Efektyvumas reiškia, kad už mažiausią kiekį išteklių gauname geriausią rezultatą. Kad ir kaip techniškai skambėtų žodis efektyvumas, jo prasmė mums paprastai patinka. Patinka, kai efektyviai šildomi namai žiemą, sutvarkomi dokumentai savivaldybėje, veikia greitoji pagalba ir netgi mūsų veido kremas.
Žvelgdami ekonomiškai efektyvumą galėtume išskaidyti įvairiais taupumo ir rezultatyvumo aspektais ir nagrinėti atskirus išteklių panaudojimo ir naudos gavimo variantus. Tą ekonomikos mokslas ir daro - jis visas yra apie sveiką avį ir sotų vilką: efektyvų ribotų išteklių panaudojimą. Svarbus ir mūsų pačių veiklos, nebūtinai darbinės, efektyvumas: ne vienas susigadiname nuotaiką nesėkmingai įstrigę spūstyse pakeliui namo arba atsistoję parduotuvėje į lėtai judančią eilę. O laikas yra didžiausias „butelio kaklelis“ aktyviai gyvenančiam žmogui, geidžiamiausias ir sunkiausiai valdomas išteklius.
Tačiau ir žmonės savo veikloje siekia to paties - įvairių efektyvumo aspektų. Jie kartais skiriasi ne taip jau mažai, todėl vadinamaisiais efektyviais sprendimais ne visi yra patenkinti. Sprendimai gali būti tiesiog per siaurai efektyvūs. Taip pat neretai pamirštama, iš ko efektyvumas kyla - ogi iš žmogaus noro pasiekti būtent savo tikslą.
Ligoninių veiklos analizė ir efektyvumo didinimas
Ligonių kasų specialistai, naudodamiesi ligonių kasų informacine sistema, kasmet atlieka ligoninių veiklos analizę, siekdami įvertinti jų darbo efektyvumą. Taip ieškoma atsakymų, ar mūsų šalies gydymo įstaigose galima sumažinti eiles planinėms operacijoms, užtikrinti tinkamą paslaugų kokybę, ar gydymo įstaigų vadovai padaro viską, kad kiekvienas mokesčių mokėtojų sumokėtas euras atneštų maksimalią naudą pacientams.
Gintaras Kacevičius, Kainų ir klasifikacijų departamento direktorius, laikinai vykdantis VLK direktoriaus funkcijas, akcentavo, kad lyginant per trejus metus ligoninėse įvykusius pokyčius matyti akivaizdi pažanga - daugelis ligoninių, atsisakydami neefektyvių gydymo būdų ne tik sugeba mažinti eiles planinėms paslaugoms, bet ir pasiekia geresnių finansinių rezultatų. Vis dėlto, dalis gydymo įstaigų turi ir kitų galimybių pasitempti ir pagerinti savo veiklą - pavyzdžiui, trumpinti vidutinę gydymo ligoninėje trukmę ir pacientui sudaryti sąlygas gydymą tęsti ambulatoriškai arba reabilitacijos įstaigose.
Dienos chirurgijos paslaugų plėtra
„Galima pasidžiaugti, kad ligoninės kasmet daro pažangą - teikia daugiau dienos stacionaro, dienos chirurgijos paslaugų. Tai ekonomiškai efektyviais būdais teikiamos kvalifikuotos paslaugos, jų gausėjimo buvo ir bus siekiama pertvarkant gydymo įstaigas. Mes manome, kad šios paslaugos yra gydymo įstaigų modernėjimo ženklas - dienos paslaugos pakeičia brangias, perteklines stacionaro paslaugas. Svarbiausia yra tai, kad dienos paslaugų augimo dėka galima gerokai sumažinti eiles planinėms operacijoms“, - teigė sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė.
VLK trečią kartą atliktas ligoninių veiklos tyrimas rodo, kad gydymo įstaigos siekia naujovių, modernėja - dienos sąlygomis atliekama vis daugiau operacijų. Pavyzdžiui, per trejus metus kasmet daugėjo dienos chirurgijos sąlygomis atliekamų nesudėtingų kojų venų, išvaržos, laparoskopinės tulžies pūslės šalinimo operacijų: 2012 m. jų dalis sudarė 65,6 proc. viso šių operacijų skaičiaus, 2013 m. ši dalis išaugo iki 68 proc., o 2014 m. - jau net 73 proc.
Pasak G. Kacevičiaus, VLK atliktas tyrimas rodo, kad geriausiai ligoninių modernėjimą, pastangas tobulinti savo veiklą iliustruoja šie skaičiai: 2014 m. 87 proc. paviršinių kojų venų operacijų ir 86 proc. kataraktos operacijų buvo atliktos dienos chirurgijos sąlygomis. Tikimasi, kad kataraktos operacijų dienos chirurgijos sąlygomis bus atliekama dar daugiau.
Klinikinio kodavimo skyriaus vedėja Tatjana Golubajeva, pristatydama VLK atlikto tyrimo rezultatus teigė, kad daugelis įstaigų per metus padarė didelę pažangą. Pavyzdžiui, respublikinėje Šiaulių, Mažeikių ir Klaipėdos jūrininkų ligoninėse gerokai daugėjo dienos chirurgijos paslaugų dalis: Mažeikių ligoninėje anksčiau minėtų dienos chirurgijos operacijų dalis išaugo nuo 34 proc. 2013 m. iki 74 proc. 2014 m.
Pasak ministrės, įsiklausoma ir į pacientų nuomonę - dienos paslaugas ypač gerai vertina dirbantieji. Jiems tai galimybė gauti kvalifikuotą medikų pagalbą, kuomet naudojamos modernios technologijos, o žmonės greičiau gali grįžti į darbą ir į šeimą, nes nereikia dėl nesudėtingos operacijos ar procedūros ilgam gultis į ligoninę.
Taigi, šiandien kalbame apie tai, kad siekiame naudos pacientui ir naudos valstybei, nes tai yra puiki galimybė taupiau naudoti Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšas.
Gydymo trukmės optimizavimas ir cezario pjūvio rodikliai
Analizuotas ir nerimą kėlęs gimdymų, atliekant cezario pjūvį, rodiklis. 2012 m. net 26,5 proc. visų gimdymų buvo atliekant cezario pjūvį, 2014 m. - sumažėjo iki 22,5 proc., kai tuo tarpu siektinas gerokai mažesnis rodiklis. „Gera žinia, kad gimdymų, atliekant cezario pjūvį, dalis kasmet mažėjo, tačiau išlieka nemaži skirtumai: pavyzdžiui, Trakų ligoninėje šis rodiklis buvo 13,3 proc., Lazdijų ligoninėje - 30,6 proc., o privačioje Baltijos ir Amerikos terapijos ir chirurgijos klinikoje - net 53,9 proc.“, - teigė T. Golubajeva.
Įdomu ir tai, kad gydymo įstaigų praktika gydant tas pačias ligas ir atliekant operacijas labai skiriasi. Vienoje ligoninėje pacientas gali būti gydomas trumpiau, kitoje - ilgiau, nors jam galėtų būti skiriamas ambulatorinis gydymas ar medicininė reabilitacija. Dėl to labiausiai kenčia kiti pacientai, kurie yra priversti ilgose eilėse laukti jiems būtino gydymo.
Pavyzdžiui, pernai atliekant klubo sąnario endoprotezavimo operaciją vidutinė gydymo trukmė buvo trumpiausia privačiose (5,95 dienos), o ilgiausia - regioninėse ligoninėse (11,9 dienos). Skirtumai tarp atskirų ligoninių - dar didesni. Jei Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje pacientai dėl klubo sąnario endoprotezavimo gydomi apie 7 dienas, tai Telšių ligoninėje net - 14, Panevėžio ligoninėje - 13 dienų.
Rekomendacijos ligoninėms
Analizės rezultatai rodo aiškias gaires, kaip ligoninės gali gerinti veiklą: daugiau planinių operacijų atlikti dienos chirurgijos sąlygomis, planines operacijas atlikti pirmą paciento paguldymo į ligoninę dieną ir pan. Taip operatyviau būtų organizuojamas pacientų gydymas, greičiau trumpėtų pacientų eilės, veiksmingiau būtų naudojamos PSDF lėšos.
Ligonių kasų specialistai su atlikta analize supažindins ir gydymo įstaigas, kad jos galėtų palyginti savo rodiklius su kitų panašių ligoninių rodikliais ir savo įstaigoje racionaliau organizuoti gydymą, pasiekti geresnių finansinių rezultatų, tapti patraukliomis pacientams.
Esu tikra, kad efektyvumo didinimo tikslas neturėtų būti 10 ar 20% pagerinti vieną aspektą, pavyzdžiui, sumažinti lovų skaičių ar patrumpinti gulėjimo laiką.
Sveikatos apsaugos efektyvumas ir paslaugų tinklas
Panagrinėkime sveikatos apsaugos efektyvumą vienu mažu - paslaugų tinklo - aspektu. Lietuvoje sveikatos įstaigų tinklas pertvarkomas jau nuo seno, ir procesai tebevyksta. Tam yra svarių argumentų, kurie visuomenei gerai žinomi: vidutiniškai ligoninių lovų ir bendrai gydymo įstaigų turime daugiau nei kitos šalys ir daugiau negu būtina gydymui. Todėl pinigai išnaudojami neefektyviai: didelė jų dalis skiriama išlaikyti neišnaudojamai gydymo infrastruktūrai.
Turint pakankamai duomenų apie įstaigų teikiamų paslaugų išlaidas ir aptarnaujamus pacientus, galima suskaičiuoti ir gana objektyviai išrinkti neefektyvias įstaigas bei paslaugas. Tačiau praktiškai taip paprasta nėra. Mažiausiai dėl dviejų aplinkybių: politinių motyvacijų ir paties finansavimo modelio.
Kadangi uždaromos ar mažinamos gydymo įstaigos yra savivaldybėse, tai uždavinys iš ekonominio tampa politiniu. Jokia vietos valdžia nėra suinteresuota uždaryti nei ligoninės, nei jos skyriaus, nei poliklinikos, nei mokyklos, nei jokios kitos socialinės infrastruktūros. Net jei ji būtų išnaudojama pačiu neefektyviausiu būdu: būtent šie objektai yra jų, kaip vietos politikų, geriausi svarbos įrodymai. Mokyklos ir gydymo įstaigos rūpi visiems gyventojams ir bendruomenei. O pagal galiojantį finansavimo modelį dauguma savivaldybių neišlaiko tos infrastruktūros savo gyventojų pajamų mokesčio įplaukomis.
Išeitų, tarsi centrinės valdžios atstovai teisūs - reikia kuo labiau apkarpyti gydymo ir mokymo įstaigų tinklą, sukoncentruojant paslaugas centruose. Pagal modelį ir logika. Aistros verda dėl pačių sprendimų: mieste A uždarė ligoninę, mieste B - akušerijos skyrių, o mieste C - pradinę mokyklą. Žinoma, kad vietiniai žmonės nesidžiaugia, ir jų nepasitenkinimas visiškai suprantamas. Taip pat suprantama, kad vietiniai politikai kaltina centrinę valdžią provincijos diskriminavimu ir paslaugų centralizacija, gudriai nutylėdami finansavimo niuansus.
Esu tikra, kad įmanoma būtų žmonėms išaiškinti, kodėl gali būti racionalu ir netgi teisinga uždaryti vieną ar kitą įstaigą. Tai būtų labai sveika bendram visuomenės psichologiniam klimatui, mat nesuprasdami procesų žmonės mano, kad juos tik apvaginėja ir apgaudinėja, ko šiuo atveju nėra. Tačiau tiesa nepalanki visų lygių politikams.
Nes savivaldybėms tektų pripažinti, kad didelę dalį jų gerovės finansuoja ne tik ES, bet ir Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos mokesčių mokėtojai. Ir, svarbiausia, centrinei valdžiai tektų pripažinti, kad valstybė nėra pajėgi suteikti tokio masto sveikatos ir švietimo paslaugų, kokių nori jos gyventojai. Maža to, kadangi gyventojų, ir ypač kaimo vietovėse, mažėja, tektų konstatuoti bendrą socialinių paslaugų tinklo traukimosi perspektyvą, kuri reiškia, kad po metų kitų gali tekti uždaryti dar daugiau mokyklų ir gydymo įstaigų. Labai nepatraukli žinutė rinkimams bet kokiai partijai.
Čia minėjau miestelių bėdas, bet didmiesčiuose taip pat yra daug socialinių paslaugų negaunančių gyventojų: tiek dėl paslaugų teikėjų trūkumo, tiek dėl gavėjų specialių poreikių. Vien Vilniaus darželių istorija ko verta.
Efektyvumas ir paslaugų gavėjai
Kyla klausimas: kaip gi pagaliau yra su tuo efektyvumu ir paslaugų negavusiais gyventojais? Gal tikrai efektyvumas yra žiaurus ekonomistų išsigalvojimas, reikalingas pateisinti savo juodus darbelius, už kuriuos kažkas dosniai sumoka? Iš tiesų problemos esmė ir sprendimų erdvė nėra tik korupcijos išgyvendinimas. Korupcija visada atsiranda ten, kur daug apribojimų. Kaip jau minėjau, efektyvumas turi daug lygmenų, kaip ir gerumas bei taupumas.
Pavyzdžiui, apibūdinkime gerą gydymą penkiais aspektais: įstaiga yra netoli, eilės neilgos, suteikiamos gydytojo ir gydymo alternatyvos, pagalba kvalifikuota, aptarnavimas mandagus. Tuomet efektyvumas taip pat turės penkis aspektus. Jei bent vieno jų patenkinti sistema nesiekia arba negali duoti (pavyzdžiui, gydymo alternatyvų), tai šia prasme efektyvios sistemos ir nebus. Pridėkime dar išlaidų įvairius aspektus: paslaugų finansavimas, investicijos, kvalifikacijos kėlimas, ilgalaikiškumas, poveikis aplinkai, gydytojų motyvacija ir t. t.
Kaip matome, ir kaštų pusėje aspektų daug ir visi jie gali būti svarbiausi tam tikrose situacijose. Tad kai sakome, kad sistema veikia efektyviai, ar turime omenyje, kad ji 100% pasiekia nurodytus penkis tikslus, maksimaliai atsižvelgdama į išvardintus išteklius ir sąnaudas? Veikiausiai ne. Turbūt turime omenyje tuos tikslus, kuriuos patys laikome svarbiais, ir tas sąnaudas, kurias žinome.
Kaip pagerinti ligoninės veiklą optimizuojant vaistinę
O tuo tarpu negali atsistebėti, kaip paskutiniai sveikatos apsaugos ministrai - aistringai ar tyliai - kovoja su bet kokiomis naujų veikėjų, metodų ir formų apraiškomis savo srityje. Ribojamos ir diskriminuojamos privačios gydymo įstaigos, visose grandyse priešinamasi papildomam sveikatos draudimui ir alternatyvių gydymo būdų legalizacijai. Gydyti mat privalu vaistais ir chirurgija, nes tai numato mūsų turimas modelis, kuris patvirtintas teisės aktais.
Sveikatos politikos formuotojų nuomone, kas nepatvirtinta teisės aktais, tas nelegalu, - tarsi ne jie tuos aktus gamina. Todėl jiems labai baisu leisti legaliai praktikuoti žolininkams, aromaterapeutams, ajurvedistams, kinų ar tibetiečių medicinos specialistams. Nes kai tik neturės pripažinto medicinos diplomo, tai jau ir bus nekvalifikuotas. Tarsi tokių nekvalifikuotų, netalentingų, neatsakingų, tik su diplomais nebūtų gausu ir dabar.
Gimdyti privalu ligoninėje, nors gimdymas su akušerės pagalba namuose yra žmogiškai bei mediciniškai tinkamas ir finansiškai pigiausias būdas išsivysčiusiose Vakarų šalyse. Pasaulyje įprastas papildomas privatus sveikatos draudimas Lietuvoje priimamas kaip pasikėsinimas į asmeninę sveikatos politikų savigarbą ir didžiųjų ligoninių pinigus. Taip, jos gali „nukentėti“, nes reikės geresnės apskaitos, ir pinigai ateis per draudimą, o ne per jų kasą. Bet tai yra būdas pagaliau įvesti tvarką į medicinos finansus ir suteikti žmonėms daugiau galimybių įgyti tų paslaugų, kurių jie nori.
Oponentai tuojau pat pasiremia nelygybės argumentu - ne visi galės apsidrausti, ne visus draus papildomai darbdavys. O ar dabar visi gali nueiti į gydymo įstaigą miestelyje A, kurią uždarė dėl tinklo efektyvumo didinimo? Sakytum, negali pykti - sveikatos politikos formuotojai Lietuvoje pasižymi dar siauresniu nei bendrai politikams būdinga mąstymu. Jie bijo bet kokio naujo vėjo ir visur kaišioja jau patvirtintus dokumentus. Bet negali ir nepykti, nes dalykai gana aiškūs ir tendencijos nėra geros.
Žmonių mažėja, gyventojai telkiasi keliuose miestuose, o kitur jų retėja. Socialinės infrastruktūros įstaigos vis vien bus uždaromos. Taigi jeigu valstybėje manoma, kad sveikatos paslaugas turi teikti viešosios iš ligonių kasų finansuojamos įstaigos, tai visada bus ribotas ir atskiriems žmonėms labai neefektyvus pasirinkimas.
Vienintelis būdas pasiekti daugiau efektyvumo yra duoti daugiau laisvės kurtis kitiems: paslaugų teikėjams, konsultantams, draudikams, įstaigų tipams, diagnostikos ir gydymo būdams. Nes tik įvairovė ir konkurencija per laiką gali duoti tą efektyvumą, kuris konkretiems gyviems žmonėms yra reikalingas.