Kooperatinė Butų Statyba Tarybiniais Laikais Lietuvoje

Sovietmečiu būstas buvo ne tik stogo virš galvos klausimas, bet ir socialinis bei politinis reiškinys. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip Tarybų Lietuvoje buvo organizuojama būsto statyba, kokie buvo to meto standartai ir kaip tai veikė žmonių gyvenimą.

Būsto Skirstymo Sistema Sovietmečiu

Sovietmečiu buvo statomi komunaliniai butai, kurių administratorius skirdavo valdžia. Pačius butus taip pat skirdavo valdžia, taigi, jų įsigyti ar, gavus, parduoti nebuvo galima. Tiesa, žmogus visuomet galėjo būti perkeltas į kitą butą. Tokiuose butuose gyvendavo po kelias šeimas, kurios dalydavosi bendra virtuve ir vonios kambariu.

Kooperatinius butus statė ir administravo susikūrusi bendrija. Šiuos butus buvo galima įsigyti, parduoti, paveldėti. Kooperatiniai daugiabučiai buvo statomi vadovaujantis sukurtais standartais, su tam tikrais patobulinimais, pavyzdžiui, panaudojant geresnes statybines medžiagas arba erdvesnį suplanavimą.

Bendrabučius statė, administravo ir skirstė darbovietės. Darbininkams būdavo skiriami atskiri kambariai, o patogumai būdavo bendri.

Atskirus butus taip pat statė ir administravo valdžia, butai buvo dalijami. Labiausiai atpažįstama vadinamoji chruščiovkė.

Standartai ir Planavimas

Sovietmečio standartas - mažas, ekonomiškas, skirtas tik būtiniausiems dalykams - pasigaminti maisto, išsimiegoti, planuota, kad visa kita - darbas, pramogos ar pan. - turi vykti už buto durų.

Numatyta vienam žmogui reikalingos gyvenamosios erdvės norma - 9 kv. m gyvenamosios erdvės ploto žmogui norma. Nustatytas ir žemesnis nei iki tol buto aukščio standartas - 2,5 m. Buvo kuriamas butų standartas, t. y. toks pat erdvės dydis, pagal kurį taikyti ir nauji, mažesni baldai.

„Ekonomiški“ butai reikalavo „taupių“ interjero sprendimų, dėl to siūlyti mažesnių dydžių baldai, jie naudoti norint atskirti vieną erdvę nuo kitos (kilimai, sustumiamos pertvaros).

Interjero Ypatumai

Kas dėl interjero, tai tuo laikotarpiu suaktyvėjo masinė gamyba. Panašumų rasdavosi ir dėl masinės gamybos bei lėtai besikeitusio dizaino, kuomet, nesant pasirinkimo, visi įsigydavo tokį patį daiktą. Pavyzdžiui, šaldytuvus „Snaigė“, gamintus Alytuje, Šiauliuose gamintus televizorius „Tauras“ arba „Šilelis“, siurblius „Saturnas“, „Audra“, gamintus Vilniuje.

Baldų komplektai (svetainės, virtuvės) taip pat kartojosi sovietinėse dizaino reklamose - tarp jų - trikojis trikampio formos stalas, Brigitos Adomonienės sukurtas fotelis.

Gyvenimo Sąlygos

Nors vienas po kito kilo gyvenamieji daugiabučių namų rajonai, mieste buvo galima pasistatyti individualų namą, - gyvenamojo ploto nuolat trūko. Daug žmonių gyveno įmonių jiems suteiktuose perpildytuose bendrabučiuose ir metų metus laukė savo eilės butui gauti.

Pagal Lietuvos SSR Ministrų tarybos ir Respublikinės profesinių sąjungų tarybos 1969 m. nutarimą, vietinių darbo žmonių deputatų tarybų vykdomieji komitetai komunalinius ir kooperatinius gyvenamojo ploto fondus paskirstydavo įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms. O šios savo ruožtu kartu su vietiniais profsąjungų komitetais sudarinėdavo eiles, įtraukdami į jas savo kolektyvo narius, gyvenusius ar dirbusius atitinkamą laiką, tuos, kurie turėjo teisę būti įrašomi į eilę butui gauti.

Lietuvos SSR Ministrų tarybos 1969 m. balandžio 14 d. nutarimas, kuriuo buvo patvirtinti gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdiniai įstatai, nustatė, kad į kooperatyvą gali stoti asmenys, neturintys savo gyvenamojo ploto arba turintieji mažiau kaip 5 kvadratinius metrus kiekvienam šeimos nariui, be to, jeigu šioje gyvenamojoje vietovėje be pertraukos gyveno 5 pastaruosius metus arba dirbo šios gyvenamosios vietovės įmonėse, organizacijose ne mažiau kaip 5 metus.

1972 m. Panevėžyje iš viso buvo 36 kooperatiniai daugiabučiai namai, juose 3141 butas. Tais pačiais metais pakeista gyventojų kooperatiniuose butuose registravimo tvarka - namų knygų nebeišduodavo kiekvienam butui atskirai, ji buvo viena visam namui.

Gyventojai, norėdami gauti didesnį būstą, nei jiems priklauso, savo butuose priregistruodavo tėvus ar kitus artimuosius, realiai ten negyvenusius. Neretai tekdavo išgirsti, kad vienas ar kitas gyventojas, kurio šeimoje buvo 2 ar 3 asmenys, gavo 3-4 kambarių butą. Įrašant į eilę labai svarbi buvo pažyma apie šeimos sudėtį. Jose neretai atsirasdavo net „mirusių sielų“.

Pagal nusistovėjusią tvarką eilės butams gauti būdavo peržiūrimos sausio-kovo mėnesiais. Tais mėnesiais darbo padaugėdavo ne tik įmonių profsąjungos komitetams, bet ir pasų poskyriui. Dažnas gyventojas stengdavosi priregistruoti nors po vieną papildomą šeimos narį. Vieni aiškindavo, kad jų tėvai labai ligoti, kiti, - kad negalima jų vienų palikti kaime. Tokiais atvejais į gyventojų namus realios situacijos tikrinti eidavo įvairios komisijos. Neretai paaiškėdavo, kad tėvai sveiki gyvena savo kaimuose ir neketina keltis į miestą pas vaikus. 1972 m. Panevėžyje buvo užfiksuoti 48 tokie atvejai.

Prisiregistravus negyventi pagal registracijos vietą, taip pat išsiregistruoti ir neišvykti reiškė grubiai pažeisti pasų nuostatų taisykles. Todėl namų valdybos, gatvių komitetai, kooperatinių namų pirmininkai bei bendrabučių komendantai buvo raginami atkreipti dėmesį į tokius reiškinius.

Statybininkų Patirtis

Josifas Puišo, ilgametis statybininkas, dirbęs ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Sovietų Sąjungos respublikose, pasakoja apie to meto statybos ypatumus. Jis prisimena, kad dirbant Sibire buvo sudėtinga dėl atšiauraus klimato ir sovietinio darbo organizavimo stiliaus. Nepaisant to, lietuviai statybininkai pastatė daug svarbių objektų, įskaitant mokyklas, poliklinikas ir gyvenamuosius namus.

Anot tuomečio Kauno namų statybos kombinato generalinio direktoriaus pavaduotojo statyboms už Lietuvos ribų, žmones dirbti į atšiaurų kraštą viliojo galimybė daugiau uždirbti. Lengviau buvo galima gauti paskyrą automobiliui ir butą.

Patyrusio inžinieriaus teigimu, tie, kurie turėjo tikslą, Sibire dirbo neskaičiuodami valandų.

Statybininkai taip pat dalyvavo statant Slavutičių miestą, skirtą aptarnauti Černobylio atominę elektrinę po avarijos.

Kooperatinio Buto Ypatybės

Sovietmečiu kooperatiniai butai buvo savotiška galimybė gauti nuosavą būstą, nors ir su tam tikrais apribojimais. Kooperatiniai butai buvo statomi už pačių gyventojų lėšas, susibūrusių į būsto statybos kooperatyvus (BSK). Valstybė suteikdavo žemės sklypą, tipinį projektą ir tam tikrą paramą statybinėmis medžiagomis. Tačiau pagrindinė finansinė našta tekdavo būsimiems gyventojams.

Statybos procesas

Norint gauti kooperatinį butą, reikėjo įstoti į BSK ir sumokėti pradinį įnašą. Vėliau, statybos metu, reikėdavo reguliariai mokėti įmokas. Statybos trukmė priklausė nuo daugelio faktorių, įskaitant finansavimo stabilumą ir statybinių medžiagų tiekimą.

Dažnai statybose dalyvaudavo ir patys būsimi gyventojai, ypač atliekant pagalbinius darbus. Tai leido šiek tiek sumažinti statybos sąnaudas ir pagreitinti procesą.

Tipiniai projektai ir planavimas

Kooperatiniai butai buvo statomi pagal tipinius projektus, kurie buvo standartizuoti visoje Sovietų Sąjungoje. Tai leido sumažinti projektavimo išlaidas ir pagreitinti statybos procesą.

Butų planavimas buvo gana asketiškas, tačiau funkcionalus. Paprastai butuose būdavo kelios gyvenamosios patalpos, virtuvė ir sanitarinis mazgas. Butų plotai buvo reglamentuoti, todėl didelių erdvių nebuvo galima tikėtis.

Privalumai ir trūkumai

• Galimybė gauti nuosavą būstą greičiau nei laukiant eilėje valstybiniame sektoriuje.
• Aukštesnė kokybė, nes statybą kontroliavo patys gyventojai.

• Aukštesnė kaina, nes reikėjo mokėti įmokas.
• Ribota galimybė pasirinkti buto planą ir įrengimą.
• Priklausomybė nuo BSK sprendimų.

Kas galėjo įsigyti kooperatinį butą?

Kooperatiniai butai buvo prieinami ne visiems. Pirmiausia, reikėjo turėti pakankamai lėšų pradiniam įnašui ir reguliarioms įmokoms.

Kooperatinis butas gali būti puikus pirmasis būstas studentui arba jaunai šeimai, tačiau neatidžiai pažvelgus į kooperatinio nekilnojamojo turto sandorį galima skaudžiai nukentėti finansine prasme.

tags: #kaip #state #kooperativines #butus #tarybiniais