Balys Sruoga (1896-1947) - poetas, dramaturgas, publicistas, kritikas, pedagogas ir meno teoretikas, laikomas teatrologijos pradininku Lietuvoje. XX a. pirmojoje pusėje Sruogos asmenybė išsiskyrė maištingumu, ekscentriškumu ir likimo tragiškumu.
Sruoga straipsniuose esminė tema - literatūros vertės kriterijus. Jis klausia: ar kūrinio vertę lemia estetinis vertingumas, ar pasaulėžiūra, sielos atsivėrimas, ar duoklė pilietiškumui ir moralei? Sruoga itin gilinosi į literatūros ir istorijos santykį, sprendė tikroviškumo problemą.
Sruogos dramaturgijos pradžia - istorinė kronika "Milžino paunksmė" (išspausdinta 1932 m.), parašyta 1930 m. Vytauto 500-ųjų mirties metinių proga. Pats Sruoga pabrėžė Jogailos traktuotės naujumą ir pagarbų autoriaus santykį su istorija.
Jaunoji dramaturgų karta genetiškai susijusi su tradicijai oponavusia Sruogos pirmąja drama "Milžino paunksmė" (1932). Kaip ir Sruoga, jaunieji dramaturgai istoriją atskleidžia ne iš paradinės pusės, bet iš politikos užkulisių, privataus gyvenimo epizodų.
Rašytojai siekia sukurti intymesnį skaitytojo ir žiūrovo santykį su istorija, sužadinti užuojautą istorijos veikėjams, kurie subtilia poetine kalba atskleidžia savo kaltes ir intymius išgyvenimus. Sruoga straipsniuose ir dramaturgijoje siekė praeitį padaryti sava ir mylima, išmokyti skaitytojus skirti amžinuosius tautos sąmoningo gyvenimo pradus nuo ašios dienos menkystos ašiukų.
Sruogos postulatas - poetizuoti tikrovę - gali būti tik poeto vykdomas. Jei koks natūralistinio tipo dramaturgas, be poetinės dovanos, bandytų specialia pastanga poetizuoti savąją realybę, savą besparnę, konkrečią, visais gyvenimiškumo pančiais sukaustytą tikrovę, - jis nepasiektų nieko, be neskanaus gražinimo, sentimentalumo ar pigios žodinės patetikos. Ir tik atvirkščiai: tikras didelis lyrikas, sudramatinęs visa tai į sukurtą žmogų ir drauge į teatrą, - o juk teatras - įkūnytos poezijos, realizuotos metaforos sfera, - gali suteikti savo lyrikai didžiulės sugestyvinės jėgos.
Jis gali sukurti žmones, skirtingus niuo gyvųjų, bet už juos gyvesnius, turinčius tarytum keturius matavimus, kurių ketvirtasis yra jų estetinio poveikio laipsnis ir jų nemarumas. Į Balio Sruogos kūrinius negana įsiskaityti - juos reikia vidaus žvilgsniu įsižiūrėti, vidaus klausa įsiklausyti, įsijausti, įsigyventi. Jis retai tekalba į mūsų atitrauktąjį mąstymą. Jis nebando nei įrodinėti, nei įtikinėti. Jis nesistengia išvesti jokios politinės, socialinės ar šiaip utilitarinės idėjos. Jis nepasirenka nei regimos tezės nei problemos, jo personažų būties neapsprendžia jų idėjinė paskirtis veikale, kaip pvz. pas Ibseną.
Sruogai rūpi atvaizduoti gyvenimas jo vidinėje pilnybėje, neatsiejamoje nuo epochos dvasios, įvykių ir žmogaus daugialypių galių - valios, minties, intuicijos ir jausmų. Jam rūpi pagauti gyvenimo dinamika, jo ritmas, jo turtingas, sodrus, visom spalvom bespindįs sruvenimas. Ir visa tai vėlgi nesvarbu atvaizduoti dokumentiniu tikslumu, buities ar istorijos tikrumu, tik - psichologinio vaizdo teisybe, dvasias pilnumu ir tiesa. Nes visa ko centre Sruoga pastato žmogų, panertą į vaizduojamąją epochą - vykstantį, kintantį sąlygų konglomeratą, žmogų, pastatytą prieš savo problemą: Dievą, valdžią, likimą, tautinę kovą, laisvę ar meilę.
Tačiau Sruoga išaugina savo personažus ne iš tai problemai palankių aplinkybių, bet organiškai, iš pajustosios laikotarpio atmosferos. Jis juos sukuria ir paleidžia gyventi laisvus; pilnus, tikrus, žmoniškus, kupinus jausmu ir nuotaika persunktos minties, žmoniškųjų dorybių ir silpnybių, abejonių, ryžto ir desperacijos, šėlstančio gaivalingumo ir ramaus tikslingumo. Jie ir dūksta, ir juokauja - jie ir visu rimtumu .svarbiąsias savo ir savo krašto (- nuo kurio jie visiškai neatjungiami) problemas sprendžia. Jie moka būti maži, silpni ir be galo dideli, jie būna akli ir pranašingi.
Tačiau Sruoga nepaleidžia jų plūduriuoti neapvaldytame chaose - savimi pačiu, savo kiek panteistiniu pasaulėvaizdžiu jis juos apsprendžia ir saisto. Jis juos visus perleidžia per save, - tikriau, išplėšia iš savęs, - ir palieka jiems kažką smogiška kalbėsenoje, temperamente, aštriam, visapusiškame gyvenimo pagavime. Jie - vieningi ir atkelti nuo žemės, poetizuoti, kaip nuo žemės atkelta ir visa sruoginių veikalų buitis, jos šventiškas ir puošnus pobūdis, jos energingas, jambiškai besivysiąs maršas. Sruoga neįrodinėja - jis jaudina, žavi, pagauna. Jis taiko į širdį, į prigimtas mūšų dvasines galias, į estetinį pajautimą.
Jam rūpi įlieti į mus gyvenimo džiaugsmo ir pilnumo jausmo, bet ne iš to gyvenimo išvestiną sentenciją ar moralą. Kaip poetas, Sruoga buria kažkuo, esančiu šalia ar viršum jo žmonių, jų likimų ir konfliktų. Tarytum tiršta, nuolat juntama materija, apglėbianti jo kūriniuose visa ir visus, yra poetinė atmosfera. Ji yra visur ir visada, bet jos pobūdis nuolat kitas: Čia lyg melancholiškai tolumoje skambėtų mūsų lygumų daina, čia lyg tilstąs prieš naktį girios šlamesys, Čia lyg mūsų jūra kaprizingai,, sujaudintai banguotų, kupina netikėtų gelmių ir seklumų, klastinga, ritmiškai auganti į viesulą; čia vėl gyvenimas, gajus ir linksmas, pilnas saulės, kraujo balso, nežabotai teigiąs džiugią kovą ir laimę gyventi...
Šiai atmosferai kurti Sruoga meistriškai išnaudoja papildomuosius elementus, teatrinius efektus. Jis kuria gyvenamąją aplinką, - ryškią, teatrališką, estetišką, kuri pati savimi jau daug sako žiūrovui. Veikėjams ji niekad nesti pripuolama ar neutrali, bet lemiama, kaip kažkas neatsiejamo nuo žmogaus, jo fizinio ir dvasinio vaizdo. Iškyla bažnyčių portalai, rūmų kolonados, saulėtos sodybos, piliakalniai, šventoriai, nuostabūs mūsų krašto gamtovaizdžiai, parinkti su skaudžia, virpančia meile, poetizuoti, sudvasinti.
Užgęsta žvaigždės ... Tarytum žmogaus ir Dievo kryžkelė būtų itin brangi Sruogai, nuolat ir nuolat kartojasi bažnytiniai motyvai - koplyčios, šventoriai, portalai, varpinės. jieškojimo ir amžinatvės simboliai, - jie sudaro foną žmogaus taurumui ir menkystai. Čia skamba gilaus religinio jausmo kupinos giesmės, kurių savo veikaluose daug sukūrė Sruoga ir kurių bent vieną prisiminkim („Kaz. Į tavų vaikų kančias. Pasiklydom kaip miške. Nesibaigiama nakčia. Romus ir gilus lietuvio tikėjimas, pakili ir mistinė jo dvasino susikaupimo nuotaika, jo amžinatvės ir tobulumo ilgesys Sruogai ir jo herojams beveik visada rišasi su patriotiniu jausmu, su ryžtu veikti ir aukotis tėvynei ir jos žmonėms.
Jau nusileido saulė tava! priešui („Milž. Karaliau Vytaute! Nedrįso prie manęs minėt niekingai! Jau iš citatų ryškėja, kad ne vien daiktinė aplinkuma, bet ir nuolatinis ryšys su žmonėmis, su tauta lemia Sruogos herojų būtis. Gyvoji, plazdanti aplinka - karių, vienuolių, maldininkų, bajorų ar valstiečių minia - gaubia pagrindinių veikėjų gyvenimą. Minios balsai, jos giesmės ar girtos dainuškos, jos kuždanti pagarba ar klykianti, nirši neapykanta sudaro tą reikšmingesniąją atmosferai ir akcijai aplinką, kurioje ne tik juda herojus, bet su kuria jis, kaip priešas ar draugas, kovoja.
Štai, dinamiški karaliaus rinkimų stovyklos įsisiūbavusios bajorų minios balsai („Kaz. - Karaliaus šiandien neišrinksim. - Na? - Vienybės nėr. Iš kur žinot, kuris geresnis bus. - Savųjų nieks negerbia. Seimas draudžia Daugiau savuosius rinkt. - Prieš jį ir kreipė seimas nutarimą. Su karūna jau vaikščiotų Sapiega. - Kas čia dabar? - Su muzika, gražeiva.
Žmonės, jų santykiai ir konfliktai ima formuotis toje gyvoje aplinkoje, kaip iš chaoso išsikristalizuoją pastovūs, ryškūs pavidalai. Jie iškyla iš miglos, tolydžio vis ryškėdami, įgydami reljefingumo; kartais, lyg nužengdami iš efektingo, bet plokščio plakato, jie paneria į verdančio gyvenimo vidų ir, kaip teatrinį kostiumą, pasiima nešti savo likimą, tragišką ar eilinį. Didžiulėje tų ryškių, sceniškų personažų minioje, kurių daugelis šmėkšteli ir savo trumpąja viešnage mūsų dėmesio sferoje išreiškę kurį nors epochai charakteringą tipą, amžiams pranyksta, - toje minioje išsiskiria tie, kuriems Sruoga uždeda vykdyti slaptąją savo kūrybos misiją.
Jie, autoriaus vėliavnešiai, per kliūtis, per svetimųjų priespaudą ir klastą, per kovas, per asmeninio gyvenimo sudužimą, pagaliau, per mirtį - išneša idealistinę dvasią, didžiąją tėvynės ir žmonių meilę ir laisvės ilgesį ir siekimą. Sruogos personažų tarpe - ir tai pačių patraukliųjų - yra visa galerija pasyvių svajotojų, lyrikų, filosofų. Jie neveikia, bet, pačian įvykių verpetan įmesti, veikiami vienų ir kitų kovojančių pusių (nes kovos, akcijos elementas yra visų Sruogos veikalų pagrinde), jie įneša savo tylią svajonę ir kančią.
Štai ir vėl „Milžino paunksmės“ herojus, nelaiminigasai senas karalius Jogaila. Kaip užkurys svetimoje ir nesvetingoje Krokuvoje, karaliauja jis, gyvendamas kažkada, jaunystėje, dėl meilės moteriai, atsižadėtos tėvynės ilgesiu. Nemiela ir sunki jam karūna, bjaurus jį supantis, pilnas politinių intrigų gyvenimas; visuotinis melas, žmonos palaidumas, visiškas vienišumas troškina ir slegia jo senatvę. Ir tik Lietuva, ir dar - jos tyrą ir išdidžią dvasią įkūnijęs Vytautas yra jo meilės ir susižavėjimo objektas. Karaliaus tremtinio gilus tragizmas sudaro šio nuostabiai naujai ir reljefingai sukurto istorinio charakterio esmę.
Eilėje ryškių, teatrališkų scenų, sukauptų, giliai išgyventų pasisakymų atsiveria jo vidaus pasaulis. Ir, kaip Sruogos teatro principas: visada, kur dvasinis veikėjo išgyvenimas pasiekia kulminaciją, kur jis ryžtas akcijai ar žūsta, - ten dramatizmas susijungia su lyrika į tobulą, sukrečiantį jausmo gilumu ir išraiškos jėga vaizdą.
Kenčiau ... Nebegaliu! Širdis pratrūko. Kai Vilniun atvažiuoju - man kitaip ... Čia viskas miela širdžiai. Lengviau alsuot. Kalnai, kalneliai, klonys ... Neries bangų švelnioji pyniava ... Prie vieškelio plataus sodeliai vyšnių ... Lakštingalos giesmė alyvų krūmuos ... Lankau senas vietas ... Kaip tremtinys! Ir vienas skausmą - vienas - slėpt turiu!...
„Apyaušrio dalioje“ gyvena kitas toks pat lyrikas, tikras Jogailos dvasios giminė, įvilktas į kuklų mažo miestelio bažnyčios varpininko kailį. Visų pašiepiamam, net ir žmonos skriaudžiamam Skudučiui jo skambinimas varpeliais yra viso gyvenimo prasmė ir pašaukimas. Čia „lydėdamas skambinimu dūšeles į dangų,“ jis išlieja savo kūrybinės sielos nostalgiją ir žmonių meilę.
Din-dan, dali-dan. Din-dan, dali-dan. Din-dan, dali-dan. Din-dan, dali-dan. Šitoji piliakalnio nakties dvasia, šitas naivus pusiau - krikščionis, pusiau - pagonis varpininkas priklauso prie gražiausiųjų, skaidriausiųjų Sruogos ir drauge - lietuviškojo teatro ir literatūros personažų.
Kitokie yra tikrieji herojai - kovotojai. Pilni jėgos ir valios, išdidūs ir savo tikrumu patraukia kitus juos sekti ir mylėti, kitus priverčia siusti iš pavydo ir neapykantos, jie be klastų ir žeminančių kompromisų žengia į savo tikslą. „Apyaušrio dalios“ didvyrė baudžiauninkės duktė ir europinio išauklėjimo menininkė - šokėja Dalia Radvilaitė, pabėgusi iš negarbingo aukso narvelio, kuriuo jai buvo ją išauklėjusio didiko rūmai, sukelia prieš skriaudėjus savo apylinkės valstiečių sukilimą, jam vadovauja ir pralaimėjus nusižudo. Jos kovos idealizman tamsia gaida įsimaišo nuskaustos ir pažemintos mergaitės kerštas, apviltos svajonės, tamsi pagieža.
Midus - saldus midutis! Saldus miduti! Ir mum tavy paliko laisvės kvapą ... Į tamsų pogrindį, mus į nelaisvę. Širdim laisva - į plačią erdvią laisvę! Dalios dvasios giminaičiai Sruogos veikėjų galerijoje yra to paties veikalo valstiečiai Radvila, Pauga, Jieva, Jurgis Jurgelis ir kt. „Baisiojoj nakty“ ji turi tikrą brolį Jurgį Skumbiną, rusų studentą ir Lietuvos patriotą, kaip ir ji, žuvusį už savo mylimųjų tautiečių laisvę. „Kaz. Sapiegoj“ - Mykolas Sapiega, Elžbieta Oginskaitė tęsia tą pat Sruogai brangią humanizmo ir pasiaukojimo, kovos už žmogaus laisvę misiją.
Be abejonės, visi tie Sruogos mylimieji veikėjai yra individualizuoti, skirtingi, savitais būdais, privalumais ir silpnybėmis atžymėti gyvi žmonės. Viršum visų Sruogos kovotojų savo tragizmu, išgyventų iki giliausios žmogiškosios kančios gelmių, stoja Kazimieras Sapiega, išdidusis Lietuvos etmonas, vienas galingiausiųjų ir garsiausiųjų savo meto Europos didikų ir karo vadų.
Padrikoje, chaotiškoje gadynėje, kada Lietuvos-Lenkijos sostas išvaržomas tam, kas brangiau sumoka, kada ištvirkę, nutautę bajorai nuolatiniuos girtavimuos ir tarpusavio kivirčuos baigia praūžti valstybę, Sruogos Sapiega iškyla vienas, kaip milžinas, kuris stovi aukščiau garbės ir galios siekimų, aukščiau savo epochos, ir kuris visas savo gyvenimo kovas skiria tėvynės gerovei.
Išalkus giltinė dantim kalena. Užtrokšdama skausmuos ... Kur žydrasai atsimuša dangus. Ir Vilniaus vaivada. Žiūrėkit į mane. Buvau jum kurčias. Statydinau pilis ant smėlio. Lipdžiau tvirtovę: Laimę - pragare . Beprasmiai, klaikūs monai. O Viešpatie! Prie tavo kojų visą žemės skausmą ...
Šalia veiksmo kovotojų, Sruoga iškelia ir dvasios vadovų reikšmę. Savo veikaluose pasmerkęs eibę netikrųjų ganytojų, savanaudžių, intrigantų ir prieš jokias priemones nesustojančių politikierių, Sruoga leidžia juo skaidriau nušvisti paskiriem, tikriem ir kukliem dvasininkam, kaip ...
Luckas 1429 metais. Jogailos miegamasai ruimas. Pakilus uždangalui, Jogaila sėdi lovoj, lyg keltis rengias. Tuo tarpu Sigismundas, merginų šokėjų ir muzikantų, grojančių girtą maršą, lydimas, triukšmingai įsiverčia kambarin. Vainiką atvedžiau... Žegnokis... Iš pat ryto... Labai patiko man... Jos puikiai šoka! Tau dovanosiu, - pasirink! Pašokite karaliui... liūdnas toks! Ei, muzika! Be reikalo! Visi iš vieno gėrė. Tikrai gali gailėtis ten nebuvus! Kad trys savaitės pagiriot reikės! Bet net ir aš nulėpau... Atleisk tas moteris... O kas ten daros, Viešpatie saldžiausias! Kur tik šunims vestuvės kelt tetinka... Žinia... Negali būt! Netinka tau? Kaip gaila! Linksmiau, mergaitės!.. Kaip tu manai, kur baigias jo valstybė? Visur jo vardas skamba kaip valdovo. Tai ne juokai, brolau! Ir ordinai abu... Augina sąskaita mana... Nepavydus. Žinai, aš juo tikiu. Ne kartą... Gerai sakai. Ir ateitį išgarsins jos. Bažnyčios reikalų svarstyt... Taip, taip, svarstyt. Mes apsvarstysim juos. Ir aš taip pat manau. Kitų čia vieši! Ir mūsų bet kuriam garbės darytų. Nė vienas nevažiuotų pas tave... Legatas Švento Sosto. Globot rytų krikščionys reikia... Taigi. Krikščionių vėliavą lig debesų... Išeikit tuoj. Gana. Laukan. Vaje! Kam gražuoles tu išvaikei! Taip linksma buvo... Žinia, kad taip. Rengiuos mokėt... Mokėti skolą? Dar vis lig šiol tebėr tik kunigaikštis... Net už tave žemiau jis pastatytas! Ir liūdna man dėl šitos neteisybės... Tu, drauge, išėmei iš mano lūpų... Karalius Lietuvos! Gerai sakai. Pro ūkanas. Gal brolis Vytautas pasieks... Visiems svečiams: dabar - karaliai trys!.. Lik sveiks. Kol vienas palikai... Negirdi pašalinis. Važiuokime iš čia greičiau namo! Taip man sunku čionai! Nemiela! Kas nuskriaudė, vaikel tave? Kas? Pasigailėk manęs! A! Kad ausys ima raust... Tavu nekaltumu... Paleidau... Ir vaikus pripažinau... Savais vaikais mažyčius pripažinsi... Ką tu manai... Bet juokias ir tavim... Tau vaikščioti šventadieniais pirtin... Tad ir spėlioja, kaip tenai... Liežuviai. Nuo obelės slaptai vagi kišenėn... Ir vaišini tu jais mane per naktį... Samanos. Ir Vytautas tave piktai pajuokia... Ir prašęs laisvą kelią duoti tau... Bet Vytautas pataręs, kad neleistų... O melstis galįs tu namie, už pečiaus... Man širdį nerimas kuteno šiąnakt! Pakilo ir išsitiesė kaip griaučiai. Kaip siurbėlė prilipo prie dangaus... Danguj pakibo kaip šuva ant žardo... Vyskupe, man leisi... Pabaigt nors kartą? Burbulas... ...Aš suprantu. Atsiprašau. Šviesiausias pone! Svečių surinkęs būrį, baisų daiktą! Tu jam pritaręs... Karūną Lietuvos! Taip. Sigismundas buvo čia užėjęs. Per daug jis plepa. Ką? Po vakarykščio ūžia. Vargšas toks. Ir storas. Girdėjai, vyskupe, ką Sigismundas?.. Karaliau, labo ryto leisk linkėti... Deja, žinau! Patikrint pas karalių. Matau, ir jūs jau žinote naujieną? Gerai, šviesiausias pone, išmiegojai? Žinojai tu? Na, žinoma, visi čionai subėgo. Kaip jaučiasi karalius? Įeina Rumbaudas. Garbė karaliui ir karūnos ponams. Nuo ryto jau visi krūvoj? Pagirtinas dalykas... Pas karalių... jam baisiai trukdo. Lietuvos ir Lenkijos bajorų, kol prisirenka pilnas ruimas. Karaliau! Rengies?! Karalius - užkurys! Nebus dviejų valstybėje karalių! Suplyš vieningas kūnas į dalis! Sugrius vienybė mūsų! Kelsis karas! Še tau ir prakeikimas... To sukčiaus! To šunies! Gyvatės to! Ką Vytautas jam įkalė į galvą... Atšauk neapgalvotai duotą žodį! Ir tu dabar nuskriausti juos galėtum? Palikti ašaroms ir vargo buičiai? Tau niekšą grąžinu atgal! Prakalt... Tai jo dalykas... Seniai jau nutarė karūną užsidėti. Nusprendęs kartą, išlaikys jis žodį... Akiplėša!
Balys Sruoga 1930 m. parašė svarbią istorinę dramą, pavadinimu "Milžino paunksmė", kurioje vaizduojama senųjų laikų visuomenė, o virš jos - svarbių valdovų paveikslai, kurių charakteristikos yra labai plačiai pateikiamos. Tad šiame kalbėjimo pavyzdyje plačiau aptariami svarbiausių kūrinio valdovų paveikslai.
Valdovas - asmuo, valdantis tam tikrą teritoriją, politinį darinį, vienetą. Visais laikais buvo valdovai, tiek dabar, tiek prieš tūkstantį metų, todėl valdovų vaidmuo yra labai svarbus. Iš pradžių, valdovu būti yra labai nerealu ir nuostabu, nes atsiveria daug patogumų: gyvenimas prabangiuose rūmuose, patarnautojai, daug turtų ir gavimas visko, ko tik užsigeidei. Tačiau vėliau atsiskleidžia visi sunkumai, pasirodo, jog būti valdovu yra sudėtingiau nei atrodo. Valdovai turi priimti sunkius sprendimus, jiems dažnai gresia didelis pavojus, todėl reikia būti atsargiems, privalo turėti valdymui svarbiausias savybes kaip tvirtumas, valdingumas ir energingumas. Nors dažnai kūriniuose vaizduojamos šviesiosios valdymo pusės, B. Sruogos kūrinyje „Milžino Paunksmė“ atskleidžiamos tamsiosios: trūkumai, pavojai ir sunkumai.
Vytautas Didysis
Sruoga pirmą kartą lietuvių dramaturgijoje parodo tokią gausią dramatiškų personažų paveikslų galeriją. Tragedijoje "Milžino paunksmėje" Sruoga reikšmingus įvykius vaizduoja epizoduose karalienės Sonkos buduare, vyskupo Zbignevo dvare, Jogailos miegamajame, Švitrigailos kalėjimo kameroje, nuošaliose Trakų salos vietelėse.
Milžino paunksmėje sukuriamas lietuvių dramaturgijoje naujas - tragiausią kaltę išgyvenimus atskleidžiantis herojus. Sruoga atsispiria nuo Krėvės Skirgailos skeptiškos ironijos ir, pasirinkęs eiliuotą kalbą, sukuria herojų, kurio tragiškoji kaltė atsiveria subtiliais lyriniais monologais. Tik poetiniais monologais galėjo būti atskleistas Jogailos sielą užvaldęs lyriškas tėvynės ilgesys, dvasios smelkimasis į "anapus", svetimumas savo "žemiškajai karalystei".
Jogaila, skirtingai nei kiti lietuvių dramaturgijos personažai - Krėvės Šarūnas, Skirgaila, Vinco Krėvės-Putino Kruvina (Valdovas), turi kaltę pažadinantį ir šviesią nostalgiją keliantį kraštą - Lietuvą ir jos interesus ginantį asmenį - Vytautą. Sruoga vaizduoja Jogailą, nes tapęs dviejų valstybių valdovu, sumažino tėvynės politinę galią, sukėlė grėsmę jos laisvai egzistencijai.
Vytauto paveikslas. Būdamas visuose dramos epizoduose, jis kelia barnius, konfliktus, kursto personažų aistras. Tokiu būdu Sruoga išvengia tiesmukos idealizacijos ir kontrasto būdu išryškina Vytauto galią ir reikšmę.
Aistringai gynęs meno kūrinio estetinės vertės savarankiškumą, Sruoga teigė: "Mums yra svarbiausia: išlaikyti mūsų žmogišką savigarbą, mūsų tradicinę etinę ir estetinę kultūrą."
Sruoga siekė praeitį padaryti savą ir mylimą, išmokyti skaitytojus "skirti amžinuosius tautos sąmoningo gyvenimo pradus nuo ašiokdienės menkystos ašiukų".
| Veikėjas | Charakteristika | Vaidmuo dramoje |
|---|---|---|
| Jogaila | Tragiškas karalius, tremtinys, ilgesingas tėvynei | Atskleidžia valdovo vienišumą, kaltę ir ilgesį |
| Vytautas | Galingas kunigaikštis, Lietuvos gynėjas | Keliauja barnius, konfliktus, kursto aistras |
| Kazimieras Sapiega | Išdidus etmonas, tėvynės patriotas | Kovoja už tėvynės gerovę |
Sruogos "Milžino paunksmė" pastatyta 1934 m. Tai buvo jauno teatro įsiveržimas Valstybės teatrui, kuris daugelio istorinių veikalų pastatymais nedaug pažengė į priekį nuo XX a. pradžios pompastiškų, butaforinių, mėgėjiškų vaidinimų. Zbignevo Olesnickio pastangos kovoti su Vytautu buvo bevaisės, o skaidrus, ironiškas Jogailos protas, aiški mintis, meilė Lietuvai ir nuovargis kovoti prieš klastą, darė R. Juknevičiaus vaidinamą personažą labai dramatišką ir skausmingą.
Lietuva Europoje
Būtent Balys Sruoga sugebėjo sukurti naują, tragizmo kupiną herojų, kurio vidinis pasaulis atsiskleidžia per lyriką ir dramatizmą.