Kaimo Sodybų Gegužinės Tradicijos Lietuvoje

Gegužinės nuo seno siejamos su gegužės mėnesį kaimuose vykusiomis pamaldomis Švč. Mergelei Marijai. Tuo pačiu tai būdavę ir kaimo žmonių suėjimai draugėn. Paprastai gegužinės pamaldos visą mėnesį kas vakarą vykdavo toje pačioje troboje prie šventiškai papuošto altorėlio. Po gegužinių pamaldų namo dar nesiskubindavo, pasišnekučiuodavo, o savaitgalį jaunimas ir šokius kieme susiruošdavo. Oras gegužę juk pavasariškas - traukia ilgiau lauke pabūti.

Šiandien Lietuvoje atgaivinamos šios senosios tradicijos, suteikiant joms naują turinį ir prasmę. Kaimo bendruomenės ir sodybos organizuoja gegužines, kurios ne tik primena religines šaknis, bet ir suburia žmones, skatina bendravimą ir kultūrinį paveldą.

Gegužinės Berniūnų kaime

2017 m. Berniūnų kaimo bendruomenė „Mojus“, kurios pirmininkė Ona Raguckienė, jau kelinti metai iš eilės organizuoja kaime šventę „Senovinės Berniūnų kaimo gegužinės“. Štai ir šiemet Berniūnuose O.Raguckienės iniciatyva vėl buvo surengta gegužinių šventė. Kultūros projektą, skatinantį tautinių mažumų kultūrų plėtotę, dalinai finansavo Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Šventė, kaip ir pridera, prasidėjo gegužinėmis pamaldomis namuose prie altorėlio. Vėliau Veikučių šeimos namų kieme vyko linksma kaimo vakaronė, kurioje dalyvavo ne tik Berniūnų kaimo muzikantai, bet ir savo šokius bei dainas pristatė tautinių mažumų bendruomenių atstovai. Ypač pradžiugino jaunasis armonikierius Deividas iš Utenos, kurio senelių kaimas - Berniūnai. Vaikinukas sugrojo tiek smagių kūrinių, kad kojos svečiams pačios kilnojosi. O jau šokėjų po pievą kiek sukosi, tai sunku ir apsakyti.

O kai ėmė dalintis prisiminimais berniūniškiai, kurie dabar gyvena kitur Lietuvoje ir užsienyje, tai ir juoko iki ašarų netrūko. Pokštų popietė „Gyvi kaimo nutikimai“, kurioje skambėjo linksmos istorijos ir nutikimai, natūraliai peraugo ir į šeimų genealoginių medžių nagrinėjimą.

Jaukiai nuteikė ir Veikučių kieme atkastas akmeninis prosenelių grįstas takelio fragmentas. Takelis per laiką storai velėna buvo apaugęs, bet prisiminimai apie jo buvimą neišblėso, tai po truputį darbščių rankų dėka jis ir vėl išniro į dienos šviesą. Šventei besibaigiant Berniūnų bendruomenės pirmininkė O.Raguckienė padėkojo visiems dalyviams ir tiems, kurie daugiausia prisidėjo prie šventės organizavimo. Neskubėjo dar skirstytis šventės dalyviai, planavo ateinančius susitikimus, bendruomenės darbus.

Lietuvos etnografiniai regionai

Gegužinė Gražinos sodyboje

Šeš­ta­die­nį Gra­ži­nos so­dy­bo­je (Vieš­vė­nų sen.), ant Ba­ro kal­no, vy­ko ge­gu­ži­nė. Tai so­dy­bos šei­mi­nin­kės Gra­ži­nos Gai­žaus­kie­nės ini­cia­ty­va at­gai­vin­ti anks­čiau puo­se­lė­tas tra­di­ci­jas. Ją pa­lai­kė ir sun­kiuo­sius dar­bus kar­tu dir­bo Gra­ži­nos sū­nus Man­tas, mar­ti Al­vi­da bei anū­kai Eva ir Ig­nas.

Puo­duo­se ga­ra­vo „klec­kai“, ko­šė, sal­di sriu­ba. Bend­ruo­me­nių kie­me­liuo­se ant sta­lų gu­lė rū­ky­ti la­ši­niai, kiau­lės gal­va, sū­riai, py­ra­gai ir py­ra­gai­čiai, kve­pė­jo na­mi­nė duo­na, gi­ra. Ir pa­ts al­ka­niau­sias iš šven­tės tu­rė­jo išei­ti ke­lioms die­noms į prie­kį pil­vą pri­si­kim­šęs.

Svei­ki­ni­mo žo­dį ta­rė šei­mi­nin­kė Gra­ži­na. Ji pri­si­mi­nė, kad ant šio kal­no vi­suo­met vyk­da­vo įvai­rios links­my­bės, kas­met bu­vo gie­da­mos Mo­ja­vos gies­mės. Kla­si­ki­nės mu­zi­kos kū­ri­nė­lį at­li­ko jau­nie­ji ta­len­tai So­fi­ja ir And­rie­jus.

Gegužinės Stadalninkynėje

Šeštadienį prieš Sekmines į Stadalninkynę (dabar Krampų sodyba) susieiti, liaudiškos muzikos pasiklausyti bendruomenė jau antrą kartą kvietė ir vietinius, ir toliau gyvenančius žmones. Senoji sodyba tokiems pasibuvimams pasirinkta neatsitiktinai. Praėjusiais metais, minėdami „Gulbinėlio“ kapelos dešimtmetį, paežeriečiai vėl įsiprašė į sodybą. Ir tada, ir šiemet šeimininkė Aldona Krampienė bei jos sūnaus šeima juos mielai įsileido.

Šįkart „Gulbinėlio“ bendruomenės pirmininkės Justinos Kiverienės ir kapelos vadovo Albino Selmistraičio kvietimu į gegužinę atvažiavo būrys svečių iš Gelgaudiškio kultūros centro. Jie ir grojo, ir dainavo, o Gelgaudiškio dvaro samdinė Morta (Asta Žilaitienė) ir visą renginį vedė. Nenusileido ir vietiniai - „Gulbinėlio“ muzikantai bei Aklųjų ir silpnaregių draugijos Vilkaviškio skyriaus „Žaros“ ansamblio dainininkės. „Žaros“ dainininkėms smuiku pritarė ir „Gulbinėlio“ vadovas Albinas Selmistraitis.

Senosios Gegužinės Ūkio Tradicijos

Senosios Gegužinės ūkis - tai viena iš ilgą ir gražią istoriją turinčio Gegužinės kaimo, kuris rašytiniuose šaltiniuose minimas jau nuo XV amžiaus, sodybų. Sodyba įkurta senojoje Gegužinės kaimo dalyje, iki šiol vadinama Senąja Gegužine. Statiniai pastatyti dvarvietės vietoje. Šios žemės ir dvarai nuo keturioliktojo amžiaus vidurio priklausė dvarininkams Mardosams. 1494 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Gegužinės dvarą padovanojo didikui Grigaliui Stanislovaičiui Astikui. Šią privilegiją 1511 metais patvirtino Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis.

Vėliau šias žemes valdė Trakų vaivada Jonas Glebavičius, Upytės maršalka Čičinskas, dvarininkai Tolvaišos, Vodorackis, Rolevskis, baronai Korfai. Apie 1856 metus čia susiformavo dvi dvarų sodybos - Korfų ir Žižniauskų (Žižnevskių). O apie 1930 metus iš dvarininkų Žižniauskų 70ha žemės nupirko iš JAV grįžęs Kajetonas Staniūnas ir perdavė savo žentui, būsimam Gegužinės girininkui, mūsų seneliui Mykolui Bortkūnui. Nuo tada Bortkūnų šeimos pavardė tapo žinoma šiose vietose. Deja, 1941 metais girininkas Mykolas Bortkūnas buvo ištremtas į Archangelsko kraštą, žmona Stefanija su keturiais vaikais išvežta į Altajaus kraštą, turtas konfiskuotas.

1991-1996 metais vyriausiojo Mykolo Bortkūno sūnaus Jurgio iniciatyva atkurta nuosavybė į turėtą žemę, mišką ir likusius ūkinius pastatus, o 2007 metais į Senąją Gegužinę, perstatytą buvusią vandens siurblinę atsikėlė gyventi vyresnysis Jurgio Bortkūno sūnus Rolandas su šeima. Šiuo metu sodyboje gyvena dviejų brolių - Benjamino ir Rolando Bortkūnų šeimos. Sodybai priklauso 2011 metais baigtas statyti didysis namas, rekonstravus sovietinių laikų paliktą vandens siurblinę, pastatytas svirnas, bei du seni klojimai, vienas iš kurių atnaujintas ir pritaikytas tvartui, klėtis, pirtis.

Rolandas Bortkūnas ir jo žmona Neringa yra architektai, paskutinį dešimtmetį besidomintys senąja Lietuvos kaimo architektūra, rašantys šia tema straipsnius, knygas, propaguojantys mūsų statybos tradicijas seminaruose ir susitikimuose. Todėl nenuostabu, kad sodyba statoma naudojantis senąja archyvine medžiaga, išsaugant senąsias Vakarų Aukštaitijos sodybai būdingas formas ir detales, bet tuo pačiu ir aprūpinant statinius visomis šiuolaikinėmis medžiagomis ir inžinerinėmis sistemomis.

Sodyboje vyksta įvairūs renginiai, skirti tautinį identitetą atspindinčių sričių puoselėjimui ir propagavimui bei profesionaliojo meno sklaidai. Čia galima apsistoti nedideliame šeimos viešbutėlyje, susipažinti su ūkio gyvenimu ir jo gyventojais, pamatyti kraštovaizdį plaukiant Nerimi ar važiuojant dviračiu.

Miškų žalumos apgaubtame Gegužinės kaime (Kaišiadorių r.) ant upės kranto įsikūrusi sodyba „Senosios Gegužinės ūkis“ traukia visų nuo Kauno, Jonavos ar Kaišiadorių važiuojančiųjų žvilgsnius. Įvairiais likimo vingiais sukęs gyvenimo kelias į tremtinio senelio žemes parvedė du anūkus architektus Benjaminą ir Rolandą Bortkūnus.

Gegužinės sodybos didysis namas - XVIII a. pabaigos pagrindinio dvaro pastato iliustracija. „Norėjome atkurti XIX amžiaus lietuviško kaimo peizažą, kurį matytų keliu važiuojantis žmogus“, - pasakoja Neringa. Pirmoji paroda dvaro pastate atidaryta 2011 metų gruodžio 30 dieną. Nuo tada čia nuolat vyksta ilgalaikės parodos ir jos keičiamos kas tris mėnesius. Kiekvienos parodos atidarymą tradiciškai lydi renginys, paskaita ar koncertas.

Sodyba ir dvaro namas nėra tik parodai, jis gyvas, jame nuolat verda gyvenimas, susitinka žmonės. Labiausiai sodyboje laukiami šeimos nariai: Rolando ir Benjamino mama Nijolė Bortkūnienė, Neringos tėvai Jūratė ir Česlovas Norvaišos, abiejų šeimų vaikai - Erika, Kotryna, Vytis ir Indrė su vyru Mindaugu. Kalėdos ir Velykos bei kitos šeimos šventės čia jau švenčiamos aštuonerius metus.

Senosios Gegužinės ūkyje jau ne vienus metus dera etnografiniai ir šiuolaikiniai sprendimai. Sodyboje vietą atradęs ir profesionalus menas. Vykdoma švietėjiška veikla. „Etnokultūra - tai ne kartą per metus užsidėti tautinį rūbą einant į bažnyčią arba sutartinę sugiedoti. Į šias žemes prieš šešiolika metų atsikėlę R. „Turime tokį mums labai patinkantį, gražų titulą - mes esame Gegužinės girininko anūkai. O kadangi girininkas na ir ne pats biedniausias žmogus ir toks aktyvistas buvo, sakė vos ne kiekvieną susirinkimą himnais pradėdavo, tai girininku patapo, aišku, kabutėse, Sibire. Visa šeima, mano tėvai, visi buvo išvežti. Kai 1990-aisiais metais, jau tikiuosi paskutinės nepriklausomybės laikais, mes atsiėmėm čia senelio girininko žemes, tada ir kilo mintis perkelti čia visą mūsų pagrindinį gyvenimą. Žmona Neringa, jau kaip „dekabristė“ - paskui vyrą. Ir čia atsirado pirmoji sodyba.

Sodybą puoselėjantys R. Bortkūnas su žmona Neringa - architektai. Abu domisi senąja Lietuvos kaimo architektūra. Rengia seminarus, rašo straipsnius ir knygas. „Mes abudu susirgom tokia liga, kuri vadinasi etnoarchitektūra. Žmona pradėjo dirbti Rumšiškėse... Pyksta, kai sakau Rumšiškėse - Lietuvos liaudies buities muziejuje, kuris, beje, nuo šių metų vadinsis Lietuvos etnografijos muziejumi. Pradėjo ten dirbti architekte, aš kažkaip pradėjau labai domėtis ta rąstine statyba ir senaisiais pastatais. Na ir mes kažkaip jau dvidešimt metų tam paskyrę visą savo veiklą, kurią vienu sakiniu turbūt taip ir įvardijame - senųjų mūsų architektūros tradicijų ir naujųjų gyvenimo technologijų derinimas. Ar turi teisę gyventi, ir kaip tie pastatai turi gyventi šiais laikais, kurie būtų pastatyti, įrengti remiantis mūsų senomis etnografinėmis tradicijomis, ir išvaizda, ir savo būviu. Reikia darbais, o ne žodžiais tėvynę mylėti. Tai štai, prieš tai atsikėlėm čionais, į tėviškę, o dar po kelerių metų mes statėmės mūsų šitą, kaip mes vadiname, didįjį namą, kuris ir iliustruotų tas mūsų idėjas - seno ir naujo derinimą“, - sako R.

Kaip tikina pašnekovas, kaimo turizmas šiandien kitoks. Todėl Senosios Gegužinės ūkyje svarbią vietą atradęs profesionalus menas. Kasmet čia pristatomos keturios parodos, vyksta koncertai, pasirodymai. „Kaimo turizmas žmonėms asocijuojasi su šventėmis, vestuvėmis, iškylomis. Tai iš karto buvo mūsų apibrėžimas, kad čia bus dvi sritys: viena - populiarinimas ir švietimas viso to, kas susieta su žodeliu etno, mes kalbam apie etnoarchitektūrą, etnodizainą, bet ir šiek tiek apie etnomuziką, etnokulinariją ir panašiai; antra sritis buvo, kad mes čia būtinai parodų organizavimo forma vykdome kultūrinę veiklą. Tai štai dabar galiu ir pasigirti, kad šiais metais, dabar, kai jūs lankotės, vyksta net 44-oji paroda. Tai reiškia per tuos 11 metų susikūrė graži tradicija: vasarį, gegužę, rugpjūtį, lapkritį pas mus visada atsidaro naujos parodos. Sodyboje savo kūrybą jau pristatė ne vienas žinomas menininkas.

Parodoje taip pat tarp tapybos ir šitos erdvės vyksta tam tikras džiazas“, - sako tapytojas T. Paroda „Tarp gamtos ir miesto“ lankytojų laukia iki vasario mėnesio. Žinoma, po to meninis gyvenimas Senosios Gegužinės ūkyje nesustos. „2024 m. mūsų rajonui yra labai svarbūs ir įdomūs tuo, nes būtent Kaišiadorys bus Lietuvos kultūros sostinė. Esu kultūros sostinės Kaišiadoryse ambasadorius, ir mūsų sodyba yra ambasadorė. Ir mūsų šių metų keturių parodų ir keturių koncertų ciklas taip pat yra programos sudėtyje ir po ta vėliava. Labai skatinčiau nebūtinai kartais keliauti į labai tolimus, egzotiškus rajonus Lietuvos pakraščiuose, bet pasižiūrėti, ką mes turime ir pačiam Lietuvos centre. Kaišiadorys yra tikrai labai nuostabus rajonas su nuostabiais žmonėmis. Prašome apsilankyti tiek mūsų rajone, tiek mūsų sodyboje“, - ragina architektas, Senosios Gegužinės ūkio šeimininkas R.

Gegužinės Bijūnų kaime

Jau nuo 2013 m. Bijūnų bendruomenė organizuoja gegužines pamaldas, dar vadinamos „Majavomis“. Nuo 2022 m. prie šio renginio organizavimo prisideda ir Bijūnų universalaus daugiafunkcio centro bei Trakų viešosios bibliotekos Bijūnų padalinys. Visą gegužės mėnesį, kiekvieną dieną, vakare, žmonės renkasi į pamaldas.

Gegužinės pamaldos - tai labai sena religinė praktika. Jau XII a. aptinkami aiškūs gegužinių pamaldų pėdsakai Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Apie 1840 m. ši tradicija įsigalėjo Lenkijoje ir Lietuvoje. Prie to labai prisidėjo vyskupas Motiejus Valančius. Ypač šios pamaldos išpopuliarėjo tarpukario Lietuvoje. Kadangi kiekvieną vakarą nueiti į bažnyčią tolimesnių kaimų žmonėms buvo sudėtinga, tai paplito praktika gegužines pamaldas rengti kiekvieno kaimo sodyboje arba esant geram orui prie kaimo kryžiaus. Tam tikslui didžiausiame ir gražiausiame kambaryje parengdavo altorėlį su Marijos paveikslu ar statulėle, papuošdavo tuo metu žydinčiais žolynais, gėlėmis, uždegdavo žvakes.

Vykstant pamaldoms buvo puošiamas gėlių vainikais kryžius ir įrengiamas savotiškas altorėlis. Po pamaldų dažnai vykdavo ir žaidymai, šokiai, skambėdavo dainos. Bijūniečiai atgaivino jau primirštą tradiciją ir mielai renkasi į šias pamaldas. Jau trečius metus kartą per mėnesį su pamaldomis vyksta ir linksmosios gegužinės, kuriose dalyvauja įvairūs muzikiniai kolektyvai ir kapelos. Šiais metais gegužės 1-ąją po pamaldų mus linksmino muzikos grupė iš Elektrėnų „Smilga“ ir Bijūnų vokalinis ansamblis „Pinavija“.

Gegužės 17 d., kai buvo meldžiamasi už šeimas, irgi atvyko svečių: liaudies giedojimo grupė „Karunka“ (vadovė Zita Karklelytė), kryždirbystės tyrinėtoja dr. Alė Počiulpaitė, Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė. Po pamaldų visi susidomėję ir susikaupę klausėsi grupės atliekamų senųjų giesmių, šlovinančių Mergelę Mariją, ir nedrąsiai pritarė. Dr. Alė Počiulpaitė trumpai pristatė savo fotografijų parodą „Mediniai kryžiai Aukštadvario apylinkėse“, kuri eksponuojama bibliotekoje. Nuoširdžiai dėkojame visiems dalyvavusiems renginyje: svečiams - už patirčių pasikeitimą, maldininkams - už nuoširdžias maldas ir giesmes, šeimininkėms - už gardžias vaišes.

Šiandienos gegužinės - tai ne tik religinė praktika, bet ir puiki proga suburti bendruomenę, puoselėti tradicijas ir mėgautis pavasario teikiamais malonumais. Sodybos tampa svarbiais kultūrinio gyvenimo centrais, kur susitinka istorija, menas ir bendruomenės dvasia.

tags: #kaimo #sodybos #geguzine