Sėkmingas kiekvienos demokratinės valstybės funkcionavimas priklauso nuo aktyvių, atsakingų ir visapusiškai išsilavinusių piliečių dalyvavimo valstybės gyvenime ir stiprios pilietinės visuomenės.
Todėl pilietiškumo ugdymas yra ir bus vienas iš svarbiausių Lietuvos švietimui keliamų tikslų. Tačiau Lietuva dar neturi efektyviai veikiančios sistemos pilietinei visuomenei stiprinti.
Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Su VU istoriku N. Černiausku kalbamės apie tai, ką derėtų akcentuoti ugdant sąmoningą ir aktyvų Lietuvos pilietį, koks tas ugdymas turėtų būti, kad rezultatai būtų džiuginantys.
Pilietinis ugdymas mokyklose
Šiuo metu pilietinis ugdymas mokyklose yra laikomas antraeiliu dalyku. Ne tik moksleiviai, bet ir mokytojai į šias pamokas žiūri nepakankamai rimtai. Kodėl taip yra? Kas lemia prastą pilietinio ugdymo pamokų kokybę?
Problemos slypi ne pačiuose vadovėliuose ir net ne pilietinio ugdymo programose. Ten viskas yra puikiai surašyta: kokias temas aptarti, kaip praktiškai ir kokiomis formomis jas įtvirtinti.
Pagrindinė problema yra tai, kad dalis mokytojų vis dar duoda moksleiviams spręsti pilietinio ugdymo testus. Be to, pilietinį ugdymą vis dar daugiausia dėsto istorikai. O tai turėtų daryti nebūtinai istorikas, bet būtinai aktyvus ir pilietiškas mokytojas, nepriklausomai nuo jo dėstomo dalyko, arba net apskritai specialistas iš šalies, pavyzdžiui, nevyriausybinės organizacijos atstovas.
Tautinė ir politinė tapatybė
Lietuviai pilietinį aktyvumą dažniausiai sieja su etnine tapatybe ir tai nėra privalumas. Mums atrodo, kad lietuviškus papročius žinantis, lietuvių liaudies dainų mokantis, dainų ir šokių šventėse dalyvaujantis žmogus, išmokęs daug istorinių datų, yra savaime pilietiškas.
Žinoma, tai yra labai svarbu, bet daug svarbiau pilietiniame ugdyme yra politinė tapatybė ir kritinis mąstymas. Kas iš to, kad mes turime didžiules dainų ir šokių šventes, bet pasitikėjimas politinėmis partijomis arba Seimu yra vienas mažiausių Europoje.
Kita vertus, iš sovietmečio istorijos žinome, kad etninė tapatybė, atribota nuo politinio sąmoningumo, gali puikiai patarnauti režimui.
Mokyklose turėtų būti daugiau pokalbių apie politiką ir su politikais, biurokratais, sprendimų priėmėjais. Dabar per pilietiškumo ir politologijos pamokas mokiniai išmoksta, kas yra parlamentinė sistema, kaip formaliai apibrėžti dešiniąją ir kairiąją politinę pakraipą, bet rinkimuose ir nevyriausybinėse organizacijose jaunimo aktyvumas mažas, nes reali politika, anot jų, yra blogis.
Mes esame per daug prisirišę tik prie tam tikrų savo valstybės istorijos epizodų ir, kai galvojame apie pilietišką veiksmą, siejame jį tik su sunkiai iškovota laisve arba jos praradimu, bet nekalbame, kaip gyventi toje iškovotoje laisvėje, kad jos daugiau nebereikėtų prarasti.
Mokiniai turi pajusti, kas yra realus kad ir mažų sprendimų priėmimas, darantis įtaką viešajam gyvenimui. Būtina skatinti mokinių aktyvumą ir kuo didesnį mokyklų bendradarbiavimą su nevyriausybiniu sektoriumi.
Kalbos integruoti pilietinį ugdymą į kitus dėstomus dalykus, ypač socialinių-humanitarinių mokslų bloką, yra pagrįstos. Bet vis tiek turėtų būti derinamos su praktine veikla ne pamokų metu, dalyvaujant savanoriškoje veikloje.
Nuo ko prasideda aktyvus pilietiškumas? Tokių formulių tikriausiai nėra. Viskas prasideda nuo vietinių bendruomenių stiprinimo ir kuo didesnio jaunimo įsitraukimo į jų veiklą, didesnio įsitraukimo į visuomenines organizacijas, užklasinę veiklą.
Reikėtų keisti visos visuomenės požiūrį į tai, kas yra pilietinis sąmoningumas. Dabar jis neretai suprantamas kaip nuo politinio gyvenimo atsietų nacionalinių dorybių-ritualų išmokimas ir atkartojimas, bet ne aktyvus dalyvavimas priimant realius, kasdienius viešuosius sprendimus.
Vienas esminių Lietuvos švietimui keliamų uždavinių yra suderinti tautiškumą su „pasaulio piliečio“ ugdymu. Tai - sąmoningumo klausimas. Jei ugdomas visapusiškai kritiškas asmuo ir pilietis, jis bus ir sąmoningas patriotas, ir adekvatus „pasaulio pilietis“.
O jei pilietis nebus politiškai raštingas, jis netaps nei geru atskiros šalies, nei pasaulio piliečiu.
Pilietinė galia ir aktyvumas
Pilietybė daug kam asocijuojasi su tam tikru atspaudu dokumente, tačiau dr. „Jeigu taikytume respublikonišką pilietiškumo apibrėžimą, kuris kalba apie atsidavimą savo bendruomenei, solidarumą, įsitraukimą, pasitikėjimą vienų kitais, visuomenės stiprumą, tai mūsų, kaip lietuvių, pilietiškumas yra, jis auga, bet tikrai turime labai daug erdvės, kur galime stiprėti, - tikina politologė.
Savo teiginį pašnekovė pagrindžia ir tyrimo medžiaga - VU mokslininkai, bendradarbiaudami su Pilietinės visuomenės institutu, sukūrė Pilietinės galios indeksą. Paskutinis indeksas, apskaičiuotas pagal 2022 m. „Jeigu šį skaičių išverstume į dešimtbalę skalę ir parašytume sau pažymį kaip mokykloje, tai tikrai turime kur tobulėti.
VU TSPMI dėstytoja teigia, kad šiuo metu aktyvumas yra itin išaugęs - pirmoji smarkaus ūgtelėjimo banga pasireiškė per pandemiją, antroji - vykstant karui Ukrainoje. Pilietiškumas, pasak dr. I.
„Natūraliai kyla klausimas: kiek mes esame pagarbūs vieni kitiems? Ar sugebame savo pilietinę poziciją išsakyti pagarbiai ir gerbti kitokią nuomonę? Anot politologės, visuomenės susiskaldymas atsiranda dėl pagarbos trūkumo.
Dr. I. Petronytė-Urbonavičienė tvirtina, kad visi įvykiai, kurie paliečia mūsų tapatybę ir širdį, mums yra labai aštrūs, pavyzdžiui, šalia mūsų vykstantis karas, kuris grasina mūsų saugumui.
„Kartais mes nepabrėžiame to buvimo kartu, to bendruomeniškumo pagrindo, o tiesiog nustumiame žmones, kurie abejoja. Jeigu tu ne su mumis, tu esi prieš mus.
„Bet ar tai reiškia, kad Lietuvos rusai vien dėl to yra prastesni Lietuvos piliečiai? Tikrai ne. Deja, praėjusiais metais tyrimai rodė, kad didėja socialinė distancija ir įtarumas rusakalbių žmonių atžvilgiu. Bet juk tai nėra vienalytė grupė. Mes turime įvairių narių ir negalime vienareikšmiškai nurašyti žmonių vien dėl to, kad jie gimė kitos tautybės.
Pilietinės galios indekso dedamosios
- Pilietinis aktyvumas - kaip mes įsitraukiame į pilietines veiklas, kiek mes veikiame.
- Potencialus pilietinis aktyvumas, tai yra kiek mes esame nusiteikę veikti, jeigu kiltų kokia nors problema.
- Įtaka. Kiek mes jaučiame, kad galime pakeisti? Geras pilietis demokratijoje nėra tas, kuris nulenkęs galvą priima sprendimus ir laukia, kol jam kažkas kažką sutvarkys. Geras pilietis yra tas, kuris jaučia, kad pats turi įtakos ir galios spręsti savo gyvenimą, paveikti priimamus sprendimus.
- Bendruomeniškumas ir pilietinės veiklos rizikų pajautimas. Kiek mes matome, kad veikdami pilietiškai būsime palaikyti ar atvirkščiai - patirsime rizikų.
Pilietybės samprata ir daugybinės pilietybės klausimas
Ką reiškia būti tikru savo valstybės piliečiu? Piliečiai ar aktyvūs gyventojai, pilietinės visuomenės nariai ar tiesiog šalies gyventojai - toks apibūdinimas gali suklaidinti bet ką. Todėl norint išanalizuoti pilietinės visuomenės reikšmę, jos raidą ir būtinas sąlygas pilietinei visuomenei vystytis, labai svarbu išsiaiškinti pilietiškumo reikšmę.
Sąvoka pilietybė suprantama kaip teisių ir pareigų, susijusių su konkretaus subjekto (valstybės, miesto, politinės partijos) nariu, įgyvendinimas. Pilietybė yra ne tiek teisinė, kiek filosofinė sąvoka. Tai labiau rūpinimosi bendruomenės ateitimi teisių ir pareigų prisiėmimas, narių teikiamų galimybių (valstybės ar organizacijos) išnaudojimas ir aktyvus įsitraukimas.
Labai svarbu, kad valstybėje atsirastų sąmoningų piliečių, kurie nebijotų pasiaukoti dėl savo šalies ir būtų patriotai. Taigi, kas jie?
Sparčiai artėja referendumas dėl daugybinės pilietybės, kurio metu bus sprendžiama dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo. Nors siūloma keisti visą Konstitucijos 12 straipsnį, esminis jo pakeitimas yra susijęs su antrąja šio straipsnio dalimi. Nors iki referendumo liko mažiau nei mėnuo, dalykiškų diskusijų apie tai, ką iš tikrųjų reiškia referendumui teikiama Konstitucijos pataisos formuluotė, kokios būtų pasekmės ją priėmus referendume, beveik nėra.
Referendumui teikiamoje formuluotėje siūloma, kad pilietybę išsaugotų Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę. Kartais tai klaidingai aiškinama kaip galimybė pilietybę išsaugoti tik lietuviams. Ir pagal tarptautinę, ir pagal konstitucinę teisę pilietybė suprantama kaip ypatingas asmens teisinis ryšys su valstybe, o ne kaip tautybės sinonimas. Pavyzdžiui, pagal Europos konvenciją dėl pilietybės, pilietybė nėra asmens etninės kilmės rodiklis. Taigi pilietybė, kaip ypatingas asmens ir valstybės teisinis ryšys, nėra ir negali būti tapatinama su tautybe.
Lietuvos Respublikos piliečio ir lietuvio sąvokos nėra tapačios. Vadovaujantis Konstitucijos 29 straipsniu, piliečiai negali būti diskriminuojami pagal jų tautybę (beje, tai yra vienas iš pilietybės principų, įtvirtintų jau minėtoje Europos konvencijoje dėl pilietybės). Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalyje, kaip svarbiausias pilietybės įgijimo būdas yra išskirtas pilietybės įgijimas gimstant. Taigi pagal referendumui siūlomą formuluotę pilietybės neprarastų tie Lietuvos Respublikos piliečiai, nepriklausomai nuo jų tautybės, kurie ją įgijo gimimu dėl to, kad nors vienas iš tėvų buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Būtent šie piliečiai ir yra Lietuvos Respublikos piliečiai pagal kilmę.
Paminėčiau, kad ir pagal tarptautinę, ir pagal konstitucinę teisę preferencijos tautybės ar etninės kilmės pagrindu galimos tik reguliuojant pilietybės įgijimą. Tai atsispindi tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek Europos konvencijoje dėl pilietybės. Šiuo požiūriu referendumui siūloma Konstitucijos 12 straipsnio formuluotė nieko nekeistų.
Pagal referendumui teikiamą formuluotę galimybė išsaugoti pilietybę būtų suteikta Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie įgytų ne bet kurių kitų, o Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybių pilietybę. Tokia formuluotė atsirado neatsitiktinai.
Pilietybės institutas yra labai svarbus Lietuvos Respublikos konstitucinei tradicijai. Jo reikšmę iliustruoja tai, kad Konstitucijos 12 straipsnis, kurį siūloma keisti referendumu, yra Konstitucijos I skirsnyje, kurio nuostatos, kitaip nei dauguma kitų konstitucinių nuostatų, gali būti keičiamas vieninteliu būdu - referendumu. Būtent piliečiai sudaro Lietuvos valstybinę bendruomenę (pilietinę Tautą), be kurios Lietuvos valstybė negalėtų egzistuoti.
Štai kodėl daugybinės pilietybės ribojimas yra Lietuvos konstitucinė tradicija nuo 1919 m. Pilietybės įstatymo, o ypač - 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos, kurios 9 straipsnyje buvo labai panaši į galiojančios Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį nuosta, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“.
Tokia nuostata buvo siekiama užtikrinti Lietuvos Respublikos piliečių lojalumą tik Lietuvos valstybei, ypač išvengti galimybės, kad Lietuvos piliečiai tuomet turėtų Rusijos (SSRS) ar Lenkijos pilietybę. Akivaizdu, kad grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui niekur nedingo. Tai rodo ir 2014 metais Rusijos pradėta agresija prieš Ukrainą.
Tačiau Lietuvos saugumo situacija yra iš esmės kitokia: jau 15 metų ji yra Europos Sąjungos ir NATO narė, nors, kaip 2017 metais pažymėjo ir Konstitucinis Teismas, visateisė valstybės narystė Europos Sąjungos ir NATO automatiškai nekeičia nacionalinių konstitucinių institutų, įskaitant pilietybės.
Todėl, paisant nacionalinio saugumo interesų, Konstitucijoje įtvirtinta vakarietiška Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija yra optimaliausias ir labiausiai konstituciškai pagrįstas variantas, norint keisti Konstitucijoje įtvirtintą negatyvų požiūrį į daugybinę pilietybę, tai yra praplečiant daugybinės pilietybės galimybes. Jis taip pat labiausiai derėtų su Lietuvos konstitucine tradicija, kuriai galima priskirti ir tam tikru tarpukario laikotarpiu buvusį liberalesnį požiūrį į dvigubą pilietybę, susijusį su Lietuvos piliečių emigracija į Vakarus (1928 m.
Vakarietiškos geopolitinės orientacijos principas yra vienas iš pamatinių ir Lietuvos nacionalinį konstitucinį identitetą atspindinčių principų. Referendumui teikiama Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė sudaro prielaidas konstituciniame pilietybės įstatyme atspindėti abu minėtus geopolitinės valstybės orientacijos principo aspektus.
Jie ir yra tie objektyvūs nacionalinio saugumo interesus atitinkantys kriterijai, kuriais remiantis būtų apibrėžtas sąrašas valstybių, kurių piliečiais galėtų tapti Lietuvos Respublikos piliečiai pagal kilmę, neprarasdami turimos Lietuvos Respublikos pilietybės.
Taigi, vadovaujantis pozityviuoju Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos aspektu, valstybėms, kurių pilietybę galėtų įgyti Lietuvos Respublikos piliečiai pagal kilmę neprarasdami gimtosios pilietybės, pirmiausia priklausytų kitos Europos Sąjungos ir (arba) NATO narės (iš viso - 34 valstybės, t. y. 27 ES narės ir dar 7 ES narėmis nesančios NATO valstybės, įskaitant JAV, Kanadą, Norvegiją ir kt.; šiam sąrašui, kaip NATO narė, priklausytų ir Jungtinė Karalystė, jei galiausiai ji išstotų iš ES).
Vakarietiškos geopolitinės kriterijus atitinkančiomis valstybėmis taip pat laikomos Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvės (be ES narių ir NATO narėmis esančių Islandijos ir Norvegijos, joms dar priklauso Lichtenšteinas). Narystė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO), kuri yra išsivysčiusių demokratinių ir rinkos ekonomikos valstybių organizacija, atsiradusi pertvarkius Europos ekonominio bendradarbiavimo organizaciją (prisijungus JAV ir Kanadai), taip pat paprastai preziumuojama kaip vakarietiškosios geopolitinės orientacijos kriterijus.
Šios organizacijos nares priskyrus prie europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybių, sąrašas šalių, kurių pilietybę galėtų įgyti Lietuvos Respublikos piliečiai pagal kilmę neprarasdami gimtosios pilietybės, būtų papildytas dar 7 valstybėmis (Australija, Čile, Izraeliu, Japonija, Meksika, Naująja Zelandija, Korėjos Respublika).
Vadovaujantis negatyviuoju Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos aspektu, valstybėms, kurių pilietybę galėtų įgyti Lietuvos Respublikos piliečiai pagal kilmę neprarasdami gimtosios pilietybės, negalėtų priklausyti minėtosios Nepriklausomų valstybių sandraugos, Eurazijos ekonominės sąjungos, Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos ar kitų buvusios SSRS pagrindu sukurtų organizacijų narės, net jei jos taptų EBPO narėmis.
Pagal tarptautinę teisę pilietybės reguliavimas pirmiausia priklauso valstybės kompetencijai. Tarptautinė teisė nustato tik tam tikrus su pagrindinių žmogaus teisių apsauga susijusius principus, kurių būtina laikytis kaip minimalaus standarto, įskaitant daugybinės pilietybės klausimų sprendimą.
1997 metų Europos konvencijos dėl pilietybės nuostatos nevaržo valstybės, kuri yra šios konvencijos šalis, teisės savo vidaus teisėje nustatyti, ar piliečiai, kurie įgyja arba turi kitos valstybės pilietybę, išlaiko savo pilietybę ar jos netenka, ar pilietybės įgijimas arba išlaikymas priklauso nuo kitos pilietybės atsisakymo arba netekimo (15 straipsnis).
Kaip minimalus tarptautinis standartas šioje konvencijoje žmogaus teisių apsaugos interesais nustatyti trys pagrindiniai atvejai, kuriais valstybė privalo leisti daugybinę pilietybę, nepriklausomai nuo jos požiūrio į daugybinę pilietybę apskritai: pirma, vaikams bent iki pilnametystės turi būti laiduojama daugybinė pilietybė, kada kelias pilietybes jie įgyja gimimu dėl skirtingų tėvų pilietybių ar skirtingų pilietybės įgijimo principų kolizijos; antra, sutuoktiniams - kai pilietybė automatiškai įgyjama sudarius santuoką; trečia, asmenims, kuriems buvo suteiktas prieglobstis (pilietybės atsisakymas šiose situacijose dažnai neįmanomas dėl toje šalyje jiems gresiančio pavojaus).
Kadangi kol kas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje griežtai ribojama (atskirais išimtiniais atvejais) daugybinės pilietybės galimybė, Lietuvos valstybės diskrecija šioje srityje yra artima absoliučiam daugybinės pilietybės draudimui.
Kaip ne kartą yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, tai yra teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.
Tuo pačiu itin griežtas konstitucinis daugybinės pilietybės ribojimas lemia įstatymo leidėjo pareigą pilietybės įstatyme numatyti atitinkamą pilietybės netekimo pagrindą, tai yra jog Lietuvos Respublikos pilietis netenka pilietybės įgijęs kitos valstybės pilietybę.
Beje, paminėtina, kad pagal referendumui teikiamą Konstitucijos 12 straipsnio formuluotę pilietybės santykius siūloma reguliuoti ne ordinariniu, o konstituciniu įstatymu.
Tarptautiniai įsipareigojimai gali būti reikšmingi diskutuojant apie galimo daugybinės pilietybės galimybių išplėtimo teisines pasekmes, apie kurias referendumo kontekste paprastai nėra kalbama. Pirma, daugybinės pilietybės klausimo sprendimas neturėtų būti supaprastintai suvokiamas kaip tik Konstitucijos 12 straipsnio nuostatų pataisa.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra užsiminęs, jog daugybinės pilietybės išimties virsmas plačiai taikoma taisykle yra susijęs su kitu konstituciniu klausimu - daugybinę pilietybę turinčių asmenų galėjimu būti išrinktais Seimo nariais. Atsižvelgiant į tai, diskutuotinas klausimas dėl paskesnio Konstitucijos 56 straipsnio pakeitimo, atveriant kelią ir kitų šalių pilietybę turintiems Lietuvos Respublikos piliečiams tapti Seimo nariais.
Antra, sprendžiant su daugybinės pilietybės galimybių liberalizavimu susijusius klausimus derėtų rasti būdą, kaip sureguliuoti daugybinę pilietybę turinčių asmenų konstitucinių pareigų (tokių, kaip karo prievolė) atlikimo klausimus, kad būtų paisoma ir Konstitucijos, ir tarptautinių įsipareigojimų.
Nors kartais diskusijose apie daugybinės pilietybės išplėtimą tai ir pamirštama, akivaizdu, kad pilietybė suponuoja ne tik piliečių teises, bet ir pareigas valstybei. Tad pagrindinis klausimas yra kaip užtikrinti, kad visi šalies piliečiai, nepaisant to, ar jie turi dar kurios nors kitos valstybės pilietybę, būtų traktuojami vienodai konstitucinės karo prievolės srityje.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją visi piliečiai yra lygiateisiai ir turintys vienodas konstitucines pareigas valstybei. Todėl kitos valstybės pilietybės turėjimas pagal Konstituciją negali teikti privilegijų ir būti pagrindu atleisti nuo konstitucinių pareigų, taigi ir karo prievolės, vykdymo.
Atsižvelgiant į tai, abejotina, ar pagal Konstituciją galima nustatyti, kad nuo karo prievolės būtų atleidžiami kitos valstybės pilietybę turintys Lietuvos Respublikos piliečiai, net ir jeigu jie būtų atlikę karo prievolę tai kitai valstybei (t. y. prioritetą karo prievolei tai valstybei, kurioje daugybinę pilietybę turintys asmenys gyvena, kaip numatyta Europos konvencijoje dėl pilietybės).
Abejotina Konstitucijos požiūriu būtų ir galimybė sudaryti tokio turinio dvišales sutartis su kitomis valstybėmis. Beje, tokių dvišalių sutarčių galimybė apskritai yra labiau teorinė, nes pastaruoju metu valstybių praktikoje jos ne itin sutinkamos.
Galiausiai, trečia, derėtų diskusijose matyti ir balso (aktyviosios rinkimų) teisės klausimą. Viena vertus, daugybinės pilietybės galimybių išplėtimas, tikėtina, neleistų dėl emigracijos ir kitų valstybių pilietybės įgijimo mažėti Lietuvos Respublikos piliečių skaičiui.
Kita vertus, daugybinę pilietybę turinčių ir gyvenančių užsienyje asmenų skaičiaus didėjimas galėtų būti vis mažesnio dalyvaujančių rinkimuose ir referendumuose piliečių procento priežastis. Kaip rodo praktika, užsienyje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių domėjimasis rinkimais ir referendumais Lietuvoje yra gana menkas (išskyrus kiek didesnį domėjimąsi referendumu dėl daugybinės pilietybės).
Atsižvelgiant į tai, galima būtų diskutuoti dėl tokios pat sąlygos nustatymo aktyviajai rinkimų teisei įgyvendinti, kokia Konstitucijoje yra įtvirtinta pasyviajai teisei įgyvendinti (tai yra, reikalavimas gyventi Lietuvoje, norint dalyvauti rinkimuose). Kai kuriose valstybėse, kurios plačiai leidžia savo piliečiams turėti ir kitų šalių pilietybę bei todėl turi didelį užsienyje gyvenančių piliečių skaičių, balsuoti gali tik šalyje gyvenantys piliečiai (pavyzdžiui, Airija ir Izraelis neleidžia dalyvauti rinkimuose piliečiams, kurie nuolat negyvena šiose valstybėse).