Krekenavos regioninis parkas - tai unikalus gamtos ir istorijos derinys, siūlantis lankytojams įvairias patirtis. Nuo įspūdingų Nevėžio senvagės vingių iki senovinių piliakalnių ir stebuklingų bazilikų, parkas turi ką pasiūlyti kiekvienam.
Krekenavos regioninio parko kraštovaizdis. Šaltinis: Wikipedia
Krekenavos regioninio parko lankytojų centras
Maršrutas prasideda ir baigiasi šalia Krekenavos esančiame parko Lankytojų centre. Krekenavos regioninio parko ekspozicijos pagrindinė tema - "Nevėžio upės senvagių įvairovė". Ekspozicinė juosta lankstosi per visą patalpos erdvę, atkartodama Nevėžio upės vingius, vienur sukdama į kairę, kitur - į dešinę, žemyn ir aukštyn, palikdama senvages ir užutekius. Informacija pateikiama įdomiais pasakojimais, iliustruotais išraiškingais dideliais vaizdais, atspindinčiais Nevėžio vidurupio senslėnio kraštovaizdžio charakteringiausius bruožus.
Dviračių maršrutai
Krekenavos regioninio parko pietinis dviračių žiedas - vienas iš keturių parko direkcijos siūlomų dviračių maršrutų susipažinti su parko vertybėmis.
Religinis paveldas
Krekenavos bazilika
Krekenavos Švč. Krekenavos bazilika - vienintelė Lietuvoje Romos Didžiosios Marijos bazilikos dukterinė šventovė. Joje šimtmečius gerbiamas stebuklingas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Šiaurės ir vidurio Aukštaitijoje šventovė plačiai garsėja ne tik savo grožiu, bet ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų - Žolinės atlaidais. 2009 m. Krekenavos bažnyčia paskelbta Romos Didžiosios Marijos bazilikos dukterine šventove - filija. 2011 m. rugpjūčio 15 d.
Krekenavos bazilika. Šaltinis: Wikipedia
Surviliškio bažnyčia
Pasiekus Surviliškį verta apžiūrėti bažnyčią, šalia kurios taip pat rasite apžvalgos aikštelę. Manoma, kad pirmoji katalikų bažnyčia Surviliškyje buvo pastatyta apie 1592-1597 metus. 1637-1640 m. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius pastatė naują medinę bažnyčią. Dabartinė Nukryžiuotojo Kristaus bažnyčia iškilo 1791 metais. Ją pastatė tuometis klebonas Juozapas Žibartas su parapijiečiais. Bažnyčios stogą puošia barokiniai kriaušės pavidalo bokšteliai ir ornamentuoti kryžiai. Šventorius apjuostas medinių statinių tvora su mūrinių stulpų vartais. Jame stovi medinė varpinė. Bažnyčioje yra keletas dailės paminklų, tarp kurių 1902 metais R.
Gamtos paminklai ir kraštovaizdis
Švenčiuliškių pušis
Toliau pasukus per tiltą privažiuojamos buvusios Krekenavos žydų bendruomenės kapinaitės, kuriose auga žymioji Švenčiuliškių pušis. Pušis mena gerokai daugiau nei 100 metų istorinę praeitį. Jos aukštis siekia virš 20 m, o kamieno apimtis - per 3,5 metrų. Išskirtinį savitumą šiai vietai suteikia unikalios girnapusių kompozicijos, dubenuotieji akmenys. Nors prieš keliasdešimt metų kapinaitėse ganėsi karvės.
Nevėžio senslėnis
Didžiausia Krekenavos regioninio parko kraštovaizdžio vertybė - Nevėžio senslėnis su raiškiais upės vingiais ir įspūdingomis senvagių virtinėmis. Jiems apsaugoti įsteigtas Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinis. Siekiant lankytojus supažindinti su Nevėžio slėnyje esančiomis paslaptimis, pamatyti senvagių įvairovę, sužinoti apie saugomas augalų ir gyvūnų rūšis, 2014 m. įrengtas pėsčiųjų Nevėžio upės slėnio (senvagių) pažintinis takas. Parko duomenimis, kasmet take apsilanko apie 3000 lankytojų.
Nevėžio slėnio pažintinis takas. Šaltinis: krpd.lt
Daniliškio dvaro alėja
Alėja - buvusio Daniliškio dvaro želdinių svarbiausias akcentas. Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinyje esančios alėjos ilgis apie 263 metrų. Čia auga apie 360 mažalapių liepų. Daniliškio dvaras buvo žinomas jau XVI a. pabaigoje.
Burvelių alkakalnis
Burvelių alkakalnis dažnai vadinamas Mlečkos kalnu, Mileškalniu ar Koplyčkalniu. Tai įspūdinga kalva, apaugusi pušimis, ąžuolais, drebulėmis, beržais ir kitais medžiais bei krūmais, ją supa pelkėtos pievos. Manoma, kad tolimoje praeityje kalva buvusi saloje. Burvelių pilis minima XIV a. vokiečių kronikose. Ten rašoma, kad 1372 m. rugpjūčio 15 d. Livonijos magistro kariauna sunaikino Burvelių pilį prie Nevėžio. Prieškarinėje Lietuviškoje enciklopedijoje nurodoma, kad kasinėjant alkakalnį, rasta žmonių kaulų ir sienos liekanų. Alkakalnyje išlikę koplyčios pamatų fragmentai, likusi 3 x 3 m duobė. Pasakojama, kad XVI amžiaus pabaigoje kalvoje buvo supiltas pilkapis Jono Konstantino Mlečkos, nukritusio kartu su žirgu ir nuskendusio Nevėžyje, atminimui.
Infrastruktūra
Tiltas per Nevėžį ties Surviliškiu
Prieškaryje statytas, per Antrąjį pasaulinį karą susprogdintas tiltas. Labai dailus, Pranciškaus Markūno projektuotas tiltas per Nevėžį ties Surviliškiu buvo pastatytas 1932 m. Tiltas buvo gelžbetoninis, arkinės sistemos, vienos angos, 57,6 m ilgio bei 6 m pločio ir kainavo 54 200 Lt. Galiausiai pasiekiamas piečiausias ir kartu egzotiškiausias šio maršruto taškas - Surviliškio kabantis tiltas.
Kultūros paveldas
Barinės kapinynas
Barinės kapinynas - kultūros paminklas. Šiame kapinyne mirusieji laidoti X - XII a.
Linkavičių-Slabados dvarvietė
Grįžtant link Krekenavos paskutinis sustojimas - buvusioje Linkavičių-Slabados dvarvietėje. Dvaro pavadinimas greičiausiai yra siejamas su Linkavos upeliu, kairiuoju Nevėžio intaku. Linkavičių-Slabados dvare 1825 m. veikė audinių žvilginimo dirbtuvė ir vienintelė to meto Lietuvoje vario liejykla, 1859 m.
Dusia ežeras
Dusia - ežeras Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, Šešupės ir Dovinės baseine, Metelių regioniniame parke, 6 km į pietus nuo Simno, 1 km į pietvakarius nuo Metelių, ties riba su Alytaus rajonu, didžiausias pietų Lietuvos ežeras. Plotas 2346 ha, trečias pagal dydį Lietuvos ežeras. Ilgis iš vakarų į pietryčius 8,4 km, didžiausias plotis 4,1 km. Ežero šiauriniame gale yra siaura Kojos įlanka. Didžiausias gylis 32,6 m ežero vidurinėje dalyje, vidutinis gylis 15,4 m. Ežeras užima ledo luisto daubos vakarinę dalį, be Dusios šioje dauboje susidarė Metelio ir Obelijos ežerai.
Dusia ežeras. Šaltinis: Wikipedia
Baseino plotas 107,8 km². Kranto linijos ilgis 23,46 km. Krantai daugiausia žemi, lėkšti, su terasomis, smėlingi, tik vakariniai ir šiaurės vakarų krantai aukšti, priemolingi. Dusią supa daugiausia dirbami laukai, pietrytiniame krante tarp Dusios ir Metelio auga pušynas (Bijotų miškas), šiaurės rytiniame krante - mišrusis miškas (Rinkoto miškas), o šiaurės vakariniame krante - pievos. Ežero šiaurinėje dalyje, netoli Kojos įlankos, yra 0,05 ha sala. Įteka Sutrė (pietuose, iš Babrų ežero), Šventupė (pietvakariuose, iš Šventežerio), Pryga (šiaurės vakaruose). Iš Kojos įlankos į Simno ežerą išteka Spernia, prie ištakos 1972 m. įrengtas šliuzas reguliatorius, ežero vandens lygis pakeltas apie 0,4 m. Pakrantėje yra platus, 50-200 m pločio smėlingas atabradas, jis užima apie 12 % viso ežero ploto. Giliau dugne - įvairus molis ir dumblas, smėlinga ir dumblinga gėlavandenė klintis. Dugno nuosėdų storis 7,6 m.
Dusia priklauso labai lėtos vandens apykaitos ežerų grupei, vanduo atsinaujina kas 15 m. Augalų daugiausia Kojos įlankoje, jos pakraščiuose ištisinę juostą sudaro meldai ir nendrės, dugną dengia maurabraginiai dumbliai, plūdės, plunksnalapės, elodėjos, aštriai. Iš viso ežere auga 57 rūšių augalai.
Ežero šiaurės vakarų pakrantėje yra Prelomčiškės piliakalnis, rytinėje ir pietinėje pakrantėse - poilsiavietės, Kryžių koplyčia. Prie ežero įsikūrę Padusio, Barčių, Metelių, Metelytės, Zebrėnų, Staigūnų, Straigiškės, Graužų ir Vaickūniškės kaimai. Veikia 10 kaimo turizmo sodybų.
1954 m. Dusia taip užšalo, kad jos ledo storis siekė 78 cm.
Legendos apie Dusią
- Apie Dūsios atsiradimą pasakojama tokia legenda. Kartą ėjo du žmonės. Jie buvo labai nuvargę ir atsigulė pailsėti. Atsigulę tuojau užmigo. Bemiegodami išgirdo, kad juos kažkas žadina, bet atsikėlę nieko nepamatė, ir vėl užmigo. Tik trečią kartą žadinami pamatė, kad ežeras ateina. Atsikėlė ir ėmė bėgti. Jie bėgo, kad net prakaitas lašais varvėjo žemėn. Vienas jų sako: „Tiek bėgau bėgau, jau net uždusau.“ Tuomet ežeras sustojo ir pasiliko vietoje. Taip ir vardą Dusia gavo.
- Kita legenda byloja, kad toje vietoje, kur dabar mėlynuoja ežeras, kadaise stovėjo didelis dvaras. Jį valdė piktas ponas, kuris kankindavo žmones. Vieną kartą poną rado iš po nakties uždusintą. Poną žmonės palaidojo jo dvare. Po kurio laiko dvaro staiga nebeliko - jo vietoje pasidarė ežeras. Jį ir pavadino Dusia, nes piktasis ponas buvęs uždusintas.
- Dar viena legenda aiškina, kad kitados ežero vietoje buvo tik mažas upeliukas. Ten kartą skalbė mergina baltinius, o senutė sėdėjo ant liepto. Senutė ir sako merginai: „Ko taip uždusai kaip dusia?“ Kai tik ištarė tuos žodžius, pradėjo verstis vanduo. Mergina nuskendo. Vanduo vertėsi šešias dienas, pasidarė Dūsios ežeras.
- Porinama, kad Dusia atėjusi per Lazdijų upę, Lazdijų balas. Ji ir vėl išeisianti, kai jau būsiąs laikas. Prie Lenkijos jos sūnus likęs - Galadusio ežeras. Vienais metais Dusia jau buvo pakilusi, vanduo tuomet aukštai tyvuliavo. Gal jau ruošėsi eiti. Bijo žmonės, nes nežino, kurion pusėn ežeras eis.
- Yra ir toks padavimas: kartą vaikai bemeškeriodami Dūsioje ištraukė siūlą. Ėmė už siūlo traukti - vanduo ėmė ūžti, banguoti! Iš vandens pasirodė kryžius, paskui ir bažnyčios bokštas. Vaikai būtų ištraukę bažnyčią. Tik staiga suriko pelėda. Vaikai išsigando, numetė siūlą - vėl viskas prapuolė. Sako, Dūsios ežere žmonės dažnai girdi varpus skambant ir mato po vandeniu raudonus mūrus.