Baronas Džiulijus Čezarė Andrea Evola (Giulio Cesare Andrea Evola) gimė 1898 metais italų aristokratų šeimoje. Nuo vaikystės jis pasižymėjo labai maištinga dvasia. Evolos rašytojo karjera truko daugiau nei pusę šimtmečio. Jaunystėje pirmiausia praėjęs visokių meninių eksperimentavimų etapą, apie 1920-sius metus Evola jau pasinėrė į filosofiją. Pirmiausia buvo įsitraukęs į ezoterikos ir okultizmo studijas. Šiuo laikotarpiu jis su keliais bendraminčiais įkūrė filosofinių studijų ratelį, kurį pavadino „Gruppo di Ur“ (žodis „Ur“ yra kilęs iš archajiškos žodžio „ugnis“ šaknies, vokiečių kalboje taip pat reiškia „pirmapradį“ arba „originalų“). Daugiau nei dvidešimtyje straipsnių, kuriuos Evola parašė šiuo UR grupės laikotarpiu, pasirašydamas pseudonimu „EA“ (senovės akadų mitologijoje Ea buvo vandens ir išminties dievas), jis tarsi padėjo savo pasaulėžiūros pamatus. Toliau, jo filosofiniai interesai pamažu atvedė jį nuo ezoterinių į daugiau dvasines-religines studijas.
Tačiau Lietuvoje, deja, Evolos kūryba ligi šiol vis dar tebėra tarsi „terra incognita“. Bemaž vienintelė informacija apie Evolą lietuvių kalba, ką man pavyko surasti lietuviškame internete, tai tik vos keli sakiniai Vikipedijoje. Todėl esame gerb. Galiu be jokios abejonės pasakyti, jog būtent Evola ir buvo man tarsi kelrodis švyturys mano pasaulėžiūros formavime.
Taigi pažiūrėkime dabar, kokie yra kertiniai Evolos filosofijos akmenys, kokia yra jos mitologija?
Pagrindinės temos Evolos filosofijoje
Olimpas
Pirmiausia, kas tarsi persmelkia visą Evolos kūrybą, nuo pradžios iki pabaigos - tai Olimpo tema. Tai pačios aukščiausios būsenos, kokią žmogus galėtų pasiekti, alegorija ir ji konkrečiai išreikšta Olimpo kalno, kurio viršūnėje gyveno senovės graikų ir romėnų dievai, įvaizdžiu.
Hiperborėja
Kita tema - Hiperborėja, kurios ryšiai su Olimpu pas Evolą irgi, beje, gana akivaizdūs. Pratesęs vokiečių mokslininko Hermano Virto (Herman Wirth) ir kitų ariosofų iškeltą teoriją apie senovinę Arkties civilizaciją, rašydamas apie indoeuropiečių poliarinę kilmę, pats Evola būtent tai ir padarė žmonijos civilizacijų istorijos pagrindu.
Indų epe, „Ramajanoje“, galima rasti nemažai užuominų apie tą Šiaurėje buvusią paslaptingą šalį, kurios simboliu kelis kartus paminėtas Visatos centru vadintas auksinis Meru kalnas. Induizme pasaulis dažnai vaizduojamas kaip lotosas, iš kurio centro būtent ir kyla Meru kalnas, o jo viršūnėje yra visų dievų buveinė. Ar gi tai ne sąskambis su Olimpo kalnu?
Europoje dar Antikos laikais apie Hiperborėją daug rašė graikai. Čia atsiranda paralelės ir su indų vediškąja literatūra, ir su zaroastrininkų „Avesta“. Apie indoeuropiečių protėvių persikėlimą iš šiaurės į pietus rašė indų mokslininkas Balas Gangadharas Tilakas (Bâl Gangâdhar Tilak) savo garsiojoje knygoje „Vedų namai Arktikoje“ (The Arctic Home in the Vedas). Jis įrodinėjo, kad Vedos galėjo būti sukurtos tiktai Šiaurėje, iš kur ir atvyko arijai per paskutinį ledynmetį. Anot jo, kadaise Arktyje klimatas buvęs šiltas ir palankus žmogui. Ištyręs ir Vedas ir vieną seniausių zaroastrizmo raštų, Vendidadą, kur pateikiami to krašto - Arjana Vedžos - šiaurei būdingi požymiai, Tilakas ir priėjo prie išvados, jog arijų protėvynė tikriausia buvusi būtent Arktyje.
Tad neatrodo visiška išmone ir antikos autorių liudijimai apie Hiperborėją, kažkada klestėjusią, bet vėliau užmirštą žemę, buvusią „anapus šiaurės vėjo“ (anapus Borėjo).
Keturių pasaulio amžių teorija
Trečia labai svarbi tema Evolos filosofijoje - tai keturių pasaulio amžių teorija. Evolos požiūris į istoriją buvo ciklinis. Tai filosofinis ir religinis istorijos supratimas, turintis labai gilias šaknis ir turtingą kultūrinį paveldą. Evolos požiūris, kurį jis pats vadino „istorijos metafizika“, atmeta linijinę perspektyvą, kuri galėtų būti vadinama „darvinistine“, arba „progresyviąja“, kada į istoriją žiūrima kaip lyg į kylančią liniją, aukštyn ir aukštyn, nuo „primityvaus“ link „modernaus“. Pagal Evolą, priešingai, šis procesas yra regresyvus, t. y. Kadangi, pagal Evolą, civilizacijos yra antgamtinių jėgų apraiška, tai kiekviena civilizacija ir buvo įkurta lyg ant kažkokio centrinio mito.
Taigi, pagal šį pasaulio istorijos supratimą, ypač būdingą induizmui, aukso arba gerovės amžius, Satjajuga, ir buvo tuo metu kada mūsų protėviai turbūt dar gyveno arijų protėvynėje Hiberborėjoje. Šiam amžiui pasibaigus ir arijams pasklidus iš Hiperborėjos po įvairius kraštus, žmonija įžengė į sidabro amžių, Tretajugą. Tada atsiranda žemės kultas, moteriškasis pradas, vaisingumas įgauna pirmaeilę reikšmę. (Beje, ir įžymioji lietuvių mokslininkė archeologė Marija Gimbutienė daug rašė būtent apie kaip tik šį laikotarpį.) Tačiau sidabro amžiuje jaučiasi jau ir tam tikri nuosmukio požymiai. Teisingumas palaipsniui mažėja, atsiranda ir plinta įvairios ydos. Toliau seka vario amžius, Dvaparajuga. Na, o šiandien žmonija, anot šitos teorijos, gyvena Kalijugos arba, pasak senovės graikų autoriaus Heziodo, geležies amžiuje, kai pasaulyje jau visur klesti blogis ir neteisingumas. Kalijugos ženklai nūnai yra itin akivaizdūs. Šis mūsų dabartinis amžius ir yra pats blogiausias, tamsiausias, jį charakterizuoja visiškas kultūros nuosmukis ir griuvimas. Tai blogio demono viešpatavimo metai. Yra dar kita sąvoka, kurią gan dažnai naudojo Evola, tai vadinamasis germanų „Wolfzeit“ (vilko amžius).
Kalkis - paskutinis (dešimtasis) indų dievo Višnaus avataras, turėtų pasirodyt einant į pabaigą Kalijugai. Vardas „Kalkis“ reiškia „tamsybės sunaikintoją“. Kalkis atjosiąs ant tyrumo ir galybės žirgo, atremsiąs ir sunaikinsiąs vyraujantį blogį aštriu dharmos arba teisingumo kardu. Jis atliks Ašvamedhos aukojimą, kad sunaikintų visus sugędusius valdovus ir netikrus pranašus, prieš imdamasis užduoties sunaikinti blogį ir nutraukti Kalijugos vargus. Kalkis pradės vėl Satjajugą (ar Kritajugą) - kitą auksinį gerovės amžių.
| Amžius | Aprašymas |
|---|---|
| Satjajuga (Aukso amžius) | Gerovės ir darnos laikas, kai žmonės gyvena pagal dvasinius principus. |
| Tretajuga (Sidabro amžius) | Prasideda nuosmukis, atsiranda žemės kultas ir moteriškasis pradas. |
| Dvaparajuga (Vario amžius) | Teisingumas mažėja, plinta ydos. |
| Kalijuga (Geležies amžius) | Blogio ir neteisingumo klestėjimas, kultūros nuosmukis. |
Imperija
Dar viena labai svarbi Evolai tema - Imperija. Čia turima omeny ne tiek imperija kaip valstybė, o greičiau imperija kaip idėja, vidinė dvasios imperija (imperium internum), svajonė, viltis, kad žmonijoje dieviškoji tvarka vis gi gal dar yra įmanoma. Evola tikėjo, kad tokia santvarka tikrai egzistavusi praeityje, ir tikėjo, kad ji galėtų būti atgaivinta. Tokios idealios imperijos žemiškoji galia yra pateisinta jos dvasiniu autoritetu. Ji valdoma remiantis dieviškąja teise, todėl joje ir nekyla jokių abejonių dėl jos hierarchijų.
Evola įsivaizdavo, kad būtent tokia imperijos idėja ir buvo tam tikru mastu įgyvendinta senovės Romoje. Būtent senovės Roma Evolos pasaulėžiūroje yra tarsi centrinis taškas. Romos patricijų pasaulį ir imperinį sutvarkymą Evola laikė būtent labai artima savo valstybės idealui. Ši griežta hierarchija buvo jam aukštesnės, transcendentinės ir absoliučios tvarkos modelis.
„Sukilimas prieš modernųjį pasaulį“
Dabar tad ir pereikime prie Evolos parašytų knygų. Pati svarbiausia iš jų yra „Sukilimas prieš modernųjį pasaulį“ (Rivolta contro il mondo moderno), kur nagrinėjama visų pirmiausia dvasinė, bet taip pat ir politinė bei kultūrinė Vakarų civilizacijos padėtis. Knyga, kurią daug kas laiko Evolos magnum opus, jo filosofinės minties šedevru, išvydo pasaulį 1934 metais. Kaip pasakė vokiečių poetas ir eseistas Gotfridas Benas (Gottfried Benn): „Tai knyga, kurios idėjos ir prielaidos praplečia beveik kiekvienos Europos problemos horizontus iki lig šiol nežinoto ir nematyto laipsnio. Tai iš tiesų pagrindinis Evolos veikalas, kuriame jis ir pateikia jo taip vadinamo „Tradicijos pasaulio“ sampratą ir atseka „moderniojo pasaulio“ genezę.
Knyga buvo aiškiai įtakota Osvaldo Špenglerio (Oswald Spengler) knygos „Vakarų saulėlydis“ (Der Untergang des Abendlandes), kur pirmąkart ir buvo iškelta ciklinės civilizacijų raidos teorija ir kalbėta apie Vakarų civilizacijos nuosmukį. Taipogi jaučiama ir Evolos mokytojo, Renė Genono (René Guénon), įžymiosios knygos „Moderniojo pasaulio krizė“ (La crise du monde moderne), kurioje reiškiama fundamentinė Vakarų civilizacijos kritika, įtaka. Pirmoji knygos dalis nagrinėja „Tradicijos pasaulio“ sąvokas, tilto tarp žemiškojo ir transcendentinio pasaulių sampratą. Antroje jos dalyje analizuojamas „šiuolaikinis pasaulis“, jo charakteristikas priešpastatant tradicinėms civilizacijoms.
Kaip jau buvo aukščiau paminėta, Evolai visa žmonijos istorija atrodo kaip involiucijos (atvirkštinio vystymosi) procesas, gan lėtas iš pradžių, bet paskui palaipsniui greitėjantis ir pagaliau pasiekiantis savo kulminaciją dabartinėje epochoje. Tamsos amžiuje civilizacijos degradacija veikia jau pilnu tempu ir todėl šiandien mes priartėjome prie šios degradacijos galutinio etapo. Tamsos amžius - Kalijuga - tai ne tik nežabotų materialistinių apetitų, dvasinės užmaršties, bet ir visokių žmogaus ištvirkimų, iškrypimų amžius. Evola, pavyzdžiui, ypač neigiamai žiūrėjo į lytinius iškrypimus, kaip kad homoseksualizmas, kaip į kenkiantį dviejų lyčių magnetiniam poliškumui ir vienai kitą papildančiai prigimčiai. Tačiau labiausiai Evola išskiria krikščionybę, kaip bene pačią pagrindinę priežastį dėl arijų civilizacijos galutinio sunykimo. Apskritai, antikrikščioniška kryptis tarsi pagrindinė linija eina per visus Evolos kūrinius.
Todėl Evola ir teigė, kad krikščionybė visiškai prieštarauja gamtos sukurtai naturaliai tvarkai. Krikščionybė moko, kad kiekvienas žmogus neva visų pirmiausia priklauso kažkokiai „universaliai žmonijai“ ir nori, kad kiekvienas žmogus mylėtų jam visiškai svetimus žmones (netgi savo priešus!), lygiai kaip kad myli artimus. Ir dar netgi reikalauja, kad „atsuktum kitą skruostą“, kai tave kas nors nuskriaudžia! Gi iš tikrųjų gamta sukūrusi liūtus taip, kad jie ėstų ėriukus, sukūrusi vanagus, kad ėstų žvirblius… Gyvenimas yra grumtynės, kova dėl būvio, ir kovos nebuvimas reiškia mirtį. Kurį laiką Evola bendradarbiavo su žurnalu „Fašistinė kritika“ (Critica fascista), buvusiu vienu iš intelektualiausių ir įtakingiausių to meto italų fašistų partijos leidinių. Pagrindinai jo straipsniai būdavo apie etikos problemas bei santykius tarp fašizmo ir krikščionybės.
Tai, žinoma, sukėlė daugelio fašistinių hierarchų, siekusių bendradarbiavimo su Bažnyčia, nepasitenkinimą ir pasipiktinimą. Tie jo straipsniai buvo puolami daugelyje to meto ne tik Italijos bet net ir kitų šalių laikraščių bei žurnalų. Nenuostabu, kad po šitokios aršios kritikos daugiau Evolos straipsniai buvo nepageidaujami. Tačiau tai nė trupučio jo nepaveikė, jis neprarado drąsos. Priešingai, dėl straipsnių kilusi polemika paskatino Evolą netgi parašyti knygą „Pagoniškasis imperializmas“ (Imperialismo Pagano), kurioje jis jau kategoriškai atmeta krikščionybę, kaip neva nesuderinamą su fašizmu.
Galiu pasakyti, jog tai buvo pati pirmoji Evolos knyga, kurią aš pats perskaičiau, kada dar jaunas Saša (Aleksandras) Duginas, netikėtai suradęs ją vienoje Maskvos bibliotekų, 1981 metais išvertė į rusų kalbą ir paskleidė tuometiniame samizdate. Pagrindiniai, svarbiausi fašistų periodiniai leidiniai atsiliepė apie Evolos knygą „Pagoniškas imperializmas“ kaip tariamai „beformę ir nerafinuotą, kurios „kiekvienoje eilutėje slepiasi vis kokia nors šiurkšti klaida“. Tarp daugelio Katalikų Bažnyčios reakcijų į Evolos pagonišką antikrikščionišką polemiką ypač vertėtų pažymėti Džiovanio Batistos Montinio (Giovanni Battista Montini) reakciją, nes pastarasis vėliau tapo popiežiumi Pauliumi VI. Jis tada išvadino Evolą „karštakošiu antiklerikalu, kurio obstrukcionistiški, antikatalikiški rašiniai, nors ir yra visiškai bereikšmiai, bet vis dėlto kuriantys įtampą tarp Bažnyčios ir valstybės“.
Tame savo skunde, vėl, jis rašė apie Evolą kaip neva „kenčiantį nuo keistų cerebralizmo ir neurastenijos formų, kultivuojantį intensyvų nesuprantamumą, tamsybių metafiziką, išraiškos kriptologiją, kabalistinį žavėjimasi magiškai rafinuotais Rytų erudicijos narkotikais“ ir t.t. Kada po kelių metų buvo išleistas „Pagoniškojo imperializmo“ vokiškas vertimas (Heidnischer Imperialismus), nors pagrindinės idėjos, kurios sudarė Evolos pasaulėžiūros esmę, išliko tos pačios, eilė svarbių vietų joje buvo pakeista, kas parodė ir paties Evolos mąstymo tam tikrą pokytį. Nors šios knygos pavadinime ir buvo tam tikro dviprasmiškumo ir netikslumo, dėl ko pats autorius vėliau gailėjosi, nors daugelis knygos tezių ir yra gal kiek perdėtos, visa tai jokiu būdu nesumažina šio svarbaus (sakyčiau, netgi fundamentalaus) veikalo vertės.
Šioje knygoje Evola kvietė ryžtingai ir besąlygiškai sugrįžti prie pagoniškų Šiaurės tradicijų. Jis sakė, kad reikia užbaigti visus kompromisus, visus silpnumus, visus nuolaidžiavimus viskam kas, įsišakniję krikščionybėje, kas užkrėtė mūsų kraują ir mūsų protą. „Kvailiausi ir absurdiškiausi prasimanymai“, sakė jis, „sutapatina pagonybę su materializmu ir dvasios nuosmukiu, ir tuo pačiu vaizduoja egzotišką ir antiarišką religiją, kuri buvo sukurta mūsų nuosmukio metu, kaip tariamai pačią švariausią ir išskirtiniausią sintezę viso to kas yra dvasiška, lyg tai visa civilizacijos istorija buvus jau iš karto nulemta“. „Atkūrimas tebus tuščias žodis, jei ji nereikš visų pirmiausia pagoniško dvasingumo atkūrimo“, sakė Evola. Toliau jis rašo: „Mes miegojome pernelyg ilgai. Visi galimi kompromisai ir variantai jau seniai išnaudoti. Todėl, kad „krikščionybėje ir slypi tikras pavojus Europai, nuo kurio mes turime save apsaugoti“. „Krikščionybė yra šaknis to blogio, kuris sugadino Vakarų pasaulį“.
Šioje knygoje jis aukština senovės Romos idealą su jo „pagoniškuoju imperializmu“, kuriam italų fašizmas, Evolos nuomone, nė iš tolo negalėjo prilygti. Na, o po to mitraizmas vėl pradėjo naują herojišką arijų, saulės dvasingumo ciklą, priešingą chtoniniams žemės ir tamsos kultams.