Suvieko seniūnija - tai šiauriausiai nutolusi Zarasų rajono seniūnija, besiribojanti su Latvijos Respublika. Seniūnijos administracinis centras - Suvieko kaimas, įsikūręs greta Suvieko ežero ir kiek piečiau telkšančio Čičirio ežero. Nuo Dusetų Suviekas nutolęs per 46 km, nuo Zarasų - kiek daugiau nei 19 km, o nuo Utenos - 68 km.
Suviekas - turistams ir keliautojams dar neatskleistas kraštas, apipintas mitais ir padavimais, atskleidžiančiais senovės istorijos faktus, čia gyvenusių žmonių perpasakojimus, siekiančius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės ir Livonijos ordino įsigalėjimo šiuose kraštuose laikotarpį, o gal net ir senesnius laikus.
Zarasų rajono žemėlapis
Suvieko istorija
Suvieko kaimas (seniau ir dvaras) yra į vakarus nuo Zarasų, prie Suvieko ežero. Vietovė žinoma nuo lietuvių kovų su Livonijos ordinu laikų. Pasakojama, kad Suviekas kitados buvo didelis miestas, turėjęs 700 namų, aptvertas siena su dveji vartais, kuriuos saugojo sargyba. Spėjama, kad Suvieką saugojo net trys piliakalniai: rytuose - Žyto, pietuose - Suvieko, šiaurėje - Vaidminų. Tačiau oficialiuose registruose Suvieko piliakalnis yra siejamas su Žyto piliakalniu, kitų dviejų rasti nepavyko.
Suviekas net tris kartus buvo sunaikintas, nes ne kartą esanti Lietuvos pakraštyje vietovė buvo puolama ir siaubiama: po 1275 m. Istoriniai šaltiniai liudija Suvieką kaip stambų kaimą ir mini jį XV a. raštijoje, 1522 m. minima medinė bažnyčia. 1533 m. vietovė vadinama miesteliu, o iš 1596 m. dokumentų sužinome apie Suvieko dvarą, 1617 m. XVIII a. pradžioje, Šiaurės karo metu, Suviekas buvo sugriautas, o 1802 m. perduotas Ilūkstės unitų vienuolynui.
Žyto piliakalnis
„Žytkalnis ar žytkapis. Suvieko ežero pakrantėj stovi garsus kalnas vadinamas Žytkalniu ar Žytkapiu. Pakalnėje galima pastebėti liekanos tų volų, kurie seniau supę ir saugoję šį piliakalnį. Tai pilies ar šventyklos pamatų liekanos. Senų žmonių padavimai sako, kad Suvieką kadaisę valdęs narsus kunigaikštis Žytas. Kartą jį užpuolę vokiečiai kardininkai. Žytas narsiai gynęsis ir priešą nugalėjęs. Šiai pergalei įamžinti Žytas įsakė supilti aukštą kalną. Metams praėjus kardininkai iš pasalų užpuolė Žytą. Nors lietuviai ir dabar narsiai kovoję, bet negalėję atsilaikyti. Šiame kare žuvęs ir karingas Suvieko kunigaikštis Žytas. Jo kūnas buvo sudegintas ir kalne palaidotas. Nuo to laiko šis kalnas yra vadinamas Žytkalniu ar Žytkapiu“.
Žyto piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. - I tūkst. pradžia.
Žyto piliakalnis
Suvieko dvaras
Dvaro rūmai buvo mediniai, vieno aukšto, dažyti tamsiai mėlynais dažais. Rūmuose buvo didelė salė ir daug kambarių. Pirmojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai okupavo Suvieką, dvaro rūmuose buvo įrengtas medicinos punktas, kur teikdavo pagalbą fronte nukentėjusiems kariams.
Pirmojo pasaulinio karo metais Suviekas tapo vienu iš pafrontės atramos punktu. Dvaro patalpose buvo įrengtas vokiečių kariuomenės štabas, medicinos punktas. Tarp Suvieko ežero ir dvaro parko buvo įrengtos vokiečių karių kapinės, pastatyti kryžiai žuvusiųjų tapatybei nustatyti, taip pat yra išlikęs unikalus paminklas su užrašu ,,Fur uns“ , kuris apgriuvęs išliko iki mūsų dienų.
Sentikių paveldas
Pirmieji bėgliai sentikiai iš Rusijos Rudėnuose (Rudancuose) apsigyveno dar XVII a. Pagal archyvinius duomenis Ignatijus, Petras ir Grigorijus Kurakinai čia 1844 m. atstatė maldos namus, kurie, pasak kai kurių šaltinių, buvo pastatyta dar XVIII a. Atstačius maldos namus, jie ne kartą kentėjo ir nuo gaisrų, ir nuo caro valdžios draudimų, ir nuo kitokių nelaimių, tačiau ši sentikių bendruomenė po kiekvieno sukrėtimo, tegul ir po ilgesnės pertraukos, atstatydavo bei atnaujindavo savo kaimo šventovę. XX a. viduryje, mažėjant kaimo gyventojams, cerkvė neteko savo parapijiečių, ilgą laiką buvo uždaryta, o 1992 m. išardyta. Dabar jos vietoje stovi 2004 m. gegužės 23 d. atidengtas paminklas sentikiams, kuriame įrašyta: „Šioje vietoje XVIII a. buvo įkurta sentikių cerkvė.
Čičirio ežeras
Suvieko apylinkių puošmena - 144 m (kai kuriuose krantuose prie Vėdarių kaimo - net iki 180 m) virš jūros lygio pakilęs Čičirio ežeras. Tai didelis, 715 ha ploto, 35,4 km ilgio kranto linijos ir keistų kontūrų ežeras, kurio ilgis su Didėjos atšaka - 11,6 km, didžiausias plotas - 2,5 km, giliausia vieta - 39,2 m, o vidutinis gylis - 7,7 m.
Ežere esančios 6 salos - Šienaujama, Didžioji, Perkasas, Astraviukas, Juodoji ir Didėjos išsibarsčiusios abiejose ežero atšakose, kurios, žiūrint iš viršaus, primena „V“ raidę, o prie vieno iš įtekančių 9 upelių, Melnytėlės, kadaise veikė malūnas, kurio žymės matomos ir dabar. Čičirio pakrantėse yra Didėjos ir Vėdarių kaimai, kuriuose dar išlikę senosios kaimų kapinaitės.
Sena legenda pasakoja: kartą sumanė velnias išmatuoti Čičirį ir Rokiškio rajone esantį Dirdų ežerą. Išmatavęs pastebėjo, kad Čičirio ežeras yra didesnis. Sumanė velnias abu ežerus dydžiu sulyginti - pasiėmęs didelį kaušą jis pradėjo iš Čičirio į Dirdų ežerą vandenį nešioti.
Čičirio ežeras
Kultūros paveldo objektai
Akmuo su pėdomis Vaidminuose
Šis archeologijos paminklas yra Vaidminių kaime, apie 400 m į rytus nuo kelio Zarasai - Samaniai. Sako, kad 170 x 142 cm dydžio akmuo pėduotas arklio, meškos, katės ir vaiko pėdomis. Jis - netaisyklingos formos, plokštokas, šiaurės ir vakarų pusėse apsamanojęs, gilokai prasmegęs į žemę.
Pasakojama, kad po akmeniu yra paslėpti turtai, tad dažnai vakarais ir naktį virš jo matomos ugnelės. Šalia akmens yra duobė, iš kurio jis ir buvo ištrauktas. O ištraukimą organizavęs asmuo gavo baudą nuo vietos paveldosaugininko.
Žaibo šulinys Salaviškyje
Salaviškyje, Suvieko seniūnijoje esantis ŽAIBO ŠULINYS (ŽAIBAŠULNYS). Šaltinio vietoje iškasta 75 cm skersmens, ne mažesnio kaip 1 m gylio duobė. Jos stačios sienelės išdėtos vidutiniškai 10x5 cm dydžio akmenimis.
„Eidava moterys, ten buva Žaibašulnys. Buva seniau ty gydomas vanduo, žmonės y anksčiau Tikėja. Ten, būdava ir akis, ir burnų pasplauna, ima tų vandenį. Ten Žaibašulny, tai [ susirinkdava] baisiausia žmanių. Ty stebuklai koki buva.. P.V.Pučinskienė, 89 m., nuo 1969 m. gyv. Suvieke. U. V. 1937 m. A.Urbono iš A.Poličiūtės (100 m., Vaidminiuose) užrašytas platus pasakojimas apie Suvieko senovę. "Nuo jaunystės akla pateikėja papasakojo ir tai, jog Žaibašulnys buvęs stebuklingas. Jo vandeniu daugybė žmonių pagydė savo akis. Bandžiau ir aš savo akis tuo vandeniu plauti, bet aklumo nepagydžiau. (LTR 1048130). Tame pačiame pasakojime minima ir Žaibaus šeimyna. Taip pat pažymima, jog ,,kadaise čia gyvenęs Žaibus (LŽV, Salaviškis). Pavardė Žaibus paplitusi tik izoliuotame Antazavės-Dusetų areale ir, spėjama, kilusi iš žodžio žaibyti "silpnai matyti" arba žaibti „raibti (LPŽ). Taigi šventvietės pavadinimas, matyt, tiesiogiai susijęs su papročiu čia gydyti regėjimą Vait.). 1935 m.: Šaltinis, kuriame seniau prausdavosi žmonės norėdami pagyt (LŽV).Š 1999 m.
Akmuo Lygumų miške
Netoli Stelmužės dvarvietės, nužingsniavę keliuku nuo ąžuolo į šiaurinį parko pakraštį apie 1,6 km, Lygumų miške, rasite pasislėpusį akmenį, kuris ilgio matmenimis (18 m) gali lenkti garsųjį anykštėnų Puntuką. Apie akmens galybę pasakoja ir išlikusi legenda. Pasak jos, kai Velnias Milžinas paleido akmenį žemėn, nuo jo kritimo visa Žemė sudrebėjo.
Kamariškių dvaras
Buvusi Kamariškių dvaro sodyba išlikusi Kamariškių kaime, Suvieko seniūnijoje, Zarasų rajone, apie 2,3 km į šiaurės rytus nuo Samanių kaimo, į pietus nuo Kamariškio ežero. Dvarvietė minima nuo Livonijos, vėliau Kuršo istorinio regiono periodo laikų ir ilgą laiką priklausė jos teritorijai. Nuo 1564 metų dvarą valdė fon Berkenų šeima, nuo 1759 metų - Lopacinskių šeima. 1870-1900 metais dvaras priklausęs Tiškevičių šeimai,1911-1927 metais jį valdė Stolypinų šeima.
1919 metų rugpjūčio 26-27 dienomis dvaro sodyboje bei apylinkėse vyko ne viena bolševikų bei Lietuvos kariuomenės akistata. Paskutinysis dvarą valdė vokietis Nikolajus Richteris. Dvaro teritorijai priklausė 80 ha žemės, Kamariškių ežeras ir miškas. Vietos gyventojai pasakoja, kad 1944 metais N. Richteris, kartu su lietuvaite išvyko gyventi į Vokietiją, tačiau norėdamas išsaugoti savo tėvų kapus ir kiek įmanoma dvarvietę, kas mėnesį vietiniams gyventojams siuntė pinigus.
Sovietmečiu dvaro sodyba ir jo žemės buvo nacionalizuoti, tapo „Tautų draugystės“ tarybinio ūkio nuosavybe. Jį panaikinus, dvaro statinių niekas neprižiūrėjo. 1992 m. nustatyta buvusio dvaro teritorija, kuri užima 8,6 ha. Po privatizacijos, neprižiūrimus mūro pastatus veikė gamtos sąlygos, be to, jie buvo nusiaubti. Šiuo metu dvarvietę yra įsigijo VšĮ Nacionalinės socialinės integracijos institutas, kurie ją atstato ir bando prikelti naujam gyvenimui.
Kamariškių dvaras
Raudinės dvaras
Raudinė - kaimas Zarasų rajono savivaldybėje, 6 km nuo Suvieko. Dvaras įkurtas prie kelių Zarasai - Latvijos respublika ir Vaidminiai - Raudinė sankryžos. Vokiečių ordino magistras Valteris fon Pletenbergas Valmieros pilyje už „ilgametę ištikimą tarnybą ir tinkamą elgesį“, Daugpilio pilies kapitonui Heinrichui fon Berkenui 1533 m.
Šis leno aktas vienas seniausių (o gal ir seniausias) dokumentas, kur minimi šių vietovių vardai. Leno akte smulkiai nupasakojamos dvarų ribos. Raudinė garsėjo baltais mūriniais rūmais, pastatytais aukščiausioje vietoje. Šalia išsidėstę kiti pastatai: arklidė, svirnas, kumetynas, tvartas ir tvenkinys. Iki pat 1914 m. dvarą valdė Kalninis ir Grinius. Po Pirmojo pasaulinio karo dvaro savininke tapo Imharda Ona Kornelija Valterytė. Vėliau Raudinės dvarą nusipirko iš JAV grįžę Jurgis Vėgelis ir Kazys Tumonis, tačiau sovietmečiu abu naujieji Raudinės ponai buvo ištremti į Sibirą.
1919 m. vasarą Raudinės dvaro teritorijoje vyko aršūs lietuvių mūšiai su bolševikais. Per I-ąjį pasaulinį karą nukentėjęs dvaras vėl patyrė didelių nuostolių. Šalia dvaro buvo 3 ha sodas, gėlynai, įrengti takeliai. Šiuo metu išlikę gyvenamasis namas-mokykla, arklidės, svirnas, tvartas. Visų pastatų būklė avarinė. Dvaro rūmai buvo sunaikinti melioracijos sovietmečiu.
Suvieko kraštotyros muziejus
Suvieko daugiafunkciniame centre veikia kraštotyros muziejus, kuriame yra eksponatų, pristatančių Suvieko krašto istoriją. Muziejuko pradžią iniciavo Juozas Kaladinskas, Suvieko pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas.
Paminklas Lietuvos partizanams
Kelių Suviekas - Raudinė - Zarasai sankirtoje stovi paminklas Lietuvos partizanams.
Suvieko seniūnija - tai kraštas, kuriame susipina istorija, gamta ir kultūra. Čia kiekvienas keliautojas gali atrasti kažką naujo ir įdomaus.