Mariaus Katiliškio gyvenimas, kūryba ir Lemonte įkurta sodyba

Marius Katiliškis (tikrasis vardas Albinas Marius Vaitkus) - vienas iškiliausių lietuvių išeivijos rašytojų, prozininkas, kurio kūryba paženklinta tėvynės ilgesio ir lietuviško kaimo vaizdavimo. Jo kūrybos atspirties taškai - žemė, gamta ir gaivalinga žmogaus prigimtis.

Vaikystė ir jaunystė Lietuvoje

Albinas Marius Vaitkus gimė 1914 m. rugsėjo 15 d. Gruzdžiuose, Šiaulių apskrityje. Vaikystę ir ankstyvąją jaunystę praleido Katiliškių kaime (Žagarės valsčiuje), kuris vėliau tapo jo pseudonimu, identiteto dalimi. Augo mylimas ir lepinamas aštuonių seserų, buvo devintas vaikas iš vienuolikos. Tėvai buvo išprusę, prenumeravo spaudą, pirmieji kaime įsigijo radiją ir dviratį.

Su grybautojomis ir uogautojomis Katiliškis daug laiko praleisdavo miške, pažino visus medžius ir žolynus - vėliau ši vaikystės patirtis romanuose išsiskleis įspūdingais gamtos vaizdais. Mokėsi Žagarės pradžios mokykloje, progimnazijoje, dirbo tėvų ūkyje. 1936 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Šiauliuose radistu, šifruodavo sudėtingas telegramas. Po tarnybos kariuomenėje įsidarbino Pasvalio bibliotekos vedėju. Mėgo keliauti, dviračiu išvažinėjo visą Lietuvą.

Kūrybos pradžia

Pirmieji Mariaus Katiliškio eilėraščiai publikuoti 1931 m. Šiaulių savaitraštyje „Naujienos“. Prozos kūriniai publikuoti nuo 1932 m. žurnaluose „Trimitas“, „Jaunoji karta“, „Naujoji Romuva“, „Kūryba“. Literatų dėmesį patraukė apsakymai, skelbti žymiame kultūros žurnale „Naujoji Romuva“, kurį redagavo J. Keliuotis.

1944 m. buvo paruošęs spaudai apsakymų ir apysakų rinkinį „Seno kareivio sugrįžimas“, tačiau tais pačiais metais rašytojas pasitraukė į Vakarus, ir „Sakalo“ leidykloje likusio mašinraščio likimas net šešis dešimtmečius buvo nežinomas. Pats autorius laikė jį dingusiu. Atrastoji pirma M. Katiliškio knyga išleista 2003 m.

Emigracija ir gyvenimas JAV

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Katiliškis 1944 m. vasarą ir rudenį pafrontės ruožuose patyrė traumuojančią kareivio dalią ir po ilgų klajonių atsidūrė Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Apgyvendintas Hanau stovyklos kareivinių kambarėlyje su penkiais vyrais, sienas išpiešė anglimi bohemiškomis temomis ir virš jų užrašė: „Negalima gyventi be duonos, negalima taip pat gyventi be tėvynės“. Tais žodžiais tiksliai apibūdino savo būseną, kuri nesikeitė visą jo gyvenimą tremtyje.

Karo sumaištyje pražuvo ir pirmos knygos Seno kareivio sugrįžimas, jau įteiktos spaustuvei Kaune, rankraštis, o Albinas Vaitkus tapo Mariumi Katiliškiu - apsidrausdamas nuo galimo persekiojimo traukiantis, susiorganizavo fiktyvų asmens liudijimą.

Pirmoji novelių knyga „Prasilenkimo valanda“ (1948) išėjo Vokietijoje. Giedresnis tarpsnis nušvito pietvakarių Vokietijos mieste Freiburge, kur telkėsi daug lietuvių, buvo galimybė studijuoti keramiką, pakeliauti su studentais, - čia formavosi ne vieno būsimo kūrinio idėjos. Friburge susižadėjo su Zinaida Nagyte, poeto Henriko Nagio seserimi (būsimąja poete Liūne Sutema).

1949 m. laivu išvyko į JAV, apsigyveno Čikagoje, vedė poetę Ziną Nagytę (Liūnę Sutemą). Dirbo fabrikuose, duobkasiu, vėliau plieno liejykloje, kitokį pagalbinį darbą. Rašymui laiko turėjo labai mažai. Tačiau išleido dar du apsakymų rinkinius („Šventadienis už miesto“, 1963 bei „Apsakymai“, 1975 ) ir tris romanus: „Užuovėja“, 1952 m., „Miškais ateina ruduo“, 1957 m., „Išėjusiems negrįžti“, 1958.

Ieškodamas ramybės ir artimesnio kontakto su žeme, nusipirko žemės sklypelį Lemonte, netoli Čikagos, pats pasistatė namą, pasisodino medžių ir įsikūrė sodyboje. Pasijuto arčiau žemės. Tačiau tėvynės ilgesys nenuslopo, visą gyvenimą išliko skaudus.

Anksti ėmė silpti rašytojo sveikata. Skundėsi širdimi. Atlaikė kelias operacijas: pūslės vėžio, kepenų cirozės, kojų kraujagyslių. Pagaliau kojas apėmė gangrena, jos buvo amputuotos aukščiau kelių. Lemonte pragyveno iki mirties. Mirė 1980 metais gruodžio 17 dieną.

Kūrybos bruožai ir apžvalga

Katiliškis yra akcentuojamas, kaip intensyvaus žodžio kūrėjas. Svarbiausia tai, kad visoje Mariaus Katiliškio kūryboje daugiau mažiau vyrauja tikroviškumas, nes daugelis Katiliškio kuriamų personažų yra susieti su paties Katiliškio gyvenimu ir jo gyvenamąja aplinka. Dažnai kurdamas tokius tikroviškus aprašymus Marius Katiliškis taip pat pabrėždavo ir kokius nors tų žmonių ar aplinkos gana juokingus, kurioziškus bruožus.

Mariaus Katiliškio kūryba vaizdinga, todėl iš to taip pat galima sakyti, kad jo kalba ypač turtinga, gausi įmantrių, tekstą pagyvinančių, tačiau ne ypač sudėtingų žodžių. Tokiais subtiliais ir kartu ypatingais žodžiais Katiliškis kūriniuose telkiasi į lietuviško kaimo pilnatvę ir jam artimą tėvynės praradimo dramą.

Kaip pagrindinius Mariaus Katiliškio kūrybos motyvus galima įvardinti žemę, gamtą ir svarbiausia - gaivalingą žmogaus prigimtį. Pagal jį žmogus yra atsidavęs savo žemei, pasikliauja ypatinga gamtos numatyta tvarka ir ją gerbia. Kitaip tariant - Mariaus Katiliškio pasaulėjauta gana agrarinė, tačiau perteikiama taip, kad ją suvoktų ir į ją įsijaustų kiekvienas.

Svarbiausia literatūrinio palikimo dalis sukurta išeivijoje. Tėvynės ilgesys, nė akimirkai nenutrūkstantis vidinis ryšys su ja lėmė kūrybos kryptį ir pobūdį. Dėmesys sutelkiamas į prieškario Lietuvą ir autoriui artimiausią kaimo gyvenimą, jo dvasinės ir materialinės kultūros apraiškas. Reikšmingumu išsiskiria romanai - „Užuovėja“, „Miškais ateina ruduo“ ir „Išėjusiems negrįžti“.

Mariaus Katiliškio kūrybos pristatymą dabar jau galime pradėti nuo pirmosios jo paties, trisdešimtmečio pradedančio autoriaus, parengtos, nors tik po šešiasdešimties metų išleistos knygos „Seno kareivio sugrįžimas“. Tai brandi, klasikinei tradicijai artimo rašytojo knyga. Atpažįstame nuosaikiai modernų autorių, ekspresyvų, dinamišką, bet ne ekspresionistą, poetiškos impresijos meistrą, bet ne impresionistą, realistą, bet neišsitenkantį buitinio realizmo tradicijoje. Tokią kūrybą tiktų apibūdinti kaip psichologinį realizmą. Rašytoją jaudina fundamentalios būties problemos, į kurių sūkurį pakliūva jo herojai. Visuose rinkinio kūriniuose susiduria blaivi realybė ir naivios iliuzijos, troškimai ir galimybės, tikrų ir tariamų vertybių grumtynės, nusikaltimas ir bausmė.

„Užuovėja“

Novelių romane „Užuovėja“ autorius peržengia istorinį laiką ir socialinę empiriką, siekdamas bendresnių ir amžinesnių dalykų. Gružiškių kaimo gyvenimas parodytas per ketverius metų laikus. Po prologo („Lietus“) seka pirmoji pavasario novelė „Polaidis“, kurioje rašytojas sutelkia į vieną vietą daugelį archajiškiausių lietuvio kaimiečio pasaulėjautos bei moralės bruožų. Žmogaus ir žemės vienybė yra tautinės kultūros savitumo žymė. Pavasario žemė, naujas jos gyvybės ciklas žymi ne tik daigo pradžią, bet ir seno pasitraukimą, natūralią gyvybės baigtį. Senojo valstiečio Dryžos išėjimas iš šio pasaulio apgaubtas iškilmingos šventinės nuotaikos. Svarbus darnos, viso, kas gyva žemėje, vienybės akcentas.

Visos dešimt novelių tvirtai sukabintos vienos fundamentalios idėjos. Tą idėją galime sudėti į vieną talpų žodį, turintį ir elementarią, ir simbolinę prasmę, - nedermė. Rašytoją, visame kame ieškojusį pusiausvyros ir harmonijos galimybių, labiausiai žeidė suirusi dermė tarp žmogaus ir gamtos, gyvybės ir mirties, jauno ir seno, tradicinių vertybių ir modernių vėjų.

„Miškais ateina ruduo“

Antrasis romanas „Miškais ateina ruduo“ taip pat kaip ir pirmasis turi ryškų mitologinį podirvį. Rašytojas renkasi tokį vaizdavimo būdą, kuris leidžia beveik nepaisyti istorinio laiko dinamikos bei determinizmo. Metų laikai, kaip ir paros dalys, turi savo amžinąjį ritmą: gimimą, mirtį, prisikėlimą. Tiems universaliems dėsniams paklūsta ir žmogus, nes jis toks pat gamtos kūrinys, organiška jos dalelė, kaip medis, paukštis ar rugio želmuo. Tačiau jaunoji karta suardo mitologinio pasaulėvaizdžio ribas ir aklai veržiasi į naują erdvę ir laiką.

„Užuovėjos“ prasminis centras - lietuvis ir žemė. Antrojo romano ašis - lietuvis ir miškas. Mes esame miško tauta, todėl gamtos ritmas mums yra savas. Jis apsprendžia mūsų vidaus gyvenimą ir mūsų kūrybą.

Romane vaizduojamas Lietuvos kaimas II pasaulinio karo išvakarėse, nagrinėjamos žmogaus likimo, meilės, ryšio su gamta temos, vyrauja tragiškos lemties, gaivališkos aistros motyvai.

Pagrindiniai veikėjai Tilius, Agnė, Monika, Petras Doveika.

Kaip atskleista neišvengiama nelaimė? Žmonės keičia aplinką. Pasiduoda žemiausiems instinktams - geria, mušasi. Iš įprastų gyvenamųjų vietų traukiasi gyvatės. Agnė ir Tilius eina pasivaikščioti - gražus miško takelis atsimuša į bjaurią klampynę.

Doveika „Doveika gražiai gyveno“ (dvidešimt ketvirtas skyrius). Vesti ūkį, turėti palikuonių, nieko nestigti, dominuoti. Monika jam - kompensacija už metus, praleistus šalia su ypatingai negražia, labai menko proto moterimi. Ji bus žibantis namų papuošalas. Tačiau tokio gyvenimo kaina - senatvė, jaunos žmonos abejingumas, neramus miegas, įtarumas. Doveika atsiduria savo susikaltame narve. Monikos abejingumas paralyžiuoja jo energiją, suardo rūpestingai paruoštus planus ir priveda prie smurto.

Veikėjai yra aukos vitališkų vidinių jėgų, kurių jie nei iki galo supranta, nei gali kontroliuoti. Žmonės laisva valia atsiduria nuolatinėje įtampoje su išorinėmis ir vidinėmis problemomis, jie yra už racionalumo ribų.

„Išėjusiems negrįžti“

Romane pateikiamas kolektyvinis besitraukiančiųjų portretas. Patikima yra memuarinė šio romano medžiaga, niekur nenusižengta nei istorinei, nei psichologinei tiesai. Klajokliškas kareivių gyvenimas, nakvynė kaskart vis naujuose apkasuose, nenumaldoma kaltė dėl paliktos tėviškės kuria itin šiurkščios tikrovės įspūdį. Svarbūs tampa biologinio išlikimo instinktai ir veiksniai: maisto, drabužių ir apavo trūkumas, rūkalų stoka, želianti barzda, šilumos ir moters ilgėjimasis.

tags: #kada #katiliskis #nusipirko #sodyba #lemonte