Švelnumas - tai savybė, kuri apima empatiją, atjautą ir gebėjimą rūpintis kitais. Tai savybė, kuri padeda kurti stiprius ir harmoningus santykius, tiek asmeninius, tiek profesinius. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip ugdyti švelnumą savyje, pradedant nuo vaikystės patirčių ir baigiant sąmoningu savęs pažinimu.
Vaikystės svarba
„Neskubėkime iš vaikų atimti nerūpestingos vaikystės. Šiuo laikotarpiu svarbiausia ne akademinės žinios, bet buvimas savimi, su žmonėmis, kuriems tikrai svarbu, ką vaikas jaučia, kokius išbandymus pereina, kam ištiesia ranką pasitikėdamas aplinka“, - teigia darželio MEDUTIS direktorė Sigita Mumgaudienė.
Būkime tėvais ar ugdytojais, kuriems svarbu, ne kiek mažasis moka, bet kokiu žmogumi užaugs, kokius gerus darbus darys, ką įkvėps savo tikėjimu ir pavyzdžiu. Svarbu ir emocinis intelektas, kuris padaro vaiką tikru žmogumi.
Siūlau pabūti akimirką vaikais ir pamatyti pasaulį jų akimis. Mano akys nukreiptos į tave, pasauli. Mano pasaulis juda, šypsosi, juokiasi, laiko mane už rankos, kutena, švelniai glosto. Iš pradžių aš jo klausau. Esu apsuptas šilumos, rūpesčio, meilės, garsų.
Vėliau aš jį skanauju - saldus saldus skonis pripildo gyvybingumo. Tas skonis visada liks mano atmintyje, pasąmonėje, širdyje. Tada mano pasaulis įgauna formą - matau į mane žvelgiančias akis, kurios skaito mano mintis, žiūri į mane, šypsosi, visada drąsina, palaiko. Paskui atrandu kažką savo. O, pasirodo tai mano koja, o gal ranka?
Pasaulis plečiasi, aš augu... Kas gi man svarbiausia? MAMA. Ji mano pasaulis, aplink kurį viskas sukasi. Jos emocijos, nuotaikos, judesiai - viso mano pasaulio pagrindas. Jaučiuosi laimingas, nes esu čia, o gal mano pasaulis yra manyje...
Man greit bus treji. Labai myliu mane supančius žmones, tarp jų jaučiuosi saugus. Įdomu aplinkinius stebėti, iš jų mokytis, būti čia ir dabar. Man svarbu, kad greta esantieji pajustų mano emocijas: nepasitenkinimą, kartais skausmą ir nerimą, kūno ir minčių pokyčius. Man svarbu, kad jie priimtų mane tokį, koks esu, ir neskubėtų nuvesti į suaugusiųjų pasaulį.
Ar man svarbu mokytis? Svarbu, bet mano mokymasis vyksta per žmones, esančius kartu. Kiek gėrio jie skleis, tiek to išmoksiu ir aš. Man svarbu sodinti augalą - taip pažįstu gyvybę. Man svarbu lesinti paukštelius - taip mokausi dalytis. Man svarbu klausytis švelnių žodžių - taip aš mokausi kalbėti. Man svarbu būti su tais žmonėmis, kuriems rūpiu, nes tada aš mokausi rūpintis.
Ar tai žinios? Taip, bet tai meilės žinios. Man greit penkeri. Kas gi svarbiausia dabar? Santykis su draugais, noras būti su jais, noras draugauti ir užaugti. Noriu būti vaiku, kuris moka išgirsti, ką sako draugas, ugdytojas, šeimos nariai, bet noriu ir pats būti išgirstas.
Aš mokausi raides ir žodžius tiesiog dainuodamas, klausydamas pasakų, sekamų išmintingų žmonių. Aš mokausi skaičiuoti pažindamas savo draugus ir norėdamas atsistoti kartu su jais į vieną eilę... Aš mokausi dalytis žaislais, nes noriu, kad visi vaikai žaistų kartu su manimi. Aš mokausi suprasti draugo skausmą, kai jam kažką skauda.
Gal tampu gydytoju, o gal mokslininku, kuriančiu vaistą nuo visų ligų. Aš stebukladarys, turintis burtininko lazdelę, kuri išgydo visų žmonių skausmą. Taip, aš mažas žmogus, turintis stiprią, lakią fantaziją. Tai ji, fantazija, bus mano ateities pamatas. Tiek, kiek dabar išmoksiu svajoti, kiek išmoksiu pažinti pasaulį savo pojūčiais, su tokia aistra gyventi ir liksiu.
Ar jūs tikrai norite, kad aš tapčiau suaugusiuoju anksčiau? Gal tiesiog leiskite man žaisti su žmonėmis, kurie manimi tiki...Man greit septyneri. Kliba pirmasis dantukas... Suprantu, kad mano kūnas ruošiasi naujam startui. Naujam gyvenimo keliui. Gyvenu su mintimi, kad pasaulis aplink mane yra nuostabus.
Mano ausys didelės ir plačios, pasiruošusios priimti viską, ką jūs sakote. Mano akys didelės, kaip du didžiuliai ežerai. Jos pasiruošusios pamatyti visus pasaulio stebuklus. Mano širdis pilna meilės iš vaikystės rūpestingumo, nes ji užpildyta tikrumu ir nuoširdumu. Aš jau didelis, galiu pasirūpinti mažesniu, vesti jį į parką, uždegti jam šviesą, užrišti šaliką ar duoti ranką, kai jam neramu.
Emocinis intelektas
Emocinis intelektas - tai gebėjimas atpažinti, suprasti ir valdyti savo emocijas bei suprasti ir reaguoti į kitų žmonių emocijas. Emocinis intelektas yra būtinas norint būti švelniu žmogumi, nes jis padeda suprasti kitų žmonių poreikius ir jausmus.
Žmogus laimingas tol, kol myli ir jaučiasi mylimas. Jis jaučiasi sveikesnis, jei gali džiaugtis ir savo džiaugsmu dalintis su savo artimu. Ir jaučia gyvenimo prasmę, kai gali parodyti savo dėmesį, rūpestį ir šilumą. Žmogui reikia žmogaus.
Meilė mus lydi visą gyvenimą ir kiekvieną gyvenimo etapą mes ją išgyvename skirtingai - visais gyvenimo etapais žmogui reikia skirtingų santykių, skirtingų meilės objektų. Ką tik gimęs žmogus jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų ieško glaudaus santykio, ypač su brangiausiu žmogumi - motina.
Gimęs kūdikis siekia prisiglausti, pajusti mamos širdies dūžius, išgirsti jos raminantį balsą. Kūdikystėje be galo svarbu pajusti besąlygišką motinos meilę. Dar 1935 m. tai įrodė R. A. Spitzas kartu su kolega K. M. Wolfu, atlikdami tyrimą dviejuose kūdikių priežiūros įstaigose Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Abiejuose kūdikių priežiūros įstaigose priežiūros sąlygos buvo vienodos, tik vienoje įstaigoje vaikai buvo atskirti nuo mamų. Kūdikiai buvo pamaitinami, pervystomi, prižiūrimi, tačiau su jais nebuvo bendraujama arba bendraujama labai mažai. Kitoje įstaigoje kūdikius prižiūrėjo ir maitino jų mamos.
Rezultatas buvo be galo sukrečiantis: per dvejus metus įstaigoje, kurioje kūdikiai nepatyrė mamos meilės, dėmesio ir šilumos, mirė 37 procentai kūdikių. O kitoje - tik vienas vaikas iš 122. Tai puikus įrodymas, kad meilė mums labai reikalinga.
Augant vaikui ir jo pasitikėjimui aplinka, mažojo žmogaus dėmesį prikausto tai, kas yra už namų sienų. Todėl vaikas vis labiau domisi savo bendraamžiais, kitais vaikais. Tai pirmieji socializacijos procesai, kuomet mažasis nori bendrauti ir pritapti prie socialinių grupių. Tuomet, jaunas žmogus pradeda savojo „Aš“ paieškas.
Draugai tampa tarsi veidrodžiu, kuris parodo, ar vaikas yra gražus, patrauklus, ar ne. Vaikai intensyviai lygina save ir kitus, mato elgesio, vertybių ir pasaulėžiūros skirtumus. Po spalvingosios vaikystės žengiame į paauglių pasaulį. Šis laikotarpis gerokai audringesnis.
Bendraudamas su bendraamžiais paauglys išmoksta daugybę bendravimo ir komunikavimo būdų, kurie padeda jam nesijausti vienišu. O nepritapus, neradus bendraminčių rato, atsiranda emocijų ir elgesio sutrikimų. Būdamas vienas, paauglys išgyvena pojūtį, kad jis nežino, kas jis yra, kas jam patinka, kas jam įdomu.
Atsiranda nusivylimas savimi ir visu jį supančiu pasauliu. Gali atsirasti išnykimo nerimas. Paauglystės ar ankstyvosios jaunystės periodu dažnai išgyvenama pirmoji aistringa meilė. Šis meilės ir laimės pojūtis santykyje su kitu skatina svajoti, kurti, planuoti.
Būvimas dviese padeda išgyventi daugybę sunkių išbandymų, įveikti kliūtis siekiant tikslų, padeda pasirinkti gyvenimo kelią. Deja, šis aistringas įsimylėjimas ne visada perauga į brandžią, gilią meilę, nes jaunas žmogus turi atrasti ir suprasti, kas jam gražu ir patrauklu, o kas ne. Kas labiausiai žavi ir kas atstumia.
Šie supratimai dažnai lydimi nusivylimų ir skausmingų išgyvenimų. Tai, kas jaunam žmogui prieš keletą dienų buvo būtina kaip oras, be ko negalėjo išgyventi, po keleto dienų gali tapti visiškai nesvarbiu ir nebereikšmingu objektu.
Visi šie aptarti gyvenimo etapai žmogui tampa lyg kelias į meilę. Kuomet jis yra subrendęs ir pasiruošęs jai, tuomet atsiranda ir tos meilės objektas, žmogus, su kuriuo esame pasiruošę nugyventi visą likusį gyvenimą. Nepamirškime, kad brandi meilė - tai gebėjimas matyti savo artimą įvairiapusį, su visais trūkumais bei privalumais.
Atjauta sau
Dažnai sugebame palaikyti ir atjausti kitus, tačiau save smerkiame net dėl menkiausios klaidos. Atjauta sau - ne visiems aiški sąvoka, kuri gali kelti daug klausimų bei interpretacijų. „Daugumai, išgirdus šiuos žodžius, atsiranda asociacija su savęs gailesčiu bei savigrauža ir aukos būsena. Atjauta sau - visai ne apie tai. Ji veda link norimų rezultatų, tačiau visiškai kitu keliu. Rimkutė.
Juk kiekvienas žmogus, kuris kažką daro, savo kelyje susiduria su nesėkmėmis. Tai - momentai, kai kažkas nepasiseka. Būtent tokiomis akimirkomis atjauta sau padeda „neužplakti“ savęs, o gebėti priimti savo jausmus ir suvokti, kad ne man vienam taip nutiko. Specialistė pabrėžia, kad išbūti savo slogias emocijas tiesiog būtina.
Juk kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentų, kai susiduriama su nesėkmėmis. Pavyzdžiui, nepavyko darbe pasiekti išsikeltų tikslų. Tokioje situacijoje galima labai save graužti, tačiau galima ir pasimokyti iš situacijos ir neužsibūti liūdesio etape.
Atjauta sau neįsivaizduojama be sąmoningumo. Turbūt kiekvienas žmogus yra susidūręs su stipriomis emocijomis, kurias lydi kaltės jausmas. Tokiais momentais galima pradėti priekaištauti sau, nebesugebėti adekvačiai vertinti žalos. „Dažniausiai tokias situacijas matome lyg išdidintas, o save, kaip specialistą, tiesiog nurašome.
Atjauta sau, anot tyrėjų, tokiose situacijose gali labai padėti. Vienas iš jos komponentų - sąmoningumas. Žmonėms, kurie praktikuoja įvairias sąmoningumo praktikas yra žymiai lengviau stresinėje situacijoje sustoti ir viską įvertinti adekvačiai“, - sako pašnekovė. L. Rimkutė įsitikinusi - atjauta sau padeda save „sugrąžinti“ į realią situaciją, sau padėti.
„Juk nutikus nesėkmei dažniausiai galvoje „gimsta“ įvairūs blogi scenarijai, o pati situacija vertinama neadekvačiai blogai. Sugebėjus atpažinti šias emocijas galima sąmoningai viską įvertinti, leisti sau nurimti“, - aiškina ji. Psichologė dalinasi, kad neretai žmonės yra linkę galvoti, kad nemaloni situacija atsitiko tik jiems vieniems, tik jie vieni yra nesėkmingi, o aplinkui visiems sekasi žymiai geriau.
Todėl, susidūrus su nemalonia situacija, anot jos yra svarbu sau priminti, kad taip atsitiko ne man vienam. Neįmanoma būti žmogumi, užaugti bei gyventi niekada nesusidūrus su nesėkmėmis ir neturint blogų patirčių bei nejutus gėdos jausmo. „Visi šie jausmai yra bendražmogiški.
Tik nuo paties žmogaus priklauso, ar užsidaryti savo „kiaute“, ar priimti tai kaip pamoką ir suprasti, kad visiems pasitaiko visko. Jei pavyksta tai priimti kaip natūralią buvimo žmogumi dalį, tuomet galima vystyti ir dialogą pačiam su savimi“, - sako L. Rimkutė. Pašnekovė priduria, kad susidūrus su nesėkmėmis galima pasikalbėti su artimu draugu ar kolega.
Visų svarbiausia - neatsiriboti nuo visų, nekęsti savigraužos. „Išsikalbėjimas veikia, kaip veikia ir kalbėjimasis pačiam su savimi. Puikiai tinka ir įsivaizdavimas, ką aš po dvidešimties metų sakyčiau savo vaikui, jei jis susidurtų su tokia pačia situacija, kurioje esu aš. Juk turbūt pasirinkčiau visai kitus žodžius, nei tuos, kuriuos sakau sau?“, - retoriškai klausia specialistė.
L. Rimkutė nurodo, kad svarbu situacijos nevertinti labai dramatiškai bei sugebėti save paguosti. Psichologė pabrėžia - atjauta sau koreliuoja su meile sau. Ir tai - visai natūralu, juk žmonės, kurie sugeba atjausti save, tam tikras situacijas išgyvena žymiai švelniau nei tie, kurių vidinis kritikas yra labai griežtas.
„Atjauta sau susijusi ir su augimo mąstysena. Sugebėję išbūti nemalonioje situacijoje galime iš jos žymiai daugiau pasimokyti. Žmonės, kurie moka taip mąstyti, gali tobulėti. Tyrėjai kalba apie dar vieną sąvoką, susijusią su atjauta sau - autentiškumu.
Anot jų, atjauta sau leidžia patį save geriau pažinti bei pabūti tikruoju savimi“, - teigia L. Rimkutė. Anot jos, žmonės, kurie sugeba save atjausti, organizacijose sėkmingiau randa roles, kurios joms tinka, sparčiau mokosi ir yra labiau motyvuoti.
Kalbinama psichologė teigia, kad lyderiai organizacijose turi gebėti atjausti save, tik tada jie sugebės atjausti ir savo komandos narius. „Jeigu aš noriu padaryti kažkokį pokytį kitiems, pirmiausia turiu būti padaręs žingsnelį sau pačiam.
Organizacijose žmonės tai puikiai jaučia. Iš to, koks vadovo elgesys su pačiu savimi, formuojasi ir vidinė kultūra. Juk darbuotojai mokosi iš vadovų“, - nurodo specialistė. Ji teigia, kad tik tas asmuo, kuris geba pasirūpinti pats savimi, gebės būti sėkmingu lyderiu.
„Atjauta sau - vienas iš didesnių iššūkių, susijusių su išbuvimu sunkiose emocijose ir to priėmimu. Aš pati esu ne kartą buvusi situacijoje, kuomet ryte guliu lovoje ir nenoriu keltis iš jos. Tokius jausmus patyriau tuomet, kai iš aplinkos sulaukiau daug kritikos dėl „išėjimo“ į internetą, atvirus seminarus ir panašiai.
Ir išties tokiose situacijose yra sunku būti švelniu pačiam su savimi, juk norisi tiesiog pabėgti nuo visko“, - asmenine patirtimi dalinasi psichologė. Anot pašnekovės, visi patys svarbiausi dalykai gyvenime nėra lengvi. „Man pačiai padėjo supratimas, kad atjautos sau reikia mokytis.
Drauge su sąmoningumu atsiranda ir atpažinimas, kad tenka vėl susidurti su nemalonia situacija“, - teigia L. Rimkutė. Psichologė pabrėžia, kad jai visuomet padeda žinojimas, kad ji turi kam išsikalbėti. Tokiose situacijose verta sugalvoti būdų, kaip save palepinti. Pavyzdžiui, jai pačiai padeda buvimas gamtoje.
Kaip išmokti atjausti save?
L. Rimkutė aiškina, kad kartais slogią nuotaiką nuvyti padėti gali tiesiog nuoširdus pokalbis su kolegomis bei asmeninių patirčių pasidalijimas. Juk tuomet gali pajusti, kad nesi vienas, kad ir kiti susiduria su tokiais pačiais sunkumais.
„Organizacijoje ir komandoje kalbėjimasis apie tai yra tiesiog dovana, kurią patys žmonės gali sau pasidovanoti. Tačiau teoriškai kalbėti šia tema yra ne tas pats, kas dalintis savo patirtimis“, - įsitikinusi specialistė. Ji teigia, kad atjauta sau praktikuojama ir rašymo būdu.
Atsidūrus nemalonioje situacijoje galima išlieti mintis popieriuje, o tuomet pareflektuoti. Taip galima mokytis save nuraminti.
Švelnumas - tai ne tik savybė, bet ir nuolatinis procesas, reikalaujantis sąmoningumo, atjautos ir noro suprasti kitus. Ugdydami švelnumą savyje, galime kurti geresnius santykius, tiek su savimi, tiek su aplinkiniais.
Bendravimas su demencija sergančiais žmonėmis
Gebėjimų bendrauti praradimas yra vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria demenciją turintys asmenys, jų šeimos nariai ir globėjai. Progresuojant demencijai, asmuo pamažu praranda gebėjimą komunikuoti, reikšti savo mintis ir suprasti, ką sako kiti.
Įprasti bendravimo pokyčiai
Kadangi kiekvienas demenciją turintis asmuo yra unikalus ir demenciją gali lemti daug priežasčių, galvos smegenis paveikiančių skirtingais būdais, atsirandantis sunkumas reikšti mintis ir jausmus yra individualus. Pastebimi dažni pokyčiai yra šie:
- sunkumas rasti tinkamą žodį - vietoj sunkiai prisimenamo pasakomas kitas susijęs žodis;
- kalboje ima trūkti prasmės, nors asmuo kalba sklandžiai;
- gali nesuprasti, kas sakoma, arba suprasti tik dalį to;
- gali silpti rašymo ir skaitymo įgūdžiai;
- gali prarasti įprastus mandagaus elgesio įgūdžius - nutraukti arba ignoruoti pašnekovą, neatsakyti, kai į jį kreipiamasi;
- gali būti sudėtinga tinkamai reikšti emocijas.
Regos ir klausos pokyčiai
Svarbu patikrinti, ar nėra nusilpusi rega ir klausa. Kai kuriems žmonėms gali padėti akiniai ar klausos gerinimo priemonės. Tikrinkite, ar pagalbinės klausos priemonės veikia tinkamai, prižiūrėkite, kad akiniai būtų reguliariai valomi.
Prisiminkite, kad bendravimą sudaro šios trys dalys:
- 55 proc. - kūno kalba arba viskas, ką perteikiame veido išraiška, kūno poza ir gestais;
- 38 proc. - balso tonas ir garso lygis;
- 7 proc. - vartojami žodžiai.
Šios proporcijos parodo, į ką globėjai ir šeimos nariai turi atkreipti dėmesį bendraudami su demenciją turinčiu asmeniu. Neigiama kūno kalba, tokia kaip dūsavimas ar pakelti antakiai, gali sukelti neigiamą poveikį, gynybinę reakciją.
Pozityvus bendravimas
Žmogus patiria emocijas ir jausmus bendraudamas su kitais. Net jeigu ne visada suprantame, kas yra pasakyta, bendravimas turi įtakos mūsų emocijoms. Dėl to visada svarbu saugoti demenciją turinčio asmens orumą ir savivertę. Būkite lankstūs ir duokite jam pakankamai laiko atsakyti. Jeigu jaučiate, kad tinkama, galite padėti žmogui sutelkti dėmesį prisilietimu. Bendraukite šiltai, padėkite jam jaustis jaukiai.
Kalbėjimo būdai
- Išlikite ramūs ir bendraukite švelniu tonu - demenciją turintys asmenys yra labai jautrūs balso tonui.
- Kalbėkite trumpais ir paprastais sakiniais, vienu metu reikškite tik vieną mintį.
- Duokite laiko asmeniui suprasti tai, ką pasakėte, ir atsakyti.
- Kai kalbate apie žmones, minėkite vardus (pavyzdžiui, „tavo sūnus Jonas“) - tai padės sekti mintį.
Kūno kalba
Gali prireikti pasitelkti gestus ar veido išraišką - tai padės geriau išreikšti norimą mintį. Prisilietimas ar rankos prilaikymas gali padėti demenciją turinčiam asmeniui išlaikyti dėmesį ir parodyti, kad tai, apie ką kalbatės, yra svarbu ir jums rūpi kito žmogaus įsitraukimas į pokalbį. Šilta šypsena dažnai išreiškia daugiau nei žodžiai.
Aplinka
- Stenkitės vengti triukšmo, kuris gali užgožti žodžius.
- Kalbėdami nejudėkite po kambarį, o geriau prisėskite žmogaus akių lygyje - tai padės jam sekti, ką jūs sakote.
- Stenkitės, kad pokalbis taptų įprasta, reguliaria veikla - tai sumažins patiriamą asmens sutrikimą ir padės bendrauti.
- Asmuo jausis mažiau sutrikęs, jeigu visi šeimos nariai ar globėjai elgsis panašiai, vadovausis tais pačiais principais.
Ko nedaryti
- Nesiginčykite su demenciją turinčiu asmeniu. Tai tik pablogins situaciją.
- Nenurodinėkite jam / jai.
- Nesusitelkite į asmens galimybių ribotumus: stenkitės kalbėti ne apie tai, ko asmuo gali nesugebėti padaryti, o apie tai - ką jis / ji gali.
- Nesielkite globėjiškai. Globėjiškas balso tonas yra jaučiamas, net jeigu žodžiai gali būti nesuprasti.
- Venkite asmeniui užduoti daug tiesioginių ir atminčiai sunkumų keliančių klausimų.
- Nekalbėkite apie greta esantį žmogų taip, tarsi jo nebūtų.
Demenciją turinčio asmens patarimai
Australei Christine Bryden buvo diagnozuota demencija, kai jai buvo 46 metai. Norėdama padėti šeimos nariams ir pažįstamiesiems geriau suprasti demenciją turinčius asmenis, ji parašė straipsnių apie šią būklę ir išleido knygą „Kas aš būsiu, kai numirsiu“.
Toliau pateikiami jos patarimai:
- Kartais atsakymui reikia paieškoti žodžio. Neskubinkite mūsų, nes mums, turintiems demenciją, gali reikėti daugiau laiko jums atsakyti, pasakyti, ko norime ar nenorime.
- Būkite kantrūs - duokite mums laiko kalbėti, palaukite, kol rasime norimą pavartoti žodį. Stenkitės leisti mums patiems pabaigti mintį, nedarykite to už mus. Tiesiog paklausykite ir negėdinkite mūsų, jeigu pametame mintį, kurią norėjome pasakyti. Neskubinkite mūsų vien dėl to, kad mes galvojame ar kalbame lėčiau negu jūs. Jeigu norite sužinoti, ką mes galvojame, duokite mums laiko atsakyti.
- Būkite taktiški: jeigu norite su mumis pasikalbėti, paieškokite, kaip tai padaryti nesukeliant nesaugumo jausmo, kuris gali mus išgąsdinti ar verstų jaustis nejaukiai. Jeigu mes pamiršome apie neseniai įvykusį svarbų įvykį, nemanykite, kad mums tai nesvarbu. Tiesiog duokite mums užuominą - gal mes tik akimirkai užsimiršome.
- Kartais mes neprisimename… Nepersistenkite siekdami priminti tai, kas ką tik įvyko. Jeigu mes to neužfiksavome, mums nepavyks prisiminti.
- Foninis triukšmas trikdo - jeigu tik įmanoma, venkite jo. Pavyzdžiui, išjunkite fone veikiančio televizoriaus garsą, jeigu norite su mumis pasikalbėti.
- Vienu metu bendrauti su daug žmonių mums gali būti sudėtinga, mes galime greitai pavarginti.