Filosofija - visuomenės sąmonės forma, siekianti rasti bendruosius būties ir pažinimo principus.
Atėnų mokykla - Rafaelio freska vaizduojanti žymius filosofus.
Filosofijos esmė ir prasmė
Filosofija man yra santykis su pasauliu, su gamta, mano pačios mąstymas apie tai, kas mane supa.
Žodis „filosofas“ (philosophos) yra žodžio sophos priešingybė graikų kalboje.
Jis reiškia „mylintis pažinimą (esmę)“.
Ši žodžio reikšmė išliko iki mūsų dienų: tiesos ieškojimas, o ne tiesos žinojimas yra filosofijos esmė.
Filosofuoti - tai būti kelyje.
Kiekvienas mąstytojas filosofiją aptaria vis kitaip.
Platonas filosofiją suvokė kaip žmogaus dievėjimą, laikė ją ne tik pažinimo, bet ir būvimo būdu.
K. Jaspersas teigė, kad filosofavimas yra pusiaukelė tarp Dievo ir leidimosi nebūtin.
S. Bulgakovas teigė, kad filosofijoje neįmanoma nekelti klausimų ir neteikti atsakymų.
Man filosofija nėra mokslas, tai tarsi gyvenimo būdas.
Kiekvienas žmogus moka filosofuoti, nors to net ir nežino.
Juk pasaulyje yra visko pusiausvyra: blogis ir gėris, gyvenimas ir mirtis.
Lygiai taip kiekvieną dieną mes užduodame empirinius tiek filosofinius klausimus.
Klausimai kyla iš abejonių, juk logiška, jei viskas būtu aišku, mes neklaustume.
Platonas teigė, kad dievai nefilosofuoja, nes jiems esą nėra nieko abejotino.
Žmogaus svajonė nuo senovės buvo priartėti prie dievų, tai atsispindi ir žymiausiuose kūriniuose.
Pavyzdžiui, Getės Faustas, regi kaip aplinkui jį atsiveria gamta, kaip jis žvelgia į jos jėgų ir bruožų gelmę ir todėl sušunka: « Argi ašen Dievas?» Man daros taip šviesu!“ tai tik paaiškina kodėl Platonas filosofavimą ir laiko dievėjimo vyksmu.
Žmogaus pavydas dievams atsispindi ir populiariam posaky: „žinau, kad nieko nežinau“.
Žmonės nori, būti protingi, žinoti kuo daugiau, kad jiems kiltų kuo mažiau abejonių, bet iš viso to noro ir gautų žinių tik kyla vis nauji klausimai.
Sunku pripažinti, kad žmogus niekad netaps dievu.
Tokia jau jo pažinimo klystkelių ir abejonių dalia.
Žmogus ir dievas transcendentiški.
Riba tarp jų niekada neišnyks.
Senovės mąstytojai mums sako, kad objekto požiūriu filosofija yra dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas, o tikslo požiūriu ji yra mokymasis mirti, laimės siekimas mąstymo stichijoje, artėjimas prie dievybės; pagaliau plačiausia prasme ji yra visokio žinojimo savižina, visų menų menas.
Norėčiau pridurti, kad ji yra visų mokslų pradžia, neapsiribojanti kokia nors specialia sritimi.
Ji padeda žmogui tapti pačiu savimi nebėgant nuo tikrovės.
Aš manau, kad filosofija yra žmogui būtina, nes ji visais laikais gyvuoja viešojoje nuomonėje, iš kartos į kartą perduodamuose priežodžiuose, viešpatauja įsitikinimuose, o visų pirma nuo pat istorijos pradžios - mituose.
Nuo filosofijos neįmanoma atsiriboti.
Kas filosofija atmeta, pats kuria tam tikrą filosofiją, nors šito ir nesuvokia.
Hegelis pripažįsta kiekvienos filosofijos tiesą, kitais sakant, mano jas visas dalyvaujant vienoje ir amžinoje tiesoje, kuri yra visos filosofijos tikslas.
Filosofija Hegeliui pirmiausia yra mintinis dalyko nagrinėjimas.
Filosofija kaip visuomenės operacinė sistema
Minimalios filosofijos žinios reikalingos kiekvienam išsilavinusiam žmogui vien dėl to, kad ji - tarsi operacinė sistema (OS), kurioje veikia mūsų visuomenė.
Įsijungę televizorių girdime politikus kalbant apie „prigimtinę šeimą“, „žmogaus teises“, „gender“ ir kt.
Visa tai - filosofijos sąvokos.
Galime kelti sau klausimą, kodėl Lietuvoje teisėjas ar kunigas negali būti parlamentaru?
Juk, pavyzdžiui, Angliją valdo karalienė, o britų lordų rūmuose posėdžiauja ir vyskupai.
Kodėl Lietuvoje veikia būtent tokia sistema?
Kokia sistema yra geriausia?
Visgi filosofijos įtaka neapsiriboja politine sistema.
Bažnyčioje išgirsime, jog „Sūnus - vienos prigimties su Tėvu“, ir vėl mums prireiks filosofijos, kad suprastume, ką dvasininkas nori tuo pasakyti.
Taigi religijos vartoja filosofijos sąvokas savo mokymui paaiškinti.
Nuėję į paveikslų galeriją išvysime, kad modernus ir klasikinis menas labai skiriasi.
Jei ten eksponuojama ir ikonų paroda, išvysime ir dar kitokį grožio standartą.
Kodėl žmonės sukūrė būtent tokius meno kūrinius ir kurie iš jų gražiausi?
Šiuos klausimus nagrinėja filosofijos šaka - estetika.
Visi menininkai kuria turėdami tam tikrą estetikos supratimą, kurį formuoja juos supanti kultūra ir išsilavinimas.
Kitaip tariant, nors filosofai visais laikais sudarė nedidelę grupę žmonių, jų idėjos darė įtaką kitiems apsišvietusiems visuomenės nariams, o per juos - ir visai visuomenei.
Šiandien gal nedaugelis yra skaitę Johno Locko „Du traktatus apie valdžią“.
Lygiai taip pat nebūtinai kiekvienas tikintysis skaitė Aristotelį, bet vartoja jo terminus arba ne kiekvienas abstraktų meną kuriantis menininkas skaitė Vasilijaus Kandinskio „Apie dvasingumą mene“.
Matematika ir filosofija
Matematika, pati nebūdama nei gamtos, nei socialinis mokslas, reikalinga todėl, kad visa yra persmelkta skaičių. Tuo tarpu filosofija žengia žingsnį dar toliau - gamta, visuomenė ir net patys skaičiai yra persmelkti filosofijos idėjų.
Filosofines sąvokas vartoja visi mokslai: nuo fizikos iki literatūros teorijos.
Taip jau susiklostė, kad dėl universitetų disciplinų pasidalinimo ir humanitarinių mokslų prigimties filosofija tapo itin svarbi humanitariniams mokslams.
Pavyzdžiui, mokslo filosofija gali padėti gamtos tyrėjui platesniame kontekste suprasti, ką jis daro.
Be mokslo filosofijos, mokslui aktualios ir kitos filosofijos šakos.
Pavyzdžiui, etika leidžia mums diskutuoti apie eksperimentus su žmonėmis, poveikį gamtai, abortus, dirbtinio gyvybės palaikymo nutraukimą ir pan.
Juk įvykius po Černobylio atominės elektrinės avarijos dažniausiai kritikuojame kaip neetiškus dalykus, o ne kaip fizikiniu požiūriu neteisingus.
Gausybę etikos klausimų iškėlė ir technologiškai labai gerai vykdyti XX a. genocidai.
Kartais žmonės stebisi, iš kur staiga viešojoje erdvėje buvo imtos vartoti tokios sąvokos kaip „gender“, „gender fluidity“, „perspektyva“, „spektras“ ir pan.
To neįmanoma suprasti be XX a.
Filosofija visais laikais buvo įvairi ir skirtinga.
Ir dabar ne visi filosofai pritaria populiariosioms idėjoms, tačiau juo mažesnis visuomenės dėmesys bus skiriamas filosofijos mokslui ir kuo blogesnės sąlygos bus kuriamos filosofams, tuo labiau tikėtina, kad filosofijos fakultetai bei institutai virs viso labo ideologiją aptarnaujančiomis bazėmis.
Klasikinės filologijos požiūriu, šiandienos populiarioji postmodernistinė ideologija yra serganti filosofija.
Tačiau ir laikantis tokio požiūrio jį vien deklaruoti nepakanka.
Kiekvienas teiginys filosofijoje turi būti racionaliai apgintas.
Filosofija - ne ideologiniai štampai, o mąstymo ir argumentacijos menas.
Ji remiasi ne tuo, kas patogu, o tuo, kas protinga.
Hobbes Thomas (Tomas Hòbsas)
Hobbes Thomas (Tomas Hòbsas) 1588 04 05Malmesbury (Viltšyro grafystė) 1679 12 04Hardwick (Derbišyro grafystė), anglų filosofas.
1608 baigė Oksfordo universitetą.
Kritikavo spekuliatyviąją metafiziką.
Siekė sukurti visas žinojimo sritis apimančią filosofinę sistemą.
Teigė, kad filosofija yra prigimtinis žmogaus protas, bet ji nėra gamtos suteiktas žinojimas (suvokimas ir atmintis), o įgyjama teisingu samprotavimu.
Šis yra pasekmių pažinimas iš jų priežasčių, ir priešingai.
Teisingo pažinimo idealas yra geometrija ir mechanika.
Visas mąstymas galiausiai tėra jungimas (sudėtis) ir skyrimas (atimtis).
Šiems veiksmams paklūsta ne tik dydžiai, kūnai, judėjimai, bet ir santykiai, sąvokos, žodžiai; sudėtis ir atimtis apima visą filosofiją.
Viskas pasaulyje yra determinuota, t. p. ir žmogaus valia.
Universalus filosofijos objektas yra kūnai, jų savybių pažinimas iš jų atsiradimo, ir priešingai.
T. Hobbesas skyrė gamtos ir valstybės filosofiją.
Ši yra filosofinės sistemos svarbiausia dalis, turinti praktinį tikslą - kurti pilietinę santarvę ir padėti gausinti gėrybes.
Valstybės filosofiją sudaro etika ir politika.
Nuosekli filosofija pradeda nuo gamtos kūnų, po to nagrinėja žmonių polinkius ir papročius, galiausiai - piliečių priedermes.
Etikai ir politikai būtina suteikti tvirtą, neabejotiną pagrindą, kuriuo, pasak T. Hobbeso, galėtų būti egoistinė žmogaus prigimtis, tiesiogiai besireiškianti prigimtinėje būklėje.
Ją jis apibūdino kaip visų karą su visais (lot. bellum omnium contra omnes).
Tokia būklė yra visiems pavojinga, todėl siekdami saugumo žmonės atsisako savo neribotos laisvės ir susivienija į valstybę.
Jos pagrindas - visuomenės sutartis, kuria individai perduoda savo valią valdovui (valstybės valdžiai).
Valdžios veiksmai visada teisėti, piliečiai įgyja saugumą tik paklusdami, laikydamiesi įstatymų.
Visuomenės sutartis yra ir dorovės pagrindas, nes prigimtinės būklės žmogus dar nepripažįsta jokių visiems galiojančių taisyklių.
Svarbiausi veikalai:
- Teisės elementai, natūralūs ir politiniai (Elements of Law, Natural and Politic 1640)
- Apie pilietį (De cive 1642)
- Apie laisvę ir būtinybę (Of Liberty and Necessity 1646)
- Leviatanas (1651, lietuvių kalba 1999)
- Apie kūną (De corpore 1655)
- Šešios paskaitos matematikos profesoriams (Six Lessons to the Professors of Mathematics 1656)
- Apie žmogų (De homine 1658)
- Behemotas, arba ilgasis parlamentas (Behemoth, or The Long Parliament 1681)
Simbolizmas filosofijoje
Filosofija klausia ne kaip viskas sudaryta, o ką reiškia tai, kad yra pasaulis, kad jis - visuma, kad viskas yra kaip tik taip, kaip yra, kad būtis yra, o ne jos nėra.