Straipsnyje nagrinėjama politinė kultūra Lietuvoje, atsižvelgiant į XIII Seimo veiklą, politinių partijų ypatumus ir visuomenės požiūrį į politiką. Publikuota: 2025 m. birželio 30 d.
Lietuvos Respublikos Seimo posėdžių salė
Naujos politinės kultūros pažadas
1988 m. Sąjūdis kūrėsi tvyrant naujos politinės kultūros pažadui.
2020 m. TS-LKD rinkiminėje programoje apie politinę kultūrą užsiminta tik probėgšmais: „puikiai suprantame, kad tik atsisakę visažinystės ir tardamiesi galime keisti politinę kultūrą. Esame pasiryžę tartis ir susitarti su visais, kuriems svarbi Lietuva ir jos ateitis“.
Šios idėjos inercija persikėlė ir į XIII Seimo posėdžių salę.
Prisistatydama kaip kandidatė į Seimo pirmininkes Viktorija Čmilytė-Nielsen akcentavo: „esu įsitikinusi, kad tvarus rezultatas pasiekiamas tik konsensusu ir skirtingų pozicijų derinimu. Kartais tai reikalauja daug laiko ir jėgų, tačiau, turint galvoje ilgesnę perspektyvą, visuomet atsiperka. Iš esmės tai yra investicija į politinę kultūrą, kurios reikšmę mūsų valstybės ir visuomeniniam gyvenimui sunku pervertinti“.
Lietuvos Respublikos Seimas
Politinės kultūros samprata
Politikos moksluose politinės kultūros idėja paprastai taikoma apibendrintai kalbant apie visą visuomenę.
Pačia bendriausia prasme, ją sudaro visuomenei būdingos nuostatos, požiūriai, elgsenos politinėje sistemoje.
Dėl to, kai sakome „politinė kultūra“, neverta už šio termino matyti tik politikus, dalyvaujančius parlamento, vyriausybės ar savivaldos darbe, bet ir visuomenę, kuri turi santykį su visa politine sistema, net jei tai pasireiškia kaip nedalyvavimas.
Veiksnioje rinkiminės demokratijos sistemoje politikai tėra visuomenės atstovai, todėl nėra jų, politikų,politinės kultūros.
Kalbant apie politinę kultūrą, norėčiau akcentuoti du dalykus. Pirma, ji nėra savaiminė vertybė - visi turi tam tikrą politinę kultūrą, visos normos yra normalizuotos ir normalios, nors, žinoma, nebūtinai geros ir siektinos.
Tarkim, trys klasikiniai jos modeliai, idealieji tipai nurodyti Almondo ir Verbos, yra vadinamoji dalyvio, pavaldinio ir parapijinė politinė kultūra. Pirmajai būdingas aktyvus piliečių dalyvavimas politinėje veikloje siekiant pokyčių, antrajai - valdžios įtakos suvokimas, bet pasyvus jos sprendimų priėmimas ir menkas domėjimasis politiniais procesais, trečiajai - nesirūpinimas bendrais valstybės reikalais ir įsigyvenimas į vietines institucijas.
Akivaizdu, kur yra demokratinių politologų simpatijos, bet taip pat akivaizdu, kad čia pat už Lietuvos sienos turime valstybes, kuriose siektinas idealas yra būtent pavaldinio politinė kultūra.
Antra, nors paprastai priimta apie atskiras valstybes galvoti kaip turinčias integralią politinę kultūrą, ji gali būti kaiti ir nevienalytė.
Ronaldo Ingleharto identifikuota skirtis tarp tradicinių, modernių, postmodernių visuomenių implikuoja jos kaitą; nemažiau įtakinga Roberto Putnamo Italijos analizė atkreipia dėmesį į tai, kad skirtinguose šalies regionuose gali egzistuoti skirtingos pilietinio veikimo tradicijos.
Kaip ir buvimas, tarkim, moderniu nereiškia, kad visuomenėje negali veikti ir aktyviai reikštis tiek tradicinės, tiek postmodernios grupės.
XIII Seimas siūlo visą politinės kultūros spektrą, kuris Lietuvos politinio paveikslo neleidžia vaizduoti kaip Kazimiero Malevičiaus kvadrato - juoda, ir juodumoj dar juoduma.
Parapijiškumas ir apygardiškumas
Viena ryškiausių jos formų yra specifinis parapijiškumas, apygardiškumo suklestėjimas.
Rūpestis sava parapija tapo (nors sąžiningiau sakyti „liko“) svarbus politinio veikimo akstinas.
Politologai yra pastebėję, kad mūsiškėje mišrioje rinkimų sistemoje šį efektą kuria vienmandatės apygardos - išrinktieji jose pirmiausia rūpinasi savo gardu.
Ir nesvarbu, kaip į tai žiūrėsime - kaip į pataikavimą rinkėjams, norint būti vėl išrinktiems, ar kaip į nuoširdų atsidavimą vietinei grupei - efektas turi ne vieną neigiamą padarinį: vietinis gėris gali būti aukojamas bendrojo gėrio vardan, susipriešinama su kitomis grupėmis, silpsta partinė ir ideologinė tapatybė, tad principais grįstą politiką keičia pragmatiniai momentiniai pasirinkimai ir pataikavimas vietinėms grupėms.
Toks apygardiškumas yra didelė problema ideologinėms ir valstybininkiškoms (čia suprastina kaip siekiančioms bendrojo, visas grupes įtraukiančio, gėrio) partijoms, kuriomis, manau, pretendavo būti TS-LKD ir Laisvės partija.
Jų lyderiai nuolat kalbėjo apie pamatines idėjas ir valstybinį interesą, kuris laikytas svarbesniu nei apklausose dominuojanti nuomonė; sveikatos ir švietimo reformomis siekta pokyčių paisant principo, bet ne vietos bendruomenių ir įstaigų pageidavimų; partnerystės įstatymu siekta radikalaus sulyginimo, nepaisant heteroseksualių liaudies tradicijų.
Ir, atvirkščiai, toks apygardiškumas yra puiki erdvė tarpti ideologiškai ambivalentiškoms partijoms, kurios eina į „užmirštus regionus“ išklausyti tenbuvių pasibėdavojimų apie vietines problemas ir pakritikuoti Vilnių, kuris su jais „nesikalba“ tiesiogiai, ir juos liečiančius pokyčius.
Regioninę tapatybę akcentuojančios „Nemuno aušra“ ir Regionų partija yra sąmoningos šios regionalizacijos naujokės, bet jos tik pratęsė seną ir svarbų LVŽS ėjimą į provinciją ir Žemaičių partijos bei LLRA-KŠS apeliacijas į vietiškumą.
Tiesa, ir XIII Seimo valdantieji toli gražu ne visada atrodo kaip atviros ir įtraukios dalyvio kultūros apologetai.
Štai net Čmilytė-Nielsen, savo frakcijos kolegos paklausta apie santykį su kitomis frakcijomis, akcentavo ne bendrą kokybišką Seimo darbą, o lojalumą frakcijos nuomonei.
Bet, žinoma, didžiausia naujovė yra ne pats lojalumas partijai, o aiškią ideologinę programą turinčios Laisvės partijos dalyvavimas Seimo darbe ir lojalumas idėjai.
Jei šie kultūriniai-ideologiniai karai yra šiuolaikinės Vakarų politinės kultūros kartotė, tai senųjų partinės sistemos sunkiasvorių politinę kultūrą apibūdinčiau kaip gyvenimą įprastose ydose.
Įprastos ydos politikoje
Įprastos ydos (angl. ordinary vices) yra gana įtakingos Latvijos žydų kilmės JAV politinės filosofės Judith Schklar pasiūlyta koncepcija, kuri atkreipia dėmesį į ydingų praktikų (žiaurumo, veidmainystės, snobizmo, išdavystės, mizantropijos) įprastumą, nors tos ydos, kaip tokios, yra visuotinai smerkiamos.
Štai pasako ponia Agnė Širinskienė, kad Gabrielius Landsbergis yra veidmainis snobas, nekenčiantis paprastų žmonių, ir vien šiuo veiksmu demonstruoja savo moralizuojantį snobizmą, neapykantą konservatoriams, kurią, kaip taisyklė, palydi veidmainiška laikysena, mat reikalaudama pagarbos, niekada nedemonstruoja pagarbos kitiems.
Šios ydos mūsuose kultivuojamos bent dviem skirtingais būdais. Pirmoji - įsinorminimo, à la Monika Navickienė ar Mindaugas Sinkevičius. Į politiką įsiliejama kaip į tam tikras susiformavusias normas ir tuo pat metu ateinama iš savo įprastų kasdienybės normų.
Vienu atveju, net ir turint pačių kilniausių įsitikinimų bei juos sugebant realizuoti savo politine veikla, patenkama į mažas ydingas praktikas, kurias daro beveik visi (jei ne visi) politinio lauko dalyviai.
Antruoju atveju kalbėtina apie normas, su kuriomis ateinama. Jos ydingą politinį procesą papildo naujomis ydingos elgsenos formomis.
Antrąją kultivavimo strategiją galima vadinti chamizmatiškąja, à la Žemaitaitis ir Gražulis. Jie žino taisykles ir jie žino, kad jos būna apeinamos; arba, kitaip ir kiek tiksliau tariant, jie žino įprastas ydas ir mėgaujasi jų iš(si)viešinimu.
Todėl jų politinės veiklos programa ir viena populiarumo priežasčių yra nuolatinis baksnojimas į įprastas ydas, kartais tikras, kartais išgalvotas.
Jų sėkmę didina ir tai, kad politikai, kaip vis iš naujo įsitikiname, iš tiesų turi ydų; ir tai, kad visuomenė linkusi atkreipti dėmesį į paskiras ydas ir priskirti jas visam politikų luomui.
Įsinorminusieji, ydingi, bet „dirbantys Lietuvai“ šiame santykyje visada pralaimės - jie visgi kalba apie normalią, teisingą politiką, o demaskavus jų nenuoseklumą, tampa atstumtaisiais.
Dažnai, net iki įkyrumo, valdantieji buvo kaltinami prasta komunikacija, tačiau bet kokia komunikacija yra pasmerkta, kai chamizmatikai viešumoje vertinami ne tik rimtai, bet ir kaip būtini politinio lauko dalyviai, mat nuolat pasiūlo naujų metaforų, epitetų ir skandalingų pareiškimų.
Bjauriausia, kad chamizmatikai įteigia, jog ydingumas yra normalus, vos ne būtinas politikos atributas. Jie skiepija nepasitikėjimą visais kaip korumpuotais, pagedusiais, savanaudžiais, jie įtikina niekuo netikėti.
Galų gale net bet koks chamizmatiko ydingumas tik patvirtina taisyklę ir parodo jo neva ypatingą atvirumą.
Suprask, „juk visi politikai tokie, juk visi mes tokie: antisemitai, homofobai, svetimoteriautojai, interesų grupių statytiniai… Aš? Žinoma, kad aš toks kaip visi, toks kaip jūs, ty...
Latvijos ir Lietuvos ryšiai nuo Mortos iki modernumo
tags: #kaip #vadinamas #merginos #ieskancios #turtingu