Paradoksas: 2020 m. lapkritį Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria ragino valstybes iki 2030 m. užtikrinti, kad visi ES gyventojai turėtų būstą. Vis dėlto 75-erių Kulautuvos gyventojas V. Kaminskas gali tapti pavyzdžiu, kaip valstybės vardu priimamas teismo sprendimas seną žmogų išstumia į gatvę.
„Kauno diena“ jau rašė apie šį žmogų - tylų, darbštų, bendruomenės gerbiamą V. Kaminską. Tuomet jis nė neabejojo, kad tvarko savą žemę, kurią atgavo teisėtai po restitucijos.
Vis dėlto 75-erių Kulautuvos gyventojas V. Kaminskas gali tapti pavyzdžiu, kaip valstybės vardu priimamas teismo sprendimas seną žmogų išstumia į gatvę. Siekdamas parengti gyvenamojo namo dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, V. Kaminskas atsidūrė aklavietėje - Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija reikalauja nugriauti statinį, kuriam nėra išduotas statybos leidimas, nes inspekcija negali jo išduoti.
Ši net nenagrinėja V. Taigi, įteisinti 2006 m. pradėto statyti statinio V. Kaminskas niekaip negalėjo, nes tarnybos daugybę metų jį siuntinėjo vienos pas kitas, kol galiausiai 2017 m. Miškai ir miško paskirties žemė yra Valstybinės miškų tarnybos rūpestis.
Iš esmės kalbama apie 6 a, kurie traktuojami kaip miško žemė. V. Kaminskas prisimena, kad kai buvo rengiami žemės grąžinimo dokumentai, plotas buvo skaičiuotas preliminariai. „Galima sakyti, kad valstybė liko man skolinga 6 a, - sako jis. - Dabar, kai mane mėto po teismus, tie 6 a galėtų viską išspręsti. Bet niekam nerūpi. Visi tik sako: byla ir taip per ilgai tęsiasi, reikia padėti tašką.“
Jis kalba lėtai, atidžiai rinkdamas žodžius. Bylą dėl miško žemės nagrinėjusiam teismui V. Kaminskas pateikė senus dokumentus: 1988 m. Lietuvos TSR Miškų ūkio ministerijos Raudondvario girininkijos planą, 2003 m. ir 2013 m. Juos išanalizavus paaiškėjo keistas dalykas: žemės sklypas aplink namą nepagrįstai įtrauktas į Miškų kadastrą.
Miško inventorizacija ten atlikta vos du kartus - 2003 m. ir 2013 m., abu kartus duomenys skirtingi, net prieštaraujantys logikai. 2003 m. Pušys, pasirodo, „atjaunėjo“ 90 metų. Pagal tokius duomenis miškas būtų turėjęs būti pasodintas 1848 m. Tačiau tai - neįmanoma, nes Kaminskų šeima šią žemę valdė nuo 1926 m., kai aplink augo javai, o ne pušynas.
„Čia nebuvo miško, - sako V. Kaminskas. - O šiaip visa Kulautuva yra miške. Dar absurdiškiau - teismo dokumentuose pačių valstybės institucijų pripažįstama, kad Valstybinė miškų tarnyba padarė klaidų inventorizacijos duomenų bazėje. Tačiau šios klaidos taip ir nebuvo ištaisytos. Priešingai - 2018 m. tarnyba parengė naują aktą, kuriame rašoma, kad „medelynas sunaikintas, o jo vietoje pastatyti namas, garažas, įrengtas kiemas“. Tarsi žmogus būtų iškirtęs mišką, kurio iš tiesų ten niekada nebuvo. Šie iš vienos bylos į kitą perkeliami duomenys užkirto V.
Jau menkai kas supranta, kaip senovėje atrodė ūkiai, kad ūkiniai pastatai dėl gaisro pavojaus stovėdavo atokiau nuo namo. Anuomet ir pamatai buvo kitokie - kelios eilės akmenų, ant kurių statydavo namą. Šį faktą apie gyvenamojo namo vietą liudijo ne vienas žmogus.
Anksčiau vykę teismai neatsižvelgė ir į Kulautuvos gyventojų liudijimus, kad V.
„Ar dar gali įvykti stebuklas?“ - klausia V. Kaminskas, pavargęs, bet dar nepraradęs vilties. Jis bijo.
Teismas, regis, nori „padėti tašką“, tačiau byla dar turi tam tikrų niuansų. Valstybės paskirta advokatė apskundė sprendimą kitame ginče dėl žemės paskirties aukštesnės instancijos teismui. Dabar laukiama, kol šis teismas pasisakys.
„O kas, jei teismas leis mus iškeldinti, namą nugriaus, o vėliau kitoje byloje bus pripažinta, kad žemė gali būti ne miško ir namas ten gali stovėti? Kas tada?“ - svarsto V.
Kiekvieną dieną vyras gyvena lyg paskutinę čia. Visi kampai pažįstami, bet dabar jie dvelkia nerimu: galbūt šiandien paskutinį kartą mato savo kiemą, savo daržą, savo rankomis sukurtą gyvenimą? Net smulkiausios detalės - nukritusi plyta, seni medžių šakų šešėliai ant takelio - įgauna ypatingą svorį. Kiekviena diena - tarsi atsisveikinimo ritualas.
Vis dėlto kiekvieną rytą jis vėl žengia į kiemą su tomis pačiomis mintimis. Šis ritualas - kasdienė meditacija, kurioje susipina praeitis, dabartis ir neaiški ateitis.
Vytautas ir jo žmona turi tik šį vienintelį būstą. Tai ne vasarnamis, ne poilsio vieta, o tikri namai - pastatyti pačių rankomis, be prabangos, bet įdėjus visą širdį. Čia kiekvienas kampas mena šeimos istoriją: tėvų balsus, senelių pėdsakus, vaikystės dienas.
Tačiau viskas, kas jam priklauso, dabar priklauso nuo vieno teismo sprendimo, vieno parašo, vieno „taško“ byloje.
V. Kaminsko istorija - ne vien žmogaus istorija. Ji - apie valstybę, kuri kartais praranda regėjimą ir atmintį.
Per kelis dešimtmečius susikaupusios ir niekieno netaisytos valstybės institucijų klaidos, dokumentuose iškreipta realybė, duomenų neatitikimai gali lemti, kad V. Kaminskas su sutuoktine taps benamiais.
Valstybinės miškų tarnybos duomenų neatitikimai:

Valstybinės miškų tarnybos veikla. Šaltinis: vilnius.lt
Duomenų neatitikimai Kaminsko byloje:
- 2003 m.: Pušys „atjaunėjo“ 90 metų.
- 1848 m.: Pagal tokius duomenis miškas būtų turėjęs būti pasodintas.
- 1926 m.: Kaminskų šeima valdė šią žemę, kai aplink augo javai, o ne pušynas.
Kodėl mano GIS duomenų rinkiniai sukelia projekto klaidas? - CountyOffice.org
tags: #valstybiniu #kadastro #duomenimis