Kasdienėje kalboje „kietu“ dažnai vadiname tą, kuris padaro įspūdį. Bet kas iš tikrųjų slypi už šio žodžio? Ar tai drąsa gyventi pagal savo taisykles? Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip tapti "kietu" žmogumi, apimant įvairius aspektus - nuo savęs pažinimo ir talentų atskleidimo iki kasdienių įpročių ir santykių su aplinkiniais.
Laimė: Vidinė Paieška ir Emocijų Valdymas
- Ugne, kas yra ta laimė ir kaip ją greičiau atrasti? - Į šį klausimą galime žiūrėti skirtingomis perspektyvomis. Iš neuromokslo perspektyvos - laimė, džiaugsmas yra impulsas, perduodamas neuromediatoriais į kitas kūno ląsteles. Jei galvotume apie laimę, kaip emociją - tai ji, kaip ir visos kitos, reiškiasi mūsų gyvenime kiekvieną dieną. Ją galime patirti įvairiai: euforijos išraiška, bendrystės, pasitenkinimo patyrimu.
Filosofiškai laimė tikrai kiekvienam yra skirtinga, bet tai labai stipriai susiję su tuo, kokius įsitikinimus, vertybes žmogus puoselėja. Tikėtina, kad laimę lengviau atrasti ieškant jos ne išorėje, bet savo viduje. Svarbu pažinti save, savo poreikius, svajones ir mokėti jas atliepti.
Pajutę laimės emociją, mes galime ją prailginti, sustiprindami savo mintimis, veiksmais. Ji tikrai turi pabaigą, tačiau ne tokią greitą, jei to sąmoningai nedarant. Kai jaučiu, kad trūksta resursų, dažnai pasinaudoju tokia praktika: mintimis grįžtu į džiaugsmingas akimirkas. O mūsų smegenys juk labai panašiai reaguoja: ar tai dabartinis kontekstas, ar prisiminimai, jos pradeda gaminti endorfinus - laimės hormonus.
Kai moteris užpildyta džiaugsmu, ji gali dovanoti džiaugsmą ir kitiems! Ir taip užsikuria laimės grandinėlė, kuri gali pasiekti ir paliesti begales žmonių.
Psichologė Maria Sirois teigia, kad laimė reikalauja tokių pačių pastangų ir įdirbio, kaip ir profesionalus sportas. „Laimė nėra tai, kas taip paprastai mums duota“, - teigia M.Sirois. Psichologė pataria sekti laimingų pažįstamų žmonių pavyzdžiu ir stengtis kasdien ko nors išmokti. Meditacija, įkvepiančių straipsnių skaitymas ar gerų filmų žiūrėjimas, mokymasis būti dėkingiems - nuveikti laimės labui galima daug ką.
Praktikos, vedančios į laimės būseną:
- Dėkojimo praktika: kiekvieną dieną stabtelėti ir pastebėti, už ką sau ir kitiems esame dėkingi.
- Minčių srautą kreipti ne į paiešką laimės kituose, bet savyje.
- Kokybiškai ilsėtis, valgyti bei vartoti pakankamą kiekį skysčių.
- Šypsotis net tada, kai sudėtinga.
- Puoselėti visas tris sritis: kūną, emocijas ir mintis.
Talentų Atskleidimas ir Stiprybių Pažinimas
Visų pirma svarbu žinoti savo siekius, tikslus, svajones. Ne tik mintyse apie tai galvoti, bet ir užsirašyti, taip turėsite daug daugiau aiškumo. Tada pažiūrėti, kurios stiprybės, talentai jums gali padėti jų siekti. Visi turime talentus, stiprybes, bet ne visada drįstame juos pripažinti, pastebėti.
Daug žmonių bijo laimės ir sėkmės, o talentai ir stiprybės juk tiesus kelias jų link. Tad sukaupti drąsą ir patyrinėti, už ką save norime pagirti, kuo galime pasidžiaugti. Talentai yra labai natūrali mūsų dalis. Svarbu savęs nenuvertinti. Tikrai dažnai girdžiu frazę: tai nėra talentas, juk visi tą patį sugeba. Bet nuoširdžiai linkiu neabsoliutinti ir nenuvertinti savo patirčių, stiprybių, o jas pripažinti.
Labai svarbu, žinant kryptį bei atpažinus savo stiprybes, imtis veiksmų. Tai darant patariu vis save apdovanoti už mini pasiekimus. Susikurti aplinką, aplink suburti žmones, kurie jus palaikytų. Ir… daryti.
Kaip atrasti tikrąsias savo stiprybes:
- Savirefleksija: užduodant sau tokius klausimus: kada jaučiuosi gerai, kokius darbus, užduotis atlikdama? Už ką save dažniausiai giriu ar girčiau? Kokių užduočių, projektų, veiksmų norėčiau kartoti vis daugiau?
- Kitų žmonių apklausa: apklausti 10 - 15 žmonių ir sužinoti, kokias stiprybes jie mato jumyse.
- Psichologiniai testai: atlikti įvairius psichologinius testus, kurie pateiks idėjų apsvarstymui.
Svarbi palaikanti aplinka, bendruomenė, kurioje galėtų moteris dalintis ne tik savo džiaugsmais, bet ir abejonėmis. Tokioje aplinkoje sulauktų palaikymo, pastiprinimo. Tikrai būna periodų, kai kiti tiki mumis net labiau nei mes pačios. Ir būtent tokioje aplinkoje lengviausia sužydėti.
Kasdieniai Įpročiai ir Moteriškas Veikimas
Įprotis - tai automatinis mūsų veiksmas, kurį savo gyvenime kartojame nuolatos. Iš esmės, didžiąją dienos dalį mes veikiame nesąmoningai, per įpročius. Viena vertus, tai yra puikus energijos taupymo būdas. Įpročiai, rutina padeda sutaupyti energijos paprastuose dalykuose. Vietoje to, kad priiminėtume sprendimą: sportuoti vakare ar ne, planuoti veiklą ar ne - mes tiesiog galime susiformuoti įprotį ir tai daryti ilgai nesvarstant ir nešvaistant energijos.
Naujam įpročiui, tikėtina, kad reikės daugiau laiko. Kiekvieno mūsų genetika, smegenų savybės taip pat lemia įpročio įgijimo greitį. Tad tai gali trukti nuo savaitės iki daugiau nei trijų mėnesių. Tačiau vidutiniškai mokslininkai teigia, jog žmogui reikia 21 dienos, kad pokyčiai pradėtų jaustis.
Sakote, kad galima atrasti naujus, moteriško veikimo būdus, kurie sėkmę apibrėžia ne produktyvumu, bet vertės kūrimu. Kai esame stipriai susikoncentravę į tikslą - kyla nerimas, stresas ir tikėtina, kad tai tikrai nebus patys efektyviausi ir „ekologiškiausi” būdai siekti svajonių. Ne visada reikia griežtai matuoti efektyvumą bei produktyvumą, pildant lenteles ir ataskaitas. Labai geras ir stipriai motyvaciją pakeliantis būdas yra per vertės kūrimą(si).
O vertę galime pasitikrinti per padėkų praktiką, kurią kviečiu kaip įprotį būtinai ugdyti. Būtent dėkodamos, su lengvumu galime suprasti, kas mums yra vertė, kaip mes ją kuriame.
Atsipalaidavusio Žmogaus Filosofija
Šiandieniniame pasaulyje, kur nuolat pabrėžiami materialiniai turtai, seksualumas ir statusas, lengva pamiršti tikrąsias vertybes. Vietoj to, kad vaikytis beprasmių "idealų", verta susitelkti į tai, kas iš tikrųjų svarbu - būti geru žmogumi, atsipalaiduoti ir džiaugtis kasdienybe.
Esu įsitikinęs, kad šiuolaikinėje mūsų visuomenėje įsigalėjo trys pagrindinės ydos, kurios neleidžia atsipalaiduoti ir gyventi laisvai, natūraliai, dėl nieko nesukant galvos:
- Dirbtinai sureikšmintas materializmas;
- Dirbtinai sureikšmintas seksualumas;
- Dirbtinai sureikšmintas statusas visuomenėje (pirmieji du poreikiai, t.y. materializmas ir seksualumas, tarnauja trečiojo poreikio patenkinimui).
Visi šia dalykai, mano nuomone, absoliučiai nėra tokie svarbūs, kokiais juos dabar madinga laikyti. Ir kaip bebūtų gaila, daugybė aplinkinių žmonių paskęsta pinigų, seksualumo ir statuso kulte, vaikosi tų beprasmiškų „idealų“ ir taip praranda galimybę gyventi tikrą gyvenimą, džiaugtis kasdienybe ir dėl nieko nesukti sau galvos - žodžiu, būti atsipalaidavusiu žmogumi!
Atsipalaidavusiam žmogui nereikia, kad kas nors iš šalies patvirtintų jo vertę pagal tai, ką jis turi ir kiek jis gyvenime yra pasiekęs - kokią karjerą padarė, kiek uždirba, kokiu automobiliu važinėja, kokiame bute ar name gyvena. Atsipalaidavęs žmogus gali dirbti apsaugos darbuotoju ar krovėju, nesiekti jokios karjeros, važinėti troleibusais ir traukiniais, vaikščioti pėsčiomis, gyvenamą plotą nuomotis ar gyventi pas tėvus, naudotis senu nutrintu mobiliuoju telefonu, ir t.t. Nes toks žmogus ir taip jaučia savo vertę, jis ir be jokio patvirtinimo iš šalies žino, kad yra žmogus, asmenybė, vienetinio pavyzdžio Dievo kūrinys, ir jam nereikia kažkokių daiktų ar įvertinimų iš šalies, kad „pasididintų savo pasididžiavimą“.
Materialiniai poreikiai turi tokią savybę - kuo daugiau turi, tuo daugiau nori! Tai yra lenktynės, kurių neįmanoma laimėti, nes visada atsiras tų, kurie turi daugiau už tave, arba kurių turimi materialūs daiktai yra brangesni ir naujesni, labiau blizgantys. Tai gal geriau ir nepradėti lenktyniauti? Gal geriau atsipalaidavus paskaityti knygą, kuo nors pasidomėti, pabendrauti su draugais (paprastai, be pasimatavimo savo statusais), atsipalaidavus išeiti pasivaikščioti ir tiesiog pasidžiaugti, kad gyveni šiame gražiame pasaulyje, kad jau greit pavasaris, kad aplinkui daug įdomių žmonių, kad tavo katinas toks mielas ir išdykęs, ir t.t.?
Panašiai yra ir su seksu - jis taip pat šiais laikais tapo statuso rodikliu. Ko gero, dauguma tikrai sutiks - tas dabar ant kiekvieno karto išreklamuotas lytinio santykiavimo poreikis yra dirbtinai išpūstas, perlenktas, ir kartais darosi tikrai juokingas: „patenkink jį, patenkink ją, padaryk tai naujai, pasididink, susimažink, būk sexy“. Lytinis potraukis šiais laikais yra tapęs ne giminės pratęsimo priemone (kuo ir buvo šimtus bei tūkstančius metų), bet tiesiog būdu „pajausti kaifą“ ir kas dar svarbiau - savo statuso visuomenėje įtvirtinimo priemone.
Lytinis potraukis - tai tik paprastas, elementarus biologinis poreikis, kuris gamtoje atsirado dėl to, kad būtų išsaugotas rūšies tęstinumas. Paprastas biologinis dalykas kaip pavalgyti, nueiti į WC ar pamiegoti - nieko daugiau. Tai absoliučiai ne tas dalykas, kurį reikėtų „sudievinti“ ar paversti gyvenimo centru (kas šiais laikais labai dažnai yra daroma). Jokio „statuso visuomenėje“ ar „žmogiškosios vertės“ asmens turimas lytinių santykių kiekis (ar jų neturėjimas) neparodo. Absoliučiai, tai visai ne prie ko!
Dirbtinai sureikšmintus materialinius ir seksualinius poreikius bei iš jų išplaukiantį „savo statuso pasikasymą“ galima palyginti su kokia nors (išgalvota) džiunglių gentimi, kurioje „lygis“ yra nužudyti kuo daugiau krokodilų, ir vėrinius iš jų dantų kabinti sau ant kaklo. Tarkim, žmogus nenužudė nė vieno krokodilo - gal nepasisekė, o gal tiesiog per daug ir nesistengė, o gal net ir nenorėjo. Ir iš karto prasideda: tai kaip čia taip buvo? Kodėl jis toks „lievas“? Tai gal jis tinginys? Tai gal jis nenormalus? Kaip galima nenorėti nužudyti kuo daugiau krokodilų, ir pasikabinti ant kaklo kuo daugiau karolių?
O dabar pagalvokite - ar su pinigais ir lytiniu santykiavimu mūsų visuomenėje yra ne tas pats?
Esu įsitikinęs, kad būti geru žmogumi yra kur kas svarbiau, nei būti turtingu, turėti daug seksualinių partnerių ar turėti aukštą statusą visuomenėje. Kaip tikintis žmogus, katalikas, net neabejoju, kad krikščioniškas biblinis siūlymas gyventi tokį kaip ir „pusiau asketišką“ gyvenimą iš tikrųjų yra nekvailas ir teisingas, neišlaužtas iš piršto.
Gal kažkada tuo ir netikėjau, bet kuo toliau, tuo labiau (įgaudamas vis daugiau gyvenimiškos patirties) imu įsitikinti, kad pinigų, tarpukojo ir „kietumo“ kultas, šiuo metu plačiai išsikerojęs visuomenėje - tai informacinės šiukšlės, kurios okupuoja mąstymą ir trukdo džiaugtis TIKRU, nesuvaidintu ir natūraliu gyvenimu, paprastais dalykais.
Aišku, kiekvienas pats renkasi, kaip gyventi. Sėkmės visiems, atrandant savo gyvenimo kelią.
Nuoskaudos: Santykių Žudikės ir Atleidimo Būtinybė
Neatleistos nuoskaudos yra tikros santykių žudikės. Jos provokuoja emocinės priklausomybės naštą, aukos poziciją. Išsilaisvinimas iš nuoskaudų suteikia galimybę gyventi visavertį gyvenimą, neapsunkintą praeities įvykių.
Nuoskaudos - tai neatleisti skaudūs išgyvenimai, kurie nuodija mūsų ir mūsų artimųjų gyvenimus. Kančias sukelia ne pačios nuoskaudos, o jūsų emocinė reakcija į visa tai! Jos gali kilti iš vaikystės patirčių, santykių su tėvais ar kitų svarbių žmonių. Jei pvz. pas moterį iš vaikystės nuoskaudos tėvui - ji visas jas „projektuos“ į savo vyrą. Jei pas vyrą yra nuoskaudų mamai, tai jis jas visas „projektuos“ į žmoną… Ir vieni, ir kiti nesąmoningai tomis nuoskaudomis griauna savo santykius arba būtent dėl to jų apskritai nesukuria. Net jei žmogus supranta, kam jaučia nuoskaudą, skriaudikas gali būti jau seniai pamiršęs įvykį arba net miręs.
Atleidimas - tai procesas, kurio metu paleidžiame pyktį, kartėlį ir norą atkeršyti. Tai nereiškia, kad pateisiname skriaudiko elgesį, bet atsisakome leisti, kad praeities įvykiai toliau kontroliuotų mūsų gyvenimą.
Ką mums duoda nuoskauda?
O gi galimybę būti neva teisiu, būti kietu, viršesniu, realizuoti savo hierarchinį instinktą „būti virš kažko tai“, visa savo povyza parodyti, kad tas kitas yra neteisus. Duoda puikią galimybę manipuliuoti kitu žmogumi, kontroliuoti jį. Tačiau tai tik iliuzija, kuri trukdo mums užmegzti tikrus ir harmoningus santykius.
"Kietumas" Krepšinyje: Įgūdžiai ir Savybės
Labai dažnai iš masinių informacijos priemonių mes galime girdėti: tas žaidėjas yra geras metikas, anas - geras kovotojas dėl kamuolių, šis - gerai vadovauja komandai. Taigi, kas yra kietas žaidėjas ir ko reikia, kad juo taptum? „Kietumas” krepšinyje neturi nieko bendro su ūgiu, fizine jėga ar atletiškumu. Kai kurie žaidėjai „kietais” gali gimti, tačiau „kietumas” yra įgūdis, kurį galima ugdyti ir tobulinti.
Anot Algirdo Milono, Sostinės krepšinio mokyklos vyriausiojo trenerio, remiantis Jay Bilu, "kietumas" krepšinyje apima šias savybes:
- Pastatyti gerą užtvarą.
- Atrasti savo kirtimo būdą.
- Būti greitu.
- Nemesti sunkių metimų.
- "Centruoti" prieš varžovą, o ne "ant ūso".
- Tobulinti savo perdavimą.
- Gaudyti ir žiūrėti.
- Kalbėti gynyboje.
- Atšokti į kamuolio pusę.
- Išvengti užtvarų, kovoti su užtvaromis.
- Pakeltos ir aktyvios rankos.
- Matyti savo žmogų ir žaisti prieš kamuolį.
- Griūti ant kamuolio.
- Uždenkti metiką, kontroliuojant save.
- Būti geroje stovėsenoje.
- "Pakišti save" po varžovu.
- Atsitverti ir kovoti dėl atšokusio kamuolio kiekvieną kartą.
- Neleisti išardyti gynybos.
- Dirbti taip sunkiai, kad treneris turėtų tave pakeisti.
- Užbaigti savo rungtynes.
- Ištiesk ranką pirmas.
- Būti atsakingu už savo komandos draugus.
- Priimti kritiką ir kritikuoti kitus teisingai.
- Parodyti tvirtumą savo kūno kalba.
- Būti budriu.
- Būti susikaupusiu ir skatinti tokiais būti savo draugus.
- Būti atsakingu už savo veiksmus.
- Žiūrėti savo treneriui ir draugams į akis.
- Tik pirmyn.
- Būti tokiu, su kuriuo žaisti lengva ir prieš kurį žaisti labai sunku.
- Kiekvienos rungtynės - svarbios.
- Tobulinti save kiekvieną dieną.
Kiekvienas gali kalbėti, tačiau ne kiekvienas gali būti „kietas”.
Išsamus savarankiško treniravimo vadovas (gaukite REZULTATŲ!)
Būti "Kietu" Negąsdinant Aplinkinių: Pasitikėjimas Savimi ir Statusai
Susitikimo su jaunimu metu buvo kalbama apie tai, kuo galiu pasigirti, nes moku geriausiai iš bendraamžių, bet ne apie tai ką turiu. Dažnam iš mūsų nėra taip lengva girtis tuo, ką sugebu padaryti geriausiai, todėl tokia mokymų pradžia šiek tiek leido labiau pažinti save ir draugus.
Lektorius, Vaidas Arvasevičius, jaunimui siūlė pastebėti aplinką, atpažinti draugus bei nusiteikti pozityvui.
Tyrimai apie "Kietumą"
Tyrėjų komanda apklausė beveik 6 tūkst. žmonių iš skirtingų pasaulio regionų. Tyrimas parodė aiškią tendenciją: nepaisant kultūrinių skirtumų, kietumo įvaizdis įvairiose šalyse labai panašus. Įdomu tai, kad „kietumas“ ir „gerumas“ nėra sinonimai.
Kietu laikomas žmogus paprastai atrodo nepriklausomas, drąsus ir linkęs laužyti nusistovėjusias normas. Su šiuo įvaizdžiu siejame atvirumą, spontaniškumą, polinkį rizikuoti ir norą išbandyti naujus dalykus. Tačiau vadinamojo kietumo pojūtis nėra universalus. Vieniems drąsūs poelgiai atrodo įkvepiantys, kiti juos vertina kaip neapgalvotus.
Gero žmogaus įvaizdis kitoks. Jį apibūdina ramybė, patikimumas, pagarba kitam, moralinis nuoseklumas, šiluma.
Tyrimas atskleidžia, kad dalis bruožų, pavyzdžiui, draugiškumas ar prosocialumas, būdingi ir kietiems, ir geriems žmonėms. Vis dėlto dažniau visuomenė išaukština kietuosius. Jie sulaukia daugiau dėmesio, pripažinimo ar socialinių privilegijų.
Galų gale, kietumas ir gerumas gali gyventi viename žmoguje. Svarbu, kad siekis būti matomam neužgožtų žmogiškumo.
Šaltiniai: T. Pezzuti, C. Warren, & J. Chen.
