Artėjant Lietuvos prezidento rinkimams, visuomenės dėmesys krypsta į kandidatus, pretenduojančius užimti šalies vadovo postą. Šiame kontekste iškyla ir mažiau žinomų pavardžių, tokių kaip Alfonsas Butė, kuris taip pat siekia tapti kandidatu į prezidentus.
Alfonsas Butė - vienas iš pretendentų į kandidatus, kuris jau bandė savo jėgas politikoje. 2004 m. jis siekė patekti į Seimą su Lietuvos krikščionių demokratų partija, o 2016 m. dalyvavo rinkimuose su Antikorupcine N. Puteikio ir K. Krivicko koalicija.
A. Butė teigia netikįs, kad gali atsirasti geresnių pretendentų, galinčių iš esmės pakeisti Lietuvą. Dėl šio sprendimo jam esą prieštaravo ir žmona, ir vaikai, ir dauguma jo pažįstamų žmonių.
Atsakydamas į klausimus, jis labiausiai skundėsi žiniasklaidos dėmesio jam trūkumu, nes ten neva atsiduria tik gerai žinomi asmenys. Dėl to A. Butė užsiminė net kreipęsis į VRK ir klausęs, ar komisija galėtų užtikrinti visiems kandidatams vienodas prisistatymo sąlygas tiek spaudoje, tiek televizijoje.
Pagrindinės A. Butės rinkimų programos idėjos:
- Sieks atkurti gamybą.
- Sukurti šimtus tūkstančių naujų darbo vietų.
- Tris kartus padidinti BVP, atlyginimus ir pensijas.
A. Butė siūlo įgyvendinti 5 „P“ programą, kurią sudaro:
- Pigūs pinigai (tam reikalingas valstybinis-komercinis Lietuvos bankas).
- Pigi energetika (privalome turėti nuosavą atominę jėgainę).
- Pigi žaliava.
- Pigios darbo sąnaudos gaminio vienetui.
- Palankios sąlygos verslui.
Klausiamas, kaip vertina savo šansus įveikti konkurentus, A. Butė pažymėjo, kad vertintų teigiamai, jeigu VRK imtųsi veiksmų ir įrodytų, kad „renkamas ne vyriausiasis korupcijos bosas, o Lietuvos prezidetas“.
A. Butė kandidatūrą į prezidentus lygina su situacija, kai susirinkusiems svečiams šeimininkė atneša tris-keturis apdegusius, prastai atrodančius pyrago gabalus ir pareiškia, kad jie gali valgyti, gali nevalgyti, nes visi kiti visai nieko neverti ir jau yra išmesti į konteinerį. Svečiai juk neis raustis po konteinerį.
Sesers Monikos Gavėnaitės SJE prisiminimai apie Monsinjorą Alfonsą Svarinską
Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė sesuo Monika Gavėnaitė visą savo gyvenimą paskyrė Dievui ir Tėvynei. Ją pažinojau nuo Ukmergės gimnazijos laikų. Tada ji buvo veikli ateitininkė. Tokia išliko iki šiol. Jos klasės auklėtojas ir tikybos mokytojas buvo kun. Edvardas Simaška.
Pokario metais Monika buvo Vyčio apygardos partizanų ryšininke. Visi ją vadino Monikute. Okupacijos metais buvo viena iš aktyviųjų pogrindžio spaudos platintojų. Savo bute Kaune, Kapsų g. 43-2, daugino religinę literatūrą, kurią dažniausiai parinkdavo kun. Juozas Zdebskis.
Kai buvau klebonu Igliaukoje, ji dažnai atvažiuodavo man padėti rengiant atlaidų procesijas, kunigų ar tikinčiųjų susirinkimus, atveždavo naujai padaugintos pogrindinės spaudos.
1973 metais KGB masiškai darė kratas. Taip pat ir Monikutės brolio bute Kaune, ir jos tėvų namuose Jakutiškiuose, Ukmergės rajone. Norėjo įsigauti ir į jos butą, bet nieko nerado namuose ir butą užplombavo. Monikutei buvo pranešta, kas nutiko. Vienuolyno vyresnioji ses. Julija Kuodytė patarė: - Važiuok į Igliauką, pas kunigą Svarinską - jis pasakys, ką daryti.
Patariau nieko nelaukti, nuplėšti plombas, viską iš buto išnešti ir paslėpti. Monikutė taip ir padarė. Paskui nuvažiavo į darbą. Tik įžengė, o jai iš paskos - kagėbistai. Ir išsivežė kratai jos bute. Deja, ten nieko nerado. Monikutė klausė: - Ko ieškote? - Vogtų žvėrelių kailių.
Po to ją tardė. Tardė daug kartų - pati nesuskaičiuoja. Per tardymus kagėbistams sakė, kad jie niekada nesusikalbės, nes tuos pačius veiksmus vertina visiškai skirtingai. KGB sekimo byloje Monikai Gavėnaitei suteikė slapyvardį - „Hidra“.
Monikutė labai drąsi. Sakydavo: - Bijau tik tamsos, o ne saugumo ar milicijos.
Kartą eisenoje į Šiluvą ji pamatė, kad kitoje gatvės pusėje milicininkas veda vieną iš eisenos organizatorių - Mečislovą Jurevičių. Perbėgo gatvę ir mėgino jį išlaisvinti. Ja pasekė kiti eisenos dalyviai, ir Mečislovas buvo išvaduotas.
Kai pradėjo eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, Monikutė važiuodavo į Simną ar Kazlų Rūdą ją spausdinti. Ji yra tikras vienuolės-laisvės kovotojos pavyzdys.
Ne tik meldėsi už kalinius, bet ir važiavo jų lankyti, daug metų rašė padėkos ir padrąsinimo laiškus į kalėjimus sąžinės kaliniams, siuntė jiems maistą, drabužių. Ją vadino „Kalinių Motina“. Mane aplankyti ji važiavo du kartus kartu su mano sese Janina. Tuo metu kalinius lankyti leisdavo tik giminėms, todėl Monikutė sakė, kad yra mano giminaitė. Tą patį sakė per tardymus.
Monikutė ne tik meldėsi už ligonius, bet ir slaugė juos. Su gydytoja Irena Bartusevičiene ištisus mėnesius iki mirties slaugė grįžusį iš lagerių Petrą Paulaitį.
Nuo 1976 metų Viduklėje ji man buvo didelė pagalbininkė: skalbė bažnytinius rūbus, puošė altorius, siuvo mergaitėms procesijų rūbus, ne vienerius metus maitino daug darbininkų, dirbančių bažnyčios remonto darbus. Daug padėjo renkant parašus, organizuojant jaunimą. Ji parodė daug aukos ir ryžto mano tardymo ir kalinimo metais.
Kai 1983 metais mane suėmė, Vilniaus Saugumo Komiteto viršininkui buvo nusiųstas 9 asmenų (tarp jų ir M. Gavėnaitės) pasirašytas pareiškimas: Nacių esesininkai, nors laikomi žiauriausiais, priimdavo įkaitus net pasmerktam mirti kaliniui. Visiems žinomas įvykis, kai Osvencimo lageryje bado mirtimi mirė kun. Maksimilijonas Kolbė, kaip įkaitas už mirti pasmerktą gausios šeimos tėvą. Jūs vadinate save atstovais humaniškiausios valstybės pasaulyje, todėl mes kreipiamės į jus ir prašome priimti įkaitais už Katalikų Bažnyčios kunigą Alfonsą Svarinską. Mes, žemiau susirašę asmenys, sutinkame eiti į kalėjimą ar darbo stovyklą įkaitais už kun. Alf. Svarinską. Prašome mūsų pareiškimą patenkinti.
Laiške man Monikutė rašė: „Noriu patekti į kalėjimą, nes labai myliu Lietuvą, bet niekuo negaliu jai padėti, todėl kančią aukosiu už Lietuvą…“
Sesuo Monika Gavėnaitė man labai daug padėjo. Laisvės kovose ir Nepriklausomybės laikais visada ji buvo patikima bendražygė. Mintyse vis sakydavau: - Dieve, jei nutarsi katrą pasišaukti - pirma tegul mirtis aplanko mane. <…>2013 metais už Laisvės kovą Monika Gavėnaitė apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Riterio Kryžiumi.
Pačios pradžios kaip susipažinau su monsinjoru lyg neprisimenu. Bet tiktai žinau, 1956 metais. Ukmergėje iš darbo buvau atleista 1951 metais už tai, kad turiu ryšį su „banditais“ (su partizanais - sovietų terminu su „banditais“). Mano sesuo gyveno Kaune, tai aš išvažiavau į Kauną. Iš pradžių niekur nedirbau. Buvau už tarnaitę - eidavau kur kam ką nors padėti. Paskui dirbau Turmante pas tokią gerą gydytoją. Po to įsidarbinau Kaune knygyne. Knygyno vedėjas buvo žydelis, kuris ten išeikvojo pinigus. Tai mums tada jis liepė mokėti nemažą sumą. O mūsų direktorius man pasakė - nemokėk. Iš kažkur monsinjoras sužinojo, kad man tokia bėda. Mane jis jau pažinojo. Tada per žmones man atsiuntė pinigų. Tai buvo labai nuostabu.
Kunigas Svarinskas tada dirbo Kulautuvoje - buvo grįžęs po pirmojo įkalino. Iš kulautuviečių sužinojau, kad jis labai užjaučia patekusius į visokias bėdas žmones. Sako - iš vienų pasiskolina ir atiduoda kitiems. Ačiū Dievui, kad tas direktorius nurodė man nemokėti. Tada aš jam pinigus grąžinau. Kunigas Svarinskas man labai patiko, nes jis buvo toks teisingas ir užjaučiantis žmones.
Dirbant knygyne, vieno kunigo sesuo, sutikusi mane Prisikėlimo bažnyčioje, kurią lankydavau - netoli ten gyvenau, sako: „Visus knygynus apėjau, ieškojau kur tu dirbi. Mano brolis nori, kad eitum šeimininkauti pas jį.“ O aš jai sakau: „Ne. Aš labai nekenčiu kunigų.“ Ji, matyt, galvojo - kaip čia yra - vienuolė, o nekenčia kunigų (juokiasi). Man atrodė jie tokie poniški, nedvasingi, vienu žodžiu, turėjau tokią nuomonę.
Gyvenau Kaune Kapsų gatvėje. Ten vyko pogrindžio leidinių tvarkymas. Tada dar dirbau leidykloje. Petras Plumpa, studentai Algis Paliokas ir Jonas Gudelis sako: - Tu neik dirbt. Tu mums čia padėk. Patalkausi. Bet aš negaliu nedirbti - reikia dirbti. Prie sovietų bedarbis buvo baudžiamas. Tada paprašiau, kad mane užrašytų dirbti pusei etato. Tai aš į darbą trumpam nueidavau.
Kunigas Juozas Zdebskis visur ieškodavo patriotinės, religinės literatūros, kurią galėtų padauginti. Petras eidavo į valdišką darbą, ir ten kopijuodavo. Man pasakydavo, kad jis per naktį dirbs, o aš iš ryto ateičiau ir paimčiau ryšulius. Juos atsinešdavau į Kapsų gatvę ir paskui tas kopijas turėdavome suskirstyti. Po to visa nešdavau ar veždavau pas žmogų, kuris mums nuolat įrišdavo dideliais kiekiais, į Vilijampolę. To žmogaus pavardės neatsimenu, nes tais laikais stengdavomės pavardžių nežinoti. Vieną kartą pas jį buvo krata. Mano visos atneštos knygos buvo saugumiečių paimtos. Bet tada man pasisekė - ir aš neįkliuvau į tą bylą.
Kunigas Zdebskis ateidavo iš manęs tų knygų paimti į Kapsų gatvę. Būdavo, atsineša bulvinį maišą ir sako: „Nu, sesela, krauk čianai man.“
Kai kunigas A. Svarinskas dirbo Igliaukoje, man perdavė, kad buvo atėjęs ir prašė, kad eičiau pas jį šeimininkauti. Iš pradžių man nelabai norėjosi tokio darbo. Kai sužinojo kunigas Petras Našlėnas, tai sako: - Monikutė? Šeimininkauti? Ji moka išvirti tik arbatą, t. y. „bielaja noč“ - užvirinti vandenį tik moka...
Pradžioje, kaip sakiau, viduje, niekur nenorėjau eiti. Bet vėliau, tikrai stebuklingas noras - eiti šeimininkauti. Prieš tai dar buvau rekolekcijose, o po jų nuvažiavau. Igliaukoje nebūdavau ištisai, bet dažnai nuvažiuodavau ir pabūdavau savaitę-kitą, o nuo 1976 metų jau ištisai buvau. Tada Igliaukoje vargonininke dirbo Miliutė (ses. Emilija Rimšelytė), o aš šeimininkavau. Šeimininke ištisai buvau Viduklėje ir Kavarske.
Vieną sykį buvo tokia įdomi kelionė su tomis kopijuotomis knygomis. Važiavome į Igliauką ir labai jautėme, kad esame sekami. Bet taip Dievas išvedė, kad laimingai pasiekėm Igliauką. Nuvažiavę neradome monsinjoro namie. Namai buvo užrakinti. Tada Svarinskas turėjo „Viliuką“. „Viliukas“ stovėjo kieme. Mes sulindom vidun. Sėdim ir laukiam kada pasirodys monsinjoras. Ilgai nesulaukėm. Zdebskis nerimauja. Išėjęs iš mašinos sugalvojo išimti langą. Tada sulindom į jo butą. Užsidegėm šviesas. Grįžta monsinjoras su vargoninke. Jie buvo išvykę į laidotuves ir gedulingus pietus. Grįždami jie mato visuose languose šviesas ir sako - „Va, jau saugumiečiai suėję į namus“. Mes su Zdebskiu karaliaujam tame bute. Buvo juoko. Žodžiu, jie abu tikrai buvo labai labai drąsūs. Ir išminties turėjo visose situacijose.
Igliauka - tai buvo pirmutinė kun. Svarinsko parapija kai jis buvo klebonu. Pradėjo remontuoti bažnyčią. Remontas buvo kapitalinis. Jis labai rūpinosi bažnyčios remontu, iš pagrindų remontavo. Pats dirbo. Visur prieidavo, kažką gaudavo. Naktimis atveždavo kokią medžiagą, - toks rūpestingumas, priėjimas, ir tų žmonių gerumas, talkavimas. Buvo labai uolus. Darbininkų daug dirba. Jis mokėjo su jais susikalbėti. Bažnyčias iš pagrindų remontavo Igliaukoje ir Viduklėje.
Kai monsinjoras dirbo Viduklėje, tai saugum...
tags: #kandidatas #i #lr #prezidentus #alfonsas #bute