Aukštaitijos regiono gyvenamojo namo architektūra yra unikalus kultūros paveldas, atspindintis regiono istoriją, gamtą ir gyvenseną. Lietuvių etninė architektūra visuomet suvokiama sodybos kontekste. Sodybą sudaro pastatų (namas, klėtis, tvartas, klojimas ir kt.), želdinių (sodas, gėlių darželis, medžiai), kiemo erdvių ir mažosios architektūros (kryžius, vartai, šulinys, aviliai ir kt.) formų visuma, atspindinti regiono specifiką, gyvenseną ir vietinę gamtą.
Lietuvos etnografiniai regionai
Šiame kontekste verta panagrinėti Aukštaitijos regiono gyvenamojo namo architektūrą, jos ypatumus ir išraišką. Aplinka Asvejos regioniniame parke, netoli vieno gražiausių Lietuvos ežerų įkvėpė sukurti tradicinę rąstinę sodybą. Čia architektūra prisitaiko prie kraštovaizdžio, šiuolaikiškas interjeras įsilieja į natūralią gamtą. Išraiškingas kraštovaizdis su miško ir ežero peizažu, ryškus reljefas padiktavo ūkininko sodybos statinių išdėstymo struktūrą.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, labai norisi, kad saugomose teritorijose išliktų kuo daugiau autentiškų sodybų arba nauji pastatai būtų statomi, tęsiant tradicijas. Tik taip galima išsaugoti nacionalinių ir regioninių parkų savitumus. Džiugu, kad vis daugiau žmonių suvokia tradicinių sodybų privalumus.
Konkursu „Gražiausios etnografinės sodybos saugomose teritorijose“ buvo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į saugomose teritorijose esančias autentiškas ir naujas, pastatytas laikantis tradicijų, etnografines sodybas, skatinti saugoti tradicinės architektūros paveldą, pateikti visuomenei gražiausius etnografinės architektūros pavyzdžius valstybiniuose parkuose.
Konkurso laureatai buvo apdovanoti padėkos raštais Europos paveldo dienų metu vykusiame seminare „Etninės kultūros, gyvosios tradicijos, tradicinės architektūros išsaugojimas Lietuvos saugomose teritorijose“.
Sodybos Formavimosi Istorija
Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus išdėstyti pastatai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis, želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).
Tradicinė lietuviška sodyba Rumšiškių liaudies buities muziejuje
Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2. Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje.
Bendras didysis numas su atviru ugniakuru ir troba, atskiros klėtelės (vedusiųjų poroms miegoti) ir kiti įvairios paskirties ūkiniai ir gamybiniai pastatėliai sudarė į nedidelį kaimelį panašią sodybą.
Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių.
Gatvinių kaimų sodybų planavimas priklausė nuo rėžio pločio. Platesniuose nesudalytų ūkių rėžiuose gyvenamieji namai statyti šonu (ilguoju fasadu), siauruose - galu į gatvę. Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus.
Gerajame kieme statyta namas, svirnas ir viralinė arba virtuvė. Prie tvarto būdavo formuojamas ūkinis kiemas gyvuliams - diendaržis, prie klojimo - kluoniena; kiemai būdavo atitveriami. Saugantis gaisrų kluonai su jaujomis ir pirtys statyti atokiau, sodybinio sklypo gale.
Į gatvę atsuktą namo fasadą puošė gėlių darželiai, kryžius arba koplytstulpis. Už namo arba kitapus kaimo gatvės auginta vaismedžiai, sodinta daržai. Netoli gyvenamojo namo (gerajame kieme) buvo kasamas šulinys, už tvartų - kūdros gyvuliams girdyti ir linams mirkyti. Dažnai kluoną ties galulauke jungė ūkinis pravažiavimas, vedantis į laukus.
Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje.
Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas. Senąsias žemaičių sodybas (iki Valakų reformos) sudarė laisvai aplink 2 arba 3 erdvius kiemus išdėstyti pastatai, keli tvenkiniai, gausūs želdynai.
Suvalkijos vienkiemiai susidarė 19 a. išskirsčius gatvinius kaimus ir perėmus Mažosios Lietuvos sodybos planavimo tradiciją trobesius statyti aplink vieną keturkampį kiemą: pietų arba vakarų pusėje statyta stuba, šalia, jai statmenai - svirnas, toliau kluonas ir tvartai. Stačiakampis kiemas būdavo pertvertas į švarųjį ir ūkinį.
20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu.
Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo. Atstumas tarp pastatų turėjo būti nuo 6 iki 50 metrų. Sodybas leista kurti ne arčiau kaip 50 m nuo vieškelio ir 25 m nuo gretimos žemės ribos. Tokio tipo sodybų išliko visoje Lietuvoje.
Gyvenamojo Namo Architektūra
Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai. 16-17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas.
Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10-11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti). Gyvenamąjį namą sudarė 1-3 nedidelės patalpos.
Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi. Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose. Žemaitiška troba, lietuvininkų ir suvalkiečių stuba skaidyta į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4-12 patalpų trobos, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje - 4-8 patalpų stubos, Aukštaitijoje, Dzūkijoje - 3-6 patalpų pirkios ir gryčios.
Žemaitiškoje troboje, kaip ir nume, išliko atviras židinys namo viduryje, kuris ilgainiui virto erdviu uždaru kaminu; jame rūkyta mėsa, virtas valgis. Užnemunės stuba sujungė žemaičių ir aukštaičių statybos tradicijas. Kuršių nerijos ir Nemuno deltos stubos dažniausiai buvo 2 galų - šeimos ir svečių, kuriuos skyrė apie 2 m pločio koridorius. Bežemių arba mažažemių sodybose gyvenamasis namas kartais jungtas su ūkinėmis patalpomis.
Aukštaitiško Namo Bruožai
Dėl konstrukcinių ypatumų susiformavo saviti aukštaitiško gyvenamojo namo bruožai. Pirkių sienos aukštos, atviros, pastogės/stogų užlaidos nedidelės todėl langai daryti siauresni aukštesni, lyginant su Vakarų Lietuvos trobesiais, jų nedengė krintantis šešėlis ir tai leido išplėtoti viršlangių puošybą. Dvišlaitė stogų forma lėmė itin dekoratyvią skydų/skliautų apdailą.
Kadangi Aukštaitijoje nebuvo platinamos stogų užlaidos, praktiškumo sumetimais plačiai paplito pristatomi prieangiai kurie įgijo ir estetinę dekoratyvinę išraišką. Iš Baltarusijos atkeliavę meistrai atsinešė ir išplatino gausią kiaurapjūvio puošybą.
Gyvenamojo namo galinis fasadas dažnai būdavo atsuktas į gatvę, todėl puošnus. Medinių sienojų namas vertikaliai apkaltas lentomis (18 cm pločio) ir ant jų dekoratyviai užkaltos siauros juostelės (6 cm pločio). Aukštaitijoje namų apkalimas lentomis paplito tik XX a. Iš pradžių buvo apkalamos sienų kertės, paskui sienų apačia iki langų ir galiausiai visa siena.
Šiame name sienų kertės neapkaltos, rąstai suleisti į lygias kertes. Ties langų linija pakalimas sujungtas horizontalia pjaustyta lentele. Kaip ir kituose aukštaitiškuose namuose, čia namo skliautą nuo sienos skiria apie 1 m pločio stogelis (stoginukas). Namo stogas dvišlaitis, plačiomis užlaidomis. Langai naujesni, nebe tradicinių šešių dalių, o trijų. Langų rėmai įstatomi į staktas, plyšiai užkalami apvadais, vadintais „lamperijomis“.
Pastatas - darni, praktiška, estetiška, ekonomiška ir ekologiška struktūra kur visos jo dalys: pamatai, sienos, stogas, langai, durys, puošybos detalės yra svarbios, reikšmingos ir tampriai tarpusavyje susiję. Jų tarpusavio santykis - statybos būdas ir sudaro etninės architektūros esmę.
Statybos būdu nusakoma konstrukcinė pastato struktūra, iš esmės - sienų ir stogo junginiai, kurie lemia trobesio formas bei elementų raišką/puošybą. Statybos būdų įvairovė ir paplitimas liudija apie nevienodą statybos plėtros intensyvumą regionuose ir dvi iš esmės skirtingas Rytų ir Vakarų Lietuvos statybos raidos tendencijas.
Rytų Aukštaitijoje ir Žemaitijoje išliko archaiškiausios trobesių formos ir gryniausios (nesumišusios) konstrukcijos. Kituose Lietuvos regionuose vyrauja mišrių formų trobesiai.
Rytų Lietuvoje vienu metu naudoti visi statybos būdai (konstrukcinės struktūros), kas rodo daugiasluoksnes, nevienalaikes statybos tradicijas. Klojimuose taikyta seniausia autochtoninė stulpinė (sienų), pėdinė permetinė (stogų) konstrukcija.
Šiame regione paplitę archaiškų formų svirnai su sijine stogo danga (pavalu), kurie atitinka miškingų Europos kraštų pirminio trobesio, klėties, prototipą. Pirkiose ir tvartuose naudotos naujesnės stogų ir sienų konstrukcijos.
Rytų Lietuvoje rąstai nebuvo jungiami (išskyrus klojimus), pastatai plėtėsi į ilgį, pristatant naujus rentinius, plotis liko stabilus, todėl susiformavo siauri ištęsto stačiakampio plano pastatai.
Pagrindiniai Rytų ir Vakarų Lietuvos architektūros skirtumai
| Ypatybė | Rytų Lietuva (Aukštaitija) | Vakarų Lietuva (Žemaitija) |
|---|---|---|
| Langai | Siauresni ir aukštesni, gausiai dekoruoti viršlangiai | Žemi ir platūs, viršlangiai beveik nepuošiami |
| Stogo užlaidos | Nedidelės | Plačios |
| Prieangiai | Plačiai paplitę, dekoratyvūs | Nebūtini dėl plačių stogo užlaidų |
Moderni sodyba Aukštaitijoje. Šaltinis: grazitumano.lt
Modernios Interpretacijos
Asvejos regioniniame parke, netoli vieno gražiausių Lietuvos ežerų įkvėpė sukurti tradicinę rąstinę sodybą. Čia architektūra prisitaiko prie kraštovaizdžio, šiuolaikiškas interjeras įsilieja į natūralią gamtą. Išraiškingas kraštovaizdis su miško ir ežero peizažu, ryškus reljefas padiktavo ūkininko sodybos statinių išdėstymo struktūrą. Sklype išsidėstė eilė ūkiui reikalingų statinių - gyvenamasis namas, garažo statinys su pagalbinėmis patalpomis, pirtis-svečių namelis ir dar vienas pagalbinis ūkio statinys.
Pagrindinis pastatas, gyvenamasis namas, tradicinės „dviejų galų“ trobos formos. Norėjosi, kad naujasis statinys natūraliai įsilietų į kraštovaizdį, o ne dominuotų jame, taip pat daug aspektų reikalavo ir Lietuvos Respublikos įstatymai bei savivaldybės išduoti specialieji architektūriniai leidimai, o svarbiausia - tokią viziją turėjo sodybos šeimininkai - inteligentiška, solidi vilniečių pora, planavusi šiame name ne tik vasaroti, bet ir nuolat gyventi. Antrame aukšte suprojektuoti 4 miegamieji kambariai su 2 vonių kambariais, atvykstantiems vaikams į svečius. Pagrindinės apdailos medžiagos natūralios -fasadai rąstiniai, stogas-nendrių, cokolis, kaminai - skalūno apdaila.
Sodybos visuma atspindi Dzūkijos regiono architektūros tradicijas ir kraštovaizdį. Komisija, sudaryta iš saugomų teritorijų specialistų, architektų ir kultūrologų, vertino bendrą sodybos vaizdą kraštovaizdyje, gyvenamojo namo ir priklausinių išdėstymą, pagrindinių fasadų atitikimą to krašto tradicijai, sodybos pastatų architektūrines detales, puošybą, mažosios architektūros įkomponavimą.
tags: #kaip #aukstaitijoje #vadinamas #gyvenamasis #namas