Laisvė - didžiausia kiekvieno žmogaus ir kiekvienos tautos vertybė. Deja, ji reikalauja aukų. Kartais labai didelių.
Tikriausiai nėra pasaulyje tokios tautos, kuri kovoje už savo laisvę būtų patyrusi tiek kančių, priespaudos, neteisybės, kiek patyrėme mes - lietuviai. Visą Lietuvos istoriją būtų galima pavadinti vienu žodžiu - stebuklas. Stebuklas, kad išsaugojome lietuvišką žodį tamsiais spaudos draudimo metais. Stebuklas, kad vien per pastarąjį šimtmetį išgyvenę du baisius karus ir iškentę penkiasdešimt metų trukusią žiaurią sovietinę okupaciją, mes vis dar esame.
Praėjo 27 laisvės metai. Susimąstau - ar esame jos verti? Ar dar atskiriame tikrąjį patriotizmą nuo „madingo“? Dažnai žmonės skelbiasi patriotais dėl dėmesio ir pripažinimo. Pavyzdžiui, teko girdėti, kad dauguma jaunųjų šaulių pasirinko šį kelią vien dėl gautos uniformos. Jiems patinka, kokia galia ir energija sklinda iš jos, patinka dėmesys ir sulauktos pagyros. Bet ar uniforma ir pripažinimas daro mus patriotais?
Ir apskritai, dauguma gatvėje sutiktų žmonių teigs esą patriotai. Tačiau ar visi jie žinos svarbiausias mūsų valstybės datas, jos istoriją ar net šalies himno žodžius? Ar tokie „patriotai“, kurie tik giriasi pasaldinta meile Lietuvai, gins savo gimtąją šalį, kai jai grės pavojus? Ar aukos savo gyvybę dėl laisvės?
Kodėl labiausiai savo šaliai nusipelnę žmonės apie savuosius darbus tyli, jais nesigiria? Kodėl jie dažniausiai netrokšta dėmesio? Jie supranta, kad pats darbas jau yra palaima ir atlygis. Palaima žinoti, kad prisidėjai prie geresnio Lietuvos rytojaus ir pakurstei patriotizmo židinį.
Ištikimybė ir drąsa
Ką reikia paaukoti dėl tėvynės ir žmogaus vidinės laisvės, kad būtų pasiektas tobulas tautiškumas? Atsakymas labai paprastas - ištikimybė ir drąsa. Pažvelgę į netolimą praeitį - 1991 metų Sausio 13-ąją - suprantame, jog yra daug laisvės trokštančių žmonių, tautiškai subrendusių ir labai drąsių. Žmonėms jų gyvybės jau nebebuvo svarbios. Svarbiausia vertybė tąnakt buvo Lietuva ir degantis noras ją apsaugoti.
Netekti laisvės - netekti galimybės augti ir tobulėti. Vergija ne tik žemina tautos vardą, bet menkina jos valią ir dvasią. Lietuvių tautos laisvė išpirkta tauriausių Lietuvos vaikų gyvybėmis.
Laisvė - svarbiausias žmogaus turtas. Laisvė yra tai, kas leidžia žmogui būti savimi, nemeluoti sau ir kitiems bei būti atviru su visu pasauliu. Tik laisvas žmogus gali džiaugtis gyvenimu. Tačiau pirmiausia žmogus turi išsikovoti savo laisvę, o tai yra sudėtinga užduotis. Žmogaus laisvę gali pasiglemžti bet kas - kiti žmonės, pats žmogus ar politinis režimas. Bet kiekvienas žmogus privalo kovoti dėl savo laisvės.
Laisvę kiekvienas įgauna gimdamas. Tai yra prigimtinė laisvė. Būtent todėl, kaip įgimtą dalyką, laisvę žmogus labai vertina. Net jei kas nors bando iš žmogaus atimti laisvę, tai tik padidina laisvės vertę, o žmogus šį vertingą aspektą - laisvę - visais įmanomais būdais stengiasi apsaugoti. Juk be laisvės žmogus būtų niekas. Be laisvės žmogų būtų galima interpretuoti, kaip nuo kažkieno kito priklausomą marionetę, valdomą be jokių sunkumų.
Taigi laisvės vertei išmatuoti yra labai daug principų. Tad šiuo atveju kyla klausimas - ką iš tiesų reiškia būti laisvam? Tai, kas buvo paminėta, nėra pilnas laisvės reikšmės žmogui apibūdinimas. Būtent todėl, šiame kalbėjimo pavyzdyje, remiantis daugeliu šaltinių, argumentuotai atsakoma į klausimą - ką reiškia būti laisvam ir kokia yra laisvės vertė? Šių klausimų analizė gali padėti geriau suprasti laisvės egzistavimą kiekvieno iš mūsų gyvenimuose, net jeigu dažniausiai apie tai žmogus net nesusimąsto, kasdien turėdamas tą laisvę ir nesuvokdamas, kad laisvę, vis tik, labai lengva prarasti.
Tarkim, mokytoja paprašo išnešti iš klasės šiukšles. Visi trys šiuo metu, žinoma, turime svarbesnių reikalų. Jei sutiksiu, ar mano laisvė virs nelaisve? O gal priešingai?
Laisvė ir moralė
Kasdienis laisvės supratimas plėtojamas apmąstant laisvės ištakas: žmogaus prigimtinės laisvės sampratą, susijusią su gėrio ir blogio pažinimu bei kalte, interpretuojant Biblijos Pradžios knygos pasakojimo simbolius. Pateikiama žymių lietuvių filosofų A. Maceinos, Vydūno, J. Girniaus laisvės koncepcija cituojant jų tekstus ir žiūrint vaizdo įrašą.
Geriau suvokti moraliniu požiūriu reikšmingą vidinę žmogaus laisvę padės I. Kanto etikoje laisvės sąvoka yra pamatinės proto sistemos principas („kertinis akmuo“). Laisvė pagrindžia moralės dėsnį. Žmogaus gyvenimas priklauso reiškinių pasauliui. Čia žmogus pavaldus laikui - būtiniems gamtos dėsniams, dėl to jis nėra laisvas. Tačiau protas gali ir turi į save žvelgti kaip į principų kūrėją. Kuriantis savo principus protas darosi nepavaldus gamtiškajam būtinumui (J. Baranova).
Kaip tad gali žmogus vykdyti savo laisvę, buvdamas drauge su kitais? Gamtos atžvilgiu laisvė, kaip sakėme, yra vykdoma pertvarkant būtinybės dėsnius pagal žmogaus norą. Tai galima todėl, kad gamtoje laisvės nėra ir kad pertvarkyta būtinybė veikia taip pat būtinai bei dėsningai. Žmogaus betgi atžvilgiu manos laisvės vykdymas susiduria su kito, tokio pat žmogaus, laisve (p. Ieškant žmoniškumo.
Kiekvienam žmogui laisvė yra būtina, nes be jos nėra įmanomas žmogaus orumo vertas gyvenimas. Tačiau iš prigimties žmogus yra ne tik laisva, bet ir socialinė būtybė. Žmogus nėra sau pakankamas. Jis pats vienas, be kitų žmonių pagalbos, be visuomenės negali susikurti sąlygų, reikalingų jo pilnaverčiam gyvenimui.
Tikra laisvė niekuomet nėra abstrakti ar formali. Vien tik formalių apribojimų ar suvaržymų panaikinimas negarantuoja žmogaus laisvės. Jei nustoja egzistuoti asmens klestėjimui būtinos bendrojo gėrio vertybės, nustoja egzistuoti ir laisvė. Visuomenė, kurioje nebepuoselėjami ir nebesaugomi žmogaus pilnaverčiam gyvenimui reikalingos gėrybės, ilgainiui nustoja būti laisva.
Bet kurios iš šių sąlygų sunykimas ar sunaikinimas neišvengiamai sunaikina ir laisvę. Pavyzdžiui, jei sunyksta mokslo institucijos, sunyksta ir laisvė rinktis studijas. Jei įstatymai verčia tenkinti reikalavimus, kurie prieštarauja asmens sąžinei, sunyksta asmens sąžinės ir religijos laisvė. Todėl iš tiesų yra laisva tik ta visuomenė, kuri puoselėja žmogaus klestėjimui būtinus būtinas bendrąjį gėrį sudarančias vertybes, kurios nenustato visuomenės nariams nepagrįstų ir neteisingų apribojimų ir kuri sukuria palankias sąlygas visuomenės nariams puoselėti asmenines dorybes.
Suprantame, kad laisvė yra svarbi - pradedant nuo mūsų prigimties ir baigiant valstybingumu. Tuo tarpu ar istorijai suteikiame pakankamą vertę ir svarbą? Istorija yra tiltas, jungiantis praeitį ir ateitį, o tilto kelias - dabartis, kuria mes žengiame ir kuriame, tiesdami kelią tolyn. Jei nugriausime tilto pradžią, galiausiai sugrius ir vidurys, o be jo nebegalėsime žengti pirmyn. Tad pamiršdami ar atsisakydami istorijos, prarandame tautinę savimonę, kuri yra būtina valstybingumui. Praradę tautinę savimonę, netenkame ir didelė dalies savęs - nebesuprasdami, kas mes iš tiesų esame.
Todėl istorija nėra tik sausi faktai ar nesvarbios datos. Šiandienio pasaulio globalizaciją galime matyti kaip natūralų modernumo ir įvairovės privalumą. Tačiau globalizacija taip pat atitolina mus nuo mūsų šaknų ir istorijos. Priimame kitų kultūrų tradicijas ir šventes, tarsi tai būtų mūsų „naujojo aš“ dalis. Bet kiek mes pasirūpiname savo tėvų, senelių ar protėvių iškovotomis idėjomis nepriklausomai Lietuvai? Kiek dirbame ir duodame savo pačių Tėvynei ir jos žmonėms?
Gera kurti planus ir siekti svajonių, tačiau kiek iš tų vizijų yra skirtos Lietuvai? Galbūt kyla mintis: „O kam man apie tai galvoti? Juk ir taip viską turime - laisvę, saugumą, galimybes. Tik imk ir naudokis.“ Taip, imk ir naudokis, bet nepamiršk, kad buvo nueitas ilgas, šaltas ir skausmingas kelias, tam kad šiandienos Lietuva išvystų šviesą. Mes kovojome dėl laisvės.
Nuo Gediminaičių dinastijos prasidėjo svarbus mūsų identiteto kelias. Prisiminkime Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą - mūsų amžinosios sostinės įkūrėją ir Geležinio Vilko legendos pranašą. Pažvelkime į jo sūnų Algirdą, kuris 1362m. O ar prisimename, kaip Algirdas Velykų rytą su karių pulkais Maskvos kunigaikštį prie Maskvos Kremliaus sienų, sušukdamas: „Maskvos didysis kunigaikšti, atmink, kad lietuviška ietis stovėjo prie Maskvos!“?
Galų gale daug kam turbūt ir dabar dar nereikia priminti, kaip Vytauto Didžiojo laikais pasiekėme didžiausią galybę, o Lietuvos vardas tapo stipriausias regione. Bet pažvelkime ir į artimesnius lakus. Nepamirškime lietuvių atkaklumo ir tvirtos dvasios carinės Rusijos priespaudoje, kai mūsų kalba ir kultūra buvo draudžiama. Iš naujo pasidžiaukime 1918 m. vasario 16 d., kai pasaulio šviesą išvydo mūsų tautos nepriklausomybė.
Tačiau jaunai laisvei nepritrūko iššūkių. Į mūsų Tėvynę kėsinosi priešiškos jėgos: iš rytų - bolševikai, iš pietų - lenkai, iš vakarų - bermontininkai. Bet mes atsilaikėme! Bolševikus išvijome, bermontininkus sutriuškinome Radviliškio kautynėse!
Nors visi puikiai žinome, kaip didžiai Lietuviai kovojo už nepriklausomybę nuo 1940-ųjų iki 1990-ųjų, tačiau ar prisimenate 1941 m. birželį? Kai patekus į Raudonojo tirono griežtas rankas, mūsų tautiečiai drąsiai ir organizuotai surengė sukilimą prieš sovietus - laimėdami! Šiuo gal ir trumpu išvarymu mes parodėme, kad lietuvių tauta nepasiduoda! Iš Kauno radiofono nuaidėjo Leono Prapuolenio garbingi ir orūs žodžiai tautai: „Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas, nepriklausoma Lietuva! Lietuvos nepriklausomybės atstatymo deklaravimas. Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę.“.
Be istorijos laisvė tampa tuščia sąvoka - tarsi namas be pamatų. Tik pažindami savo tautos praeitį galime suvokti jos tikrąją vertę ir suprasti, kas esame ir iš kur atėjome. Ir tebūnie tai mūsų stiprybė. Juk mes ne tauta, kuri galėtų lengvai pasiduoti. Esame didvyrių ainiai - tvirtos dvasios žmonės, kuriems laisvė niekada nebuvo savaime suprantama. Mūsų protėviai stovėjo prieš stipresnius, kovojo už savo kalbą, žemę ir kultūrą. Tad negalime stovėti abejingi, kai nuo mūsų priklauso, ką paliksime ateities kartoms.
Džiaukimės savo istorija, puoselėkime ja. Tautos, kurios pamiršta savo istoriją, pasmerkia save nykimui. Tačiau mes ne tokie - lietuviai, tai laisvės ir išlikimo tauta.