2009 m. vasario 18 d. Veronika Vitaitė, LMTA Fortepijono katedros vedėja, profesorė, Senato narė, Vytauto Didžiojo ordino kavalierė, nusipelniusi artistė, Lietuvos EPTA viceprezidentė, Londono pianistų korporacijos narė, tarptautinių M. K. Čiurlionio, S. Vainiūno, B. Dvariono, „Muzika be sienų” pianistų konkursų organizacinių komitetų ir vertinimo komisijų narė, konkursų JAV, Italijoje, Graikijoje, Lenkijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Gruzijoje vertinimo komisijų pirmininkė arba narė, pedagogė, atlikėja, šventė garbingą 70 metų jubiliejų. Šia proga profesorę kalbina Daiva Tamošaitytė.
Daiva Tamošaitytė: Pradėkime nuo pradžių. Kas jus pastūmėjo domėtis muzika? Papasakokite apie savo namus, šeimą.
Veronika Vitaitė: Mano šeima buvo labai muzikali, visi mėgo muziką. Tėvelis, kurio nebeatsimenu, turėjo puikų balsą, baritoną, ir dainavo chore, nors pagal išsilavinimą buvo inžinierius. Mamytė Aleksandra turėjo absoliučią klausą. Sesuo Albina dainavo Filharmonijos chore, kuriam vadovavo Konradas Kaveckas. Mama su trimis mažais vaikais vertėsi sunkiai.
Mūsų kaimynė senajame Operos teatre, buvusiame Basanavičiaus gatvėje, dirbo durininke, tad visus spektaklius daug kartų matėme nemokamai. Kitas muzikos šaltinis buvo radijo taškas. Buvo ir kinas. Tai buvo pramoga, ypač trofėjiniai filmai su Marlena Dietrich ir iki šiol mano garbinama Greta Garbo.
Kai mamytė grįždavo, ji sėsdavo prie instrumento ir grodavo bei dainuodavo iš klausos visas girdėtas melodijas, nes turėjo idealią atmintį. Taip pat ji skambindavo savo kūrybos valsus ir, pasak K. Kavecko, turėjo kompozitorės talentą. Ir brolis turėjo absoliučią klausą, bet muzikos nesimokė, nes manė, kad vyras turi turėti „vyrišką“ profesiją. Vėliau jis tapo inžinieriumi.
Sesuo turėjo tokį balsą, kad niekas nesuprato, ar jis koloratūrinis, ar dramatinis sopranas; diapazonas buvo per visas oktavas, be jokio „pastatymo“ ji laisvai imdavo trečios oktavos fa ir mažosios oktavos la, buvo labai talentinga, artistiška… Deja, dėl karo ir sveikatos problemų ji nestojo į konservatoriją.
Bet buvo laimingas laikotarpis, kai į namus ateidavo sesers draugai - Jadvyga Petraškevičiūtė, Jelena Čiudakova ir kiti. Pastatydavo natas ir aš akompanuodavau. Tokiu būdu neblogai pramokau skaityti iš natų.
Pas mus nebuvo priimta susirinkus svečiams vien valgyti. Pasivaišinus prasidėdavo muzikavimas, trukdavęs nuo dviejų iki penkių valandų. Mama grodavo, visi dainuodavo. Buvo mėgstamos ir operetės, ir čigonų dainos. Turėdavau groti solo, o paskui mama visiškai laisvai iš klausos akompanuodavo, transponuodavo, choristai dainuodavo po vieną ir kartu.
Tik vėliau, jau mokydamasi Vienoje, supratau, kad puoselėjome namų muzikavimo tradiciją. Austrijoje normalu, kad muzikos mėgėjai muzikuoja. Ir ten, kaip namuose, turėdavau akompanuoti šeimininkams atliekant operų arijas, duetus, F. Schuberto dainas.
Taigi namų aplinka lėmė, kad pasirinkau muzikos studijas, abejonių jokių nebuvo.
Daiva Tamošaitytė: Pas ką jūs mokėtės?
Veronika Vitaitė: Mano pirma mokykla - tai septynmetė vaikų muzikos mokykla prie Tallat-Kelpšos, o mokytojas buvo Aleksandras Bagijevas. Jis nusprendė, kad mano puikios rankos, tad turiu skambinti fortepijonu. Paskui vienerius metus, iki išvykimo į Pietų Ameriką, mane mokė mokytoja Liubeckienė. Baigiau dešimtmetę muzikos mokyklą prie konservatorijos, ji buvo ten, kur dabar yra S. Karoso salė, - įeidavome į ją iš kiemo.
Buvau iš muzikalios šeimos, turėjau lakią fantaziją, gal todėl A. Bagijevas man viską leido, o aš jį labai mylėjau… Muzika man labai daug reiškė. Atsimenu, žiūrėjau operą „Undinė“. Ten antrame veiksme yra scena, kai nusiskandinusios dėl nelaimingos meilės herojės tėvas išprotėjęs šoka nuo medžio… Raudojau balsu taip, kad visa salė skambėjo, nes man buvo labai gaila to tėvo! Mama mane šiaip ne taip išvedė iš salės. Opera vyksta, o vaikas rėkia visu balsu!
Muzika mane labai veikia emociškai. Niekada ji man nebuvo vien sausos natos. Už natų matau be galo daug, už jų tiek visko slypi. Kartais save pagaunu, kad pagal muziką beveik galėčiau statyti filmus. Rodos, čia matau jūrą, čia anksti iš ryto rūką prie ežero; prasideda kuris nors S. Rachmaninovo tylus preliudas, ir mano vaizduotė jau regi vaizdus.
Taigi toje mokykloje buvau vos ne geriausia mokinė, laimėdavau visus konkursiukus. Bet scenos nežmoniškai bijojau. Žinojau viena: jeigu suklysiu, toliau nesugrosiu. Ir iš baimės, ir iš noro (iš vidaus eidavo puikūs vaizdai, buvau perpildyta to vidinio įsivaizdavimo) grodavau labai greitai ir emocionaliai (man ir pagaugai eidavo, ir ašaros byrėdavo). Visi mane laikė labai muzikalia, temperamentinga ir virtuoziška. (Juokiasi)
Tuo metu niekada nieko nesimokydavau mintinai. Pagroju kūrinį savaitę, žiūriu, kad jau moku. Niekada nebuvau išmokyta kūrinį „atidirbinėti“, įsiklausyti, žiūrėti aplikatūros, akcentų. Arba buvau nepažabota, ir mokytojas negalėdavo su manimi susitvarkyti, arba užtekdavo mano emocionalumo ir temperamento, nežinau. Daug nedirbdavau. Bet kiek tik likdavo pinigų (duodavo mama ir brolis), būtinai pirkdavau natas. Nusipirkdavau parduotuvėje natų ir parėjusi namo grodavau, ypač L. van Beethoveno sonatas, iš lapo. Tai man teikdavo didelį džiaugsmą.
Kai įstojau į dešimtmetę muzikos mokyklą pas Olgą Šteinberg, prasidėjo baisus laikotarpis, kuris truko beveik dvejus metus. Supratau, kad iš tikrųjų aš visiškai nemoku groti! Nesu profesionali.
Daiva Tamošaitytė: Kiek jums buvo metų?
Veronika Vitaitė: Buvau aštuntoje klasėje, vadinasi, penkiolika. Kiekvienas pirštas natose buvo apvedžiotas rateliu. Pasirodo, man niekada nerūpėjo, kokiais pirštais groti. O. Šteinberg kantriai su manimi sėdėdavo ir mokydavo aplikatūros. Kai prieš stodama į dešimtmetę (vėliau ji tapo M. K. Čiurlionio mokykla) nuėjau jai pagroti (mes gyvenome tame pačiame name, pirmame aukšte, o ji - trečiame), ji atsisuko į mano seserį ir pasakė: „Labai keista, kad šių kūrinių nesu girdėjusi“. Nes aš namuose grodavau man patinkamus kūrinius iš lapo - L. van Beethoveną, F. Chopiną. Skaitymas iš natų iki šiol yra mano didelis pomėgis. Su amžinatilsį klasės drauge Egle Kiškyte prie instrumento praleidome labai daug laiko, kol išgrojome visas L. van Beethoveno simfonijas, W. A. Mozartą, J. Haydną. Paskui tai dariau su savo dukra ir mokiniais, nes manau, kad pažinti muziką labai svarbu.
Taigi iš „geriausios mokinės virtuozės“ pavirtau į „nemokšą“; anksčiau man buvo tas pats, ar groju staccato, ar legato, ar penktu pirštu, ar ketvirtu… O čia: ar girdi, kas darosi antrame balse, o šita aštuntinė su tašku, jau nebeskamba, kokia viso to reikšmė? Buvau pripratusi tik įsijausti, o čia staiga turiu skaičiuoti ir žiūrėti… tai buvo kažkas baisaus. Paaiškėjo, kad rankos įveržtos. O kaip jos galėjo nebūti įveržtos, kai aplikatūra neturėjo nieko bendra su grojimu! Tai buvo lūžis, žavingas muzikavimo laikotarpis baigėsi, prasidėjo juodas darbas.
Daiva Tamošaitytė: Jūsų jaunystės autoritetai?
Veronika Vitaitė: O. Šteinberg mano gyvenime padarė labai didelę įtaką - ir kaip didelis menininkas, ir kaip žmogus. Iki paskutiniųjų dienų buvau su ja - aplankydavau, kai jau nieko nebematė, vežiau ją į ligoninę daryti operaciją. Esu likimui labai dėkinga, kad suvedė mane su šia nepaprasta asmenybe. Olga Aleksandrovna Šteinberg buvo labai kantri. Ji manęs nebardavo, bet įrodinėdavo, kad štai šis pirštas yra geriau. Pas ją prasidėjo profesionalus menas, kuris kainavo labai daug. Tas adaptacijos laikotarpis buvo be galo sunkus.
Tada supratau, kad savo mokiniams būsiu nuo pat pradžių labai atidi. Nenorėjau, kad jie atsidurtų tokioje situacijoje. Žinoma, negalima „užmušti“ jų fantazijos. Kaip derinti įkvėpimą, vaizduotę su griežtu ritmu, teksto skaitymu, visų pobalsių intonavimu ir akcentų turtingumu? Mūsų menas išties labai sudėtingas. Reikalaujantis ir karštos širdies, ir emocijų, ir fantazijos, labai sveiko proto, didelės kontrolės ir organizacijos. Kad nebūtų formalu, negyva, kaip kad profesorė sakydav „Buhalteris prie instrumento“. Aš kartais sakau: „Ugnis ir ledas“. Turi būti toks savotiškas derinys.
Po pusantrų metų atsitiesiau, ir prasidėjo labai įdomus, profesionalus darbas.
Daiva Tamošaitytė: Ar profesorė jūsų repertuarą koregavo pagal būtinus išugdyti techninius įgūdžius ?
Veronika Vitaitė: Ji turėjo savo požiūrį į repertuaro pasirinkimą. Tai priklausė nuo dviejų dalykų, kurių laikausi ir aš: pirma, menas turi išugdyti dvasiškai turiningą žmogų. Už natų būtina įžvelgti kompozitoriaus dvasią, žinoti jo gyvenimą, kūrybą, aplinkybes, skaityti jo laiškus. Aišku, galima nieko neskaityti: turint genialią intuiciją genialiai pagroti galima. Tačiau kai žmogus lavinasi, mažiausia sužinota smulkmena daro didelę įtaką interpretacijai.
Pavyzdžiui, mane labai sukrėtė viena žinia apie F. Chopiną. Kai jis su George Sand gyveno užmiesty ir pas juos atvažiuodavo bohemos atstovų - dailininkų ir poetų kompanija, jie susėsdavo prie stalo, ant kurio būdavo padėtos išgraviruotos kortelės su pavardėmis. Visų, bet ne F. Chopino. Pradėjau galvoti: „Koks jis buvo vienišas! Jam nebuvo prie stalo vietos? Kodėl?“ Gal tai mano fantazija, bet kai pradedu su studentais mokytis F. Chopino kūrinius, pradedu galvoti ir apie jo vienatvę, kad jis buvo nesuprastas aplinkinių. Kartais ir mes - tarsi esame su draugais, bet jaučiamės vieniši.
Antras dalykas - vertybių skalė, prioritetai. Formuojant didelį menininką, jo repertuare svarbi didelė muzika. Turi būti sąlytis su aukštos meninės vertės, ne antraeile ar trečiaeile kūryba. J. S. Bachas, rašydamas Anos Magdalenos Bach sąsiuvinį, mažiems rašė didelę muziką. Yra susidaręs aukso fondas. Pirmiausia tai J. S. Bachas. Manau, kad tam, kuris puikiai išėjo J. S. Bachą, atsidarė vartai į viską, nes nėra tokio supratimo, kad fortepijono literatūroje nebūtų polifoniškos muzikos. Visą laiką grojame dviem rankomis, tai yra mažiausiai du balsai. Trys, keturi. Ar R. Schumannas ir M. Ravelis nepolifoniški? Ar M. K. Čiurlionis? Svarbi ir J. S. Bacho nepaprasta dvasinė harmonija, daugiaplaniškumas. Nėra vienodo forte, vienodo akcento ir panašiai (kaip kad dailėje niekas negali pasakyti, ar žalios spalvos atspalvių yra šimtai, ar tūkstančiai). Taigi niekas kitas taip neišlavina abiejų rankų. Kartu J. S. Bacho muzikos logika yra pasiekusi tokias aukštumas, kad jei ateinu į klasę ir mokinys pradeda skambinti jo kūrinius, man po kelių minučių nebeskauda galvos, po penkių minučių pamirštu, kad atsikėlus ryte šoną dūrė… Tokia dvasios didybė ir harmonija atstato žmogų net medicinos požiūriu. Kiekvienąkart, kai susiduriu su J. S. Bachu, jaučiuosi sveikesnė.
Repertuare, aišku, turi būti klasika - ir J. Haydnas, ir W. A. Mozartas, ir L. van Beethovenas, ir didieji romantikai - F. Chopinas, F. Lisztas, S. Rachmaninovas, P. Čaikovskis, J. Brahmsas, ir impresionistai, ir XX a. muzika. Dabar ji jau nebe šiuolaikinė, o XX a. klasikinė: S. Prokofjevas, D. Šostakovičius, O. Messiaenas, kurį esame įsimylėję dėl jo dvasingumo.
Aš manau, kad svarbiausia ugdyti atlikėjo dvasią. Mes „prisiliečiame“ prie genijų, todėl, kad ir kokie talentingi būtume, privalome ne genijų iki savęs nuleisti, bet patys iki jo kuo aukščiau pakilti, kiekvienas pagal savo sugebėjimus, atsidavimą, meilę ir taip toliau. Galėti užsiimti muzika - išskirtinė laimė ir Dievo dovana.
Taigi pas O. Šteinberg skambinau J. S. Bachą, D. Šostakovičiaus preliudus ir fugas, truputį R. Ščedrino kūrinių bei visą klasiką. Galbūt jausdama, kad tomis taisyklėmis mane pjauna, ji man uždavė S. Rachmaninovo Pirmąjį koncertą. Leido sielai atsigauti (juk žinojau, kad esu analfabetas, negirdžiu, negirdžiu ir negirdžiu…). Iš karto pajutau, kad nuo S. Rachmaninovo tiesiog negaliu atsitraukti. Ir kada jį atnešiau į pirmą pamoką, ji pasakė: „Neturiu tau ką pasakyti. Tai yra ta muzika, kurią tu žinai“. Likau be galo laiminga! Po pusantrų metų pylos pasakytą komplimentą įsiminiau visam gyvenimui.
Ji norėjo, kad perprasčiau visus stilius. Stengėsi nuodugniai ugdyti repertuarą, neužduodavo per sunkių kūrinių, pradėdavau mokytis nedidelius kūrinėlius, kurie paruošdavo vienam ar kitam kompozitoriui. S. Rachmaninovo preliudija arba pjesytė padėdavo pasirengti koncertui. Būdavo taip: staiga pajunti, kad koncerte plaukioji kaip žuvis vandeny. O. Šteinberg mokė: jei mokinys jau pažengęs, galima netikėtai duoti sunkesnį kūrinį, bet pedagogo talentas yra pamatyti, kad jis jau subrendęs, pagrojęs pakankamai etiudų ir pratimų. Juk sunku visąlaik laikytis „muzikinės dietos“. Mes pamirštame tokią sąvoką, kaip talentingas pedagogas. Deja, ne visi, kurie dėsto, yra talentingi.
Nors buvome kolegės, ji iki galo liko mano Mokytoja. Man jos nuomonė buvo labai svarbi. Susiklostė labai žmogiški, artimi santykiai. Kartais ji man patardavo palaukti, dar neskubėti mokiniui duoti tą ar kitą kūrinį. O. Šteinberg buvo labai išmintinga, viską apgalvodavo. Kai ateidavau pas ją į namus, ant instrumento gulėdavo mūsų, mokinių, natos. Ji grodavo mums užduotą programą. Per egzaminus nieko neužsirašinėdavo, viską žinodavo iki paskutinės natos. Turėjo be galo daug metodinės literatūros. Pamokoje būtinai paskaitydavome ką nors arba klausydavomės plokštelių. Tai stengiuosi daryti ir aš. To irgi reikia mokyti. O. Šteinberg mokė klausytis kitų atlikėjų, aišku, jų nekopijuoti. Su ja lankydavausi visuose filharmonijos koncertuose. Neduok, Dieve, jai pasakytum, kad nebuvai vakarykščiame koncerte; įvyktų nedidelis skandalas… Tai buvo neįmanoma. Paskui dalis pamokos praeidavo analizuojant koncertą. O. Šteinberg svarbiausia buvo turiningas atlikimas, stiliaus suvokimas, įprasminta kiekviena frazė, išdainuotas kiekvienas intervalas. Pratimai ir virtuoziškumas nedominavo.
Jai labai rūpėjo mokinių dvasiniai bei moraliniai aspektai. Ji gerai pažinojo mokinių šeimas. Mano taip pat. Orientavosi, kokios problemos ir sąlygos sudarytos mokiniui mokytis. Sykį, jau gegužės mėnesį, į pamoką atėjau su guminiais batais. Mano mama gulėjo ligoninėje, pinigų nebuvo net kojinėms. Kad būtų šilčiau, mama įdėjo į botus laikraščių. O. Šteinberg buvo itin pastabi. Taigi ji pasakė: „Nebevaikščiok su tais guminiais batais.“ O man buvo nepatogu pasisakyti, kad mama serga, pinigų nėra. Kitą sykį vėl atėjau avėdama tuos pačius guminius. Ji paklausė, kodėl, tada pasakiau, kad mama guli ligoninėje. To, matyt, užteko, kad ji suprastų padėtį. Kitą dieną O. Šteinberg pasibeldžia į mūsų buto duris. Atidarau, ji paduoda šimtą rublių (tais laikais tai buvo dideli pinigai!) ir sako: „Žiūrėk, kad kitą pamoką tave matyčiau su kojinaitėmis ir basutėmis…“ Man tai buvo baisus įžeidimas, nes mama mus mokė būti išdidžiais, nesiskųsti, kad nėra tėvelio, kad mums sunku. Aš gerai mokiausi, gavau stipendiją. Pradėjome taupyti, kad galėčiau grąžinti skolą, nes būti skolingam mūsų šeimoje buvo nepriimta. Po metų atidaviau, bet O. Šteinberg to nesitikėjo. Nenorėjo priimti dovanai duotų ir grąžinamų pinigų. Žinoma, paskui taktiškai viską nutylėjo. Taigi tokia ji buv jai buvo labai svarbu, kad mokinys išaugtų doras žmogus.
Šiame interviu Veronika Vitaitė atskleidžia savo asmeninę patirtį, kuri rodo, kaip svarbu turėti įkvepiančius mokytojus ir kaip namų aplinka gali paveikti žmogaus pasirinkimą gyvenime. Jos prisiminimai apie studijas, koncertus ir pedagoginę veiklą atspindi didelį atsidavimą muzikai ir norą perduoti savo žinias ateities kartoms.
Veronikos Vitaitės mokinių pasiekimai
Veronika Vitaitė išugdė arti 70 mokinių, iš jų laureatų - per 40, o laimėjimų - per 80.
| Rodiklis | Skaičius |
|---|---|
| Mokinių skaičius | ~70 |
| Laureatų skaičius | >40 |
| Laimėjimų skaičius | >80 |
Ši lentelė iliustruoja Veronikos Vitaitės indėlį į jaunųjų talentų ugdymą ir jos mokinių pasiekimus įvairiuose konkursuose.
Daiva Tamošaitytė: Ačiū už pokalbį.
