Kultūrinės pranašystės pildosi literatūrinėms temoms persikeliant į spaudą ir socialinius tinklus. Mokslinė fantastika ypatinga tuo, kad ilgainiui nyksta jos „fantastiškumas“ ir perspėjimai tampa atspindžiais.
Komiksų kūrėjas, rašytojas, scenaristas Warrenas Ellisas laikraštyje „Good Trouble“ fantastinę literatūrą pavadino ankstyvu meteorologijos stoties perspėjimu kultūrai ir priemone tirti kryptis, kuriomis žmoniją veda savo meto įpročiai. Tai lemia ne vien technologijų pažanga (nors šiandien nebereikia laiko mašinos, kad suvoktumėm, jog Žemę vedam link H. G. Wellso numatytos ateities).
Satyrinis žvilgsnis į visuomenės reiškinius
Veiksmo užuomazgos, įtampa, visuomenės reiškinius ironizuojantys motyvai dažnai likdavo sporadiškais ženklais, neišsivystančiais į juntamą istoriją. Vienos svarbiausių spektaklio temų - nepagarba žmogui ir ideologijomis bei stereotipais teisinamas kito žeminimas. Spektaklyje veikia du moterų personažai - skirtingi, individualūs charakeriai svarbesni kaip priemonės atskleisti Dirginčiaus Zygfrydą.
"Zygfrydas": Fašizmo atspindžiai
Tokią istoriją režisuoja Gildas Aleksa, dalinantis spektaklį „Zygfrydas“ į dvi dalis - fašistinių polinkių iliustraciją XX amžiaus visuomenėje ir šiandieninio fašizmo, tarpstančio jaunų (ar tokiais save laikančių) žmonių kasdienybėje, atspindį. Spektaklio scena tampa laboratorija (scenografas Aistis Lansbergas), kurioje visas reikiamas funkcijas atlieka trys stalai šviečiančiais stalviršiais, keletas kėdžių be atlošų ir visą veiksmą persekiojanti kamera, kuria filmuojamas vaizdas transliuojamas ekrane. Aktorių kostiumai primena Daktaro Blogio iš filmų apie Ostiną Pauersą (autorė - Inga Skripka) - griežtų formų baltos ir sidabrinės spalvų drabužiai kuria sterilios ir sąmoningai fantastikos žanrą stereotipizuojančios aplinkos įspūdį.
Įdomiai išsiskiria kameros funkcijos skirtingose spektaklio dalyse. Pirmojoje, veikiant senajam Zygfrydui (Vaidotas Žitkus), dalis ekrane transliuojamų vaizdų primena kadaise filmuotas diktatorių kalbas, kurios buvo viena svarbiausių propagandos ir masinės hipnozės priemonių - nepatikimas idėjas kompensuodavo abejingų nepalikdavęs kalbančiųjų pasitikėjimas savimi. Antroje spektaklio dalyje Zygfrydui atsijauninus (personažą perima Matas Dirginčius) kamera tampa nuoroda į socialinius tinklus, kuriuose galima sekti kiekvieną žmogaus žingsnį. Kita vertus, kamera gali žymėti ne diktatorių kalbas ar socialinius tinklus, bet vietoje kuriamą dokumentinį filmą.
Šovinizmas ir savęs garbinimas
„Zygfrydas“ prasideda Žitkaus monologu apie tautas, apibūdinant jas išradimais, nacionaliniais patiekalais ir pan. Arijų panieka žydams atskleidžiama, tapatinant juos su amžinu pinigų troškimu, tačiau greitai antisemitizmą užgožia plačiau apimanti tendencija - šovinizmas. Ilgainiui aiškėja, kad jis tėra žmogus, bet kokiomis aplinkybėmis garbinantis pats save. Jo polinkis neįtikėtinai greitai keisti nuomonę - netgi pačią radikaliausią - tampa pagrindiniu „Zygfrydo“ komiškumo varikliu. Vos tapęs jaunu žydu, Zygfrydas kiek pasikankinęs nutaria, kad žydai - puiki, sveika rasė, nė kiek ne prastesnė - o iš tiesų ir geresnė - nei bet kuri kita tauta. Zygfrydas nutaria naują savo gyvenimą pašvęsti teorijai apie rasių lygybę, tačiau įdomiau spektaklyje nuskamba jo siūlymas visai žmonijai padalinti žydiško - paties geriausio - kraujo. Taigi, niekas nesikeičia - tik rasizmas pasirinko kitą rasę.
Zygfrydo teorijos apie arijų rasės pranašumą niekuomet nebuvo žydų klausimas. Tai tebuvo (ir liko) noras įtikinti pasaulį, jog būtent Zygfrydas yra tobuliausias pasaulio kūrinys, geriausiai žinantis, kokiu keliu turi eiti žmonija. Tačiau trikdo sprendimas vystyti sceną cituojant puikiai žinomą ištrauką iš lenkų filmo „Kaip aš sukėliau Antrąjį pasaulinį karą“ (Jak rozpętałem drugą wojnę światową), kuriame suimtas lenkas tyčiojasi iš vokiečių nacių, prisistatydamas neįmanomu ištarti vardu. „Zygfryde“ šveicaras nesėkmingai bando skiemenimis perskaityti Zygfrydo vardą ir pavardę.
Neutralumas globalinių kataklizmų akivaizdoje
Sceną būtų galima interpretuoti ir kaip pasityčiojimą iš globalinių kataklizmų akivaizdoje neutralitetą paskelbiančių žmonių, taip dangstančių savanaudišką abejingumą. Senąjį Zygfrydą vaidinantis Vaidotas Žitkus pateko į jam nebūdingą amplua, todėl įdomu stebėti, kaip nedrąsiai aktorius bando vienu metu jausti didelius personažo kompleksus ir itin subtiliai juos transliuoti į išorę; ir kaip lengvai pats sugriauna iliuziją, pajuokaudamas sau būdingu stiliumi. Tokiais pajuokavimais Vilniuje dangstėsi dauguma aktorių - tarsi jausdami, jog meninėmis priemonėmis nepasiekia pernelyg toli atsidūrusių žiūrovų, sąmoningai bandytų išjudinti abejingą publiką.
Neutralią poziciją deklaruoja ir Gyčio Ivanausko daktaras/mokslininkas Petras Inketonis, pradžioje nežinantis, jog pakeitė gyvenimą žmogui, prieš daugybę metų pakeitusiam paties Petro gyvenimą. Vienas sunkiausiai suprantamų spektaklio sprendimų - tekste nepaliaujamai priminti, kokiu laikotarpiu rašytas Šeiniaus romanas. Tačiau norint, kad tokiomis aplinkybėmis išliktų reikšmė, verčiau nevarginti klausančiųjų pernelyg ilgomis, besikartojančiomis kalbomis, perkraunančiomis nuorodomis bei atstumu, iš kurio mintis negali pasiekti klausytojo.
Kaip atpažinti fašistuojančius ir komunistuojančius?
Kaip atpažinti žmogų ar partiją šiek tiek jaučiančius simpatiją fašizmui? O gi iš noro visiems - per prievartą - pripiršti „sveiką“ vegetaro A. Hitlerio (Kepenio, Verygos, Širinskienės, Karbauskio) gyvenimo būdą ir karštas kalbas apie kovą su korupcija. Bet, pirma, sveikas per prievartą nebūsi, o aukščiausios kokybės maistas mokyklose pradinių klasių mokiniams tik už 1.3 eurų mokiniui (!) neįmanomas, kaip ir pigiausios tabletės nuo rimtos ligos negydo. Antra, būdamas oligarchu, tampriai milijoniniu verslu susietu su „dvasinga“ Rusija, su korupcija nepakovosi.
O kaip atpažinti komunistuojančius žmones arba politikus? Paprastai: per didžiulę nuoširdžią neapykantą kitaip manantiems, buvusių draugų, net fiziškai neįgalių, persekiojimą. Pridėkime kategorišką atsisakymą tikrinti savo pačių korupciją ir, tikrai nepamiršau, nostalgiją valstybės monopoliui bei kainų reguliavimui.
Nes „sveikai“ už 1,3 euro maitinami tik socialiai remtini vaikai. Jie verčiami srėbti nevalgomą, be prieskonių putrą už tuos menkus pinigėlius. Nes už tokius pinigus neįmanoma maitinti vaikus aukštos kokybės patiekalais. Ar tikrins bepročiai „verygos” vaikų atsinešamą valgį į mokyklą, juk prie visų policininko nepastatysi? Jiems nieko kito neliks, kaip atgaivinti kagėbistinę stukačių armiją, kitaip eis jų fašistuojanti sveikos gyvensenos reforma šuniui ant uodegos. Todėl jis imsis priemonių priversti privačias įmones kelti atlyginimus… Nepriklausomai nuo darbo našumo, kuris vienas žemiausių ES.
Nesusidūrus su rimta profsąjungų jėga Lietuvoje, galinčia adekvačiai ginti samdomą darbuotoją, LVŽS nusprendė parodijuoti profsąjungą, griebiantis kainų reguliavimo. Sako, kad kieno vežime sėdi, to ir dainą dainuok. Pavyzdžiu, pateikiama Skandinavija. Visai, tačiau pamirštant, kad totali alkoholio kontrolė neįmanoma dėl atvirų sienų, kas šiandien ir vyksta prie Lenkijos ir Latvijos sienų: vežkis kiek nori, esame Šengeno erdvės nariai.
Tas pat bus su vaistais, nes priversti sergantį žmogų pirkti tik pigiausius vaistus - originalo pakaitalą, yra, neperdėsiu, to žmogaus lėtas arba greitas marinimas. Arba karbauskininkai imasi pačių sukeltas arba nesprendžiamas problemas nutylėti. Galima, pavyzdžiui, uždrausti „Romeo ir Džiuljetą“ bei „Pilėnus“, nes pirmame aiškinama, kaip nusižudyti, o antrame nusižudoma masiškai.
A. Buchovas: satyra ir tarpukario Lietuva
Atrodo, jog Pirmosios Lietuvos Respublikos politinė, kultūrinė bei socialinė istorija jau seniai ištyrinėta, tačiau taip toli gražu nėra. Istorikai dažnai linkę apsistoti tik ties viena ar kita visuomenės ar įvykių grupe, tai užgožia bendrą vaizdą, todėl pateikiami faktai atstovauja tik atskirai, šališkai nuomonei. Šiame straipsnyje apie tarpukario atmosferą papasakosiu ne įsitvirtinusiu, o šiek tiek kitokiu kampu - iš žmogaus, kuris Lietuvoje nepelnytai užmirštas, pozicijos.
Satyrikas, dramaturgas, redaktorius, poetas Arkadijus Buchovas (1889-1937) su žmona aktore Aliona bei dukra Natalija į Kauną atvyko 1920 m. iš Gardino, kuriame su Vilniaus aktorių trupe gastroliavo. Kaip teigiama šaltiniuose, šis garsaus Rusijos žurnalo „Satyrikon" redaktorius artimai bendravo su „satyrų karaliumi" Arkadijumi Averčenka, rašytojais Liudu Gira, Michailu Bulgakovu, dailininku Mstislavu Dobužinskiu. Atvykęs į Kauną, jis tuoj pat įsteigė vieną populiariausių rusų dienraščių „Эхо" ir tapo žinomas visame mieste, organizavo rusų emigrantų kūrybos vakarus Kaune. Laikraštis remtas ir mūsiškės valdžios, pvz., užsienio reikalų ministras Juozas Purickis (1883-1934) (kuris buvo redaktoriaus draugas) kliovėsi juo, nes A. Buchovas rėmė pastarojo vedamą politiką ir gynė jį nuo Augustino Voldemaro kritikos.
Pats A. Buchovas, pirmiausia, pasižymėjo satyriniais feljetonais, apybraižomis. Per šiuos tekstus šmaikščiai žvelgta į Lietuvai rūpimus klausimus, pašieptos tokios asmenybės, kaip A. Voldemaras, L. Želigovskis ir kt. „Эхо" redaktorius pelnė vardą ir kaip poetas, nors jo poezija nepranoko jo prozos. Tačiau labiausiai redaktorius ir žurnalistas išgarsėjo monumentalia satyrine poema „Товарищ Онегин" („Draugas Oneginas"), kurioje atsispindėjo ne tik tuometės Rusijos politinė atmosfera, bet ir Nepriklausomos Lietuvos aktualijos.
Šį kūrinį jis rašė naudodamasis L. Arkadskio slapyvardžiu. Pasak L. Gudaičio, A. Buchovas mėgo slapyvardžius, pvz., naudojosi „A. Panino ir kitokiais (...) kriptonimais ar be jokių parašų, tačiau atpažįstamas pagal autoriaus dėstymą - gyvą, žaismingą, užkrečiantį smagiu juoku ir skatinantį mąstyti". Todėl ir šis kūrinys, lyginant jį su kitais, lengvai atpažįstamas, kaip tos pačios plunksnos turėtojo. Šaipydamasis iš kairės ir iš dešinės, autorius pajudino gausybę politinių aktualijų ir socialinių klausimų: Sacharino bylą, Vilniaus klausimą, Lietuvos geopolitiką, jos padėtį Vakarų Europoje. Tai bene garsiausias A. Buchovo poetinis kūrinys, pasižymintis itin stipria menine įtaiga bei galintis sėkmingai reklamuoti ne tik tarpukario Kauną, bet ir visą Lietuvą.
Didžiausios įtakos A. Buchovo poezijai turėjo mėgstamiausias XIX a. pr. klasikas A. Puškinas (1799-1837). Apie tai poemos autorius kaip tik ir užsimena pradžioje: „A. Puškino atminimui, kurio kūrinius iš manęs atėmė komisarai."
1921 m. vasarą A. Buchovas pradėjo skelbti savo satyrinę poemą „Draugas Oneginas" A. Puškino „Eugenijaus Onegino" motyvais, daugiau kaip mėnesį vos ne kasdien pateikdamas iki 20 ir daugiau ketureilių. Kūrinyje vaizduojamas likimo blaškomas rusų emigrantas Eugenijus, kuris bastosi po Europą (panašiai kaip A. Puškino herojus) vis sugrįždamas į Kauną. Satyrinėje poemoje nebijoma pajuokti ne tik paprastus žmones, bet ir valdžios viršūnes, pvz., Oneginui gyvenant Maskvoje Leninas vadinamas „Didžiuoju Maskvos caru" („Великий Царь Московский Ленин").
Kaunas - rojus žemėje?
Kaunas pristatomas kaip rojus žemėje, kuriame pilna maisto, visokių patogumų. Pavyzdžiui, atėjęs į restoraną Oneginas šešias dienas valgo, kol dėl skrandžio skausmų paguldomas į ligoninę. „Komunistuojančioj tėvynėj / Oneginas maitintis neįprato. / Ten, garbindamas grožį gyvasties, / Vos spėjo seiles ir liežuvį ryti. (...) O čia jisai išvydęs kalnus duonos, / Veršelių, kalakutų, karvių, / Oneginas palaimino net dangų, / O su dangum kartu - virėjus". Kita vertus, nepamirštama priminti ir Lietuvos praeities: „O Lietuva, Lietuva! Plačiausios galimybės / Kur rusų sostas buvo neseniai / Tik tu viena ėdrūnui leidi / Ankstesnį rojų prisimint..."
Poemoje daug vietos skiriama sunkioms emigrantų gyvenimo sąlygoms (suplyšę rūbai, žiurkėmis knibždantys kambariai), todėl galima manyti, kad A. Buchovui iš pradžių Lietuvoje ir pačiam sunkiai ėjosi. Apskritai nėra aišku, kodėl redaktorius ėmėsi šio kūrinio, t. y. koks turėjo būti jo sumanymas: satyriškai pasišaipyti iš Lietuvos ir Rusijos ar santūriai priminti, jog abiejose valstybėse nėra tokio idealaus rojaus, kaip įžvelgia ten gyvenantys. O gal tai pristatymas sunkios Lietuvos padėties europiniame kontekste?
Poemoje akcentuojama ir Lietuvos politinė padėtis: „Vien į tave meilingai žiūri / Kaimyno akyla akis / Dėl tavo maisto - ir Vilniuj / Audra įsiplieskia staigi." Taip vaizdingai kalbama apie santykius su Lenkija dėl Vilniaus krašto. Tačiau, kad nebūtų apkaltintas politikavimu, A. Buchovas savotiškai išsisuka pademonstruodamas būdingą „antipolitiškumą" ir teigdamas, jog personažas nėra politikas ir apie viską kalba be jokios kritikos. Perskaitęs tokią „poeziją" A. Voldemaras ne juokais įsižeidė. Gal netgi būtent ši poema ir pradėjo ministro ir satyriko konfliktą - gaila, nežinome, kaip tiksliai sureagavo politikas, tačiau kūrinys skambėjo Kauno visuomenės salonuose.
Poemos herojus Oneginas, ieškodamas savosios Tatjanos (kurios nerado nei gimtajame kaime, nei komunistinėje Maskvoje) tarp Kauno damų, skundžiasi: „Kai neturi dabitos frako / Tai damos mirę tau išsyk / Ir jums atsako Ни супранту / Į bet kokius švelnius žodžius." Taigi, šitos problemos nesikeičia: jos panašios ir šiandien, ir prieš šimtą metų.
Įdomus ir pačios Tatjanos charakteris. Mergina - turtingo pirklio (kuris įvardijamas kaip „alkanas vilkas") dukra, tačiau gana vieniša, gyvenanti su šešiasdešimtmete teta Sofija, mėgstančia leisti pinigus, dėl ko nuolatos barama ekonomiškos dukterėčios (kuri, kaip teigia autorius, nusimano ne tik apie audinių, bet ir apie aliejaus kainas). Kai Oneginas sutinka Tatjaną, pastarosios tėvas palaiko jį valkata ir atsisako išleisti už jo dukrą.
Apskritai Kaunas pateikiamas itin šmaikščiai, pašiepiant merginų madas, jų apkūnų stotą (spėliojama, kas sveria daugiau - lietuvė ar dramblys?). Pasakojama apie vakarines Laisvės alėjos linksmybes, nešvarias gatves, aukštuomenės pokylius, jaunimo išgertuves. Gausu sulyginimų su Rusija, kuri (iki revoliucijos) pateikiama kaip aukštos kultūros šalis.
Kitas keliaujančio Onegino sustojimo taškas - Paryžius - poemoje vaizduojamas kaip rusiškas miestas. Tai Oneginas pastebi vos išlipęs iš traukinio: aplink girdi vien tėvynainių kalbą. Nusivylęs Prancūzijos sostine Oneginas išvyksta į Ženevą, kur pirmiausia aplanko Tautų lygą, o joje kaip tik aptarinėjamas Vilniaus klausimas. Iš nuobodžiaujančios Ženevos Oneginas išplaukia į Londoną, bet ir čia nieko nesužinojęs apie Vilniaus padėtį grįžta į Kauną.
Vos atvykęs į miestą sužino, kad vyksta rinkimai. Čia jau A. Buchovas neapsieina be aštrios satyros: Lietuvoje toks ilgas partijų ir programų sąrašas (130), jog išnagrinėti jį Oneginui prireikia visos nakties. Oneginas žino, jog atiduodamas balsą jis atlieka pilietinę pareigą, tačiau ką pasirinkti, negali apsispręsti. Galiausiai baimindamasis, kad eserai klasta atims tetos žemę, Oneginas balsuoja už kadetus, pabrėždamas, jog šitai supras kiekvienas dvarininkas.
Apimtas liūdesio ir tarsi norėdamas susigrąžinti senąsias dienas, kai Rusijos imperija dar buvo nesuskilusi, Oneginas žemėlapyje suodžiais užtepa Baltijos šalių sienas. Kita poemos dalis skirta lenkų užimtam Vilniui. Demonstruojama ryški neapykanta Lenkijai. Satyrikas aiškiai pasisako, kad Vilnius teisėtai priklauso Lietuvai, ir tai būdinga didžiajai daliai dienraščio redaktoriaus kūrybos, kas leidžia spėti, jog šitaip A. Buchovas...
Išvados
Šiandieninėje visuomenėje, kurioje satyra ir parodija tampa vis svarbesni įrankiai kritiškai analizuojant politinius ir socialinius reiškinius, svarbu prisiminti ir įvertinti praeities satyrikų kūrybą. A. Buchovo kūryba, nors ir ne visiškai išversta į lietuvių kalbą, gali būti puikus šaltinis, leidžiantis giliau suprasti tarpukario Lietuvos visuomenės nuotaikas ir požiūrį į kaimynines šalis, įskaitant ir Lenkiją.
Išsami Lenkijos istorija | Kompiliacija
tags: #kaip #butu #galima #parodijuoti #lenkija