Senieji lietuvių laidojimo papročiai - tai paslaptingas langas į mūsų protėvių pasaulėjautą, į jų santykį su mirtimi, ugnimi ir žeme. Tai istorijos gelmėse užsilikę ženklai, bylojantys apie pirmykščio žmogaus pastangas suprasti neišvengiamą būties slenkstį - mirtį - ir ją paversti prasmingu virsmu į kitą pasaulį. Mirusysis senovės lietuviui nebuvo prarastasis - jis išlikdavo bendruomenės dalimi, tarsi nematomas gyvasis, kurio vėlė toliau dalyvavo giminės gyvenime.
Laidojimo apeigose susipindavo pagarba ir baimė, ugnies šventumas ir žemės globos simbolika. Šie papročiai nebuvo vien mirusiųjų išlydėjimas - tai buvo gyvųjų ryšio su protėviais, gamta ir visata išraiška.
Lietuva vėlai pateko į kronikininkų ir metraštininkų akiratį. Todėl neturime rašytinių žinių, kurios leistų pažinti mūsų krašto gyventojų kultūrą ar papročius iki Lietuvos valstybės susidarymo, t.y. iki XIII a. Žinoma, nevertėtų visai iš akių išleisti IX a. įžymiojo keliautojo Vulfstano pasakojimo, kuriame apsakytos kai kurios prūsų visuomenei būdingos laidotuvių apeigos.
Daug mažiau patikimi vėlesnio laikotarpio (XIV-XVI a.) autorių palikti užrašai. Nemokėdami tenykštės kalbos, būdami kitokios - krikščioniškos - pasaulėžiūros, jie negalėjo nei suprasti lietuvių papročių, religinių tikėjimų, apeigų, nei į juos įsigilinti. Antra vertus, retas kuris jų yra lankęsis Lietuvoje, tad savo pastabas rašęs tiesiog iš gandų - fama vulgata.
Kaip pagalbiniai šaltiniai keliamam klausimui nušviesti, pasltelktini iš dalies folkloro ir etnografijos duomenys, nors pas mus, deja, jie susigriebta rinkti tik nuo XIX a. Suprantama, kad per šimtmečius iš kartos į kartą perduodami tikėjimai ir apeigos, susijusios su mirusiojo laidojimu ir velionio kūnu, labai nutolo nuo pirminio, t.y. autentiško teksto, nuo konkrečios chronologiškai apibrėžtos istorinės tikrovės ir pakito, keičiantis žmonių gyvenimo būdui, kuris suponavo ir negrįžtamus pokyčius pasaulėžiūroje, ideologijoje, lėmusioje laidoseną.
Vadinasi, ikifeodalinėje epochoje egzistavusių visuomenių laidosenai nušviesti svarbiausias ir vienintelis autentiškas šaltinis yra archeologiniai duomenys, surinkti tyrinėjant senųjų krašto gyventojų paliktus kapinynus, iki mūsų dienų išlikusius įvairiose Lietuvos vietovėse. Archeologinė medžiaga leidžia aptikti tokias archaiškas apeigas, kurios seniai išdilo iš liaudies atminties ir kurių net „pėdsakų pėdsakai” neatsispindi mūsų jau minėtuose kituose šaltiniuose.
Be to, archeologai turi galimybę stebėti vienų ar kitų laldosenos ritualų užuomazgas, jų raidą, įsiviešpatavimą, sunykimą ar tęstinumą, nustatyti tradicijų lokalinius (etnografinius) savitumus, vietinių ir iš svetur plintančių apeigų sąveiką. Kitaip sakant, archeologinių šaltinių teikiamos žinios laidojimo papročių apibūdinimui suteikia istoriškumo. Kartu turime pridurti, kad archeologiniai duomenys padeda pažinti ne visus laidosenos etapus. Pvz., kapinynų tyrinėjimai neteikia medžiagos, leidžiančios aptarti tuos papročius, kurių laikytasi iki mirusiojo laidotuvių ir po jų.
Apžvelgdami šluos pagoniškųjų laidotuvių monentus, archeologai priversti pasikliauti gerokai vėlesniais, t.y. Visuotinai pripažįstama, kad ikiklasinių visuomenių pasaulėžiūroje ir ideologijoje svarbią vietą turėjo mirusiųjų kultas - viena ankstyviausių religijos formų. Jai pamatus paklojo dvejopa gyvųjų pažiūra į mirusįjį, t.y. instinktyvus baimės jausmas (noras išlaikyti velionį prie savęs).
Ilgainiui abu šie pirmykščiai motyvai susipynė su emociniais impulsais, gerokai aptemdžiusiais magiškąjį laidojimo papročių aspektą. O vėliau, pereinant iš pirmykštės bendzuoneninės santvarkos į klasinę visuomenę, mirusiųjų kultas suaugo su protėvių, vadų kultais - būdingomis tam istoriniam laikotarpiui religijos formomis.
Po paskutiniojo ledynmečio, via labiau Pabaltijyje atšylant klimatui, paskui traukiančias šiaurėn besiganančių elnių bandas apie X a. pr. m. e. iš Vidurio Europos pietinių ir vakarinių sričių į Lietuvą atkeliauja pirmieji gyventojai. Atrodo, kad pirmykščiams medžiotojams ir žvejams nerūpėjojo įsirengti kapines. Savo mirusiuosius jie laidojo atskirai po vieną, ten, kur gyveno, gal net tame pačiame būste.
Antai tyrinėjant Kretuono (Švenčionių raj.) gyvenvietę, chronologiškai priklausančią akmens amžiaus paskutiniojo periodo neolito - (IV a. pr. m. e. - II a. pr. m. e. pradžia) - pirmajai pusei, buvo rasti 6 kapai, kur vyrai, vaikai ir moterys palaidoti aukštielninki, ištiesti įvairiomis kryptimis, beveik, net vienas ant kito, tarsi paskubomis. Tikriausiai būta papročio artimuosius laidoti ne tik gyvenvietėje, bet ir už jos ribų.
Mat kai kuriose vietose žmonių ilgai gyventa, o kapų čia nerasta, nors archeologai ir kaip jų ieškojo. Kai kuriose medžiotojų ir žvejų stovyklavimo ar pastovesnio buvimo vietose buvo rasta pavienių žmogaus kaukolių ar jų dalių. (Kamšai, Marijampolės raj., Kebeliai, Šilutės raj., Šventoji ties Palanga). Dalinis laidojimas - žmogaus galva arba kūnas be galvos - archaiškas paprotys, akmens amžiuje praktikuotas ne vienoje Europos šalyje.
Ne ką daugiau žinome ir apie laidoseną tų gyvulių auginimu ir primityviąja žemdirbyste besiverčiančių karingų genčių, kurios neolito pabaigoje (apie III a. pr. m. e,) ėmė veržtis į Lietuvą ir kurios mokslininkų siejamos su indoeuropiečiais, atnešusiais į mūsų kraštą virvelinės keramikos kultūrą. Jie savo mirusiuosius laidojo dvejopai: vienur jie paguldyti kape ištiesti, kitur taip suriesti, kad sulenktos kojos siekdavo juosmenį, krūtinę. Paskutiniuoju atveju minusieji guldyti ant šono, rankos (viena ar abi) padėtos po skruostu. Atrodo, lyg negyvėlis būtų buvęs surištas.
Iš neolito pabaigos iki mūsų, dienų išlikęs unikalus ritualinis kompleksas buvo tyrinėtas Duonkalnyje, buvusio Biržulio ežero saloje, vėliau virtusioje pusiasaliu (Telšių raj.). Iškalbinga jau pati objekto vieta - už vandenų. Duonkalnio gyvenvietės pakraštyje buvusi alkvietė, kurios dominantė - didžiulis židinys. Ties juo dar buvo kelios apeiginės duobės, stovėjęs pastatas. Be abejonės, alkvietėje per laidotuves vykdavo šventės, aukojimai, šermenų puotos. Šalimais aplink alkvietę buvo laidojami ir mirusieji. Archeologai čia rado 14 kapų, kur vyrai, moterys ir vaikai paguldyti įvairiomis kryptimis aukštielninki, ištiestomis palei šonus rankomis ir ištiestomis, suglaustomis kojomis.
Svarbiausios duonkalniškių įkapės - be žvėrių dantų padaryti pakabučiai - amuletai. Tik kai kuriems jų įdėta dar viena kita titnago skeltė. Laikytasi papročio mirusiuosius apiberti ochra, nuo kurios raudonai nusidažydavo net kapų inventorius, griaučiai. Ypatingai palaidotas vienas vyras. Jo aprangą puošė kelios dešimtys žvėries dantų - amuletų. Be to, po šerno dantį padėta ant akių, po briedžio dantį įkišta į nosies šnerves, į ausis - dar po du dantis. Padėta dantų ir ant lūpų. Kojūgalyje, vyro dešinėje, visai be įkapių palaidota lyg sėdinti moteris. Kape pribarstyta ochros.
Vargu ar suklysime, teigdami, kad aptartame kape buvo palaidotas neeilinis bendruomenės narys. (VI a. - V a. pr. m. e.) ir ankstyvojo geležies amžiaus (V a. pr. m. e. - m. e. pradžia) epochoje įvyko didelis lūžis laidojimo papročiuose, kurį paliudija archeologiniai atradimai Kurmaičiuose, Egliškėse, Sodėnuosė ir kt. pajūrio vietovėse. Kaip ir visoje Europoje, tada Lietuvoje įsigalėjo mirusiųjų deginimas.
Be to, prasidėjo pilkapių pylimo era. Supiltuose iš smėlio, molio, akmenų pilkapluotie būdavo užkasami tik iš apeiginio laužo išrinkti sudegintojo kauliukai. Kartais jie suberti duobutėje tarp akmenų, kartais - ant akmens, kitu pridengus iš viršaus. Dažnai į iš molio nulipdytą urną supilti palaikų likučiai su visa urna pilkapyje užkasami, ją dar apjuosiant akmenimis. Apskritai pilkapiuose kapams įrengiami įvairūs akmenų statiniai, grindinėliai, sustatomi 1-3 koncertiniai vainikai, nuo to priklauso ir sampilų dydžiai.
Pvz., yra pilkapių 6 - 8 m, 11 - 14 m ar net 24-25 m skersmens, 0,50 - 2 m aukščio. Kai kurios Užnemunėje įsikūrusios bendruomenės savo mirusiems laidoti pasirinkdavo aukštą kalną. Antai, prieš apsigyvenant žmonėms Paveisininkų (Lazdijų raj.) piliakalnyje, jo aikštelėje buvusios tikros kapinės, kur archeologal ištyrė 27 sudegintų mirusiųjų kapus. Kaip ir pajūrio gyventojai, užnemuniečiai iš apeiginio laužo išrinkdavo tik palaikų likučius, kuriuos su urna ar be jos užkasdavo nedidelėse duobutėse.
Kapą įrengiant, naudoti akmenys - vienur duobės dugnui išgrįsti, kitur - palaikus uždengti ar apjuosti ir pan. Pagal visuotinai priimtą hipotezę, prie mirusiųjų deginimo žmones privedę vaizdiniai anie ugnies - žemės (ne dangaus!) „saulės” - gailą išlaisvinti mirusiojo vėlę (sielą) iš žemiškojo materialaus kūno. Šiam naujam laidosenos būdui plisti Lietuvoje tam tikros reikšmės galėjo turėti tarpgentiniai kontaktai su kitomis Europos šalimis, iš kur badavo įsigyjama pirmųjų metalų.
Nors laužo liepsna sunaikindavo velionio kūną, tačiau gyvųjų vaizdiniai apie tolimesnį mirusiojo egzistavimą kitame pasaulyje nepakito. Antraip artimieji nebūtų dėję į kapus įvairių daiktų. Išliko ir vaizdiniai apie mirusiojo ryšį su šeima, kolektyvu. Epochoje egzistavusios visuomenės kapinynus įrengdavo gražiose vietose, beveik visada kalvelėse, netoli gyvenviečių, upių ar ežerų kaimynystėje. Juose laidota ilgai - kelis ar keliolika šimtmečių.
Neretai priėmusiųjų naują pasaulėžiūrą ir ideologiją (krikščionybę) kapinaitės glaudžiasi prie pagonybės išpažinėjų kapų (Bandužiai, Klaipėdos raj., Latviai, Kretingos, raj., Žąsinas, Šilalės raj. Jau šio laikotarpio pirmoję pusėje gyventojų laidojimo papročiuose galima įžiūrėti regionionių skirtumų. To priežastis etnokultūrinė situacija, susiklosčiusi dėl atskirų bendruomenių jungimosi į teritorines (gentines) sąjungas, kurios paprastai siejamos su vėlesniuose rašytiniuose šaltiniuose paminėtomis Lietuvoje gyvenusiomis įvairiomis baltų gentimis, t.y. kuršiais, jotvingiais, žemaičiais, lietuviais ir kt.
Nurodytos epochos pradžioje Lietuvos gyventojai buvo atmetę paprotį krauti laužus ir juose deginti mirusiuosius. Laipsniškai blėsta ir paprotys pilti piliakalnius. Antai jau pirmaisiais m. e. amžiais pajūrio, Nemuno žemupio (iki Šventosios), pakraščių gentys savo artimuosius laidojo įvairaus gylio duobėse, kurių dydis priklausė nuo to, kam jos skirtos suaugusiam ar vaikui, vienam asmeniui ar keliems. Tokio tipo kapines priimta vadinti plokštiniais kapinynais. Laikotarpio viduryje tokios kapinės išplinta visoje Žemaitijoje ir vidurio Lietuvoje.
Tik šiauriniuose rajonuose apsigyvenusios gentys net ir tuo metu dar tebelaldojo pilkapiuose, apjuosdmi juos akmenų vainikais (Muoriškiai,. Biržų raj., Norkūnai, Rokiškio raj., Plauctškiai, Pakruojo raj. Nykstant iš žalvario amžiaus kultūros paveldėtam pilkapių pylimo papročiui, geležies amžiaus visuomenėse išsilaiko perimtas kitas paprotys - mirusiųjų kapus apjuosti magiškuoju iš akmenų sustatytu vainiku.
Toks paprotys ypač būdingas vakarinių baltų gentims, palikusioms plokštinius kapinynus Minijos ir Jūros upių baseinuose. Iki pat VI a. čia kapų kauburėliai būdavo aptveriami keliaaukšte akmenų tvorele. Vėliau, šalia laidojant kitą šeimos narį, prie pirmojo vainike pritveriamas pusratis. Šis kapas taip pat apjuosiamas tokiu pat vainiku, kurio galai pritveriami prie pirmojo. Tokių vėliau prie pagrindinio vainiko pritvertų pusračių būna net po kelis.
Dėl to šio regiono pirmosios laikotarpio pųsės plokštiniai kapinynai - tikri akmenų labirintai (Lazdinininkai, Kretingos raj., Rubokai, Šilutės raj., Žviliai, Šilalės raj. Beje, ir plokštiniuose kapinynuose, ir pilkapiuose akmenų neretai pridėdavo ir kapo dugne abipus mirusiojo. Galimas daiktas, kad kai kur akmenys paremdavo skobtinį karstą.
Apie Aukštaitijos gyventojų laidoseną turime tik žinių tesiekiančių IV a. (Eitulionys, Trakų raj.). Nuo tada iki pat laikotarpio pabaigos Rytų Lietuvoje laidojami tik pilkapiuose. Jei kurį laiką dar laikytasi papročio juos apjuosti akmenų vainiku, tai antroje geležies amžiaus pusėje tas paprotys išblėsta.
Apie IV a. tarp rytų Lietuvos gyventojų ima plisti kremacijos paprotys, kuris VI a. paima viršų, ir nuo tada iki pat krikščionybės įvedimo čia mirusieji tik deginami. Antroji kremacijos banga netrukus pasiekia ir kitas gentis. Antai jau apie VI a. jotvingių paliktuose iš akmenų sukrautuose pilkapiuose archeologai yra radę ne tik nesudegintų bet ir sudegintų mirusiųjų kapų. Apie laikotarpio vidurį kremacijos paprotys išplinta vidurio Lietuvoje.
Apie VII a. apeiginiai laužai suliepsnojo skalvių gentyse. O kuršių žemėse nuo VIII a. laidosenoje įsitvirtinusį biritualismą kremacijos paprotys galutinai nugali tik geležies amžiaus pabaigoje. Ilgiausiai naujojo papročio nepriėmė vakariniu žemaičių gentys. Kaip liudija Jūros ir Dubysos tarpupyje jų paliktų kapinynų tyrinėjimai, kremacija šiame regione net ir valstybės susidarymo išvakarėse neįgavo visuotinio paplitimo.
O jeigu kai kurios žemdirbių bendruomenės ir praktikavo laidosenoje biritualizmą, tai sudegintų mirusiųjų palaikams laidoti kartais skirdavo tam tikrą atskirą kapinyno teritorijos dalį (Žąsinas, Šilalės raj.). Kaip iš lėto, tiesiog etapiškai kremacija skverbėsi į Žemaitijos gyventojų laidojimo papročius, vaizdingai parodo pajūryje išlikusių kapinynų tyrinėjimai.
Vos ėmus plisti kremacijai, sudegintų mirusiųjų palaikams laidoti kasamos visai analogiškos duobės, kaip ir senuoju būdu laidojamiems. Iš apeiginio laužo surinkti palaikų likučiai, suberiami į natūralaus dydžio karstą, o įkapės išdėliojamos kaip prie nedeginto mirusiojo. Vėliau vietoje karsto naudotas nedidelės medinės dėžutės kaulams supilti arba jie suvyniojami į audeklą, surenkami į žalvariu išpuoštą maišelį. Laužai mirusiems deginti būdavo kraunami kuriame nors kapinyno pakraštyje ar už jo ribų. Šias apeigines laužavietes archeologai yra tyrinėję Pakalniškiuose (Šakių raj.), Veršvuose, Sargėnuose (Kauno raj.), Rimaisuose (Panevėžio raj.) Ir kt.
Įsigalint mirusiųjų, deginimo papročiui, pastebimai dažniau į kapus dedami sulankstyti, perlaužti daiktai, o kartais - tik daikto dalis. Laikotarpio pabaigoje kai kurios pajūrio gentys vietoje tikrų, gyvenime vartotų daiktų, mirusiajam į kapą prideda specialiai įkapėms padarytų miniatiūrų. Tai dalgių, kirvių, verpimo, audimo, linų apdirbimo ir kt.įrankių mažytės kopijos, padarytos iš geležies, žalvario.
Ypač populiarios įkapės buvo nerūpestingai iš molio nulipinti puodukai kartais jie primena tik molio gabaliuką su įspausta duobute. Kai kurios diduomenei priklausančios moterys būdavo aprūpinamos net iš gintaro padarytomis darbo įrankių kopijomis. Tai įdomu, nes gintaras senųjų Lietuvos gyventojų vaizdiniuose buvo maiškas akmuo.
Ne veltui, išlydėdami į pomirtinę kelionę, artimieji mirusiajam įdėdavo iš gintaro padarytą amuletą, t.y. 1-2 karoliukais, dažniausiai prikabintais prie papuošalų, rečiau - prie ginklų ar kt. Kartais įdėdavo ir paprastą g...
Paveisininkų piliakalnis Viesiejo ežero pakrantėje, Lazdijų r.
Neandertaliečių Kultūra ir Įrankiai
Europos neandertaliečių darbo įrankiai skiriasi nuo Azijoje ir Afrikoje gyvenusių žmonių darbo įrankių, o ir pačioje Europoje skyrėsi vakarų ir rytų sričių įrankiai. Dar esant ankstesniai materialinės kultūros fazei, Afrikoje, Vakarų Europoje, Indijoje buvo paplitę rankiniai kirstuvai, o Rytų Europoje ir Pietryčių Azijoje - akmens nuoskilos. Neandertaliečių epochoje paplinta disko formos įrankiai ir nuoskilos, kurių naudojamas kraštas papildomai aapdorojamas.
Vadinamąja levalau technika buvo gaminami įvairių formų ir dydžių aštriagaliai universalios paskirties darbo įrankiai. Mustje kultūros laikoštarpiu žmonės gamino rankinius kirstuvus ir smogiamuosius įrankius, gremžtukus, peilius, grąžtus, grandiklius, aštriagalius. Šiame kultūros raidos etape, išryškėja lokaliniai įrankių tipai.
Neandertaliečių įrankių arsenale dominuoja iš abiejų pusių apdoroti aštriagaliai ir iš vienos pusės užaštrinti grandikliai. Dauguma įrankių padaryti iš plokštelių, nuskeltų nuo akmens, o pats akmuo, po nuskėlimo įgijąs disko formą ir papildomai apdorotas, taip pat naudojamas kaip įrankis. Aštrus, pjaunantisįrankio kraštas retušuojamas tampa plonesnis ir geometriškai taisyklesnės formos.
Tai rodo, kad išaugo akmens apdirbimo technika, geriau žinoma mineralų, o ypač titnago, iš kurio gaminami įrankiai, savybės, o gamintojai galėjo geriau apskaičiuoti savo veiksmus, nurėdami gaminiui suteikti tam tikrą formą, atitinkančią iš anksto numatytą paskirtį. Šitokia veikla, be abejonės, buvo sąmoninga veikla, nors sąmonė niekada nebuvo ir nėra iškarto duotas dalykas, jos turinys, vystantis žmonijai, nuolat kinta.
Galima tegti, kad įrankių gamyba įrodo, kad neandertalietis suvokė savę ir savo darbo prasmę, kad jam, kaip sakė P. Tejaras de Šardenas, buvo būdinga refleksija - „sąmonės įgytas gebėjimas konsentruotis į save ir suprasti save kaip daiktą, specifiškai pastovų ir ir turintį specifinę reikšmę - gebėjimas jau ne paprastai pažinti, o pažinti patį save; ne ppaprastai žinoti, o žinoti, kad žinai.
Visus pirmykščius žmogaus įrankius galima suskirstyti į penkias grupes, nenurodant, kada kurios iš jų atsirado ar buvo naudojamos. Kaikurie užaštrinti įrankiai buvo naudojami pjovimui, skaldymui, jų veikimo principas yra linijinis. Kiti įrankiai skirti paviršiui apdorotit tai gremžtukai, brūžiakliai, dildės. Trečia įrankių grupė gali būti naudojama įvairiems tiklams: mušti, grūsti, spausti. Tai kūjai, titnago plokštės, girnų akmenys. Ketvirtoji yra įvairių rūšių praduriantys ir gręžiantys įrankiai.
Neandertaliečių įrankiai
Ugnies Naudojimas ir Būstai
Vis plačiau įvairiems poreikiams naudojama ugnis. Sunku pasakyti, ar neandertaličiai mokėjo dirbtinai įžiebti ugnį. Kai nėra neginčijamų įrodymų, paprastai ieškoma analogijų vėlesniuose kultūros raidos etapuose. Turimi radiniai rodo, kad vėlyvajame paleolite žmonės jau mokėjo išgauti ją. mūsų laikais jau žinoma daug būdų, kaip įžiebti ugnį.
Naudojami skiltuvai iš titnago ir pirito, įvairūs mediniai įrankaiai. Kieto medžio lazdelę greitai trinant į minkštesnį sausą medį, įgududsi ranka per minutę ar grėčiau gali įžiebti kibirkštį, kuri, atsargiai pučiant ir naudojant kempę, bei kitas degias medžiagas, virsta liepsna. Naudojamas ugnies pjūklas, padarytas iš dviejų perskelto bambuko gabalų, arba bambuko ir nendrės, - vienu iš jų „pjaunamas“ griovelis kitame. Gręžimui naudojama lanko templė, kuri daug efektyvesnė negu rankomis sukamas „grąžtas“.
Neandertaličiai, turėdami ugnį, galėjo kovoti su stichija. Varomoji bandomis gyvenančių kanopinių gyvulių medžioklė, padegant žolę, naudojant fakelus ar paprastas degančias šakas, pasidarė daug efektyvesnė. Ugnimi daug lengviau buvo galima įveikti stambius plėšrūnus. Ugns ne tik šildė žmones užėjus šalčiui, bet ir palengvino maisto gamybą, kūrė palankiasnes sąlygas auginti vaikus, mažino jų mirtingumą. Židinys buvo socialinius ryšios palaikantis ir stiprinantis veiksnys, kai laikinus būstus pakeitė pastovesnės gyvenvietės ne tik kalnų olose, bet ir atvirose vietose.
Mustjė epochoje žmonės jau turėjo rūbus ir būstus. Būstų rasta Vakarų ir Vidurio Europoje, Rusijos lgumoje ir Kryme. Vieną iš jų 1958 - 1959 metais prie Moldovijos kaimo ant Dnestro kranto surado A. Černyšas, ovalo formos suręstą iš stambių mamuto kaulų. Jo statybai panaudota 12 suskaldytų mamuto kaukolių, 34 mentės ir klubo kaulai, 51 galūnių kaulas, 14 ilčių ir 5 apatiniai žandikauliai. Būsto išorės plotas - 10 x 7 metrų, vidaus plotas - 8 x 5 metrų. Viduje daug suskaldyto titnago, 15 ugniakurų pėdsakų. Vadinasi čia gyventa santykinai sėsliai.
Mustjė epochoje atsirado įvairių gyvenviečių tipų. Tagi neandertaliečiai jau nebuvo kaimenėmis gyvenantys trogloditai. Savo kultūra jie buvo visiškai priartėję prie vėlyvojo paleolito žmonių. Tvirtinama, neandertaliečių bendruomenes sudarė šeimos ir šeimų grupės ir kad tarp jų ir vėlyvojo paleolito bendruomenių nėra principinio skirtumo. Išaugusią materialinę kultūrą, socialinių santykių patvarumą įrodo ilgalaikių būstų statyba.
Yra tamtikrų duomenų ir apie kaimyninių bedruomenių ryšius, tada galima manyti, kad gimininė visuomenės organizacija galėjo atsirasti jau mustjė epochos pabaigoje. Šią hipotezę pparemia pirmieji artimųjų laidojimo liudijimai. 1938 metais Tešik Tašo grote rastas palaidotas 8 - 10 metų vaikas. Tokie liudijimai liudija, jog neandertaliečiai suvokė socialinį tarpusavio ryšį, savitarpio pagalbą ir bendruomenės narių rūpinimasi vienas kitu.
Priešingu atveju, jie būtų pametę mirusius savo kolektyvo narius likimo valiai, nebūtų kasę specialių duobių jų kūnams palaidoti, nebūtų užpylę žeme. Teiginys, kad neandertaliečių buvo uždaros, izoliuotos ir negalėjo keistis patirtimi ir gaminiais, jau senai ppaneigtas.
Neandertaliečių būsto rekonstrukcija