Švietimo paradigma nuolat kinta, o humanistinė paradigma tampa vis svarbesnė. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra humanistinė švietimo paradigma, kaip ji vystėsi ir kodėl ji tokia aktuali šiuolaikiniame švietime.
Humanizmas: Istorinis Kontekstas
Humanizmas (lot. humanus - žmogiškas) - tai antropocentrinė pasaulėžiūra, teigianti žmogaus vertę ir orumą bei juos atitinkančius visuomeninius santykius. Humanizmo idėjų randama dar antikos filosofų ir literatų veikaluose. Renesanse humanizmas reiškė pasaulietinį išsilavinimą, o humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų, pabrėždami jo proto galią, gindami laisvą asmenybę ir jos individualumą bei keldami išsilavinimo reikšmę.
Suvokęs savo vertę, Renesanso žmogus manė turįs teisę džiaugtis gyvenimu čia ir dabar. Antikos humanistai tvirtino, kad žmogus privalo išlaikyti vidinę harmoniją, o Renesanso mąstytojai pabrėžė neribotas žmogaus galimybes ir jo išskirtinumą. Pažinimo troškimas buvo esminis Renesanso žmogaus bruožas ir tikėjimas, kad viską, kas egzistuoja, jis gali pažinti.
Humanistinė Ugdymo Paradigma
Kaip keičiasi švietimo teismas, jei sukuriame švietimą humanistinės ugdymo paradigmos pagrindu? Humanistinė ugdymo paradigma apima požiūrį į žmogų ir jo prigimtį, sąlygojantį ugdymo ir mokymo kaip integralios ugdymo dalies kryptį. Pasauliui reikia žmonių, kurie mąsto kūrybingai, inovatyviai, kritiškai ir nepriklausomai, turintys galimybę susijungti.
Skirtumai nuo Autoritarinės Pedagogikos
Palyginkime autoritarinės pedagogikos ir humanistinės pedagogikos mąstymo skirtumus. Autoritarinės pedagogikos santykiai su vaikais (auklėtiniais ir mokiniais) yra grindžiami skatinimais bei nuobaudomis, tai yra prievartos būdais, orientuojasi į žinias, liaupsina patį mokymosi procesą, moko vaiką prisitaikyti prie gyvenimo. Tuo tarpu humanistinėje pedagogikoje remiamasi dvasinio bendrumo, bendradarbiavimo ir bendros kūrybos idėjomis, atsižvelgiama į vaiko sielą ir jausmus, o žinios yra tik priemonė nueiti į pasirinktą tikslą.
Humanistinė pedagogika priima visą vaiką tokį, koks jis yra, ir nebando jo keisti, kad jis prisitaikytų prie visų, o ieško jame kažko tokio, ko neturi kiti vaikai.
Humanistinės Ugdymo Paradigmos Principai
Humanistinio ugdymo paradigmoje mokiniai ir mokytojai bendrauja kaip lygiaverčiai. Svarbūs humanistinio ugdymo principai:
- Mokiniai mokosi to, ko jiems reikia ir ką jie nori žinoti.
- Noras mokytis ir išmanymas, kaip mokytis, yra svarbiau už faktines žinias.
- Mokinys pats vertina savo mokymosi rezultatus.
Švietimo Reforma ir Humanistinė Paradigma
Nagrinėjant švietimo reformą, sprendžiama tyrimo problema, kaip klasikinės ugdymo paradigmos kaita į laisvojo ugdymo humanistine paradigma įtvirtinama švietimo reformos konceptualiaisiais pamatais. Tyrimo tikslas - atskleisti konceptualiųjų pamatų kūrimo procesą ir jų paradigminį pobūdį, aktualų šiuolaikinei švietimo situacijai bei tolesnei reformai.
Šio darbo naujumas yra tai, kad pirmą kartą Lietuvos edukologijoje švietimo reformos konceptualieji pamatai susiejami su ugdymo paradigmų kaita ir atskleidžiamas jų kūrimo procesas. Metodologiškai pagrįstas ir empiriškai atskleistas Lietuvos švietimo reformos konceptualiųjų pamatų kūrimas ugdymo paradigmos kaitos pagrindu, susisteminta laisvojo ugdymo humanistinės paradigmos idėjas liudijanti medžiaga, traktuotina kaip metodologinė kitiems edukologiniams reformos tyrimams.
Lietuvos švietimo politika iš esmės pradėjo keistis XX-XXI amžių sandūroje. Keletas reikšmingų to meto įvykių paspartino Lietuvos integracijos į platesnę švietimo erdvę procesus. Vykdant švietimo plėtotės nuostatas, pradėta sparti švietimo įstaigų ugdymo turinio rekonstrukcija.
Laisvojo Humanistinio Ugdymo Paradigma
Pereinant nuo klasikinės normatyvinės prie laisvojo ugdymo paradigmos, atsiranda sąvoka kaip besimokanti organizacija. Šios organizacijos nuosekliai dalyvauja nuolatinio mokymosi procese. Taip atsiranda nauja pedagogo funkcija: ne tik mokyti vaikus, bet ir mokytis patiems. Tai ne tik informacijos dalyko dėstymui paieškos, bet ir nuolatinis individualus tobulėjimas.
Mokymosi Kultūra ir Pedagogai
Šiuolaikinis socialinis gyvenimas visiškai kitoks nei pasaulis, kuriame žmonės gyveno ankstesniais laiko tarpsniais. Šiandien tiek anuomet, tiek dabar švietimas vaidina svarbų vaidmenį žmogaus socializacijai. Šios tradicijos susiduria su pasikeitusia vertybių sistema. Svarbu įsiklausyti į šiuolaikinio ugdymo kvietimą įžvelgti situacijos nevienareikšmiškumą ir pirmiausia pasistengti reflektuoti save.
Pedagogo tobulėjimas tai ne tik asmeninės karjeros perspektyva ar asmeninio tobulėjimo galimybė, bet ir savo tradicijų, vertybių bei įsitikinimų visuma. Ji formuoja supratimą apie nuolatinį mokymąsi ir naujų žinių siekimą savo iniciatyva. Tai apima metodinių knygų ir žurnalų skaitymą, TV, radiją, internetą, pedagogų aptarimus bei diskusijas darbo tema ir kt.
Tyrimų Aktualumas
Išanalizavus mokslinę literatūrą, galima teigti, kad ikimokyklinė pedagoginė mokymosi kultūra Lietuvoje yra aktuali ir mažai tyrinėta. Atliekama nemažai tyrimų pedagogų mokymosi klausimais, kurie orientuoti į pradines bei vyresnes klases, ir labai mažai tyrimų apie ikimokyklinės įstaigos pedagogų mokymosi kultūros raišką.
Darbo tyrimu siekiama atsakyti į probleminį klausimą: kokie veiksniai sąlygoja sėkmingą pedagogo mokymosi kultūrą? Tikėtina, kad draugiška darbo aplinka ir ikimokyklinio ugdymo pedagogo asmeninės vertybės sąlygoja pedagogo mokymosi kultūrą.
Lietuvos Švietimo Politikos Pokyčiai
Lietuvos švietimo politika iš esmės pradėjo keistis XX-XXI amžių sandūroje. Keletas reikšmingų to meto įvykių paspartino Lietuvos integracijos į platesnę švietimo erdvę procesus. 1999 metais Bolonijos mieste 29 Europos šalių ministrai, atsakingi už aukštąjį mokslą, pasirašė deklaraciją, kuria buvo siekiama susieti nacionalines aukštojo mokslo sistemas į bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę.
2003 metais buvo paskelbtos Lietuvos 2003-2012 metų švietimo plėtotės strateginės nuostatos. Juose konstatuojama, kad Lietuva neišvengiamai įsitraukia į pasaulio rinką. Globalizacijos procesą spartina informacinių ir komunikacinių technologijų plėtra, darbo ir mokslo populiarumas užsienyje. Taip pat labai svarbu daugiau dėmesio skirti nuosekliai švietimo orientacijai į šiuolaikinę ekonomiką.
Vykdant švietimo plėtotės nuostatas, pradėta sparti švietimo įstaigų ugdymo turinio rekonstrukcija. Demokratinė vaiko ir suaugusiojo sąveikos idėja skatina patirtinį vaiko ugdymąsi bei jo asmenybės galių plėtotę pagal vaiko, pedagogo ir kitų suaugusiųjų sąveiką. Remiantis laisvojo humanistinio ugdymo paradigma bei akcentuojant ugdytinio mokymosi idėjas, tikslas galėtų būti nusakomas taip: skatinti autentišką vaiko kompetencijų ugdymąsi kuriant sociokultūrinius ryšius: vaikas - šeima, vaikas - pedagogas, šeima - ugdymo įstaiga - bendruomenė.
Švietimo įstaigoms pereinant nuo klasikinės normatyvinės prie laisvojo ugdymo paradigmos, atsiranda sąvoka kaip besimokanti organizacija, kuri nuosekliai dalyvauja nuolatinio mokymosi procese. Tai suteikia naujų galimybių augti ir kurti, įgyti ir perduoti žinias. Besimokanti organizacija pradedama kurti nuo individualaus mokymosi skatinimo. Taip atsiranda nauja pedagogo funkcija: ne tik mokyti vaikus, bet ir mokytis patiems. Tai ne tik informacijos dalyko dėstymui paieškos, bet ir nuolatinis individualus tobulėjimas.
Švietimo srityje dirba daug pedagogų, kuriems nereikia išmokti mokytis. Jie tai jau daro seniai: suvokia reformos svarbą, dirba naujai ir kūrybingai. Šios organizacijos - mokymasis kolektyviai mokytis ir sistemingas mąstymas. Svarbu mokytis iš patirties, mokymosi veikloje ir iš jos. Šios įstaigos laiko mokytojus profesionalais ir supranta, kad mokiniai nėra standartizuoti, o mokymo procesas nėra rutina. Mokytojui suteikiama galimybė tobulintis mokym...
Apibendrinant, humanistinė švietimo paradigma yra svarbi šiuolaikinio švietimo dalis, skatinanti individualų mokymąsi, kūrybiškumą ir bendradarbiavimą. Lietuvos švietimo reforma siekia įtvirtinti šias idėjas, pereinant nuo klasikinio prie laisvojo ugdymo modelio.