Ar bendraujate su savo kaimynais? Ar pasisveikinate su jais susitikę, paklausiate, kaip sekasi, pasikalbate? Kaimynas - labai reikalingas žmogus, kai reikia pagalbos, namus prižvelgti, ir įvairiose kitose situacijose ne kartą reikia pabelsti į kaimyno duris.
Gegužės 29 - oji - paskelbta Europos kaimynų diena. Švenčiama ji nuo 1999 metų. Rajono policijos komisariato bendruomenės pareigūnė Ramunė Vėlavičienė yra iniciatorė, kad kuo daugiau kaimo, miesto bendruomenių daugiabučių namų, gatvių gyventojų geru žodžiu paminėtų kaimynus.
Pareigūnė sakė, kad toną pagerbti kaimynų kaimyną davė Policijos departamentas. Dabikinės bendruomenė konkursui „Kaimynų kaimynas” nominavo dvi moteris. Kad nereikėtų kalbomis lietis gerąsias kaimynes giriant, sukūrė vaizdo reportažą, kuriame pasakojama, kodėl pasirinktos būtent šios kaimynės.
Anksčiau buvo įprasta, netikėtai pasibaigus druskai ar cukrui, skubėti ne į parduotuvę, o eiti pasiskolinti pas kaimynus. Tai buvo proga ne tik gauti tai, ko tuo metu trūksta, bet ir pabendrauti, sužinoti "šviežiausias" namo naujienas.
Kiek kaimynų pažįstame dabar? Su keliais iš jų bent sveikinamės? O juk taip malonu, kada išplovus laiptinę, kitą kartą ją plauna kaimynė. Smagu matyti, kad vystančiomis laiptinių gėlėmis rūpiniesi ne vienas. Bendromis kaimynų pastangomis galima spręsti rimtesnes namo problemas.
Jei ne vien jūs, bet ir atidus kaimynas pakels ant jūsų durų kilimėlio miegantį ir nuolat laiptinėje dergiantį benamį. Jei ne vien jūs, bet ir kaimynas pravers laiptinės langus, kad išsivėdintų nosį riečiantis kvapas. Kaimynų smalsumas, dėl kurio dažnai susierzina, gal būti ir naudingas.
Pavyzdžiui, vienas kaimynas atsitrenkė į kito mašiną. Nusprendė, kad nieko rimta ir nuvažiavo. Tai pamatęs kitas kaimynas, apie tuoj pranešė nukentėjusiam kaimynui. "Pabėgėlis" pagaunamas, nukentėjusysis turi iš ko reikalauti nuostolių atlyginimo.
Dabar dažniausiai pas kaimynus užsukame, kai šie pernelyg garsiai remontuoja butą, klausosi muzikos ar įgriso jų šuns kaukimas. Nedrąsu žengti į laiptinę, jei kaimynei vos pravėrus duris, iššoksta nevaldomas rotveileris. Skubiai kopi laiptais, laiptinėje išvydęs seniai nešukuotą, nemaudytą, dvokiantį mišrūną. Ir visuomet malonu prasilenkti su tvirta vyriškos rankos prilaikomu haskiu.
Žinoma, yra atvejų, kai net draugiška kaimynystė negelbsti.
Ką reiškia būti kaimynu?
Dabartinės lietuvių kalbos kaimyno reikšmė - ‘gretimas gyventojas, susijęs su kitais artimais savybės ir gretumo santykiais; to paties kaimo, gyvenvietės ar krašto žmogus’. Senesnė ‘kaimyno’ reikšmė ‘ta baudžiauninkų kategorija, kuri gyveno kaime, buvo kilusi iš kaimo ar priklausiusi kaimui’.
Kaimu-kiemu buvo vadinama žemvaldžio sodyba. Priesaga -yna- yra atėjusi iš priešistorinių laikų, jos kilmė neaiški. Kai kurie iš jos vedinių - sudaiktavardėję būdvardžiai. Tai rodo iš dalies ir tai, kad lytys lygiagretės, pvz. kaimynas / kaimyna. Tą patvirtina ir kitos ide. kalbos, pvz. lo. vicinus ir vicus ‘kaimas’.
[Priminsiu tuos le. kalbos baltizmus (žr. Лаучюте Ю., Словарь балт. в сл. яз., Л., 1982), kurie fiksuojami jau s. le. kalboje:] kaimincy (p. 94) ‘kaimynai, pavaldiniai’ : 1609 - lie. Pr. kaimīnan ‘kaimynas’ siejamas su lie. kaimýnas (plg. kaimỹnė, kaimýna, kaimynijà, kaiminýbė, kaimýninis, kaimynáuti ir kt.); la. kai̇̃miņš ‘kaimynas’, kaiminis ir kt. Šie baltiški žodžiai kildinami iš ide. k̑oi-m-īn-.
Sl. *sěminъ, kurio refleksai yra s. sl., bažn. sl., s. r. СѢМИNЪ, сѣминъ ‘namiškis, vergas’ ir kt., tiksliai pratęsia nurodytą ide.
Pr. kaimīnan (acc.) 45₂₅ ‘kaimynas’ [ir kt.] : caymis, lie. kaimýnas, la. Straipsnyje remiantis baltų kalbų duomenimis nagrinėjama skaičiaus kategorija slavų kalbose. Slavų kalbose vienaskaitos ir daugiskaitos kuopiniai daiktavardžiai turi singuliatyvinės reikšmės priesagą -ин-ъ, pvz., литва - литвинъ, baltų kalbose ją atitinka -ýnas: kaimýnas ‘сосед’ < káimas ‘село, деревня’, lo. -īnus: vīcīnus ‘сосед’, gr.
Posakis, jog tikras lietuvis džiaugiasi degančiu kaimyno stogo su laiku vis praranda savo prasmę ir neatitinka tikrovės.
Dažniausiai bendruomenė yra suprantama kaip žmonių susivienijimas, vedamas bendrų tikslų, interesų, vertybių ir kuriantis artimesnį ilgalaikį žmonių ryšį. Vietos bendruomenės nuo seno egzistavo kaimuose ar mažesniuose miesteliuose, kuomet visi kaimynai puikiai pažinodavo vieni kitus, kartu lankydavosi renginiuose, bažnyčioje, šventėse. Bendruomeniškumas šiek tiek nuslūgo, kuomet žmonių gyvenimas iš kaimo ėmė keltis į miestą. Didmiesčiuose gyventojai tapo uždaresni, mat čia vyrauja didesnė kultūrinė įvairovė. Visgi, besikeičiant visuomenei, gerėjant gyvenimui, svarbesnis tampa laisvalaikis. Žmonės ėmė jungtis į įvairias grupes, tad bendrystės ir kaimynų artimo ryšio tradicijos po truputi atgimsta.
Tokį pavyzdį rodo ir Vilniuje, Pilaitės mikrorajone susibūrusi nuosavų namų kvartalo bendruomenė. Jos narė Giedrė pasakoja, jog su kaimynais bendrauja ne tik kieme, bet kartu ryšį palaiko ir socialiniuose tinkluose, turi bendrą grupę, kurioje visi dalinasi informacija ir naujienomis. Kaip teigia Giedrė, pirminis bendravimas tarp kaimynų prasidėjo dar statant namus, kuomet vieni kitų ėmė klausinėti apie medžiagas, meistrus.
"Jei geras oras - visi susirenkame šalimais dar neįrengtame sklype, deginame laužą, kepam įvairiausius skanumynus. Ne vieną kartą esame visi kartu gaminę ir kugelį: vieni būna atsakingi už bulvių skutimą, kiti už mėsos paruošimą.
Kaimynų diena Vilniuje
Toks artimas kaimynystėje gyvenančių žmonių bendravimas kuria ne tik draugiško, bet ir saugaus rajono statusą. Kuomet gali pasitikėti šalimai gyvenančiais žmonėmis, jautiesi ramesnis dėl savo turto, šeimos ir vaikų saugumo. Organizuoti kaimynų sueigą nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Renginys yra skirtas nedideliam žmonių ratui, dažnai suburiant juos bendram tikslui: pavyzdžiui paminėti įsikūrimo gimtadienį, "aplaistyti" naujai nutiestą gatvę ar susipažinti su naujakuriais. Dažnai užtenka vos vieno ar kelių iniciatorių, kurie paragintų ir kitus bendruomenės narius įsitraukti ir prisidėti prie renginio organizavimo. Esant garso ar apšvietimo įrangos poreikiui, ją galima išsinuomoti iš renginių organizavimu užsiimančių įmonių.
Kas yra kaimynas?
kaimýnas, -ė smob. (1) DŽ, -ė̃ (3) Snt, Rg, kaimỹnas (4) Kv, Rt 1. SD333, R, N, LsB410, M gretimas gyventojas; gretimas žmogus: Vidutinį valstietį spaudžia ir turtingasis kaimynas: jis visada iš jo paverš žemę ir niekada nepraleis progos prispausti jį kuo begalėdamas rš. Du kaimýnu nekviestu svotbon atsibastė K.Donel. Ak, mano kaimynučiai, ak, širdingi broleliai! K.Donel. Kaimynūse (kaimynystėje) galime vienas kitam ir be piningų duoti M.Valanč. Ką tavo kaimynas ir kaimynaitė daro? Jzm. Labai nuo seno tėvai ir jų tėvų tėvai kaimynuose gyveno E.Miež. Buvau kaimyniep (pas kaimyną) J.Jabl. Čia kaimynų̃ mergos Brsl. Kaimynas sakėsi kirvio atėjęs J.Jabl. Aš jį kaimynu turiu KBI56. Kaimynai (latviai, lenkai, rusai, vokiečiai) su rašybomis yra labai atsargūs K.Būg. Pas kaimýną bus gužynės Dkš. Mes tę kaimynaĩ Vlkv. Sukvietė kaimynùs Brt. Su kaimynaĩs parvažiavau Šn. Galvelę visiems lenksiu, kaimynus pravirkdysiu JV948. Ei pareis pareis mano bernelis raibiems gaidužiams giestant ir kaimynužiams keliant LB70. Savo mielą kaimynėlį prilankyt norėjau NS459. Tai seniai gieda raibi gaideliai, tai kėlė kaimynėliai BsO47. Suprašyki giminėlę, artimiausius kaimynėlius JD199. Papenėsi vaikelius, pakviesi kaimynėlius A.Strazd. Ant rytojaus tas kaimynas, neradęs jaučių, ateina pas jį BsPIV217. O dyvijosi kiemo kaimynai, dėl ko raudoni muma veideliai Sch11. ^ Geriau turėti gerą kaimyną arti negu gimines toli Mrk. Kaimýnas artimesnis už giminaitį Pnd. Blogas kaimynas kaip krislas akyje Krp. Kaimynas gimus, kaimynas mirus Dr. Aš palikau kaimynus kaip darže erškėtynus KlpD82.
2. PK120 valdinys: Šitie ... pavargėlius kaimynus ... vargina DP270.
3. Kaimynas J.
Kaimynas viduramžiais - tai ne šalia gyvenantis žmogus, o atskiras socialinis sluoksnis, užėmęs tarpinę padėtį tarp vergų, nelaisvosios šeimynos ir laisvųjų valstiečių. Kaimynai arba kiemionys - gyventojų sluoksnio vardas, retkarčiais užrašomas lietuviškai rusėnų, lotynų ar lenkų kalba tvarkytose etninės Lietuvos raštinėse. Šiuo metu žinoma beveik keturiasdešimt XV a. pab. - XVII a. dokumentų, kurie daugmaž paaiškina kaimynų fenomeną. Svarbiausi - XVI amžiaus, jų dauguma. O sudarytieji iki Valakų reformos, kai kalbamas sociumas buvo išlaikęs daugiausiai archajinių požymių, - vertingiausi. XVII amžiuje dažniausiai minima tik kaimynų žemė ir vietovardžiai Kaimynai, Kiemionys.
Terminas dažnesnis valsčių administracijos, žemesniųjų teismų ir privačių dvarų raštinėse. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijoje jis retai vartotas. Taigi terminas funkcionavo gyvojoje lietuvių kalboje, todėl jis „prasibrovė“ į vietinio administravimo raštus, o valdovo kanceliarijoje turėjo būti naudojamas rusėniškas atitikmuo. Lietuviškoje XVI a. raštijoje kaimynu verčiamas lenkų kalbos žodis poddany „(pa)valdinys, priklausomas žmogus, valstietis“ (Mikalojus Daukša „Postilėje“). Kaimyno terminas anksčiausiai vartotas Lietuvoje, Vilniaus ir Trakų vaivadijose. Žemaitijoje jis paplito XVI a. viduryje. Termino nevartojo rusėnų žemėse. XVI amžiaus pab. kaimynas turėjo sinonimą valstininkas „valstietis“.
Kaimynų darbai ir prievolės
Kelios glosos (lot. glossa - senas arba retas žodis u003c gr. glōssa - kalba, liežuvis) kaimynų istorijos šaltiniuose patikimai liudija, jog jų sociumo tarnyba, prievolės ponui yra ne kas kita, o služba tiahlaja „tiaglo, lažo (lažininko) tarnyba (darbas), baudžiavinio atodirbio renta“. Tuo reikėtų paaiškinti valdovo kanceliarijos „abejingumą“ šiam lietuviškam žodžiui - terminui: jį nesunku išversti į suprantamesnį liudi tiahlyje „tiagli žmonės, lažininkai, baudžiauninkai“.
Kaimynų sluoksnis nuo tiahlų skyrėsi keliais reikšmingais požymiais. Pirma, kaimynai nei teisiškai, nei administraciniu aspektu, nei prievolėmis nebuvo susiję su valsčiaus žmonėmis, valstiečiais. Antra, jie neturėjo nuosavos žemės, o dirbo tik šeimininko (nesvarbu, ar jis - valdovas, ar bajoras) skirtą dvaro žemę, savo padėtį apibūdindami maždaug taip: „Šeimininko dvaro laukuose, prie dvaro (aplink dvarą), gyvename ir jo žemę dirbame.“ Jų namai galėjo būti perkeliami iš vieno lauko į kitą, ponas galėjo kaitalioti jiems skirtus žemės sklypus. XVI amžiaus vid. kaimynų žemė jau buvo nuolat naudojami žemės sklypai, tačiau kaimynai žemės ir toliau nevaldė. Trečia, jų darbai ir prievolės buvo kitokios nei valsčiaus žmonių, nes kaimynai nedirbo valdovui jokių darbų, nedavė duoklių ir neatliko angarinių patarnavimų. Ketvirta, kaimynai nepriklausė dvaro žmonėms, nelaisvajai šeimynai, vergams, bernams, kurie dirbo vien tik pono dvare, o ši distinkcija (lot.
Be darbų savo laikinuose sklypuose, kur sėdavo tik pono sėklą, ardavo su pono gyvuliais, augindavo tik jo galvijus, jie dar privalėdavo dvaro laukuose eiti lažą: kelias dienas arti, nuimti derlių, šienauti dvaro pievas ir ruošti šieną. Darbai trukdavo ne daugiau kaip kelias dienas per metus, bet dirbo keli šeimos nariai. Kaimynai taip pat dirbo su kirviu (malkų paruošos?), ėjo numatytų objektų sargybas. Jei kaimynų ponas buvo valdovas, jam viešint dvare jie turėjo duoti vištą ir dešimt kiaušinių. Tai nelaikyta duokle.
Kaimynai - lietuvišku terminu vadinamas senos kilmės baudžiauninkų sluoksnis. Jo genezė neatsiejama nuo žemesniųjų visuomenės sluoksnių baudžiavinio pavaldumo raidos, formuojantis lietuvių bajorų luomui. Kai kurie kaimynai buvo laisvi ir galėjo pakeisti šeimininką, jei su juo atsiskaitydavo už skolas ir vietoje savęs šeimininko žemėje palikdavo ką nors kitą.
Konstantinas Jablonskis įrodinėjo kaimynus kilus iš vergų, nelaisvosios šeimynos per vergijos instituto evoliuciją, kai ūkiniai sumetimai ir vergų išlaikymo sunkumai paragino šeimininką dalinti jiems darbui savo dvaro žemes ir jose apgyvendino ilgesnį laiką. Taip vergas žengė ant aukštesnio socialinio laiptelio, ilgainiui galėjo įgyti net išeivystės laisvę. Tai šiek tiek primena romėnų kolonus. Juozas Jurginis plėtojo šias išvadas, pabrėždamas laisvųjų žmonių, valstiečių patekimą į bajorų, būsimų žemvaldžių, kaimynus. Jis pateikė nemažai faktų, kai kaimynu tapdavo nuskurdęs, už skolą bajorui ar kitam kreditoriui parsidavęs, skolą atidirbantis ūkininkas, valstietis, miestietis. Tai - įsikeitimas. Kitas kelias buvo už bausmę ar baudą tam tikrą laiką tapti ieškovo kaimynu.
Sunku apibūdinti pirminę kaimynų sociumo išvaizdą, nes vėlesniais laikais socialiniai santykiai keitėsi. Apie archajinį kaimyną lieka tik daugiau ar mažiau pagrįstos spėlionės: gyveno pono skirtoje žemėje, dirbo su jo darbo įrankiais, sėjo jo sėklą, tarnavo vien su savo šeima. Tačiau šeimininkas išvengdavo jų, kaip vergų, kaip dvaro nelaisvosios šeimynos, išlaikymo išlaidų. Archajinis kaimyno ryšys su ponu, jo dvaru leido J.
Kaimynų socialinio instituto atsiradimo chronologija nėra aiški. Jie buvo „vėlyvesni“ už XIII a. imtą minėti lietuvių vergijos instituciją, nes iš dalies buvo jos nykimo vaisius. Pirmi duomenys apie galimus į „laisvę“ paleistus vergus Lietuvoje (bet ar jie kaimynai?) gali siekti XIV a. II pusę. Pagrįsta vėlyviausia kaimynų atsiradimo riba yra veldamų, laisvųjų žmonių, liaudies dalijimo bajorams pradžia. Dalijimą pradėjo didysis kunigaikštis Vytautas (1392-1430). K. Jablonskis, Istorija ir jos šaltiniai, parengė V. Merkys. Vilnius, 1979; J. Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje.
Kaimynų šventė