiai įgyvendinamus, kartais beveik neįmanomus uždavinius ir tikslus. Užtat puikiai sugeba derinti darbą su laisvalaikiu. Niekada nešvaisto veltui laiko. Darbštūs, atsakingi, pareigingi. Todėl jais visada galima pasitikėti.
Vienintelis vaikas šeimoje puikiai generuoja savo idėjas ir sumanymus, tačiau neretai jų realizavimą perkelia ant kitų pečių. Nors ir nevengia prisiimti daugybės įsipareigojimų, kuriuos stengiasi dorai ir sąžiningai atlikti.
Jo bene didžiausias trūkumas - neapgalvotai, dažnai be jokio motyvacijos įžeisti, sumenkinti, net pasmerkti kitą žmogų ir... pamiršti. Tuo tarpu vienturtis šeimoje niekada nepamiršta to, kuris su juo pasielgė negerai: įskaudino ar apgavo. Ir dažnai neužtenka jėgų, o gal ir noro atleisti jam. Labai reiklus kitiems, bet dažnai nepripažįsta pats esantis neteisus. Be to, negali pakęsti ir stoja piestu kritikuojamas. Todėl geriau teisybės jam nesakyti, nes labai jautriai ir skausmingai reaguoja.
Vieninteliai vaikai dažnai būna kritiški ir dažnai besikoncentruojantys į save. Tai padeda tokiam žmogui būti labiau pasitikinčiu savimi. Antra vertus, toks vaikas niekad neturėjo brolių ir seserų, todėl bendrauti bei spręsti konfliktus jis moka daug prasčiau, mažiau moka dalintis, jis niekada nepatyrė jausmo, ką reiškia būti antram.
Kaip tėvai gali padėti vaikams
Neklijuokime etikečių. Visai nebūtina, kad vyresnėlis visuomet nusileistų jaunėliui ir temptų atsakomybės naštą. Ir jam reikia leisti pabūti mažiuku bei retkarčiais iškrėsti kvailysčių. O tai, kad mažesnį visuomet lenkia vyresnis, dar nereiškia, kad jis turi augti infantilas. Viduriniam taip pat ne visuomet lemta būti tarp kūjo ir priekalo.
Daugelis šeimų deklaruoja lygybę: “Mes visus vaikus mylime vienodai, jie artimiausi vienas kitam žmonės, todėl neturi pyktis”. Verčiau pripažinkite, kad kiekvienas vaikas - kitoks, todėl jiems ėmus konkuruoti neišsigąskite. Puoselėkite individualias jų savybes, gabumus. Jei visi vaikai talentingi vienoje srityje, geriau juos išskirti - tegul vienas groja smuiku, o kitas pianinu. Jei tėvai guodžiasi, kad vaikai konfliktuoja, tegul pamąsto, ar būtų geriau, jei vaikai beprotiškai vienas kitą mylėtų ir negalėtų vienas be kito apsieiti?
Kad ir kokie svarbūs būtų vaikui tas laikas ir padėtis, kurioje jis gimė šeimoje, tai nėra paskutinis ir lemiantis veiksnys jo gyvenime. Tas būdas, kuriuo tėvai augina savo vaiką, yra toks pats svarbus, kaip ir padėtis šeimoje, laiko tarpas, lytis. Pagrindinis lemiantis klausimas yra šis: „Ar vaikui buvo sudaryta šilta, mylinti ir priimanti aplinka, o gal šalta, kritiška ar atstumianti?“ Kiekvieno vaiko gimimo padėtis - pirmagimis, vidurinis, jaunėlis - turi savo stipriąsias ir silpnąsias vietas, ir pagrindinė tėvų užduotis yra padėti vaikui išvystyti savo geriausias savybes.
Santykiai porose: kaip gimimo tvarka lemia santuokos sėkmę
Psichologai nustatė, kad sėkminga ar nesėkminga santuoka priklauso nuo to, kuris vaikas esate jūs ir jūsų antroji pusė šeimoje.
Labiausiai sėkmingos poros santuokoje:
- Vienintelis vaikas + jauniausias
- Vyriausias + jauniausias
- Vidurinis + jauniausias
Beje, tokiais atvejais didesnę įtaką daro žmogaus lytis. Taigi, jei jus domina tvirta ir ilgalaikė santuoka, tai žmona turėtų būti vienintelis arba vyriausias vaikas šeimoje, o vyras - jauniausias, užaugęs šeimoje su vyresnėmis seserimis. Mat jauniausias vaikas šeimoje, užaugęs kartu su vyresnėmis seserimis, stipriai stimuliuoja motinišką instinktą moteriai, savo žmonai. Bet jei ji pati - vyriausias vaikas šeimoje, tai ir be to jos motiniškas instinktas būna stiprus.