Vaikų auklėjimas - tai nuolatinis iššūkis, reikalaujantis daug kantrybės, meilės ir supratimo. Tėvai, norintys užauginti laimingus ir atsakingus vaikus, turėtų atkreipti dėmesį į daugybę aspektų, pradedant nuo vaiko savivertės formavimo ir baigiant tinkamu elgesio koregavimu be grasinimų ir bausmių.
Vaiko jausmai ir elgesys
Vaikas, teigiamai vertinantis save, mato save kaip gerą ir vertą meilės, turintį gebėjimų bei galimybių pasiekti savo tikslus. Nors vaiko savivertę formuoja daug aplinkybių, pvz. darželis, mokykla ar įvairūs žmonės, dalyvaujantys vaiko gyvenime, tėvai, visgi, yra svarbiausi mokytojai.
Vaikai nuo pat gimimo stebi, analizuoja aplinką ir mokosi per aplinkinių reakcijas: „Jei mama nusišypsojo, kai aš plojau rankomis, vadinasi, tai - geras veiksmas“. Gana greit formuojasi suvokimas, koks elgesys yra laukiamas ir skatinamas, o koks - nepriimtinas ir baudžiamas.
Vaikų auklėjimo kontekste žodžius klusnumas ir klausymas tenka girdėti skambant skirtingai. Paklusnumas dažnai asocijuojasi su grėsme, baime ir apribojimais. Prieš 15-20 metų šeimoje buvusi paklusnumo samprata šiandien nebeįmanoma, nes vaikai įgavo laisvės, teisių, erdvės kalbėti apie savo norus.
Tėvai dažnai pasimetę, nes jų pačių tėvų naudoti (dažnai autoritariniai) auklėjimo metodai nebetinka, o nauji auklėjimo būdai dar neatrasti ar neišmokti. Dažniausiai auklėjimo klausimai imami spręsti iškilus nebevaldomoms problemoms. Patariama: nelaukite, atidėdami sprendimą ateičiai ar patikėdami likimui (liūdna, bet tai gana mėgstama pozicija: „išaugs“, „praeis“ ir pan.).
Kaip ugdyti vaikų pasitikėjimą savimi | Dr. Becky Kennedy ir dr. Andrew Huberman
Auklėjimo stiliai
Mūsų tėvų pavyzdys svarbus ir dažnai nesusimąstydami perimame jų elgesio modelius: Mane taip auklėjo, aš šaunus užaugau, todėl apie jokius kitus būdus net nekalbėkit. Galima išskirti du auklėjimo stilius: autoritarinį, kai siekiama įtvirtinti paklusnumą, ir į bendradarbiavimą nukreiptą auklėjimą, kai skatinamas klausymasis.
Ką reiškia pakeltas balso tonas ar kumščio trenkimas į stalą? Deja, tik pyktį ir bejėgiškumą. Siekiant įbauginti ir paklusti, galbūt šis būdas pasieks savo tikslą. Rasti bendrą kalbą su vaiku, deja, jis nepadės.
Žodį bausmė verta keisti žodžiu pasekmė. Prieš bausdami, kiekvieną sykį savęs paklauskime: Ko aš tuo siekiu? Jei tikslas - kad vaikas bijotų, pasijustų pažemintas - puikiai tiks diržas. Į klausimą: Ko siekiu? beveik visi tėvai atsako: Kad vaikas suprastų ir pasimokytų. Tėvai nori matyti vaiką laimingą, taigi mušdami meluoja patys sau. Supratimą atneša vidinis pasekmių patyrimas. Žinoma, ne visas pasekmes vaikams galime leisti patirti, todėl prisireikia ir draudimų.
Patarimai, kaip nustatyti ribas nepažeidžiant vaiko savigarbos
Nustatyti vaikams ribas nepažeidžiant jų savigarbos - nelengva užduotis mums, tėvams.
- Valdykite savo emocijas. Būtent taip vaikai išmoks valdyti savąsias. Jūs jiems - pavyzdys. Nedarykite nieko, kai esate nusiminęs ar vaiko poelgis išvedė jus iš kantrybės. Kaip tokioje situacijoje, kai emocijos užgožia jūsų meilę vaikui, pasielgtų tikrai geras tėvas? Taip padarykite ir jūs. Jei nepavyksta, giliai įkvėpkite ir palaukite, kol nusiraminsite. Atsispirkite baudimo impulsui.
- Gerbkite vaiko jausmus. Kai vaikas „pratrūksta”, tiesiog būkite su savo vaiku ir leiskite jam išlieti emocijas. Jūsų tikslas - sukurti ramią ir „palaikančią aplinką” savo vaikui. Jei vaikas gali išreikšti savo emocijas saugiam, dėmesingam, priimančiam suaugusiam, tai padeda jam išgyventi šiuos jausmus ir išmokti nurimti pačiam. Laikui bėgant jis išmoks ir galės reguliuoti savo emocijas. Nebandykite jo įtikinėti emocinės audros metu. Po visko jis jausis kur kas geriau ir bus artimesnis jums. Negalima sakyti „Užsičiaupk” (nes tai skaudina) ar meluoti (nes tai nukerta nematomas gijas, kurios sieja mūsų širdis).
- Vaikai mokosi matydami pavyzdį, o ne girdėdami kalbas. Čia puikiai tinka pavyzdys apie dantų valymąsi. Pradėkite vaiką to mokyti, kai jis dar kūdikis, rodykite, kaip valotės savuosius dantis, tegul tai būna smagus užsiėmimas. Jam augant perduokite daugiau atsakomybės, ir galų gale vaikas valysis juos pats kas vakarą niekieno neprašomas. Tas pats principas tinka mokant mandagumo, palaukti savo eilės, rūpintis savo daiktais, maitinti savo augintinį, daryti namų darbus ir t.t. Rutina vaikui sukuria savotiškus „griaučius”, kad šis išmoktų pagrindinių įgūdžių.
- Atliepkite dėmesį į vaiko emocijas ir nepraraskite ryšio. Nepamirškite, kad dažnai vaikai netinkamai elgiasi tada, kai jie jaučiasi blogi ir neturintys ryšio su mumis. Kai vaikas supyksta, jį užvaldo emocijos, atsitūpkite, kad jūsų ir vaiko akys būtų viename lygyje: „Tu pyksti… Pasakyk, ko tau reikia žodžiais, o ne kąsdamas!”„Norėtum pažaisti ilgiau, bet metas miegoti.”Užmegzkite mylintį akių kontaktą: „Tu dabar toks nuliūdęs.”Uždėkite ranką ant peties: „Tu bijai pasakyti man apie sausainį.”
- Nustatykite ribas - tačiau darykite tai įsijausdami į situaciją. Žinoma, jūs turite reikalauti iš vaiko laikytis tam tikrų taisyklių. Tačiau į situaciją pažvelkite iš vaiko perspektyvos. Kai vaikai jaučiasi suprasti, jie yra labiau linkę priimti mūsų ribas.„Nesikandžiok! Tu labai piktas ir įskaudintas, tačiau turi tai pasakyti savo broliui žodžiais.”„Metas miegoti. Žinau, kad norėtum pažaisti ilgiau.”„Aš žinau, jog nenori, kad mama sakytų NE… Tačiau atsakymas vis tiek yra NE. Mes nesakome vienas kitam „Užsičiaupk” net tada, kai esame liūdni ar supykę.”„Nesvarbu, koks išsigandęs esi, man reikia, kad pasakytum man tiesą.”
- Sakykite TAIP vietoj NE. Vaikai padarys beveik viską, ko mes prašysime, jei mes to prašysime su meile. Raskite būdą, kaip vietoj NE sakyti TAIP, net nustatant ribas.„TAIP, metas susitvarkyti…”Taip pat žr„TAIP, aš tau padėsiu…”„TAIP, tau nepatinka, kad einame miegoti, bet jei paskubėsime, galėsime paskaityti dar vieną istoriją”„TAIP, tvarkytis žaislus iš tiesų gali būti smagus užsiėmimas”„TAIP, aš myliu tave…”„TAIP - man labai pasisekė, kad tapau tavo tėčiu!”Jūsų vaikas atsakys taip pat, kaip jūs į jį kreipsitės.
- Kas dieną skirkite laiko vaikui. Namuose išjunkite telefoną, kompiuterį ir pasakykite savo vaikui: „Ką gi, šias 20 minučių aš priklausau tik tau. Ką nuveiksime?” Ir leiskite jam vadovauti. Žaiskite, nes tai išlaisvina slopinamas baimes ir nerimą, todėl kartu žaiskite, juokitės, būkite nerimti. Muškitės su pagalvėmis. Eikite imtynių. Verskitės kūlio. Leiskite vaikui papasakoti, kas jam svarbu, leiskite rėkti ir verkti. Tiesiog priimkite visus tuos jausmus. Būkite 100 procentų čia ir dabar. Vaikai, kurie žino, kad gali tikėtis kasdieninio specialiai jiems skirto laiko su tėvais, yra laimingi, nes jie pakankamai pasitiki jumis, kad išreikštų visas savo emocijas, be to, jie NORI gražiai elgtis.
- Atleiskite sau. Jūs negalite būti geras tėvas, jei jaučiatės nepatenkintas savimi, o jūsų vaikas negali elgtis „tinkamai”, jei jaučiasi nepatenkintas savimi. Jūs visada galite pagerinti tarpusavio santykius. Pradėkite šiandien.
- Kai kažkas nepavyksta, apkabinkite save. Tada apkabinkite savo vaiką.
Kaip ugdyti atsakomybės jausmą
Atsakomybės jausmas - dalykas, kurio kiekvieni tėvai linki savo vaikams. Tai apima gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus, mokėjimą numatyti savo elgesio pasekmes ir jas priimti nepriklausomai nuo to, ar jos yra malonios, ar ne. Psichologė Justina Veržinskaja sako, kad vaiko asmenybės (o kartu - ir atsakomybės jausmo) formavimuisi svarbiausi yra pirmieji septyneri metai.
Trimečiams - ne per sunkios užduotys
3-4 metų vaikai dažnai naudoja tokius žodžius kaip „aš pats“, „aš galiu“, atsiranda natūralus noras galėti ir gebėti bei poreikis prisidėti prie kitų žmonių veiklų kuriant kažką kartu. Šis amžius puikus sugalvoti vaikams nesudėtingas užduotis/pareigas, kurias jie su malonumu atlieka. Tai gali būti žuvyčių akvariume maitinimas, daikto nunešimas į vietą ar padėjimas mamai sijoti miltus pyragui. Atlikdami paprastas pareigas šio amžiaus tarpsnio vaikai gali pasijusti savarankiški, atsakingi už veiklą, taip pat vystosi jų stambioji bei smulkioji motorika, kalbiniai gebėjimai ir socialiniai įgūdžiai.
Psichologė atkreipia dėmesį, kad vaikui labai svarbu suprasti, kodėl prašoma jo pagalbos ir kokia tos pagalbos reikšmė, taigi, kažko prašant reikėtų paaiškinti, pavyzdžiui, „jei ant grindų mėtosi kaladėlės, mes galim užkliūti ir užsigauti“. Taip pat galima motyvuoti vaiką paaiškinant, jog susitvarkęs jis galės nuveikti ką nors smagaus, pavyzdžiui, „kai grindys bus tvarkingos, galėsim pasitiesti užtiesalą ir žiūrėti filmuką“.
Supranta priežastis ir pasekmes
Kai lakstydamas po kambarį vaikas numeta knygas nuo stalo ir po to ateina prisipažinti, atsiprašyti, rodo norą susitvarkyti, toks vaiko elgesys signalizuoja apie priežasties ir pasekmės suvokimo bei atsakomybės jausmo atsiradimą. 5-6 metų vaikai geba suprasti, kad kiekvienas veiksmas gali turėti atoveiksmį.
Tokio amžiaus vaikui galima parinkti kiek sudėtingesnes užduotis - duoti nedidelius darbus darže arba sode (surasti piktžoles ir jas išrauti, padažyti dalį tvoros ir t.t.), nusiųsti pas kaimyną pasiskolinti druskos ir pan. Pasitikėjimas vaiko jėgomis, padrąsinimas, kai nedrąsu ar nesiseka, skatina vaiką elgtis atsakingai, didžiuotis jam patikėtomis pareigomis ir savimi, pastebi psichologė.
Nuo 6 metų vaikas mokosi dirbti
Vyresni nei 6 metų vaikai pradeda stipriau valdyti savo vaizduotę ir galiausiai imasi kurti santykį su užduotimi, t. y., skiria jėgas ir resursus mokymosi procesui. Sparčiai didėja poreikis socialinių įgūdžių formavimuisi. Vaikai šiame amžiaus tarpsnyje gali ne tik kurti planą, kaip spręsti problemą, bet ir jį įgyvendinti ir patirti sėkmę.
Specialistė pabrėžia, kad tokio amžiaus vaikas jau turėtų suprasti, kas yra pareiga, taip pat veiksmų eiliškumą - kad pirma reikia atlikti savo pareigas, o tuomet eina malonios, labiau patinkančios veiklos. Vaikas turi susidurti su pasekmėmis, jei nesilaiko tam tikrų susitarimų, kurie buvo iš anksto aptarti.
Paauglius reikia... paleisti
10-12 m. vaikas jau gali elgtis labai savarankiškai ir atsakingai, o jo atsakomybės namų ruošoje turi sudėtingėti su kiekvienais metais, tačiau likti adekvačios jo amžiui. 12-14 m. paaugliai namie gali atlikti bet ką nuo tvarkymosi iki maisto ruošos ar saikingos jaunesnių vaikų priežiūros. Pavyzdžiui, jie jau gali patys išsiskalbti drabužius.
Paauglystėje tėvai turėtų sugrąžinti vaikams atsakomybę už savo mokymosi pasiekimus, kad ir kaip tai atrodytų rizikinga. Paaugliai trokšta priimti sprendimus patys, ir jie turi tokią teisę, tačiau ir pasekmes tuomet turi patirti patys; taip formuojamas atsakingas santykis su savimi, kitu, pasauliu ir užduotimis.
Kaip mokyti vaikus rūpintis savo psichologine sveikata
Labai svarbu mokyti vaikus rūpintis savo psichologine savijauta. Svarbiausi dalykai yra trys, tai - miegas, poilsis ir pozityvus galvojimas. Ir nėra nieko baisaus kreiptis į psichologus pagalbos.
Tikrai naudinga į savo kasdienius pokalbius įtraukti žodžių, nusakančių jausmus. Tikrai galima stebėti viešose erdvėse, kad ir karantino sąlygomis, kad tėvai dažnai vaiko pyktį, nuobodulį, liūdesį sprendžia duodami telefoną ar kitą išmanųjį įrenginį.
Skatinkite suabejoti neigiamomis mintimis ir mokykite atpažinti mąstymo klaidas. Kai jūsų vaikas sako: ,,Aš niekada neišmoksiu matematikos”, paprasčiausia atsakyti, ,,Aišku, kad išmoksi”. Taip jūs vaiką tik nuraminate, bet nemokinate, kaip vaikui pačiam nusiraminti.
Jei vaikui nepasisekė mokykloje, skatinkite jį grįžus imtis veiklos, kuri padėtų geriau jaustis. Žinoma, kad naudingiau aktyvi fizinė veikla (šokis, žaidimai lauke, pokalbis), o ne kompiuteris. Geras tėvų pavyzdys labai svarbus vaikams.
Visada naudingiau skatinti vaikus, pačius ieškoti problemos sprendimo variantų. Net ir maistas patekęs į mūsų kūną turi 4 išeitis. Ot ir sugalvokite kokias. Visada yra problemos sprendiniu vienu daugiau nei mes sugalvojame iš karto.
Praktiniai patarimai, kaip elgtis konkrečiose situacijose
- Griežtai pareikalaukite, kad vaikas taip nesielgtų, jei toks elgesys jūsų netenkina.
- Nereikia klausti vaiko (kaip dažnai tėvai daro): „kodėl tu taip pasielgei?“ Neverta. Geriau paparašykite vaiko išvalyti grindis, jei specialiai kažką išliejo.
- Paaiškinkite, kaip jūs jaučiatės, kai jis neklauso.
- Jūs galite paprašyti vaiko pasėdėti vienam kambaryje ir pagalvoti apie savo poelgį - tiek minučių, kiek jūsų vaikui metų. Pvz., penkerių metų vaiką palikite vieną kambaryje ne ilgiau penkias minutes.
Svarbiausia - nuo pat pirmųjų dienų ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi. Vaikai pradeda suvokti savo kaip vaiko poziciją, kai mato save tėvų akimis. Jūsų vaikai sugeria jūsų balso toną, kūno kalbą ir kiekvieną išraišką. Pagyrimas, kad ir koks mažas būtų pasiekimas, privers juos didžiuotis.
Tokie komentarai kaip „kaip kvailai čia pasielgei!“ arba „elgiesi kaip kūdikis, o ne kaip mažasis brolis!“ daro lygiai tokią pačią žalą, kaip ir fiziniai smūgiai. Atidžiau rinkitės žodžius ir būkite atjaučiantys.
Kur kas veiksmingesnis būdas nei kritikuoti - pastebėti, kai vaikai kažką daro gerai ir tai pasakyti: „Paklojai lovą neprašytas - nuostabu!“ arba „Stebėjau, kaip žaidi su seserimi, ir pastebėjau, kad buvai labai kantri“. Kiekvieną dieną pastebėkite situacijų, už kurias galėtumėte vaiką pagirti.
Drausmės tikslas - padėti vaikams tinkamai elgtis ir išmokti susivaldyti. Jie gali bandyti jūsų kantrybės ribas, testuoti jus, tikrinti nustatytas namų taisykles, tačiau iš tiesų tėvai ribas apibrėžia ir siekia drausmės, norėdami, kad vaikai išaugtų atsakingais suaugusiaisiais. Namų taisyklių nustatymas padeda vaikams suprasti tėvų lūkesčius ir išsiugdyti savikontrolę.
Sutelkite visą dėmesį, atidėkite darbus, jei jūsų paauglys paprašys pasikalbėti ar išreikš norą įsitraukti į kasdienes šeimos veiklas. Tokios paauglio užuominos gali būti ir tam tikros pagalbos signalas. Nesijauskite kalti, jei esate dirbantys tėvai. Įskaitytini ir net visai maži pasibuvimai.
Modeliuokite savo elgseną taip, ką norėtumėte matyti savo vaikuose: pagarba, draugiškumas, sąžiningumas, gerumas, tolerancija. Rodykite nesavanaudišką elgesį. Darykite tam tikrus dalykus už kitus žmones nesitikėdami atlygio, padėkite, užjauskite. Nepamirškite padėkoti ir pasakyti komplimento.
Jei dažnai jaučiatės bejėgis dėl savo vaiko elgesio, galbūt jūsų lūkesčiai per dideli. Vaiko aplinka turi įtakos jo elgesiui, todėl galbūt galėsite pakeisti jo elgesį pakeitę aplinką. Jei pastebite, kad nuolat sakote „ne“ savo 2 metų vaikui, ieškokite būdų, kaip pakeisti aplinką, kad būtų mažiau draudimų, galbūt ji būtų saugesnė užsiimti tam tikromis veiklomis.
Pripažinkite savo stiprybes: „Aš esu mylintis ir atsidavęs.“ Pažadėkite dirbti su savo silpnybėmis: „Aš turiu dar labiau laikytis namuose nustatytų taisyklių.“ Kelkite realius lūkesčius sau, sutuoktiniui ir savo vaikams.