Vienatvė - viena liūdniausių, bet kinematografininkų nuo senų laikų mėgiama tema. Vieniši dažniausiai buvo nebylios amerikietiškos komedijos meistrų - Charlie‘io Chaplino ir Busterio Keatono - garsiausių filmų personažai. Vienišos, nesuprastos ir nelaimingos dažniausiai būdavo melodramos karalienės Gretos Garbo kenčiančios herojės.
Humphrey Bogartas, išgarsėjęs gangsteriniuose kriminaliniuose filmuose, irgi būdavo vienišas, nes jo su blogiu kovojantys herojai negalėjo nė akimirkai prarasti budrumo, negalėjo pasiduoti jausmams ir prie ko nors prisirišti. Režisieriaus Henningo Carlseno filmas „Badas“ (1966) yra pasaulinio kino šedevras. Ir literatūrinis tekstas, ir vizualinė jo išraiška kine yra siaubą kelianti totalios vienatvės istorija.
Aštrūs natūralistinių detalių ir ekspresionistine maniera pavaizduotų haliucinacijų kontrastai puikiai perteikia anapus gėrio ir blogio atsidūrusio talentingo jauno rašytojo Pontuso (jį hiperrealistiškai suvaidino švedų aktorius Peras Oscarssonas) degradavimą sočios ir abejingos visuomenės aplinkoje. Atstumtas šeimos ir pasmerktas visuomenės jautėsi jaunas britų kino maištininkas Kolinas Smitas (Tomas Courtenay) filme „Ilgų distancijų bėgiko vienatvė“, 1962).
Šiuolaikiniame kine taip pat dažnai matome vienišus personažus. Dažniausiai tai būna ekstremalaus išlikimo istorijos, kurias galima apibūdinti labai lakoniškai - vienas negyvenamoje saloje („Prarastasis“, 2000), vienas tarp zombių („Aš esu legenda“ (2007), vienas vandenyne („Pi gyvenimas, 2012), vienas kosmose („Marsietis, 2015), vienas tarp ledynų („Arktis“).
Kosmoso erdvė yra ta aplinka, kur labiausiai išryškėja žmogaus charakteris, psichologinė sveikata ir sugebėjimai adaptuotis ekstremaliose sąlygose. Septyniais Oskarais apdovanota „Gravitacija“ (2013, rež.
Panašu, kad „Gravitacija“ atvėrė fantastiniam kinui visai naują perspektyvą. Jei anksčiau tokių filmų autoriai svaigo nuo žmogaus intelekto pagimdytų kosminių technologijų, tai dabar atėjo šio proceso pasekmių suvokimo metas.
Panašų kontekstą plėtojo ir Christopherio Nolano filmas „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar, 2014), kosminius pavojus susiejęs su apokaliptiniu netolimos ateities peizažu, kai dėl netinkamos globalios agrarinės politikos Žemė bus taip nustekenta, kad žmonių lauks siaubinga mirtis nuo bado ir deguonies trūkumo. Apie tai bylojo režisieriaus Ridley Scotto fantastinis filmas „Marsietis“ (Marsietis, 2015).
Kurdamas „Marsietį“ režisierius bendradarbiavo su NASA, todėl filme gausu realios kosmoso tyrinėtojų patirties. Nors „Marsietyje“ yra daug personažų, svarbiausi filmo įvykiai koncentruojami į kosminio vienišiaus išlikimo odisėją.
Duncano Joneso „Mėnulyje“ vienišas astronautas Semas Belas (Samas Rockwellas) jau trečius metus vykdo korporacijos Lunar Industries misiją ir darbuojasi ekspedicijoje Mėnulyje, kur gaminama švari energija Žemei. Artimiausiu astronauto draugu visos jo misijos metu buvo kalbantis ir kosminės bazės kompiuterinę sistemą kontroliuojantis robotas Gertis, kalbantis švelniu Kevino Spacey balsu.
Artėjant suplanuotam skrydžiui namo, Semą ima kamuoti alinantys galvos skausmai bei haliucinacijos. Sėkmingai „Mėnuliu“ pradėjęs kinematografinę karjerą Duncanas Jones ir toliau lieka ištikimas fantastinei tematikai: trileryje „Išeities kodas“ (Source Code, 2011) persipina trys vis dažniau kine pasitaikančios temos - tarptautinis terorizmas, kelionės laike ir žmonių persikūnijimas, filme „Nebylys“ (Mute, 2018) kriminalinis veiksmas plėtojasi 2052-aisiais futuristiniame Berlyne, o dabar kuriamas filmas Rogue Trooper bus komikso ekranizacija ir pasakos apie ateities pasaulio genetiškai modifikuotus superkarius.
Filmai apie vienatvę ir savęs atradimą
Holivudo aktorius veteranas Bobas (Bill Murray) atvyksta į Japonijos sostinę Tokiją filmuotis viskio reklaminiame klipe. Tame pačiame Tokijaus viešbutyje apsistojusi ir jauna mergina Šarlotė (Scarlett Johansson). Ji dažniausiai leidžia dienas visiškai viena viešbutyje. Dviems vienišiems, be ne laisviems žmonėms, ši platoniška draugystė, ilgi pokalbiai vakarais, karaoke, vaikštinėjimas po nepažįstamą didžiulį miestą, kuriame beveik niekas nekalba angliškai, padeda pabėgti nuo gyvenimo beprasmybės jausmo.
Dvi šiame gyvenime pasiklydusios ir pasimetusios sielos suranda viena kitą. “Pasiklydę vertime” - režisierės Sofios Coppolos šedevras, vienas iš geriausių, įsimintiniausių ir romantiškiausių 2003 m. filmų, pelnytai apdovanotas 3-jomis “Auksinio gaublio” premijomis ir gavęs „Oskaro“ statulėlę už geriausią scenarijų.
„Vienišas vyras“ - žinomų Holivudo aktorių rinkinys, kupinas dramos, jausmingų išgyvenimų bei asmeninių atradimų. Kodėl vienišas? Galbūt dėl to, kad nevedęs, o galbūt todėl, kad netradicinės orientacijos. Tai istorija apie širdgėlą, gyvenimo prasmės ieškojimus bei pavojingą įstrigimą praeities šešėliuose, kurie palengva iš žmogaus išsurbia paskutinius gyvybės lašus, palikdami tik tuščią, bejausmį kevalą.
Tai juosta, sukurta pagal rašytojo Christopher‘io Isherwood‘o 1964-ųjų metų romaną, pasakojanti vienos dienos įvykius apie britą, praradusį vienintelį gerą dalyką savo gyvenime ir nebegalintį sugrįšti į skaudžią realybę. Kamuojami dėl ateities nežinomybės veikėjai pasineria į vidinę savidestrukciją, atsiremdami tik vienas į kitą, neturėdami daugiau nieko šalia.
Būtent vienišumas sujungė ir Adamo Elijoto animacinio filmo „Merė ir Maksas“ (Mary and Max, 2009) herojus. „Merė ir Maksas“- tai kiek neįprasta bet tuo pat metu ir nepaprasta draugystės istorija tarp dviejų, iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingų, asmenybių. Nuo pat filmo pradžios matyti juodai baltas vaizdas.
Pirmiausia pamaniau, kad tokia bus tik pradžia, tačiau iš tikrųjų toks yra visas filmas, nors kartais ekrane pasirodo rudi ir raudoni atspalviai. Priešingai - veikėjai hiperbolizuoti, neturi dabartiniame pasaulyje grožio idealams būdingų išorinių savybių, namai niūrūs ir tamsūs.
Vaizduojama kaip bėgant laikui keičiasi žmonių mąstysena, tam tikrų dalykų suvokimas, prioritetai. Pradžioje nuotaikingas atrodęs filmas įtraukia į gyvenimišką dramą, kurioje tenka susidurti su kartais absurdiška, kartais džiuginančia, o kartais beprotiškai skaudinančia ir šokiruojančia realybe.
Lietuvių kilmės JAV režisieriaus Roberto Zemeckio filmuose aktorius Tomas Hanksas vaidino tris kartus. Šešiais Oskarais (už geriausią filmą, režisūrą, pagrindinį vaidmenį, adaptuotą scenarijų, montažą bei vizualinius efektus) apdovanotas filmas „Forestas Gampas (1994) buvo milijonus žmonių visame pasaulyje sujaudinusi amerikietiško Jonelio kvailelio istorija.
Dar vienas Roberto Zemeckio ir Tomo Hankso filmas „Svajonių traukinys“ (The Polar Express, 2004) skirtas tradicinei Kalėdų stebuklo tematikai. Tarptautinių pervežimų agentūros “Federal Express” inspektorius Čakas Nolanas (Tomas Hanksas) gyvenime kaip ir visi veiklūs žmonės vadovaujasi principu “Laikas - pinigai”.
Jam svarbiausia, kad jo kontroliuojamas siuntinys kuo greičiau pasiektų adresatą. Taip jis tampa tikru Robinzonu ir mokosi gyventi ekstremaliomis sąlygomis. Iš buvusio gyvenimo jam liko tik mažas pakabukas su Kelės nuotrauka.
Panašiomis aplinkybėmis atsidūręs negyvenamoje saloje Danielio Dafoe klasikinio romano herojus Robinzonas Kruzas neilgai buvo vienas: jis susitiko ištikimą draugą Penktadienį. Čako gyvenime taip pat atsiranda draugas. Svarbiausių paslapčių nuo žiūrovų „Prarastojo“ autoriai nė neketina slėpti. Tai, kad pagrindinis herojus atsiduria negyvenamoje saloje, paaiškėja gana anksti.
Vienas įdomiausių šiuolaikinių Graikijos režisierių Yorgos Lanthimos žiūrovus intrigavo bei vertė susimastyti filmuose „Alpės“ ir „Iltinis dantis“. Aukštus lūkesčius naujajam savo filmui režisierius išpildė su kaupu. „Omaras“ pasakoja apie distopinę visuomenę, kurioje vienišiaus gyvenimas yra nelegalus.
Filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Galima sakyti, kad „Omaras“ tęsia režisierių Yorgos Lanthimos išgarsinusio filmo „Iltinis dantis“ pradėtą darbą.
Abu filmai siekia išjudinti neginčijamas visuomenės normas, kurias priimame pamatines vertybes. Šiuo atveju, tai visuomenės spaudimas gyventi poromis, tyliai teisiant vienišius. Galima pastebėti, kad vienišių pavertimo į gyvūnus filme labiau bijoma ne kaip fizinės bausmės, bet kaip gėdos, rodančios nesugebėjimą pritapti ir neatlaikytą išbandymą.
„Omaras“ nepastebimai sugeba suderinti juodosios komedijos, romantikos, absurdo, siaubo ir visuomenės satyros elementus. Distopiškas mūsų bendravimo normų atspindys įstrigs visiems intelektualaus kino mėgėjams.
Filmas - apie jaunus suaugusiuosius ir kaip jų esybė kovoja su nuolatiniais raginimais pasikeisti. Būti savimi reikia drąsos, o aplinkos spaudimas ignoruoti savo prigimtį veda prie pamatinių vertybių permąstymo ir pokyčių. Veikėjai organiškai perduoda žinutę ir primena XX a. dešimtojo dešimtmečio dvasią: didžiausia revoliucija - būti savimi.
Knyga "Kaip būti vienam" išreikšdamas savo priešiškumą šiuolaikinėms technologijoms, įvaizdžio kūrimo pramonei ir vartotojiškumui, tikėjimą individo tragiškos patirties verte, J.
Netikėtai susitikę du vieniši, suaugusius vaikus turintys žmonės išdrįsta atsiduoti jausmams, seniai pamiršta meilė juodu vedžioja klaidžiais ir juokingais, bet daugeliui tokiais pažįstamais keliais. „Tai filmas apie nesusikalbėjimus, drąsą ir viltį. Apie tai, kad net tada, kai atrodo, jog neramu, nėra gerų naujienų, už lango šalta, meilė vis tiek egzistuoja. Yra tarp mūsų“, - taip filmą apibūdina ilgametražiniame kine debiutuojantis režisierius V.Adomaitis.
Norėčiau sau pasilikti jo istoriją, juk, pažiūrėję filmą, žiūrovai kiekvienas pats sugalvos versiją. Scenarijuje priešistorė papasakota nebuvo, tačiau man svarbu susikurti personažo biografiją, atrasti tašką, padedantį suprasti, kaip jis atsidūrė situacijoje, nuo kurios prasideda filmas.
Esu antrą kartą vedęs, tikrai laimingas, jaučiuosi gyvenantis, turiu mylimą žmoną, Ana man - tikra atrama, mano antroji pusė. Kartu einame per gyvenimą ir tai - didžiulis džiaugsmas. Kai taip nutinka, susitikimas su savimi - neišvengiamas. Tada randasi daugybė neišspręstų klausimų, kuriuos sau užduodi - kas aš? Kodėl aš? Dėl ko verta būti? Kam čia viskas?
Filmo pradžioje atrodo, kad tavo herojus meile nebetiki. Natūralu, kad žmogus bijo antrą ar trečią kartą padaryti tas pačias klaidas, juk ir vėl bus skaudu, nemalonu, nefaina. O dar įsijungia savisaugos instinktai kaip „Tour de France“ lenktynėse.
Mačiau dokumentinį pasakojimą apie dviratininką, kuris posūkyje nugriuvo nuo dviračio. Išvežė į ligoninę, susiuvo, ir jis nusprendė distanciją įveikti iš naujo. Privažiavęs tą vietą, kur ištiko trauma, nevalingai pradėjo važiuoti lėčiau. Kai tavo gyvenime atsiranda naujas žmogus, privalai keistis, dalintis su juo savo erdve, laiku, energija, mintimis ir išgyvenimais, priimti jį, atlaisvinti viduje jam vietos. Tai neišvengiami pokyčiai, o jie žmones gąsdina.
Esame labai skirtingi, daug visko turime savo viduje - jausmų, emocijų. Kurdamas personažą, mėginu juos įjungti, prisiminti įvykius, nutikimus, kai išgyvenau ką nors panašaus. Šiek tiek paryškinu, sustiprinu tą jausmą.
Nesu labai drąsus žmogus, žengti pirmąjį žingsnį santykiuose man, kaip ir filmo personažui Sigitui, nėra langva. Egzistuoja stereotipas: vyrai mažai kalba apie jausmus. Bet gal šiandien yra kitaip? Gal kalbėti apie tai, ką jauti, apie meilės ilgesį yra vyriška? Moterims visada atrodo, kad žvejyba vyrams yra būdas pabėgti iš namų.
Man patinka žvejyba, bet randu ir kitų būdų save susirinkti. Juk vyrai į žvejybą išeina, kad pabūtų vieni, atrastų laiko sau, save sukalibruotų ir grįžtų į šeimą būti su mylimu žmogumi. Šiuolaikiški, pritariu, tokia ir siekiamybė - paskatinti, kad šeimos kalbėtų, bendrautų. Nėra lengva tai priimti, man ji - vis dar vaikas.
Matau, kad yra dalykų, kur ji daugiau supranta nei aš. Ir smagu, ir keista, ir jautru. Ar šis filmas ką nors sako žmonėms, kurie mano, kad jų traukinys jau nuvažiavo? Mano giliu įsitikinimu, tie, kurie taip mano, labai klysta. Kiekvieno iš mūsų traukinys nuvažiuos tik kartu su mumis.
16-metę Lietuvos žiūrovai išvys naujojoje komedijoje „Kartu ne savo noru“ (angl. Filme „Kartu ne savo noru“ B.Thorne teko A.Sandlerio herojaus vyriausiosios duktės, 15-metės Hilari vaidmuo.
Tiesa, dalį filmo jį labiau primena vaikiną ne tik savo išvaizda, bet ir manieromis - juk iš kur vienišam tėvui žinoti, kaip deramai auginti mergaites. Todėl žiūrovai aktorę išvys ne tik vilkinčią treningus, bet ir trumpais plaukais, nors iki tol gyvenime ji buvo ilgų ir banguotų rusvų plaukų savininkė.
Vienišiai. Ar daug jūsų tokių anapus ekranų? Tokių, kurių namie geriausiu atveju laukia tik katė ar žiurkėnas? Ne ne ne, išvaizda tikrai nėra vienatvės priežastis. Aišku, vienatvė - tai ne tik partnerio neturėjimas.
Gal tuomet verta susimąstyti, ką darome, kad aplinkiniai išsilaksto? Kitaip tariant, jei vienišius turi susikūręs mitą, koks yra gyvenimas, kokie yra žmonės ir koks yra jis pats (šiuo atveju - visada vienišas, nevertas kitų dėmesio ir meilės), vėliau jis daro viską, kad tą mitą patvirtintų.
Visgi žmogus - sociali būtybė. Tomas Henksas filme „Prarastasis“ džiaugėsi kamuolio su išpieštu veidu draugija, nes jei žmogus - ne Sachara keliaujantis beduinas, jis nėra pratęs būti visai vienas. Be to, kiekvienam žūtbūt reikia psichologinio „maisto“ - pripažinimo.
Tačiau būna tokių, kurie visada vieniši. Tokių žmonių vienatvę kuria ne isškirtinumas - storumas, liesumas, kreivi dantys ar dar kas. Kaltas bendravimas. Vis dar jaučiatės vienišas? Išeikite į Gedimino prospektą, kito miesto centrinę gatvę, na, galų gale - užeikite į prekybos centrą.
Filmo "Mėnesienos karalystė" apžvalga
Vieną iš paskutiniųjų vasaros vakarų keli Vilniaus krašto vadovai apsilankė kinoteatre. Žiūrėjome filmą „Mėnesienos karalystė“ apie skautus, skirtą skautams ir ne tik. ”Manau, kad filmas buvo apie... Galbūt norėta labiau pažvelgti į tą tarpsnį, kai tu jau nebe vaikas, bet ir nesi dar suaugęs žmogus - jaunuolis, kurio niekas nesupranta, viską draudžia, o tave atrodo kažkas plėšo. Tam pasirinktas labai gražus metas - 1965 (berods) metai, dar neatėjus didžiajai roko erai, bet jau jos išvakarėse, kuomet dar galiojo senasis amerikietiškas gyvenimo būdas, kultūra, apranga, elgesys ir pan.
Visa tai filmui suteikia savotiško žavesio ir kažkokios nostalgijos. „Filmas, mano galva, yra apie nuosavą pasaulį, kurį kiekvienas mes turime. Kartais atsitinka taip, kad reikia atsibusti ir ištiesti ranką iš savojo pasaulio į kitą - kaip tą padarė kapitonas Šarpas, supratęs, jog galėtų ir turėtų į savo gyvenimą įsileisti Semą.
„Filmo turinį ir veikėjus galima vertinti nevienaplaniškai. Kuo daugiau galvoju, tuo labiau atrodo, kad tie rimti vaikai: skautas ir jo draugė yra tarsi maži suaugusieji - mąslūs, išmintingi, drąsiai sprendžiantys problemas. Kai kurie filmo momentai komiški, kai kurie, drįsčiau sakyti, tragiški.
Bet ir kikendamas į kumštį ar surimtėjusiu veidu stebėdamas įvykius supranti, kad mąstai. Ne tik apie laisvės troškimą, norą būti nepriklausomam, bet ir savarankiškus sprendimus, drąsą, baimę būti vienišam, tamsiąsias slaptas suaugusiųjų gyvenimo peripetijas. Ir visi juos skirtingai išgyvename, skirtingai ieškome savo problemų sprendimo.
Konversinės terapijos tema filme "Blogas Kameron Post auklėjimas"
Paauglystė 1993-iaisiais: džinsiniai švarkai, garso įrašų kasetės, savęs tapatumo paieškos "Nirvanos" muzikos persmelktoje eroje, kurią reprezentavo Kurtas Cobainas. Tada jaunimas augo dar be socialinių medijų, tad apie homoseksualumą visuomenėje kalbama buvo nedaug. Pripažinti bet kokį nukrypimą nuo normos buvo itin sunku. Galimybė būti kitos seksualinės orientacijos laikyta ne tik netradicine - ji apskritai neegzistavo.
"Jūs nepamatysite ir nesuprasite to nei šiandien, nei rytoj, bet kas šiuo metu atrodo linksmai ir jaudinamai, iš tiesų ir yra tikras priešas", - tokiais žodžiais prasideda filmas "Blogas Kameron Post auklėjimas" (rež. Desiree Akhavan, 2018). Juosta pasakoja apie šešiolikmetę merginą, kuri yra išsiunčiama į katalikišką perauklėjimo stovyklą - konversinės terapijos centrą "Dievo pažadas".
Konversinės stovyklos ir centrai buvo itin populiarūs JAV ir tik neseniai pradėjo nykti. Tik šiemet kovą Europos Parlamentas pasmerkė konversinę terapiją ir paragino ES nares uždrausti tokios praktikos taikymą. Taigi istorijos apie perauklėjimo fenomeną autorė D.Akhavan pasiryžo perprasti, kokio pobūdžio racionalizacija veikia žmones, siekiančius įtvirtinti tokio tipo stovyklas.
Kameron į stovyklą atvažiuoja ankstyvą rudenį - lapai dar margi, dangus dar saulėtas. Filme mažai ryškių spalvų, tad spalvų ramybė ir pagrindinės veikėjos vaidyba primena rudeninį snaudulį, atliepiantį jaukų to laikmečio toną. Stilistine prasme 1993-ieji, kuriais ir vyksta istorija, atlieka savo vaidmenį, tačiau filmas fokusuojamas ne į veikėjus, aplinką, o labiau į jausmus.
Konservatyvioje iraniečių šeimoje užaugusi filmo režisierė neslepia: kai prisipažino esanti homoseksuali, jos tėvai manė, kad gėjai ir lesbietės neegzistuoja. Stovyklos, į kurią atvyksta Kameron, pavadinimas - "Dievo Pažadas", tarsi pranašystė, kad šie jauni žmonės bus išgydyti.
Patys būdami tragiškai suklaidinti, jie nuoširdžiai pateisina savo absurdiškus perauklėjimo tikslus. "Kameron Post perauklėjimo istorija" nebando kritikuoti seksualinėms mažumoms žiaurios istorinės praeities. Perauklėjimo stovykloje Kameron sutinka žmonių, tokių kaip ji pati. Tad, nepaisant izolicijos nuo aplinkinio pasaulio, pirmą kartą atsiranda bendrystės su kitu jausmas, galimybė nesijausti vienišam ir atstumam.
Tai antrasis režisierės filmas, fragmentiškai perteikiantis istoriją nepatogia potraukio tai pačiai lyčiai tema. Filmo herojė Kameron mini, kad negalvoja apie save kaip apie homoseksualę: ji apskritai niekaip apie save negalvoja. Tai istorija apie bręstančius žmones, aktuali ne tik jaunam žiūrovui.